Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilkaviškio rajono savivaldybė, VĮ ,,Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų esmė.

2020 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose priimtas pareiškėjo A. R. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilkaviškio rajono savivaldybė, VĮ ,,Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuriame prašoma nustatyti faktą, kad pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 111/p, nuosavybės teise priklauso I. R., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiai 2009 m. rugsėjo 30 d., įgyjamosios senaties pagrindu (b. l. 1-2).

Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. mirė jo motina I. R., kuriai dar 1998 m. liepos 16 d. tuometinės Vilkaviškio rajono (duomenys neskelbtini) bendrovės likvidacinės komisijos aktu buvo perduotas jos nusipirktas pastatas - pašarų virtuvė su buitinėmis patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini). Šiuo metu šiam statiniui suteiktas adresas - (duomenys neskelbtini). Jo tėvas V. R. mirė 1995 m. spalio 4 d. 2020 m. birželio 5 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-l641-1021/2020 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jis priėmęs palikimą po savo motinos mirties pradėdamas jį valdyti faktiškai. Po priimto teismo sprendimo jis kreipęsis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo į motinai priklausantį turtą gavimo, tačiau gauti paveldėjimo teisės liudijimo į minėtą statinį (pašarų virtuvę su buitinėmis patalpomis) jis negali, kadangi jo motina I. R. savo nuosavybės teisių į šį statinį nebuvo įregistravusi. Norėdamas užregistruoti nuosavybės teises motinos vardu į minėtą statinį, kreipęsis į VĮ ,,Registrų centras“ Marijampolės filialą, tačiau gavęs sprendimus, kuriais jo prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog jo turimų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms motinos vardu užregistruoti. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. l d., nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruoti patys nekilnojamieji daiktai. 2009 m. rugsėjo 16 d. aktu perduodant jo motinai I. R. jos nusipirktą pašarų virtuvę su buitinėmis patalpomis jokių šio statinio nuosavybės dokumentų ji negavo ir savo nuosavybės teisių į jį neįregistravo, kadangi tuo metu niekas jai nepaaiškino, jog tai reikia padaryti. Ji tiesiog pradėjo šiuo pastatu naudotis ir jokių abejonių ar ginčų dėl to niekada nekilo. Visą laiką iki savo mirties valdydama minėtą statinį ji pritaikė jį savo reikmėms, o būtent sandėliavimui ir joje laikantys turimą žemės ūkio techniką ir saugantys kitus ūkyje reikalingus daiktus. Kadangi perduodant šį statinį jo motinai I. R. jo būklė buvo pakankamai bloga, tai tam, kad juo būtų galima naudotis ji šį pastatą paremontavo - pakeitė kai kurias duris, langus, paremontavo stogą, kai kuriuos langus užmūrijo, viduje pastato išmūrijo keletą pertvarų ir t.t. Tokiu būdu jo motina šį pastatą pritaikė savo reikmėms. Ten ji laikė įvairius ūkyje reikalingus daiktus, šieną, turimą žemės ūkio techniką bei padargus. Šiuo statiniu ji buvo leidusi naudotis ir jam, kur jis keletą metų buvo įsirengęs automobilių remonto dirbtuves. 2009 m. antroje pusėje jo motina I. R. ėmėsi tvarkyti šio pastato įteisinimo savo vardu dokumentus, tačiau to padaryti nebespėjo. 2009 m. rugsėjo 29 d. buvo atlikti minėto statinio kadastriniai matavimai, o rugsėjo 30 d. motina mirė. Manantis, jog jo turimi dokumentai įrodo, kad jo motina I. R. buvo sąžininga ir teisėta minėto statinio (pašarų virtuvės su buitinėmis patalpomis) valdytoja ir jį valdė daugiau kaip dešimt metų (nuo 1998 m. liepos 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 30d.).Visą laiką nuo 1998 m. liepos 16 d., t. y. nuo tada, kai šis statinys buvo jai perduotas ir perėjo į jos valdymą momento iki pat jos mirties 2009 m. rugsėjo 30 d., jos valdymas buvo atviras ir nepertraukiamas. Esant reikalui, šį faktą gali patvirtinti ir liudytojai, kuriuos įsipareigojantis pakviesti į teismo posėdį pats, jeigu iškiltų tokia būtinybė. Apribojimų, nurodytų Civiliniame kodekse, įgyti pašarų virtuvę su buitinėmis patalpomis, esančią (duomenys neskelbtini) nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu nėra. Naudodamasi ir valdydama šį statinį daugiau nei dešimt metų jo motina I. R. savo vardu jo neįteisino, kadangi jos turimų dokumentų nepakako tam, kad statinys būtų pripažintas jos nuosavybe. Be to, dėl teisinių žinių stokos ji ir nežinojo, jog tai būtina padaryti, o kai sužinojo ir pradėjo tvarkytis dokumentus (užsisakė kadastrinius matavimus) iki galo jų sutvarkyti nesuspėjo, nes mirė. Šiuo metu norint jam paveldėti šį motinai priklausantį statinį būtina kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas nuosavybės teisės į šį statinį įgijimas pagal įgyjamąją senatį faktas (b. l. 1-2).

Suinteresuotas asmuo VĮ ,,Turto bankas“ į pareiškimą pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Vilkaviškio rajono (duomenys neskelbtini) ūkio bendrovės likvidacinės komisijos 1998 m. liepos 16 d. aktu I. R. buvo perduotas jai parduotas pastatas - pašarų virtuvė su buitinėmis patalpomis. Taigi ginčo turto savininkė tapo I. R.. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo pareiškimas yra pagrįstas ir tenkintinas (b. l. 14 -15 ).

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos į pareiškimą pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja pareiškimui, bei prašė sprendimą priimti savo nuožiūra (b. l. 16-17).

