- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-410-440/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00244-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė (pran.), Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- A. S., I. R.
- Ieškovas
- E. S.W., F. W.
- Trečiasis asmuo
- T. R., V. G.
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.19pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Vilija Valantienė Civilinė byla Nr. 2A-410-440 /2013
Teisėja Vidutė Micevičienė Teisminio proceso Nr.2-36-3-00244-2010-7
2013 m. gegužės 29 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-136/2013 pagal ieškovų E. S.W. ir F. W. ieškinį atsakovėms I. R. ir A. S., tretiesiems asmenims T. R., V. G. dėl 2004-09-06 žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta, dėl 2008-03-19 žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo pripažinimo negaliojančia, žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai E. S.W. ir F. W. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti, kad 2004-09-06 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai nupirko, o I. R. pardavė žemės sklypą su jame esančiais pastatais-gyvenamuoju namu, garažu, daržine, kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. R. ir A. S. dėl žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, nuo jos sudarymo momento ir priteisti ieškovams iš I. R. žalos atlyginimo 20000,00 eurų, t.y. 69000,00 Lt, kiekvienam po lygiai, t.y. po 34500,00 Lt bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad 2004-09-06 sutartimi jie ir atsakovė I. R. susitarė, kad atsakovė I. R. ( ikisantuokinė pavardė G.) parduos, o ieškovai nupirks sodybą (duomenys neskelbtini). Atsakovė I. R. teigė, kad ji šią sodybą paveldėjo mirus tėvui, tačiau nebuvo sutvarkiusi visų reikiamų paveldėjimo dokumentų. Su atsakove I. R. sutarė, kad ieškovai sumoka dalį sutartos kainos 500,00 eurų, o atsakovei sutvarkius visus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, sumoka likusią pinigų sumą 500,00 eurų, viso 1000,00 eurų. Sutartyje ieškovai nurodė, kad rimtai ketina pirkti sodybą, nes sutarties pasirašymo dienai sodyboje jau pradėjo statybos darbus ir aptvėrė tvorą. Šią sutartį pasirašė atsakovė I. R., jos motina V. G. ir ieškovai E. S. W. ir F. W.. Atsakovė atidavė visus šios sodybos dokumentus. Kadangi ieškovai pasitikėjo atsakove, todėl netrukus sumokėjo visą sutartą pirkimo kainą, tai patvirtino atsakovė I. R. ir jos motina V. G., pasirašydamos sutartyje. Ieškovai sodyboje gyveno, kaip savo namuose. Įsivedė vandentiekį, sutvarkė šildymo įrangą, suremontavo garažą, ūkinį pastatą, pakeitė duris, šiems darbams išleido 12000,00 eurų. Tačiau atsakovė vis atidėliojo sodybos pirkimo-pardavimo sandorio sudarymą notarinėje kontoroje, surasdama tam įvairiausias priežastis. 2009 metų vasarą ieškovai sužinojo, kad sodybą atsakovė pardavė kitam asmeniui. Atsakovės I. R. iniciatyva iš ieškovų nupirktos sodybos buvo išvežti ieškovams priklausantys daiktai: baldai, namų apyvokos daiktai, buities prietaisai, darbo įrankiai, viso padaryta žala už 20 000,00 eurų arba 69 000,00 Lt. Iš 2009-09-09 VĮ Registrų centro pažymos ieškovai sužinojo, kad sodybą su žemės sklypu atsakovė 2008-03-19 pardavė A. S.. Ieškovai mano, kad šis pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, nes juo buvo siekiama išvengti prisiimto įsipareigojimo sudaryti turto pirkimo-pardavimo sandorį su ieškovais, bet nesiekiant šį turtą realiai parduoti. 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinė, pažeidžianti ieškovų teises į jų turtą, sutartis yra niekinė ir pripažintina negaliojanti nuo jos sudarymo momento.
Atsakovė I. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Ji paaiškino, kad 2004 m. ieškovai susitarė su jos mama už 3000,00 Lt parduoti žemės sklypą su pastatais. Ji tam pritarė, 2004 metais ji su ieškovais pasirašė sutartį ir tada jai buvo sumokėta 500,00 eurų. Ji atidavė ieškovams namų knygą, namo raktus. Likusius 500,00 eurų jai ieškovai sumokėjo po poros mėnesių. Tačiau dokumentai nebuvo sutvarkyti. Vieną kartą F. W. buvo atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) pas ją, bet jiems nėjo susikalbėti, nes nebuvo vertėjo. Kadangi tris metus nebuvo oficialiai įforminta pirkimo-pardavimo sutartis, ji mano, kad sutartis nebuvo sudaryta. Apie name buvusį ieškovų turtą ji nieko nežino, ten nėra buvusi. Kadangi ji ištekėjo, jai trukdė tai, kad jos vardu tebebuvo įformintas nekilnojamasis turtas. Dėl to nutarė perrašyti namą A. S.. Ji faktiškai nepardavė namo jai, 35000,00 Lt iš jos negavo, o tik parašė sutartyje, kad parduoda. Ji A. S. pasitikėjo. Perrašant namą pagal dovanojimo sutartį būtų kainavę daugiau negu parduoti.
Atsakovė A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad jos brolis gyveno su I. R. seserimi. Ji iš I. R. 2008 metais nupirko sodybą, sumokėjo 35000,00 Lt. Ji su I. R. sudarė sutartį notarinėje kontoroje ir pinigus sumokėjo per du kartus: pirmą kartą sumokėjo 7000,00 Lt ar 8000,00 Lt, o po sutarties pasirašymo 27000,00 Lt ar 28000,00 Lt. Ji šiuos pinigus turėjo pardavusi savo žemę. Po sutarties sudarymo ji vis užsukdavo į namą, matė, kad namas sutvarkytas. Vėliau sužinojo, kad namas be priežiūros buvo likęs apie pusę metų, kas norėjo tas į jį ėjo. Nuvažiavusi po kelių mėnesių pamatė, kad daug kas buvo išdaužyta, padaryta landynė. Ji yra sąžininga įgyjėja ir teisėta žemės sklypo ir pastatų savininkė.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo T. R. paaiškino, kad jis žino, jog jo uošvienė paėmė pinigus iš F. W.. Po to F. W. buvo vieną kartą atvažiavęs pas juos, bet jie negalėjo susikalbėti. Tą pačią dieną nuvažiavo visi kartu į VĮ Registrų centrą ir užsakė pažymą dėl namo pardavimo. Kadangi sutartis su ieškovais nebuvo galutinai sutvarkyta, jie negalėjo gauti socialinio būsto, todėl nutarė namą perrašyti A. S.. Jie namo tikrai jai nepardavė ir jokių pinigų negavo. Jeigu būtų gavę pinigus už namo pardavimą, nebūtų ėmę paskolos iš banko buto pirkimui.
Žemesnės instancijos teismas
Raseinių rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad 2004-09-06 pirkimo-pardavimo sutartimi E. S. W. ir F. W. nupirko, o I. R. jiems pardavė sodybą su joje esančiu pastatu - gyvenamuoju namu, garažu, daržine, kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Pripažino negaliojančia 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. R. ir A. S., dėl 15/21 žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, nuo jos sudarymo momento. Ieškovų ieškinį dalyje dėl žalos priteisimo atmetė kaip neįrodytą, iš atsakovių priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovės I. R. ir A. S. pateikė apeliacinius skundus prašydamos panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė nutartį, kuria Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmos instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, t.y. neįtraukė į bylą dalyvaujančiu asmeniu atsakovės I. R. sutuoktinio T. R. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste LR CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taip pat pirmos instancijos teismas padarė dar vieną procesinio įstatymo pažeidimą, nes neišsprendė visų ieškinio reikalavimų (LR CPK 329 straipsnio 2 dalis 7 punktas). Ieškiniu buvo prašoma pripažinti, kad atsakovė I. R. pardavė ieškovams žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., pastatus, kiemo statinius esančius (duomenys neskelbtini). Teismas neišsprendė klausimo dėl žemės sklypo pardavimo, šios aplinkybės net nesiaiškino bylos nagrinėjimo metu. Taip pat teisėjų kolegija sprendė, kad teismas neatskleidė ir bylos esmės, nenustatinėjo ar 2004-09-06 pirkimo – pardavimo sutartis buvo preliminari ar pagrindinė, ar ją buvo galima patvirtinti, ar tarp ieškovės ir atsakovės I. R. buvo susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo, ar žemės sklypas buvo suformuotas ir kada suformuotas, koks sklypo dydis (LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad 2004-09-06 pirkimo-pardavimo sutartimi E. S. W. ir F. W. nupirko, o I. R. jiems pardavė sodybą su joje esančiu pastatu - gyvenamuoju namu, garažu, daržine, kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Pripažino negaliojančia 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. R. ir A. S., dėl 15/21 žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, nuo jos sudarymo momento. Ieškovų ieškinį dalyje dėl 20000,00 eurų žalos priteisimo atmetė kaip neįrodytą. Iš atsakovių I. R. ir A. S. priteisė po 130,00 Lt žyminio mokesčio ir po 84,97 Lt pašto išlaidų į valstybės pajamas.
Teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus nustatė, kad E. S. W. su savo vyru F. W. susitarė, kad iš I. G. perka sodybą, esančią Užkalnių kaime Raseinių rajone. Sutarties sudarymo metu sumokėjo pusę kainos, likusią kainos dalį sutarė sumokėti tada, kai bus sutvarkyti visi pirkimo-pardavimo dokumentai. Vienintelė kliūtis tinkamai įforminti pirkimo-pardavimo sutartį buvo tai, kad I. G. (R) dar neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo (jį gavo tik 2004-09-23). Spausdintame tekste buvo nurodyta, kad pirkėjų ketinimai yra labai rimti, jie sodyboje jau pradėjo statybą, aptvėrė tvorą. Su tuo sutiko pardavėja I. G. ir jos mama V. G., kurios abi pasirašė po spausdintu sutarties tekstu. Be to, buvo padarytas vėlesnis įrašas ranka – kad visa 1000,00 eurų suma sumokėta, pardavėja taip pat tai pripažino, atidavė pirkėjams namo dokumentus, kuriuos ieškovas F. W. pateikė teismui kaip įrodymą, raktus. Šiuos šalių veiksmus teismas vertino kaip įsipareigojimą parduoti ir pirkti namą. Teismas nurodė, kad 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sutartis tarp I. R. ir A. S. dėl žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta, tačiau tai buvo tik tariamas sandoris ir abi tariamo sandorio šalys tai žinojo. Atsakovė I. R. paaiškino, kad jai reikėjo neturėti namo, kad galėtų įsigyti butą, dėl to namą tik perrašė atsakovei A. S., pirkimas –pardavimas faktiškai nevyko, jokių pinigų iš A. S. ji negavo. Jos parodymus patvirtino liudytoja I. S., trečiasis asmuo T. R., patvirtino, kad faktiškai jokio sodybos pirkimo - pardavimo tarp I. R. ir A. S. nebuvo. Namą I. R. tik perrašė A. S. vardu, nes jos vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas trukdė gauti paskolą butui pirkti. A. S. norėjo padėti I. R..
Nors atsakovė A. S. teisme tvirtino, kad sodybą nusipirko iš I. R., jai sumokėjo 35000,00 Lt, tačiau teismas jos parodymus vertino kritiškai, nurodydamas, kad jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, nes juo buvo siekiama išvengti prisiimto įsipareigojimo sudaryti su ieškovais sodybos pirkimo-pardavimo sandorį, bet nesiekiant šį turtą realiai parduoti.
Teismas nurodė, kad ieškovai, siekdami civilinės atsakomybės taikymo atsakovėms, turi įrodyti būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus,kaltę, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Ieškovai nepateikė pakankamai duomenų, kad atsakovė I. R. būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, sugadinusi ar pradanginusi jų turtą. Ikiteisminis tyrimas dėl įsilaužimo į ieškovų namus ir turto grobstymo neužbaigtas, kalti asmenys nenustatyti. Ieškovai neįrodė atsakovės I. R. neteisėtų veiksmų, jos kaltės, priežastinio ryšio tarp jų ir žalos kilimo, todėl teismas ieškinį dėl materialinės žalos atlyginimo netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3-136/2013 ir priimti naują sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad 2004-09-06 pirkimo – pardavimo sutartimi E. S. W. ir F. W. nupirko, o I. R. jiems pardavė sodybą su joje esančiais pastatais. Taip pat panaikinti tą sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negaliojančia 2008-03-19 pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. R. ir apeliantės A. S. bei iš apeliantės priteisė žyminį mokestį ir pašto išlaidas. Apeliantė prašo civilinį ieškinį šioje dalyje atmesti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi ir faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidas (400,00 Lt). Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas pažeidė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, neatskleidė ginčo esmės, neištyrė visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus. Nurodoma, kad teismas byloje esančius įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Apeliantės nuomone, teismas vertindamas įrodymus padarė LR CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimus, kurie laikytini esminiais. Pažymėjo, kad byla išnagrinėta neapklausus ieškovės E. S. W., Kėdainių rajono 1-ojo notaro biuro notarės G. S., trečiojo asmens V. G., dviejų liudytojų – T. Š. ir M. Š.. Dėl šių pažeidimų teismas neatskleidė bylos esmės, neišsiaiškino esminių faktinių bylos aplinkybių, neįvykdė ankstesnės apeliacinio teismo nutarties. Apeliantė akcentuoja, kad teismo sprendimu liko neišspręstas žemės sklypo klausimas – teismas nusprendė, kad E. S. W. ir F. W. nupirko, o I. R. jiems pardavė tik sodybą su joje esančiais pastatais. Pažymi, kad raštelyje, vadinamame sutartimi, jokios kalbos apie žemės sklypo pirkimą nėra. Atsakovė A. S. teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste LR CK) 6.309 straipsnio nuostatomis, kadangi tai yra bendra teisės norma, o ginčas vyksta dėl nekilnojamo daikto pirkimo – pardavimo sutarties, kurios sąlygas reguliuoja specialiame skyriuje suformuotos tikslinės teisės normos (LR CK 6.329-6.401 straipsniai). Teismas netinkamai aiškino LR CK 6.193 straipsnio nuostatas, t.y. nesiaiškino šalių tikrųjų ketinimų. 2004-09-06 ieškovų ir I. R. bei jos motinos pasirašytas dokumentas gali būti tik tam tikras ketinimas sodybą pirkti ateityje, kai bus sutvarkyti nuosavybės, nekilnojamo daikto pardavimui reikalingi dokumentai ir tai bus įregistruota viešajame registre. 2004-09-06 I. R. turto, kurį ketino parduoti, nuosavybės teise neturėjo ir jo nevaldė, be to, nebuvo žemės sklypo, kuriame yra sodyba, savininkė, todėl negalėjo sudaryti sutarties ir dėl LR CK 6.394 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Teismas nevertino fakto, kad po raštelio pasirašymo yra sudaryta notarine tvarka patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartis, nepagrįstai nesivadovavo LR CK 1.71 straipsnio, 1.74 straipsnio, 1.75 straipsnio 2 dalimi, 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teismas nenagrinėjo ir nesprendė kuri šalis kalta (ar abi kaltos) dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Pagal LR CK 6.346 straipsnio 3 dalies nuostatas, ieškovai neatliko jokių konkrečių veiksmų, kad sudarytų sutartį, todėl atsakovė I. R. turėjo teisę atsisakyti vykdyti susitarimą. Remiantis LR CK 6.348 straipsniu ir 1.117 straipsnio 6 dalimi, ieškovams terminas kreiptis į atsakovę I. R. baigėsi 2006-09-06, vėliausiai 2007-10-18 (žemės sklypo įteisinimo dieną). Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas pripažindamas 2008 m. sandorį negaliojančiu dviem pagrindais (LR CK 1.86 ir 1.87 straipsniai). Pripažinus buvus sandorį apsimestiniu, kartu tas pats sandoris negali būti pripažintas tariamu. Be to teismas konstatuodamas, kad 2008-03-19 sandoris yra apsimestinis, nenurodė kokiais įrodymais remdamasis padarė tokią išvadą. Apeliantės manymu, ieškovai ieškinio dalyką įrodinėjo neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis, savo reikalavimų juridinio pagrįstumo neįrodė, pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė civilinio proceso įstatymą, netinkamai taikė materialines teisės normas bei jas aiškino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas F. W. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai visiškai įvykdė sandorį, todėl sutinkamai su LR CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, 6.309 straipsnio 1, 3 dalimis, teismas pagrįstai pripažino 2004-09-06 sandorį galiojančiu, nepažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reguliuojančių civilinio proceso kodekso normų ir ieškinį šioje dalyje tenkino pagrįstai. Apeliantės argumentai dėl to, kad 2004-09-06 I. R. dar nebuvo sodybos savininkė neturi teisinės reikšmės, nes palikimą I. R. jau buvo priėmusi. Nors paveldėjimo teisės liudijimas atsakovei I. R. buvo išduotas 2004-09-23, tačiau net ir tarus, kad 2004-09-06 sutartis yra susitarimas dėl sutarties sudarymo ateityje (preliminarioji sutartis), ši sutartis turi būti laikoma pagrindine – pagal ją buvo atlikti mokėjimai, sumokėta visa sutarties kaina, nekilnojamas turtas buvo perduotas pirkėjui. Pažymi, kad vadovaujantis LR CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, kreipdamasis su ieškiniu į teismą, šio termino nepažeidė. Pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino LR CK 1.86 – 1.87 straipsnių nuostatas ir pagrįstai 2008-03-19 sandorį pripažino negaliojančiu kaip sudarytą tik dėl akių, neturint tikslo sukurti jokių teisinių padarinių. Šios aplinkybės byloje yra visiškai įrodytos šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais. Atsakovė I. R., pardavus nekilnojamąjį turtą 2004-09-06 ieškovams F. W. ir E. S. W., neturėjo teisės sudaryti 2008-03-19 sandorio, nes nebuvo minėto turto savininkė. Ieškovo manymu, pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą, nepadarė jokių procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimo ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. S. W. prašo apeliacinį skundą išnagrinėti. Nurodo, kad atsakovė I. R. pati pripažįsta, kad pastatą pardavė ieškovams ir už tai jai buvo sumokėta. Teigia, kad tik dėl atsakovės I. R. kaltės sandoris nebuvo įregistruotas notariškai.
Atsakovės I. R. ir trečiųjų asmenų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl apeliacinio teismo išaiškinimų byloje.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nepaisė Šiaulių apygardos teismo išaiškinimų ir nurodymų nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į tai ir į byloje teismų priimtus procesinius sprendimus (nutartis), teisėjų kolegija sprendžia, kad būtina pasisakyti dėl teismų tarpusavio santykio procesinės kompetencijos aspektu.
Konstitucinis Teismas interalia pažymėjo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų proceso apeliacinės instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų procesinis savarankiškumas taikomas ta apimtimi kiek aukštesnės grandies teismai negali duoti konkrečių, privalomų nurodymų dėl bylos baigties, tačiau jis savaime nereiškia, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, gali nepaisyti aukštesnės instancijos teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikintas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi panaikino Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vienas iš sprendžiamų klausimų buvo 2008-03-19 žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimas. Pagal apeliacinėje instancijoje pateiktą sutarties kopiją, viena iš sutarties šalių buvo ir atsakovės I. R. sutuoktinis T. R., kurio teisėms ir pareigoms minėtos sutarties panaikinimas betarpiškai turės įtakos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pirmos instancijos teismas padarė dar vieną procesinio įstatymo pažeidimą, nes neišsprendė visų ieškinio reikalavimų. Ieškiniu buvo prašoma pripažinti, kad atsakovė I. R. pardavė ieškovams žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatus, kiemo statinius esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad teismas neišsprendė klausimo dėl žemės sklypo pardavimo, šios aplinkybės net nesiaiškino bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija akcentavo, kad priėmus tokį sprendimą, sutartis dėl pastatų įgijimo net negalės būti įregistruota Nekilnojamo turto registre. LR CK 6.394 straipsnis numato, kad parduodant pastatus, pirkimo - pardavimo sutartyje turi būti aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas pastatas. Šios imperatyvios teisės normos reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Be to, pagal LR CK 6.396 straipsnį pastato pirkimo - pardavimo sutartyje turi būti nurodyti viešo registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, individualizuojantys daiktą, nurodyta daikto buvimo vieta atitinkamame žemės sklype. Šių reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančia ir tokia sutartis negalės būti įregistruota registre. Taip pat kolegija sprendė, kad pirmos instancijos teismas neatskleidė ir bylos esmės – nenustatinėjo ar 2004-09-06 pirkimo-pardavimo sutartis buvo preliminari ar pagrindinė, ar ją buvo galima patvirtinti, ar tarp ieškovės ir atsakovės I. R. buvo susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo, ar jis buvo suformuotas ir kada suformuotas (LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija mato pagrindą sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad, nepaisant apeliacinio teismo išaiškinimų, Raseinių rajono apylinkės teismas priimdamas sprendimą neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl žemės sklypo pardavimo. Rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nurodė, kad 2004-09-06 sutartimi ieškovai iš atsakovės I. R. nupirko tik pastatus, tačiau motyvuojamoje dalyje nepateikė nei vieno argumento, kuriuo remiantis buvo išspręstas (atmestas arba tenkintinas) ieškovų reikalavimas pripažinti, kad 2004-09-06 sutartimi iš atsakovės jie taip pat nupirko ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino, kad 2004-09-06 pirkimo-pardavimo sutartimi E. S. W. ir F. W. nupirko, o I. R. jiems pardavė sodybą su joje esančiais pastatais. Apeliacinės instancijos kolegijos nuomone, sodyba, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra nekilnojamojo turto objektas, t.y. nėra žemės sklypas. Akcentuotina, kad pirmos instancijos teismas pripažinęs, kad pagal 2004-09-06 pirkimo - pardavimo sutartį ieškovai nupirko tik pastatus (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)), konstatavo, kad 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp I. R. ir A. S., pripažįstama negaliojanti ir dėl 15/21 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo. Tokia sprendimo rezoliucinė dalis suponuoja išvadą, kad teismas neišsprendė dalies ieškinio reikalavimų, o dėl tų reikalavimų, kuriuos išsprendė, nenurodė jokių motyvų. Atsižvelgiant į priimtą teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypo pagal 2004-09-06 pirkimo – pardavimo sutartį ieškovai neįsigijo, todėl lieka neaišku kokiu pagrindu teismas 2008-03-19 sandorį dalyje dėl žemės sklypo įsigijimo pripažino negaliojančia.
