Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas V.Kursevičius Procesinio sprendimo kategorija 1.2.7.1.; 2.3.7.2.

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuroro Egidijaus Timonio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant kalėjime.

Pagal LR BK 149 str. 1 d. (už V. V. išžaginimą) A. G. išteisintas, nesant įrodymų, kad jis padarė šį nusikaltimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo 22 d., apie 19-21 val., tiksliau nenustatytu laiku, veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis, būdamas girtas, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, Radviliškio mieste, (duomenys neskelbtini), S. P. bute, asmeninio tarpusavio ginčo metu, besistumdydamas su S. P. ir tyčia smogęs jam virtuviniu buitinės paskirties peiliu du smūgius į širdies sritį, padarė nukentėjusiajam tokius sužalojimus: dvi krūtinės ląstos kiaurymines durtines-pjautines žaizdas su širdies ir aortos sužalojimu, bei tarpusavio grumtynių metu, kietais ir bukais daiktais sudavęs du smūgius į veidą, vieną į kairį kelio sąnarį, vieną į kairę plaštaką, vieną į kairę blauzdą, padarė S. P. veido, kairiojo kelio sąnario, kairiosios blauzdos, kairiosios plaštakos nubrozdinimus. Nuo patirtų sužalojimų peiliu - krūtinės ląstos kiauryminių durtinių-pjautinių žaizdų su širdies ir aortos sužalojimu, išsivysčius kraujavimui į kairę pleuros ertmę, S. P. mirė įvykio vietoje.

Tokiais savo veiksmais nuteistasis A. G. tyčia nužudė Algimantą S. P. , t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. G. ikiteisminio tyrimo institucijos buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. kovo 22 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 21.50 val., tuoj po S. P. nužudymo, toje pačioje vietoje - Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), S. P. bute, veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis - apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su V. V. , panaudojo prieš ją fizinį smurtą: jėga sulaikė ją, bandančią bėgti iš buto, tyčia sugriebė rankomis jai už kaklo, tuo pačiu metu peiliu dūrė jai į kaklo kairę pusę, nustūmė ant lovos, grasino nužudyti, smogė jai vieną smūgį ranka į pilvo-paširdžių sritį, sudavė vieną smūgį kumščiu į kaktą, ne mažiau trijų smūgių ranka per sprandą, o nukentėjusiajai V. V. nuo smūgių praradus sąmonę, nutempė ją į kitą kambarį, nuvertė ant lovos, prievarta nutraukė jos rūbus - kelnes, pėdkelnes, kelnaites, ir tokiais fizinio smurto veiksmais ir grasinimais nužudyti atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, dėl durtinės žaizdos kaklo kairėje pusėje, poodinės kraujosruvos kairės šlaunies viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje, padaręs jai nežymų sveikatos sutrikdymą, prieš nukentėjusiosios valią su V. V. lytiškai santykiavo, įvedęs savo lytinį organą jai į makštį, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje.

Šiaulių apygardos teismas A. G. pagal LR BK 149 str. 1 d. (už V. V. išžaginimą) išteisino, nesant įrodymų, kad jis padarė šį nusikaltimą.

Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad Šiaulių apygardos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir A. G. , epizode dėl V. V. išžaginimo, išteisintas nepagrįstai.

Teismas nuosprendyje konstatavo, kad nei vienas iš įrodymų dėl V. V. išžaginimo A. G. su šia veika nesieja. Tokia teismo išvada, prokuroro teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

A. G. kaltė dėl V. V. išžaginimo įrodoma įrodymais, į kuriuos teismas neatsižvelgė arba atsižvelgdamas padarė klaidingas išvadas: 1. Nuosekliais ir išsamiais V. V. parodymais, pagal kuriuos A. G. , nužudęs S. P. , prieš ją panaudojo fizinį smurtą bei grasinimus ir išžagino. V. V. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. 2 Teismo medicinos specialisto išvada, kuri patvirtino, jog V. V. buvo padaryti kūno sužalojimai. S. P. buvo nužudytas peiliu, o V. V. vienas iš sužalojimų taip pat padarytas peiliu, kas atitinka V. V. parodymus ir faktą, kad ji buvo išžaginta iškart po S. P. nužudymo. Be to, kitas sužalojimas V. V. padarytas šlaunyje, t.y. vietoje, kurioje išžaginimų atvejais tokie sužalojimai padaromi gana dažnai. Nėra nustatyta jokių kitų aplinkybių, kuriomis V. V. galėjo būti sužalota kito asmens. Sužalojimų padarymo laikas, aplinkybės ir būdas atitinka V. V. nurodomas aplinkybes. 3. Specialisto išvada, iš kurios matyti, kad ant V. V. rūbų rasta pluoštų iš A. G. rūbų, o ant A. G. rūbų rasta pluoštų iš V. V. rūbų. Šie pluoštai negalėjo pakliūti ant rūbų atsitiktinai, buitiniu keliu, nes V. V. su A. G. kartu negyveno, įvykio metu susitiko pirmą kartą, artimame kontakte be žaginimo fakto nebuvo, o pluoštai rasti ant V. V. pėdkelnių, palaidinės, net ir kelnaičių, liemenėlės, t.y. tokiose vietose, kur jie net ir esant buitiniam kontaktui, atsitiktinai negalėtų pakliūti. Be to ir specialistas išvadoje pažymėjo, kad tikėtina jog A. G. ir V. V. drabužiai kontaktavo. 4. Specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad įvykio vietoje buvo rasta V. V. kraujo, kas patvirtina, jog ji buvo sužalota. Taip pat šioje išvadoje nustatyta, kad ant V. V. kelnių yra spermos. 5. Daiktų apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad V. V. kelnių užtrauktukas yra sugadintas, kas taip pat atitinka ir patvirtina V. V. parodymus, kad jis buvo sugadintas jos išžaginimo metu.

Išteisindamas A. G. pagal LR BK 149 str. 1 d. apygardos teismas akcentavo, kad V. V. negali nurodyti kas ją žagino, ir tik nurodo, kad tai galėjo būti A. G. , tačiau teismas neatsižvelgė į jos paaiškinimus, kad tuo metu namuose nieko daugiau nebuvo, o kad ją žagino A. G. nurodo todėl, kad jis prieš atlikdamas nusikalstamus veiksmus, dar net ir prieš nužudydamas S. P. , sakė ją išžaginsiąs, po to pavartojo smurtą ir V. V. prarado sąmonę. Tokios aplinkybės, prokuroro teigimu, neleidžia V. V. parodymų vertinti kaip nekonkrečių, prieštaringų ir netikslių.

Neteisingai teismas įvertino tai, kad V. V. nenurodė jog ji tą dieną būtų vilkėjusi pėdkelnes, ant kurių rasta pluoštų iš A. G. rūbų bei kad po įvykio nuėjusi prašytis pagalbos, liudytojams nepranešė jog buvo išžaginta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad V. V. nuo pat įvykio iki to momento kai jos rūbai, o tame tarpe ir jos pėdkelnės, iš jos buvo paimti, neturėjo galimybės ir nepersirengė savo rūbų, paimant rūbus tarp jų buvo ir pėdkelnės, todėl tai, kad V. V. nenurodė vilkėjusi jas įvykio dieną, vertintina kaip jos stresinė būsena. Aplinkybė, kad V. V. nepasisakė kaimynams apie išžaginimą, taip pat neleidžia jos parodymų vertinti kritiškai, nes V. V. dėl išgyvento gėdos ir nepagrįstos kaltės jausmo išvis neketino to niekam sakyti.

Apygardos teismas pripažino, kad V. V. rūbai, tikėtina, kontaktavo su A. G. rūbais, tačiau nurodė, kad tai nepaneigia kaltinamojo teiginio, jog jų rūbai galimai kontaktavo bendro gėrimo metu, ar mikrodalelės pateko kitokiu buitiniu keliu. Tokia išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes A. G. ir V. V. buvo susitikę tik tą dieną, o pluoštai rasti ne tik ant viršutinių rūbų, bet ir ant pėdkelnių, kelnaičių, liemenėlės. Tai leidžia teigti, kad buitiniu keliu to negalėjo įvykti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada, patvirtinančia, kad V. V. padaryti sužalojimai, tačiau konstatavo, jog negalima teigti kad juos padarė A. G. . Teismas tokią išvadą padarė neįvertinęs faktinių aplinkybių ir nesugretinęs šio įrodymo su kitais įrodymais. V. V. buvo sužalota iškart po S. P. nužudymo, kuris nužudytas peiliu, vienas sužalojimas V. V. taip pat padarytas peiliu. Nėra nustatyta jokių kitų V. V. sužalojimo aplinkybių. Sužalojimai V. V. padaryti tokiu laiku, būdu ir aplinkybėmis kaip ji ir nurodė.

Be to, apygardos teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad V. V. kelnių užtrauktukas sugadintas, o V. V. nurodė, kad jis sugadintas žaginimo metu, ir dėl to net buvo pareiškusi civilinį. Teismas šio fakto visiškai nevertino.

Nebuvo neįvertinta ta aplinkybė, kad ant V. V. kelnių rasta spermos. Taip pat teismas konstatavo, jog ant V. V. rūbų, pagalvės, užvalkalo rasta V. V. kraujo, bet ne A. G. . Teismas neatsižvelgė į tai, kad kraujas V. V. , o ne A. G. , nes A. G. ir nebuvo sužalotas, o tik pats sužalojo V. V. . Be to, jos kraujas rastas patalynėje, t.y. vietoje kur ji buvo išžaginta. Patalynėje jos kraujas ankščiau atsirasti negalėjo, nes V. V. pas S. P. atvažiavo tik įvykio dieną.

Teismas nuosprendyje V. V. parodymus vertino gretindamas su A. G. , tačiau darydamas išvadą, kad jis jos neišžagino iš esmės rėmėsi tik A. G. parodymais, kad po konflikto su S. P. jis iškart išėjo paskui B. V. , nors V. V. teigia, kad jis, prieš išeidamas, dar išžagino ir ją. Teismas rėmėsi ir B. V. parodymais, kad jam išėjus iš namo ir einant namo, jį pasivijo A. G. , su kuriuo jie kartu nuėjo pas jį ir toliau gėrė alkoholinius gėrimus, darydamas išvadą, kad A. G. dėl to negalėjo išžaginti V. V. . Vertinant B. V. parodymus pažymėtina, kad jis nurodė, kad jokio konflikto nematė net tarp A. G. ir S. P. , nors nustatyta, kad tuo metu buvo šalia, todėl jo parodymai vertintini kritiškai, be to ir pagal juos, jam išėjus, name A. G. su V. V. pasiliko dviese, o kas ten vyko jis nematė. Jis nenurodė, kad A. G. išeitų kartu su juo, ar kad matytų kaip jis išeina, o tik, kad A. G. jį pasivijo beeinantį, kas leidžia daryti išvadą, kad A. G. turėjo laiko išžaginti V. V. , ir kaip nepagrįstą ir neatitinkančią bylos faktinių aplinkybių vertinti teismo išvadą, kad A. G. išžaginimui neturėjo laiko. Be to, apygardos teismas nepagrįstai kategoriškai atmetė ir galimybę, kad paskui B. V. išėjęs A. G. , galėjo vėliau sugrįžti, nes visi asmenys buvo girti, sunkiai orientavosi laike, V. V. kurį laiką buvo be sąmonės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kiti liudytojai nenurodė, kad V. V. buvo išžaginta, tačiau jie ir negalėjo to padaryti, nes nusikaltimo metu A. G. su V. V. buvo likę dviese. Vertindamas įrodymus, apygardos teismas akcentavo laiką, tačiau neatsižvelgė į tai, kad visi asmenys laiką nurodė skirtingai, visi buvo girti, niekas nežiūrėjo į laikrodį.

Prokuroro teigimu, Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis, išteisinanti A. G. pagal LR BK 149 str. 1 d. dėl V. V. išžaginimo, nepagrįsta, prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms, neteisėta, ir todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas bei priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, joje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų ir priėmė jais pagrįstą nuosprendį.

Prokuroro teiginys, jog A. G. kaltė dėl V. V. išžaginimo įrodoma įrodymais į kuriuos pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė arba atsižvelgdamas padarė klaidingas išvadas yra nepagrįsta. Šį savo teiginį prokuroras grindžia tokiais žemiau išdėstytais argumentais.

V. V. parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, jais remiantis A. G. nužudęs S. P. prieš ją panaudojęs fizinį smurtą, bei grasinimus, ją išžagino.

Šį prokuroro skunde nurodytą argumentą paneigia byloje esančių V. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų analizė. Ją atlikęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. V. apklausiama teisme apie jos išžaginimo aplinkybes negalėjo tiksliai pasakyti, kas ją žagino, teigdama, kad tai galėjo būti kaltinamasis, negalėjo pasakyti, ar žagintojas užbaigė lytinį aktą, taip pat prieštaringai nurodė savo apsirengimą, kategoriškai neigdama įvykio metu mūvėjusi pėdkelnėmis, nors ant pėdkelnių aptiktos bendros priklausomybės pluošto dalelės su kaltinamojo rūbais pateikiamas kaip įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti. Nukentėjusioji taip pat negalėjo paaiškinti, kiek laiko užtruko jos žaginimas, po kiek laiko ji nuėjo pas V. L. ir V. K. pranešti apie įvykį. Be to, ji nei vienam iš asmenų, pas kuriuos tą vakarą kreipėsi pagalbos, nenurodė, kad buvo išžaginta.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. V. parodymų nenuoseklumą rodo ne tik aukščiau paminėti pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, ikiteisminio tyrimo metu V. V. teigė, kad A. G. prieš ją išžagindamas, jai trenkė vieną kartą kumščiu į kaktą, vieną - į paširdžius, 3-4 kartus - į sprandą, tempė ją į kitą kambarį. Vėliau, teismo posėdžio metu, teigė nepamenanti ar ją nuteistasis tempė ir kiek tiksliai smūgių jis jai sudavė. Be to, teismo specialisto išvadoje Nr. 424 teigiama, kad V. V. padaryti tik du sužalojimai - durtinė žaizda kairėje kaklo pusėje ir poodinė kraujosruva kairės šlaunies viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje. Apie jokius sužalojimus kaktoje, kakle ar krūtinės srityje, kur V. V. teigė smūgiavęs nuteistasis, specialisto išvadoje duomenų nėra.

Prokuroras skunde taip pat teigia, kad teismo medicinos specialisto išvada patvirtino, jog V. V. buvo padaryti kūno sužalojimai. S. P. buvo nužudytas peiliu, o V. V. vienas iš sužalojimų taip pat padarytas peiliu, kas atitinka V. V. parodymus ir faktą, kad ji buvo išžaginta iškart po S. P. nužudymo, kuris buvo nužudytas peiliu. Kitas sužalojimas V. V. padarytas šlaunyje, t.y. vietoje kurioje išžaginimų atvejais tokie sužalojimai padaromi gana dažnai. Nėra nustatyta jokių kitų aplinkybių, kuriomis V. V. galėjo būti sužalota kito asmens. Sužalojimų padarymo laikas, aplinkybės ir būdas atitinka V. V. nurodomas aplinkybes.

Šie prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai taip pat nepagrįsti. Iš tiesų, kaip nurodo prokuroras, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 424 teigiama, kad V. V. padaryti sužalojimai - durtinė žaizda kairėje kaklo pusėje ir poodinė kraujosruva kairės šlaunies viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje. Tačiau joje nenurodoma, kad V. V. vienas iš sužalojimų padarytas peiliu. Išvadoje teigiama, tik kad durtinė žaizda kairėje kaklo pusėje padaryta aštriu duriančiu įrankiu ar daiktu. Ar tai buvo peilis ar kitas įrankis arba daiktas, nekonkretizuojama. Ši aplinkybė neįrodo, jog sužalojimą kakle V. V. padarė nuteistasis A. G. ir juo labiau, kad jis ją išžagino. Pastebėtina, kad liudytojas V. K. , pas kurį V. V. buvo atėjusi prašydama, kad šis iškviestų medicinos pagalbą, nurodė, kad ji rankoje laikė žirkles. O atsižvelgiant į tai, kad įvykio dieną, t.y. 2004-03-22, 22.33 val. V. V. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (3.41 prom.), ir tai, kad, kaip parodė liudytojas V. L. , jo V. V. prašė parvesti ją namo, nes ji buvo girta, neatmetama galimybė, kad tiek kaklą, tiek ir šlaunį ji galėjo susižaloti pati, griūdama. Tokią galimybę iš dalies pagrindžia teismo specialisto išvada, kurioje taip pat teigiama, kad poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje galėjo gautis tiek nuo tiesioginių smūgių, tiek griūvant ir šlaunies sritimi kontaktuojant su kietu buku paviršiumi. Kita vertus, prokuroro apeliacinio skundo motyvas, kad A. G. kaltę patvirtina ir sužalojimas, padarytas V. V. šlaunyje, nes, kaip teigia prokuroras, išžaginimų atvejais tokie sužalojimai padaromi dažnai, akivaizdžiai prieštarauja LR BPK 20 str. įtvirtintai įrodymų sampratai bei reikalavimui įrodymus įvertinti remiantis ne bendro pobūdžio žiniomis ir samprotavimais, bet pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Kaip nuteistojo kaltės išžaginus V. V. įrodymą prokuroras taip pat nurodo specialisto išvadą, iš kurios matyti, kad ant V. V. rūbų rasta pluoštų iš A. G. rūbų, o ant A. G. rūbų rasta pluoštų iš V. V. rūbų. Šie pluoštai negalėjo pakliūti ant rūbų atsitiktinai, buitiniu keliu, nes V. V. su A. G. kartu negyveno, įvykio metu susitiko pirmą kartą, artimame kontakte be žaginimo fakto nebuvo, o pluoštai rasti ant V. V. pėdkelnių, palaidinės, net ir kelnaičių, liemenėlės, t.y. tokiose vietose kur jie net ir esant buitiniam kontaktui atsitiktinai negalėtų pakliūti. Be to, specialistas išvadoje pažymėjo, kad tikėtina jog A. G. ir V. V. drabužiai kontaktavo.

Šiuos apelianto teiginius argumentuotai paneigia pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog specialisto išvada dėl rūbų pluošto dalelių grupinio priklausomumo leidžia teigti tik apie tikėtiną galimybę, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios rūbai kontaktavo, tačiau ji neatskleidžia, kokiomis tiksliai aplinkybėmis ir kaip galėjo kontaktuoti rūbai, ir nesuteikia informacijos apie galimą išžaginimą. Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde be pagrindo A. G. ir V. V. rūbų kontakto buvimu net neabejojama. Remiantis minėta specialisto išvada daroma vienareikšmė ir kategoriška išvada, kad nebuvo jokios kitos galimybės pluoštams iš A. G. rūbų patekti ant V. V. pėdkelnių, kaip tik išžaginimo metu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtoje specialisto išvadoje nustatytas tik bendras grupinis V. V. ir A. G. rūbų pluoštų priklausomumas ir nėra nustatytas individualus jų priklausomumas, todėl galima išvada tik apie tikėtiną jų kontaktavimą, visiškai nepaneigianti galimybės, jog tokio kontakto visiškai nebuvo, o juo labiau neatskleidžianti rūbų galimo kontakto aplinkybių.

Prokuroras, kaip vieną iš A. G. įvykdyto V. V. išžaginimo įrodymų pateikia ir faktą, kad sugadintas V. V. kelnių užtrauktukas. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad jį sugadino būtent nuteistasis ir kad tai įvyko jos išžaginimo metu, o ne kitu laiku, išskyrus pačios V. V. nerišlius parodymus, kad ji po įvykio pastebėjo, jog jos kelnių užtrauktukas sugadintas, nėra. Todėl ši aplinkybė taip pat negali būti vertinama, kaip tiesioginis A. G. kaltės įrodymas.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad specialisto išvada Nr. S 202/04 (01), kurioje konstatuojama, kad įvykio vietoje buvo rasta V. V. kraujo, patvirtina, jog V. V. buvo sužalota. Taip pat išvadoje nustatyta, kad ant V. V. kelnių yra spermos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su teiginiu, kad minėta specialisto išvada dėl įvykio vietoje rasto V. V. kraujo patvirtina, kad ji buvo sužalota. Tačiau ir šis įrodymų šaltinis neatskleidžia sužalojimo aplinkybių bei V. V. kraujo atsiradimo ant įvykio vietoje rastų ir paimtų daiktų mechanizmo. Ant V. V. kelnių rasti tik pavieniai spermijai. Jų nerasta nei tepinėliuose ir tampone su V. V. makšties turiniu, nei ant jos kelnaičių, pėdkelnių, nei ant nuteistojo kūno ar rūbų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus – kiekvieną atskirai bei jų visumą, pagrįstai konstatavo, kad tie įrodymai galėtų turėti įrodomosios reikšmės kaltinimui pagrįsti tik tuo atveju, jeigu būtų galima be išlygų ir neabejojant priimti nukentėjusiosios parodymus dėl visų jos nurodytų faktų, jeigu juose nebūtų esminių vidinių prieštaravimų ir jeigu jie neprieštarautų kitiems tiesioginiams įrodymams bei liudytojų parodymams apie tos dienos faktines aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų praktikos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę padarius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes, o visos abe­jo­nės, iš­nau­do­jus vi­sas ga­li­my­bes jas pa­ša­lin­ti, aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­jo nau­dai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš­nau­do­jęs vi­sas ga­li­my­bes pa­ša­lin­ti abejones, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, juos vertindamas BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Visos pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis grindžiamas A. G. išteisinimas nenustačius, kad jis dalyvavo išžaginant V.Viliutienę, pagrįstas byloje surinktais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą prokuroro apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuroro apeliacinį skundą atmesti.