- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-411-193-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-00370-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- E. B.
- Nukentėjusysis
- A. R.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-411-193/2012
Teisėja Gražina Kazilionienė Teisminio proceso Nr. 1-45-00370-2011-5
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. birželio 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-17 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Be to, šiuo nuosprendžiu iš E. B. priteista 1302,07 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiajam A. R. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
E. B. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. kovo 31 d. apie 23.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, asmeninio konflikto metu sudavė kirviu ne mažiau nei tris kartus nukentėjusiajam A. R. į krūtinės kairę pusę, padarydamas krūtinės sumušimą, o nukentėjusiajam bandant nuo smūgio užsidengti galvą ranka, sudavė kirviu ne mažiau nei tris kartus A. R. į kairę ranką, sulaužydamas penktą delnakaulį ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nuosprendį ir bylą nutraukti. Mano, kad šis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės ir teigia, kad jos yra neteisingos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad jo kaltė dėl A. R. sumušimo apkaltinamajame nuosprendyje paremta iš esmės vien nukentėjusiojo A. R. parodymais, nes įvykio aplinkybių niekas iš pašalinių nematė, pati nukentėjusioji D. V. savo parodymų teisme nepatvirtino, kirvis nesurastas ir neapžiūrėtas. Įvykio metu nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to net nebuvo priimtas ir išklausytas policijos komisariate. Esant tokioms aplinkybėms kyla abejonių dėl A. R. parodymų patikimumo, o kartu ir dėl jo kaltės įrodytumo. Nuteistojo teigimu, liudytojų R. K. ir D. P. parodymai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybės ir nėra pagrindo jais remtis. Taip pat nėra jokio pagrindo remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo A. R. parodymais. Akivaizdu, jog dėl girtumo jis neprisiminė to vakaro įvykių, o apklausiamas policijos pareigūnų, susitaręs su D. V., jį – apeliantą apkalbėjo, ką bylą nagrinėjant teisme patvirtino pati D. V. ir teismas priimdamas nuosprendį jos parodymais rėmėsi. Pažymi, kad teismo posėdžio metu A. R. negalėjo nurodyti jokių to vakaro aplinkybių todėl, kad pamiršo ką buvo sakęs policijos pareigūnams ir bijojo ką nors nurodyti ne taip. Nuteistasis mano, kad A. R. nustatyti kūno sužalojimai nepaneigia fakto, kad tokie sužalojimai jam galėjo būti padaryti griūnant ir atsitrenkiant į slenkstį ar stalą. Apeliantas teigia, kad nei D. V., nei A. R. atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, kad jie buvo sumušti ir kad jis, E. B., juos mušė kirviu. Be to, policijos pareigūnais dirbančių R. K. ir D. P. nekonkretūs parodymai, neva kažkuris tai nukentėjusiųjų minėjo, jog buvo mušami kirviu, byloje atsirado ne iškarto po įvykio, o tik vėliau, kai buvo apklausti A. R. ir D. V., todėl tokie šių liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Apeliantas skunde teigia, kad A. R. jis tik pastūmė, dėl ko šis dėl didelio girtumo nugriuvo, jis nepagrįstai teismo buvo pripažintas kaltu tyčia jį sužalojęs. Nuteistojo manymu, jo veika galėjo būti kvalifikuota tik kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, nes griūdamas A. R. nesunkiai susižalojo, ir ši veika vadovaujantis BPK 407 str. priskiriama privataus kaltinimo bylos. Pažymi, kad A. R. teismo posėdžio metu nereikalavo, kad jis-E. B. būtų pripažintas kaltu ir nuteistas, atvirkščiai, pastarasis nurodė, jog jis A. R. atsiprašė, jam jokia žala nepadaryta ir jokių pretenzijų E. B. neturi. Esant tokioms aplinkybės, jo veiką perkvalifikavus pagal BK 139 str. 1 d., byla turi būti nutraukta, nes yra BPK 3 str. 1 d. 5 p. numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo E. B. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 138 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Apeliantas nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija, ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, skyrė pakankamą dėmesį parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, ir visiškai pagrįstai konstatavo BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą E. B. veiksmuose.
Nuteistasis nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už tyčinį A. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą bei teigia nesant jo kaltės dėl to, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo A. R. parodymus, liudytojų R. K., D. P., L. E. parodymus, specialisto išvadą bei kitus byloje esančius duomenis – konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. R. sveikatą tyčia nesunkiai sutrikdė būtent nuteistasis E. B.. Pats nuteistasis neginčija paties susistumdymo tarp jo ir A. R. buvimo fakto, tik teigia nesudavęs nukentėjusiajam smūgių su kirviu, o tik pastarąjį pastūmęs, po ko šis nugriuvęs ir galbūt taip susižalojęs. Tačiau tokie apelianto teiginiai dėl kirvio nenaudojimo A. R. atžvilgiu paneigti byloje esančių įrodymų visuma, kuri abejonių dėl nuteistojo kaltės nepalieka. Nukentėjusysis A. R. tiek pareiškime policijai, tiek apklausos metu nurodė, kad fizinio kontakto su E. B. metu pastarasis jam kirviu sudavęs smūgius į krūtinės kairę pusę ir į kairę ranką, po ko specialisto išvada jam buvo nustatytas kairio V-o delnakaulio lūžis ir krūtinės sumušimas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. R. bei kartu buvusioji D. V. iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams parodė buvę sumušti kirviu. Kad tą vakarą namuose pas E. B. buvo kirvis, patvirtino ir pats nuteistasis parodęs, kad juo skaldė malkas ir kūrėsi pečių. Taigi teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi nukentėjusiojo parodymus, kitus bylos duomenis, konstatuoja, kad A. R. parodymai dėl E. B. prieš jį atliktus veiksmus buvo nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, jis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti E. B., ką patvirtina nukentėjusiojo parodymai apie pretenzijų apeliantui neturėjimą. Todėl teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis delnakaulį galėjo susilaužyti kitomis, nei jis pats nurodo, aplinkybėmis. Įvykio eiga ir byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad apeliantas veikė ir sužalojimą nukentėjusiajam padarė tyčiniais, o ne neatsargiais veiksmais, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje. Įvertinusi nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad atmestina apelianto versija, jog nukentėjusysis susižalojo krisdamas jų stumdimosi metu.
Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis E. B. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir E. B. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas, todėl D. V. kritiškas parodymų vertinimas teisme šiuo atveju teismo sprendimo neįtakoja. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. B. kaltu pagal BK 138 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl perkvalifikuoti jo veiką į BK 139 str., o taip pat ir išteisinti jį iš BK 138 str. 1 d. nėra pagrindo. Tuo pagrindu apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis E. B. neigia savo kaltę, taip pat motyvai dėl jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nebuvimo, yra atmetami kaip paneigti bylos medžiaga.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo E. B. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas E. B. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino E. B. asmenybę (nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą). Visa tai įvertinęs, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą E. B. turėjo būti paskirta sankcijoje numatyta nežymiai vidutinį dydį viršijanti reali laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būtent tokia bausme šiuo atveju bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta. Todėl apeliantui mažinti ar švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo E. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą, pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.