Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Iki 2020-02-06 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtintu „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punkte.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo apgyvendinti 22 nuteistieji, tačiau nepateikė įrodymų minėtiems argumentams patvirtinti. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 2-je gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad nuteistieji neturėjo miegamosios vietos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose ir nuteistųjų aprūpinimą gyvenamuoju plotu, todėl jais remiasi. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Pareiškėjas pažymėjo, kad įstaigos bendro naudojimo ir gyvenamosios patalpos neremontuotos, nuo sienų byrėjo tinkas, grindys ir langai nesandarūs, tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie netinkamai įrengtas ir susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, netvarkingą inventorių, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl blogos patalpų būklės, t. y. byrančio tinko, pelėsio, nesandarių langų ir pan. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl neremontuotų, apleistų patalpų grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, oro temperatūrą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad šaltojo sezono metu oro temperatūra patalpoje buvo apie +15 Co. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos normomis ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamos oro temperatūros, ar, kad būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai perkelti jį į kitą patalpą, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamos oro temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas taip pat pažymi, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.

Bylos duomenys patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pataisos namuose reguliariai (du kartus per mėnesį) ir pagal poreikį atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Bylos duomenimis nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Iš atsakovės atstovo pateiktų Atliktų paslaugų aktų matyti, kad kenkėjų naikinimo paslaugos Pravieniškių PN-AK 2-me sektoriuje ginčo laikotarpiu buvo atliekamos. Kita vertus, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų (blakių, tarakonų, graužikų ir pan.) plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl parazitų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo atmetami kaip deklaratyvūs.

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.10 ir 5.11 punktus, nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui), esant techninėms galimybėms - virtuvėlė (kiekvienam būriui). Tačiau jei dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti minėtas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

Atsakovės atstovas nurodo, kad 2-jo sektoriaus būriuose virtuvėlės ginčo laikotarpiu buvo įrengtos ir jos buvo aprūpintos visu reikiamu inventoriumi, tame tarpe virduliu. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie virtuvėlių įrengimą ir jų aprūpinimą būtinu inventoriumi. Be to, teisės aktai nenumato, kad pataisos namai turi nuteistuosius asmeniškai aprūpinti virduliais, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.

Byloje nėra duomenų apie kambario maisto produktams laikyti 2-jo sektoriaus būriuose įrengimą, tokių duomenų atsakovės atstovas nepateikė, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl kambario maisto produktams laikyti neįrengimo. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 201-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kambario maisto produktams laikyti neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji savo asmeninį maistą galėjo laikyti virtuvėlės spintelėse, lentynose ir šaldytuve, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

BVK 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maisto pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkančio jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 5 punktą, nuteistųjų maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija.

Atsakovės atstovas nurodo, kad įstaigos nuteistųjų maitinimą organizuoja VŠĮ „Bruneros“, kuri užtikrina tinkamą nuteistųjų maitinimą, laikantis nuteistųjų maitinimą reglamentuojančių teisės aktų ir sutartyje nustatytų sąlygų. Valgykloje nuteistųjų maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-11-07 įsakymu Nr. V-447 patvirtintą valgiaraštį. Pažymėjo, kad valgiaraščiai, pagal kuriuos maitinami suimtieji/nuteistieji sudaryti pagal nuteistųjų fiziologinis poreikius. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad sutartinių įsipareigojimų tarp VŠĮ „Bruneros“ ir Pravieniškių PN-AK nebūtų laikomasi. Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus dėl netinkamos maisto kokybės, kiekio, higienos reikalavimų nesilaikymo valgykloje ir virtuvėje. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu tik abstrakčiai nurodė, jog fiziologines mitybos normų nebuvo paisoma ir jis jautėsi alkanas, kad sąlygos valgykloje buvo antisanitarinės, tačiau konkrečių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kada ir kokiomis konkrečiai aplinkybėmis tiekiamas maisto kaloringumas ar švara jo netenkino, nepateikė duomenų, jog jis būtų kreipęsis į atsakingas institucijas dėl maisto kokybės, sudėties tyrimo ar konkrečių neišduotų maisto produktų (apelsinų, bananų ir pan.). Kaip buvo minėta, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas šiuos skundo argumentus dėstė deklaratyviai ir abstrakčiai bei jokių konkrečių aplinkybių nedetalizavo, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitariniai mazgai būriuose įrengti pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas. Pažymėjo, kad būrio Nr. 2 sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, o šio būrio patalpose įrengtos 58 miegamosios vietos. Įvertinęs būrio nuteistųjų ir sanitarinių įrenginių (unitazų, praustuvių, pisuarų) skaičių, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių įrenginių. Be to, teisės aktai nenumato unitazų uždengimo dangčiais.

Teismo vertinimu, skundo argumentai dėl sugedusių sanitarinių įrenginių yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl neveikiančių unitazų ar pisuarų. Taigi, vien tik pareiškėjo paaiškinimų neturtinei žalai pagrįsti šiuo atveju nepakanka, be to, atsakovės atstovui kyla neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjo paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.

Atsakovės atstovas neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jis buvo laikomas kartu su drausmės grupei priskirtais asmenimis. Pažymėjo, kad 2020-06-04 Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įsigaliojus įstatymo pakeitimui, pataisos įstaigos per tris mėnesius suskirsto nuteistuosius į grupes, kuriose jie turi atlikti bausmę pagal BVK 68 straipsnio nuostatas. Atitinkamai 2-jo sektoriaus nuteistieji per įstatymo nustatytą laikotarpį buvo skirstomi į grupes, o drausmės grupei priskirti nuteistieji buvo keliami į kitus sektoriuje esančius būrius.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020-02-25 iki 2020-10-23 jis buvo laikomas kartu su drausmės grupei priskirtais nuteistaisiais, tačiau jokių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kokia jam dėl to kilo žala. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad neteisėtos kalinimo sąlygos sukėlė žalą, tačiau jokių aplinkybių nedetalizavo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo laikymo kartu su drausmės grupei priskirtais asmenimis pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kaip buvo minėta, neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas. Teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto, todėl jo argumentai dėl laikymo kartu su drausmės grupei priskirtais asmenimis atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.