- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-25
- Bylos Nr.
- 2A-1428-555/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03399-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Dalė Burdulienė, Ramūnas Mitkus
- Atsakovas
- E. R., E. J.
- Ieškovas
- G. J.
- Trečiasis asmuo
- I. V.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Ramūno Mitkaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. R. ir E. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-132-374/2013 pagal ieškovo G. J. ieškinį atsakovams E. R., E. J., trečiasis asmuo I. V., dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas G. J. prašė priteisti iš atsakovų įvairius namų apyvokos daiktus, įpareigojant daiktus atiduoti per 15 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, negrąžinus daiktų per teismo sprendime nustatytą terminą, priteisti solidariai 13050 Lt kompensaciją; solidariai už santuokoje įsigytų daiktų 1/2 dalį kompensaciją 8 555 Lt, solidariai 99165 Lt nuostolių atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra atsakovų – E. R. (J.) ir E. J. tėvas. Ginčo pastatas - gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Marijampolės m., šiuo metu lygiomis dalimis nuosavybės teise priklauso E. R. (J.) ir E. J.. Trečiasis asmuo I. V. E. J. jai nuosavybės teise priklausiusią 1/3 namo dalį, pardavė E. J. 2006-09-05, tačiau E. J. nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre neįregistravo. Ginčo gyvenamasis namas buvo pirktas 2000-01-07 ieškovo ir jo sutuoktinės R. J., mirusios 2004-11-21, lėšomis, tačiau buvo įformintas R. J., I. P., A. P. ir I. V. vardu. R. J. mirus, ieškovas atsisakė jam priklausančios paveldėjimo dalies ir R. J. palikimą priėmė vaikai. Kiti namo buvę savininkai I. P., A. P. vėliau savo dalis perleido E. R. ir E. J.. Atsakovai žinojo, kad pusė šio namo yra ieškovo, tik įregistruota ne jo vardu. Namas buvo neįrengtas, po žmonos mirties ieškovas devynis mėnesius dirbdavo Italijoje, o trims mėnesiams grįždavo į Lietuvą ir visus uždirbtus pinigus išleisdavo namo įrengimui, aplinkos sutvarkymui. Taip pat ieškovas pastoviai rūpinosi vaikais. 2011 m. birželio mėnesį ieškovui nusprendus grįžti nuolat gyventi į Lietuvą, atsakovai atsisakė jį priimti gyventi ginčo name. Ieškovui paprašius su juo atsiskaityti arba perrašyti jo vardu dalį namo, atsakovai jį išvarė. Ieškovo nuomone, iš viso atsakovai iš ieškovo nepagristai gavo turto, t.y. praturtėjo už 107585 Lt, atsakovai privalo sugrąžinti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, o nepagrįstą praturtėjimą atlyginti pinigais.
Atsakovai E. R. ir E. J. su ieškiniu sutiko iš dalies, dalyje prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu (2013 m. gegužės 9 d. nutartimi ištaisyta klaida sprendimo rezoliucinėje dalyje) ieškinį tenkino dalinai, priteisė solidariai iš atsakovų E. R. ir E. J. ieškovo G. J. naudai 82637,50 Lt už namo įrengimą, 8555 Lt už santuokoje įgytą turtą, 5890 Lt už asmeninį turtą; 1440 Lt advokato atstovavimo išlaidų, 50 Lt žyminio mokesčio, priteisė iš atsakovų E. R. ir E. J. ir įpareigojo grąžinti ieškovui G. J. daiktus: miegamojo šviestuvą, karnizą, virtuvės stačiakampį stalą, šviestuvą sieninį; šviestuvą rūsyje; užuolaidų karnizą plastikinį (dukros kambaryje); stalo įrankius dviems asmenims itališkus; baro taures stiklo (11 vnt.); elektrinį pjūklą, elektrinį suktuvą, elektrinį grąžtą; elektrinį grąžtą; perforatorių; kampinį šlifuoklį; kampinį šlifuoklį; plokštuminį šlifuoklį; elektrinį siaurapjūklį; metalinę lyginimo juostą, priteisė solidariai iš atsakovų 2906 Lt žyminio mokesčio ir 65 Lt teismo pašto išlaidų valstybei, priteisė iš ieškovo atsakovei E. R. 200 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad atsakovai iš esmės neginčija fakto, kad ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, įrengimo ir remonto, tačiau