Suinteresuotas asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė, atstovaujama mero, į pareiškimą pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjų pareiškime nurodytas nekilnojamojo turto objektas savivaldybei nepriklauso. Atsižvelgiant į pateiktus rašytinius įrodymus byloje, darytina išvada, kad pareiškėjo pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atitinka CK 4-68-4.71 straipsniuose apibrėžtas sąlygas ( b. l. 20-21).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II. pareiškimo tenkinimo teisiniai pagrindai, bei motyvai, teismo padarytos išvados.

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas, 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas, 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas, 6) daiktas valdomas nepertraukiamai, 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas), 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). CK 1.138 straipsnio 1 dalies, 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 530 straipsnio normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.

Pareiškėjo pareiškimu (b. l. 1-2), VĮ ,,Registrų centras“ išrašu (b. l. 7) nustatyta, kad I. R. nekilnojamo turto – pastato, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) nėra įgijusi nuosavybės teise nei vienu iš CK 4.47 straipsnyje nurodytų būdų. Suinteresuotų asmenų VĮ ,,Turto bankas“ atsiliepimu (b. l. 14-15), Vilkaviškio rajono savivaldybės, atstovaujamos mero, atsiliepimu (b. l. 20-21) nustatyta, kad pastatas nepriklauso nuosavybės teise nei valstybei, nei savivaldybei. Pareiškėjo pareiškimu (b. l. 1-2), jo pateiktu rašytiniu įrodymu –1998 m. liepos 16 d. turto perdavimo aktu (b. l. 4) nustatyta, kad G. Ž. ūkio bendrovė, atstovaujama pirmininko ir komisijos, remdamiesi 1998 m. liepos 16 d. visuotinio bendrovės narių susirinkimo likvidacinės komisijos posėdžio nutarimu, perdavė I. R. jai parduotą pašarų virtuvę su buitinėmis patalpomis už 7000 Lt., važtaraštis Nr.906544, o ji priėmė pagal 1998 m. liepos mėn. 16 d. stovį. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad ji įsigijo pareiškime minimą pašarų virtuvę būtent pagal šią sąskaitą. Tai rodo, kad I. R. sąžiningai įgijo ir valdė pastatą. Pareiškėjo pareiškime (b. l. 1-2) minimais faktais nustatyta, kad I. R. įsigytu pastatu rūpinosi kaip savo daiktu, kadangi jį naudojo sandėliavimui, remontavo. Ji pastatą įgijo teisėtai, kadangi juo kiti asmenys nesinaudojo, į jį nepretendavo, pastatą ji valdė atvirai, žinant kitiems asmenims, elgėsi pastatu kaip savo. Ji šiomis patalpomis naudojasi daugiau kaip 10 metų iki savo mirties, ką be pareiškėjo pareiškimo, patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai – perdavimo aktas (b. l. 4), mirties liudijimas (b.l.5). Kadastrinių matavimų byloje esančiomis fotonuotraukos nustatyta, kad pastatas yra tvarkingas, su stogu, nėra požymių, kad jis būtų apleistas ir nenaudotas.

Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtus įrodymus, iš jų visumos sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos kaip privalomos prašomo fakto nustatymui sąlygos, t. y.: 1) I. R. nėra įgijusi nuosavybės teisės į nekilnojamą daiktą – buvusį pašarų virtuvės pastatą jokiu kitu CK 4.47 str. apibrėžtu būdu; 2) daiktinės teisės į pastatą nėra įregistruotos viešame registre nei I. R., nei jokių kitų asmenų, valstybės ar savivaldybės vardu; 3) I. R. pastatą pradėjo valdyti ir juo naudotis sąžiningai bei neturėjo pagrindo manyti, kad kiti asmenys turi daugiau teisių už ją; 4) I. R. pastatą valdė teisėtai, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji pradėjo valdyti per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus; 5) I. R. pastatą valdė ir naudojo atvirai, nesislapstydama, 6) I. R. pastatą valdė ir naudojo nepertraukiamai ne mažiau kaip 10 metų, iki savo mirties 7) I. R. pastatą valdė kaip savo, elgėsi kaip jos savininkas, jas prižiūrėjo, remontavo, 8) patalpą I. R. sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ilgiau nei įstatymo reikalaujamą 10 metų laikotarpį. Šių sąlygų visuma teismui duoda teisinį pagrindą pripažinti, jog I. R. įgijo nuosavybės teises į nekilnojamą daiktą – pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 111/p..

III. Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Šioje byloje suinteresuoti asmenys jokių išlaidų atlyginimo iš pareiškėjo neprašė. Pareiškėjas paduodamas pareiškimą sumokėjo 50 Eur žy minį mokestį (b. l. 3), kuris jam, remiantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, nors jo pareiškimas ir buvo tenkintas, nėra gražintinas. CPK 443 straipsnio 6 dalis nustato neatlygintinumą tik dalyvaujančių byloje asmenų išlaidų, tačiau nepasisako apie neatlygintinumą valstybės patirtų išlaidų. Šioje byloje procesinių dokumentų įteikimo išlaidų nėra, dėl ko darytina išvada, kad valstybė išlaidų byloje nepatyrė.

Teismas, remdamasis virš paminėtu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 270, 279, 307, 443, 530-533 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti visiškai.

Nustatyti faktą, kad pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 111/p, nuosavybės teise priklauso I. R., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiai 2009 m. rugsėjo 30 d., įgyjamosios senaties pagrindu.

Nekilnojamo turto kadastrinių matavimų bylą sprendimui įsiteisėjus gražinti pareiškėjui.

Šio teismo sprendimo patvirtintas kopijas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo paskelbimo dienos pasiųsti pareiškėjui bei suinteresuotiems asmenims.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose.