- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-08
- Bylos Nr.
- 2-327/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė (pran.), Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- A. L.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-444-390/2006 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo ir V. M. priešieškinį A. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir be pagrindo įsigytų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. M. dėl 36 500 Lt skolos priteisimo. Nurodė, kad su atsakovo tėvu D. M. buvo buto bendrasavininkiai ir norėdami atlikti buto renovacijos darbus kreipėsi į AB banką Hansabankas dėl paskolos išdavimo. D. M. negalėjo pateikti bankui paskolos grąžinimo garantijų, todėl banko siūlymu visa kredito suma, tai yra 26 065, 80 EUR, buvo suteikta ieškovei, o D. M. suteiktos paskolos grąžinimui užtikrinti pasirašė su banku laidavimo sutartį. Gautus pinigus ieškovė iki remonto pradžios paskolino D. M. verslui, tačiau D. M. mirė negrąžinęs skolos. Dalį pinigų, tai yra 4500 EUR ir 800 Lt ieškovei grąžino mirusiojo verslo partneris. Ieškovė teigė, kad mirusiojo turtą pagal apyrašą paveldėjo jo sūnus. Iš turto apyrašo matyti, kad paveldimo turto vertė yra 36 500 Lt, todėl, atsižvelgdama į tai, kad pagal apyrašą paveldėjęs įpėdinis už mirusiojo skolas atsako tik paveldėtu turtu, ieškovė prašė priteisti jai minėtą sumą (CK 5.53 str.).
Atsakovas V. M. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir padavė priešieškinį, kurio kaina nurodė 102 657 Lt. Teigė, kad paskolos sutartis neatitinka tokiai sutarčiai keliamų reikalavimų, yra suklastota, nes ją pasirašė ne D. M., todėl ji turi būti prižinta negaliojančia. Dėl šių priežasčių, atsakovo nuomone, ieškovė be pagrindo iš mirusio tėvo verslo partnerio gavo minėtus 4500 EUR ir 800 Lt, todėl juos turi grąžinti paveldėtojui atsakovui.
Atsakovas V. M. taip pat pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių A. L. registruotam nekilnojamajam turtui perleidimo draudimo. Nurodė, kad ieškovė teismui pateikė netikrą paskolos sutartį, pareiškė nepagrįstą ieškinį, pasisavino atsakovui priklausančius pinigus, elgiasi nesąžiningai, todėl yra pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių priešieškiniui užtikrinti. Atsakovo nuomone, nesiėmus tokių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, nes ieškovė savo turtą gali perleisti tretiesiems asmenims.
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 10 d. minėtą atsakovo prašymą atmetė. Teismas sprendė, jog atsakovas nenurodė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad ieškovė slėps, švaistys ar perleis turtą bei pinigines lėšas tretiesiems asmenims. Tokius ieškovės ketinimus, teismo teigimu, galėtų patvirtinti objektyvios aplinkybės: skelbimas apie turto pardavimą, sutarčių sudarymas ar pan. (CPK 144, 148 str.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo teismo nutartį panaikinti ir pritaikyti minėtas laikinąsias apsaugos priemones. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymą, nes nors apeliantas negali pateikti tiesioginių įrodymų apie tai, kad ieškovė slėps ar kitaip bandys perleisti turtą, tačiau jos elgesys rodo, kad ji gali pasielgti taip, kad sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar tapti negalimas. Šiuos teiginius pagrindžia tai, jog ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, pateikė netikrą paskolos sutartį, neteisėtai pasisavino apeliantui priklausančius pinigus, be to, ekspertai nustatė, jog ieškovės pateiktą paskolos sutartį pasirašė ne apelianto tėvas. Tai rodo, kad ieškovė savo tikslų siekia bet kokiomis priemonėmis, todėl yra realus pagrindas spręsti, jog pralaimėjusi bylą ji padarys viską, kad sprendimas taptų neįvykdomas. Pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra didelė priešieškinio suma – 102 657 Lt bei 5 procentų palūkanos nuo be pagrindo įgytos sumos (CK 6.240 str. 1 d.). Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė netrukdys ieškovei naudotis turimu nekilnojamuoju turtu, nes būtų apribota tik disponavimo teisė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Šių priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti jo privalomumą. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos minimų priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių jų taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sutinkamai su CPK 144 straipsniu, pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį ar priešieškinį.
Kaip žinoma, nagrinėjant klausimus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra taikomos CPK įtvirtintos proceso taisyklės. CPK 178 straipsnis įtvirtina bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, pagal kurią kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese įstatymas nenumato jokių išimčių iš šalims priskiriamos įrodinėjimo pareigos. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas privalėjo pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą taikyti ieškovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemonės (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, sprendžia, kad atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, jog ieškovė gali slėpti, švaistyti ar bandyti perleisti savo turtą, neduoda pagrindo skundžiamą teismo nutartį laikyti nepagrįsta, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepateikti įrodymai ir nenurodytos aplinkybės, kurios leistų pagrįstai manyti, jog egzistuoja realus pavojus, kad būsimo atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu dėl ieškovės veiksmų. Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai konstatavo, jog apeliantas nepagrindė šių priemonių taikymo būtinybės (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisako dėl apelianto skunde išdėstytų argumentų, jog ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, pateikė netikrą paskolos sutartį, neteisėtai pasisavino apeliantui priklausančius pinigus, elgiasi nesąžiningai, nes šie teiginiai yra susiję su pareikšto priešieškinio reikalavimo pagrįstumu ir bus vertinami priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, CPK nereikalauja, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo iš esmės, būtų įvertintas ieškinio bei priešieškinio pagrįstumas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne pareikštų reikalavimų pagrįstumas (šiuo atveju, klausimai dėl ieškinio pagrįstumo, paskolos sutarties tikrumo, apelianto teigimu pasisavintų jam priklausančių pinigų ir kt.), o kitos, šioje nutartyje anksčiau paminėtos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto teiginių, susijusių su pareikšto ieškinio ir priešieškinio pagrįstumu bei teisėtumu, nes minimi klausimai nėra šio apeliacinio bylos nagrinėjimo dalyku (CPK 338, 320 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.