šiam reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį, kurio 3 metų terminą skaičiuoja nuo pateiktų prie ieškinio rašytinių įrodymų – prekių įsigijimo dokumentų išrašymo datos (2005, 2006, 2007, 2008 m.). Ieškovas iki 2011 m. birželio mėnesio remontavo, periodiškai gyveno ir naudojosi gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, tačiau kilus konfliktui tarp ieškovo ir atsakovų, jis iš ginčo namo išsikėlė. Tik kilus ginčui ir ieškovui supratus, kad atsakovai nepripažįsta jo turto dalies, teismo vertinimu, tapo aišku, kad pažeidžiamos ieškovo teisės ir teisėti interesai. Teismo nuomone, būtent nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamos ieškinio senaties terminas, t.y. nuo 2011 m. birželio mėnesio. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad ieškovas nepažeidė ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Kadangi šalys neginčijo fakto, kad ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie namo įrengimo, be to, šias aplinkybes patvirtino ir visi byloje apklausti liudytojai, todėl teismas detaliau neanalizavo ieškovo investuotų lėšų kilmės ir dydžio. Tačiau teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad nuo namo įsigijimo iki konflikto, kilusio tarp šalių, jis vienas investavo savo lėšas į šį namą. Nurodė, kad namas įsigytas 2000-01-07 (b.l. 10-14), t.y. esant gyvai ieškovo sutuoktinei R. J. (mirė 2004-11-21), iki šios datos abu sutuoktiniai įrenginėjo namą, kas patvirtinama pateiktais rašytiniais įrodymais – kvitais ir sąskaitomis-faktūromis, kuriose nurodytos R. J. vardu įsigytos statybinės medžiagos (1 t. b.l. 144-149). Kadangi neįmanoma tiksliai apskaičiuoti šiuo laikotarpiu – nuo 2000-01-07 iki 2004-11-21 – investuotų santuokinių lėšų sumos, teismas sprendė, kad ieškovo nurodyta remonto darbų ir medžiagų kaina mažintina 1/6 dalimi, t. y. 16527,50 Lt ir lieka – 82637,50 Lt. Atsakovai nesutiko su tuo, kad ieškovas vienas prisidėjo prie namo įrengimo, tačiau teismas, išanalizavęs atsakovų pateiktus dokumentus, liudijančius jų gautas pajamas laikotarpiu 2005-2012 m., darė išvadą, kad atsakovų gautos pajamos buvo minimalios, užtikrinančios tik būtiniausių poreikių – maitinimosi, mokymosi, gydymosi ir kt. poreikių tenkinimą (2 t. b.l. 14-36). Teismas nurodė, kad ieškovas investavo lėšas į ginčo namą, laikydamas, kad tai ir jo turtas, namo remonto ir įrengimo laikotarpiu atsakovai nereiškė jokių pretenzijų ar nepasitenkinimo, kad ieškovas atlieka darbus ginčo name, netrukdė jam tuos darbus atlikti, netgi atsakovas E. J. padėdavo, atsakovai taip pat nepaneigė ir tos aplinkybės, kad ieškovas disponavo šiuo turtu kaip savo ir tik kilus ginčui, atsakovai pradėjo reikšti pretenzijas, kad tai jų turtas ir ieškovas neturi jokios teisės į jį. Teismas sprendė, kad atsakovai nesąžiningai praturtėjo ieškovo sąskaita, todėl privalo atlyginti jam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Teismas darė išvadą, kad nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos, todėl ieškinį šioje dalyje laikė pagrįstu ir įrodytu (CK 6.237 straipsnis). Atsakovai prašė ieškovo reikalavimui dėl ½ dalies santuokoje įgyto turto grąžinimo taikyti senatį, tačiau teismas laikė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties ir dėl santuokoje įgyto turto padalinimo. Ieškovas prašė priteisti šių daiktų ½ dalį vertės – 8555 Lt, nes atsakovai šiais daiktais naudojasi ir ieškovas natūra gauti jų nepageidauja. Kadangi atsakovai iš esmės neginčijo ieškinyje nurodytų santuokoje įgytų daiktų sąrašo ir jų vertės, todėl teismas sprendė, kad su nurodytu daiktų sąrašu ir jų vertėmis atsakovai sutinka. Atsižvelgdamas į tai, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), teismas ieškinį šioje dalyje laikė pagrįstu ir įrodytu. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, o negrąžinus daiktų per teismo sprendime nustatytą terminą iš atsakovų solidariai priteisti 13050 Lt piniginę kompensaciją, tačiau vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, bei atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad atsakovai jau turi savarankiškas pajamas ir nėra priklausomi nuo kitų, todėl galimai galėjo ir patys įsigyti kai kuriuos iš ieškovo sąrašo nurodytus daiktus, teismas ieškinį šioje dalyje mažino tų daiktų, kuriuos nurodė atsakovai kaip jų asmeninę nuosavybę, suma: kompiuteris su monitoriumi ir klaviatūra (500 Lt); televizorius Daewoo (nėra ieškinyje), sekcija svetainėje (2500 Lt); muzikinis centras (400 Lt), dulkių siurblys Skarlet (50 Lt); rašomasis stalas (70 Lt); šviestuvas apvalus matinis (60 Lt); du vonios kilimėliai (130 Lt ir 50 Lt), žoliapjovė benzininė (100 Lt). Nurodė, kad priteistina suma: 12220 Lt – 3860 Lt = 8360 Lt, taip pat ši suma mažintina realiai nerastų daiktų verte: 8360 Lt – 1060 Lt = 7300 Lt., be to, iš sąrašo kai kuriuos daiktus atsakovai grąžina natūra, t. y. miegamojo šviestuvą, karnizą, virtuvės stačiakampį stalą, šviestuvą sieninį; šviestuvą rūsyje; užuolaidų karnizą plastikinį (dukros kambaryje); stalo įrankius dviems asmenims itališkus; baro taures stiklo (11 vnt.); elektrinį pjūklą, elektrinį suktuvą, elektrinį grąžtą; elektrinį grąžtą; perforatorių; kampinį šlifuoklį; kampinį šlifuoklį; plokštuminį šlifuoklį; elektrinį siaurapjūklį; metalinę lyginimo juostą, kurių bendra vertė 1410 Lt, kuria taip pat mažintina kompensacija už ieškovo asmeninius daiktus: 7300 Lt – 1410 Lt = 5890 Lt. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinį šioje dalyje tenkino dalinai, priteisiant kompensaciją už ieškovo asmeninius daiktus – 5890 Lt. taip pat teismas nurodė, kad nėra pagrindo netenkinti ieškinio reikalavimo dalyje dėl grąžinimo ieškovui asmeninių daiktų, pirktų prieš santuoką. Kadangi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus pranešimu patvirtintas faktas, kad 2012-12-13 apie 23.31 val. įvyko gaisras gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Marijampolėje (2 t. b.l. 102-118), tačiau atsakovų teigimu, po gaisro liko keli daiktai, kuriuos jie sutinka grąžinti ieškovui (2 t. b.l.135-136), todėl teismas ieškinį tenkino, priteisiant iš atsakovų ieškovo naudai piniginę kompensaciją už gaisro metu žuvusius daiktus ir dalį jų grąžinant natūra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai E. R. ir E. J. prašo panaikinti 2013-04-09 Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: G. J. ieškinį tenkinti iš dalies ir įpareigoti atsakovus grąžinti ieškovui daiktus: miegamojo šviestuvą; miegamojo karnizą; virtuvės stačiakampį stalą; šviestuvą sieninį; šviestuvą rūsyje; užuolaidų karnizą plastikinį (dukros kambaryje); stalo įrankius dviems asmenims itališkus; baro taures stiklo; elektrinį pjūklą; elektrinį suktuvą; elektrinį grąžtą; elektrinį grąžtą; perforatorių; kampinį šlifuoklį; kampinį šlifuoklį; plokštuminį šlifuoklį; elektrinį siaurapjūklį; metalinę lyginimo juostą, likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Nurodo, kad atsakovui E. J. pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą priklauso 1/6 dalis ginčo gyvenamojo namo, 1/3 dalis pastato tebėra registruota I. V. vardu, todėl atsakovo E. J. nuosavybės teisė į 1/2 dalį ginčo gyvenamojo namo šioje byloje nėra kvestionuojama. Teigia, kad teismas, priteisdamas iš atsakovų 82 637, 50 Lt už namo įrengimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas - nepagrįstai šiuos teisinius santykius kvalifikavo pagal CK 6.237 straipsnį. Minėta teisės norma numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio Kodekso nustatytas išimtis. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, tačiau ieškovas neprašė grąžinti natūra medžiagų, o namo įrengimo darbų grąžinimas natūra yra neįmanomas. Todėl teismas negalėjo šiems santykiams taikyti CK 6.237 straipsnį. Be to, atsakovų nuomone, teismas turėjo tirti, ar investuodamas į svetimą turtą, ieškovas pats nepažeidė įstatymų ir ar jis patyrė žalą. Taip pat teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią - ieškinio senaties pradžią turėjo skaičiuoti nuo momento, kai ieškovas investavo lėšas į atsakovų namą (ieškovas pateikė dokumentus 2005, 2006, 2007, 2008 ir 2009 metų, 2011 metais jokios statybinės medžiagos nebuvo pirktos). Teismas be jokio teisinio pagrindo neatsižvelgė į atsakovų argumentus, kad ieškovas nesusitarė su nekilnojamojo turto savininkais dėl garažo statybos ir trinkelių klojimo, ieškovas atliko šiuos darbus savo rizika ir savavališkai, todėl atsakovų nuomone, už savavalinę statybą, kas yra įstatymo pažeidimas, ieškovas negali gauti iš atsakovų piniginės kompensacijos. Nurodo, kad 2/3 ginčo gyvenamojo namo iki 2006 metų priklausė A. P. ir I. V., ieškovas 2005, 2006 metais investavo lėšas ne tik į atsakovų turtą, bet ir į A. P. bei I. V. turtą, todėl ieškovas turtines pretenzijas už lėšas, investuotas 2005, 2006 metais, nepagrįstai pareiškė atsakovams. Mano, kad teismas turėjo atmesti ieškovo ieškinio dalį dėl gyvenamojo namo pagerinimo bei kompensacijos priteisimo už savavališkai pastatytą garažą ir paklotas trinkeles, nes ieškovas dėl savo pačio kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių - nepasirašė su namo savininkais jokio susitarimo, darbus atliko be projekto ir leidimo, todėl atsakovų praturtėjimas negali būti laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, remiantis CK 6.242 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, kad pagal CK 3.129 straipsnį, ieškovas galėjo reikšti ieškinį dėl santuokinio turto padalijimo penkerius metus po žmonos mirties (iki 2009-11-21), kadangi CK 3.129 straipsnis yra speciali norma, todėl teismas turėjo vadovautis šia teisės norma, o ne CK 1.127 straipsniu, todėl 2011 metais reikšti ieškinį savo vaikams dėl santuokinio turto padalinimo ir kompensacijos už 1/2 dalį santuokinio turto priteisimo, ieškovas neturi teisinio pagrindo. Atsakovai nesutinka ir su teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta 5 890 Lt pinigų suma, kaip kompensacija už ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus. Nurodo, kad ieškovas privalėjo įrodyti savo reikalavimą, kad iš asmeninių lėšų įgijo ieškinyje nurodytus daiktus bei šių daiktų rinkos vertę, atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą. Mano, kad teismas, pažeisdamas CPK 178 straipsnį, nepagrįstai atleido ieškovą nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo ieškinį. Taip pat nurodo, kad šioje civilinėje byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovai yra kalti dėl įvykusio gaisro, todėl teismo išvada, kad atsakovai turi kompensuoti ieškovui už gaisro metu žuvusius daiktus, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos duomenų padaryti išvadas. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), kuria remdamasis, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju ieškovas G. J. ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo pareiškė, remdamasis savo teiginiais, kad jis, nuo pat 2000-01-07 sandorio, kurio pagrindu gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Marijampolėje, po 1/3 dalį įsigijo buvusios žmonos tėvai I. P. ir A. P. bei I. V., sudarymo, ir iš kurių vėlesnių sandorių pagrindu bei paveldėjimo būdu nuosavybės teises įgijo jo – ieškovo vaikai, šios bylos atsakovai, savo lėšomis vykdė namo įrengimo darbus, tačiau pareikalavus, kad atsakovai jam - ieškovui perleistų nuosavybės dalį, atsakovai tai atlikti atsisakė, be to, visiškai uždraudė naudotis namu, neleisdami pasiimti iki santuokos, santuokos metu ir po santuokos įgytų ir jam - ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų.