Iš byloje esančių duomenų, šalių paaiškinimų teismo posėdžiuose ( 1 t. b.l. 86-93, 3 t. b.l. 61-67) yra pagrindo spręsti, kad teismas nagrinėdamas bylą nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo tikroji šalių valia sudarant 2004-09-06 sutartį. Sutartyje nurodoma, kad perkama sodyba, kad yra sutvarkyti ne visi dokumentai, kad šią sodybą ieškovai tikrai pirks ir kita. ( 1 t. 6 b.l.). Bylos duomenimis sutartį dėl pardavimo pasirašė ne tik I. R. bet ir V. G.. I. R. nurodė, kad ieškovai susitarė su jos motina dėl pardavimo, o ji tam pritarė.
Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (LR CK6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios. Siekiant nustatyti, dėl kokių teisinių santykių šalys susitarė, faktus reikia vertinti kompleksiškai, atsižvelgti į jų visumą ir tarpusavio sąryšį. LR CK6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šalių tikrųjų ketinimų nustatyti negalima, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis suteiktų analogiški šalims protingi asmenys.
Kaip minėta, teismas nesiaiškino, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai, ar šalys susitarė pirkti tik pastatus, ar susitarė ir dėl žemės sklypo pirkimo, kokių dokumentų sutvarkymą turėjo omenyje, ar dėl palikimo priėmimo, ar ir dėl žemės nuosavybės. Teismo posėdžiuose nedalyvavo trečiuoju asmeniu patraukta V. G., kuri pasirašė sutartį, jos pozicija nėra žinoma dėl sandorio sudarymo faktinių aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kada atsakovė I. R. kreipėsi į notarą. Byloje nėra pateikta duomenų kada žemės sklypas buvo suformuotas bei kada I. R. ir kokiu pagrindu įgijo šį sklypą. Iš Nekilnojamojo turto registro pažymos, registro Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, 2005-02-18 Apskrities viršininko įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) ( 1t. b.l. 10-11). 2008-03-19 žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad žemės sklypo dalis priklausė pardavėjai I. R. pagal 2007-10-01 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ( 2 t. b.l. 56). Byloje nėra duomenų, kokia buvo situacija dėl žemės sklypo 2004-09-06 sudarant sutartį. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, įrodymų susijusių su žemės sklypo suformavimu ir įsigijimu neišreikalavo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad formuojamoje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti. Kaip minėta sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. LR CK1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių dėl kokių priežasčių šalys nesudarė notarinės sutarties, kuri šalis to vengė pardavėja ar pirkėjai. Be to, jei šalių ketinimai buvo sudaryti minėto žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį, tai ar šalys atsižvelgė į tai kada atsakovei I. R. nebuvo įforminta bei įregistruota žemės nuosavybė Nekilnojamojo turto registre. Ar ieškovams buvo žinomos šios aplinkybės. Teismas nesiaiškino ar šalys buvo numačiusios kada ir kokiomis aplinkybėmis, bei kuriam laikui praėjus ketina sudaryti notarinę sutartį.
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmos instancijos teismas pripažindamas negaliojančia 2008-03-19 pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp I. R. ir A. S. dėl žemės sklypo ir pastatų pardavimo, neįvertino dar ir tos aplinkybės, kad 2008-03-19 pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp trijų šalių - T. R., I. R. ir A. S.. Remiantis pirmos instancijos teismo sprendimu, 2008-03-19 pirkimo – pardavimo sutartis toje dalyje, kurioje yra sudaryta tarp T. R. ir A. S. liko galioti, todėl ir šia prasme laikytina, kad ieškovų ieškinys liko iš esmės neišspręstas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų, kad apeliacinio teismo nutartimi nurodytos esminės aplinkybės bei visi ieškinio reikalavimai būtų ištirti ir išspręsti (LR CPK 198 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1, 6 punktai). Pirmosios instancijos teismas pagal apeliacinio teismo išaiškinimus tinkamai neišsiaiškinęs bylos faktinių aplinkybių, priėmė sprendimą, kurį pagrindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė ir ankstesnį, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi panaikintą, sprendimą.
Dėl 2008-03-19 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo tariama ir apsimestine.
Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad 2008-03-19 pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp I. R. ir A. S. dėl žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), daržinės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), buvo tik tariamas sandoris ir abi tariamo sandorio šalys tai žinojo.Teismas šią išvadą padarė remdamasis liudytojos I. S. ir trečiojo asmens T. R. parodymais, atsakovės I. R. paaiškinimais, kad faktiškai pirkimas - pardavimas tarp sandorio šalių neįvyko, nes jokių pinigų pardavėjai negavo, namą tik perrašė A. S., nes atsakovės vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas trukdė jai gauti paskolą butui pirkti. Apeliantės A. S. parodymus teismas vertino kritiškai, nes jie teismo vertinimu prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Apeliantė nurodė, kad pripažinus buvus sandorį apsimestiniu, kartu tas pats sandoris negali būti pripažintas tariamu. Teismas konstatuodamas, kad 2008-03-19 sandoris yra apsimestinis, nenurodė kokiais įrodymais remdamasis padarė tokią išvadą. Apeliantė nurodė, kad LR CK 1.86 straipsnyje ( tariamas sandoris) ir 1.87 straipsnyje ( apsimestinis sandoris) numatomi skirtingi sandorio negaliojimo pagrindai. Nurodė, kad dėl sandorio sudarymo teismas įrodymų neanalizavo. Apeliantės pozicija, kad ji siekė įgyti nekilnojamąjį turtą, jį įregistravo nekilnojamojo turto registre, kad jai buvo žinoma tik tiek, kad sodybą ketinta parduoti bet sutartis nesudaryta, kad gyveno nuomininkai, nevertinta ir dėl jos nepasisakyta iš viso.
Sutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neištyręs ir neįvertinęs visų įrodymų, negalėjo pripažinti, kad sandorio šalys, sudarydamos sandorį nesiekė sukurti jokių teisinių padarinių ir, kad atsakovė A. S. sudarydama pirkimo - pardavimo sandorį elgėsi nesąžiningai. Bylos duomenimis apeliantė norėjo parduoti 2008-03-19 įsigytą nekilnojamą turtą kitam asmeniui, tai iš dalies gali patvirtinti, kad sudarytu sandoriu apeliantė siekė sukurti teisinius padarinius – valdyti, naudoti ir disponuoti įsigytu turtu. Esant prieštaringiems liudijimams dėl piniginių lėšų sumokėjimo, teismas turėjo į tai atsižvelgti ir išsamiau išnagrinėti šalių pateiktus rašytinius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apeliantė teikė įrodymus, kad ji turėjo pakankamai lėšų sumokėti 2008-03-19 pirkimo - pardavimo sutartyje numatytą nekilnojamo turto kainą, abu pardavėjai – I. ir T. R. - savo parašais patvirtino, kad 35000,00 Lt sumą iš apeliantės jie gavo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi I. R. nurodytomis aplinkybėmis, kad ji siekė perleisti, o ne parduoti turtą apeliantei, nes atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jos vardu įregistruotas nekilnojamas turtas kliudė gauti socialinį būstą ar būsto kreditą. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė notarės, patvirtinusios 2008-03-19 sandorį bei galėjusios nurodyti bylai svarbias aplinkybes dėl pinigų sumokėjimo ir kt. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (LR CPK178 straipsnis). Darytina išvada, kad nesant pakankamai įrodymų, kad apeliantė sandorio metu elgėsi nesąžiningai, kad šalys sudarydamos sandorį nesiekė sukurti jokių teisinių padarinių, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti 2008-03-19 sudarytą sandorį tariamu.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pripažindamas sandorį apsimestiniu, savo išvadų nemotyvavo bei nenurodė kokį konkretų sandorį apeliantė ir I. R. siekį pridengti ir kaip tai buvo padaryta. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remiantis padarė tokią išvadą. Bylos duomenimis atsakovė I. R. nurodė, kad ji pirkimo-pardavimo sandorį sudarė, nes jai trukdė tai, kad jos vardu buvo registruotas nekilnojamasis turtas, ji norėjo paimti paskolą ir įsigyti butą. Paminėtina, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (LR CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad nei ieškovai, nei I. R. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sandorį buvo siekiama sudaryti ne su apeliante, o su kitu asmeniu, taip pat nenurodė kokį sandorį apeliantė ir I. R. siekė pridengti. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nesiaiškino.
Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl 2008-03-19 sandorio pripažinimo negaliojančiu (tariamu bei apsimestiniu), nesilaikė pirmiau nurodytų LR CPK 177–185 straipsniuose suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir, tinkamai neišaiškinęs byloje reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą.
Taip pat pažymėtina, kad ieškovai reikalaudami pripažinti jų nuosavybe pagal 2008-03-19 pirkimo – pardavimo sutartį apeliantės įgytą turtą, nepateikė įrodymų, o teismas nesiaiškino aplinkybių ar apeliantė nekilnojamus daiktus įgijo sąžiningai ar nesąžiningai. Vadovaujantis LR CK4.96 straipsnio 2 dalimi, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. LR CK4.96 straipsnio 2 dalis suformuluota imperatyvia forma, ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta apsaugoti asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės daikto perleisti, interesus. Šalys negali susitarti dėl šios normos netaikymo, t. y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu. Antra, ši norma yra viena svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų, garantuojanti ne tik sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bet ir civilinės apyvartos stabilumą. Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri, kad šis daiktas iš jų nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į tolesnę apyvartą, nerizikuodami, kad perleidimo sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Tačiau sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma tada, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas. Tokiu reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, nes daikto savininkas, be savo valios praradęs jo valdymą, paprastai neturi galimybės pareikšti reikalavimą daiktą pagrobusiam (radusiam) asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-446/2010). Be to akcentuotina, kad remiantis LR CK 1.75 straipsnio 3 dalimi, jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. LR CK 6.393 straipsnio 3 dalis įtvirtina nuostatą, kad prieš trečiuosius asmenis nekilnojamo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymu nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre.
Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas visiškai nevertino šių bylai reikšmingų aplinkybių, nesprendė kuri šalis elgėsi nesąžiningai, kokios pasekmės kyla pripažinus 2008-03-19 sandorį negaliojančiu, nekėlė restitucijos klausimo ( LR CK 1.80 straipsnis, 1.86 straipsnis, 1.87 straipsnis, 4.96 straipsnis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimo negaliojančiais taisykles, bei pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
Atsakovės A. S. apeliaciniame skunde teigiama, kad yra LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl žemės sklypo pardavimo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad pirmos instancijos teismas antrą kartą priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje nesiėmė reikiamų veiksmų, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje išvardytos esminės bylos aplinkybės būtų išnagrinėtos bei išspręstas ieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo pardavimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė civilinio proceso įstatymą, dėl ko teismo sprendimas negali būti paliktas galioti (LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas)
Lietuvos Respublikos LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra pripažįstamas ir toks atvejis, kai sprendimas yra be motyvų. Kaip jau aukščiau nurodyta, teismo sprendime nėra jokių motyvų dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties tiek pripažinimo galiojančia tiek negaliojančia. Priimant sprendimą apsiribota bendromis įstatyminėmis nuostatomis, išvardinti įrodymai (jų nevertinant pareikštų reikalavimų atžvilgiu), tačiau nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos daromos išvados, nenurodyti argumentai, kodėl yra atmetami atsakovių pateikti įrodymai, kodėl ieškovų pateikti įrodymai yra tinkamesni.
Nurodyti procesiniai pažeidimai sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, perduodant bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (LR CPK 329 straipsnio 1 dalis). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti nurodytus procesinius pažeidimus, kurie negali būti pripažįstami formaliais pažeidimais, nes jie yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 328 straipsnis), siekiant neriboti procesinių teisių, tame tarpe teisės į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teisme nėra numatyta galimybė išnagrinėti pirmosios instancijos neišnagrinėtų reikalavimų dalį, nes įstatymų leidėjas draudžia bloginti apelianto padėtį. Sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nelaikomas blogesnio sprendimo dėl apelianto priėmimu (LR CPK 313 straipsnis).
Be to nagrinėjamu atveju, kai pirmosios instancijos teismas yra neatskleidęs bylos esmės, tai reikštų naujai išnagrinėti visą bylą iš esmės, o ne patikrinti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka (LR CPK 301 straipsnio 1 dalis, LR CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pagal LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą sprendimą ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.Toks pagrindas apeliacinės instancijos teismui grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nustatytas atsižvelgiant į tai, kad LR CPK įtvirtinta ribota apeliacija, apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant LR CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos pakankamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Be to, apeliaciniame procese įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui galimybės ribojimas (LR CPK314 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje esminėmis bylos aplinkybėmis gali būti vertinamos aplinkybės, ar 2004-09-06 pirkimo - pardavimo sutartis buvo preliminari ar pagrindinė, ar ją buvo galima patvirtinti, ar tarp ieškovų ir atsakovės I. R. ir V. G. buvo susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo, ar žemės sklypas buvo suformuotas ir kada suformuotas, kada I. R. įgytas nuosavybės teise, dėl kurios šalies kaltės galėjo būti nesudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, kuri bylos šalis elgėsi nesąžiningai, kokios sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmes, ar galimas restitucijos taikymas.
Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina padaryti išvadą, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti, todėl yra naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Panaikinus teismo sprendimą dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su faktinėmis bylos aplinkybėmis, analizę kolegija pripažįsta netikslinga ir dėl jų nepasisako.
Pagal LR CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktą, panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, grąžintinas atsakovei A. S. 260,00 Lt žyminis mokestis, sumokėtas 2013-02-28 dienos nurodymu už apeliacinio skundo pateikimą (t. 3, 158 b.l.). Šį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, atsakovei pateikus šią nutartį. Kitų bylinėjimosi išlaidų klausimas spręstinas pirmosios instancijos teisme, priimant sprendimą iš esmės (LR CPK 93 straipsnio 5 dalis) .
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu,
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Gražinti apeliantei A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 260,00 Lt (du šimtus šešiasdešimt litų) žyminio mokesčio.