Ieškovas ieškinyje nurodęs, kad nors ginčo namo teisinė registracija atlikta atsakovų vardu, teigia, jog pusė ginčo namo yra jo nuosavybė, kadangi namas buvo pirktas už jo ir sutuoktinės R. J. lėšas, po namo įsigijimo buvo įrengtas, tačiau šios savo pozicijos byloje iš esmės neįrodinėdamas, t. y. neginčydamas nuosavybės teisių, savo teisių gynimui byloje pasirinko kitą būdą - kad panaudojus namo įrengimui asmenines lėšas, t. y. pagerinus turtą, kuris ieškinio pateikimo dieną nuosavybės teise priklauso atsakovams, atsakovai, t. y. ieškovo vaikai, nepagrįstai praturtėjo.
Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas išlaidas atsakovų turto pagerinimui grindžia byloje esančiais prekių pirkimo kvitais, sąskaitomis, savo atlikto darbo vertės įvertinimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodęs, kad šalys neginčija fakto, jog ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie namo įrengimo, detaliau neanalizavo ieškovo investuotų lėšų kilmės ir dydžio, tokiu būdu iš esmės sprendė, kad atsakovai pripažino priešingos pusės reikalavimus (CPK 187 straipsnis). Be to, nustatęs, kad namo įrengimui dalis statybinių medžiagų buvo įgytos gyvenant ieškovui santuokoje su R. J., darė išvadą, kad yra pagrindas ieškovo nurodytą sumą sumažinti 1/6 dalimi. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nėra pagrindo sutikti. Nors nagrinėjamoje byloje atsakovai iš dalies sutinka, kad ieškovas atliko tam tikrus ginčo namo įrengimo darbus, tačiau nagrinėjamojoje byloje tarp šalių vyksta ginčas tiek dėl ieškovo atliktų darbų apimties, jų teisėtumo, darbų atlikimo laikotarpio, tiek dėl to, koks buvo ieškovo valios turinys namo įrengimo laikotarpiu - ar ieškovas gerino namo savininkų turtą, ar padėdamas vaikams atliko veiksmus, kurie atitiko geros moralės nuostatas, ar darbus atliko savo rizika. Byloje pateikti statybinių įsigijimo kvitai patvirtina, kad atitinkamais laikotarpiais pagal minėtas sąskaitas buvo įsigytos statybinės medžiagos, tačiau atsakovams nesutinkant tiek su jų panaudojimo namo įrengimui faktu, tiek su atliktų darbų apimtimi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai taikė CPK 187 straipsnio nuostatas, bet ir nagrinėjamu atveju netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovo pareiga ne tik nurodyti ar įvardinti, bet įrodyti kainą ir apimtį darbų, kuriuos jis atliko ginčo name. Atsakovams iš esmės nesutikus, kad ieškovas atliko darbus, nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo išvadai, kad šalys pripažįsta darbų atlikimo faktą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs tik į vienos šalies paaiškinimus ir nevertindamas kitų byloje surinktų įrodymų, neturėjo pakankamo pagrindo vadovautis ieškovo pateikta atliktų darbų sąmata ir daryti išvadą, jog ieškovas savo lėšomis atliko visus ieškinyje nurodytus namo pagerinimo darbus. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pagerinimų apimtį nustatė pažeisdamas CPK 187 straipsnio nuostatas ir nenustatė reikšmingų, esminių šios bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
Kaip jau minėta, nagrinėjamojoje byloje ieškovas įrodinėja, kad namo pagerinimo darbus atliko nuo 2000-01-07. Iš bylos duomenų spręstina, kad 2000-01-07 sandorio pagrindu ginčo namą įsigijo trys fiziniai asmenys: ieškovo buvusios žmonos tėvai bei I. V.. Ieškovo buvusi sutuoktinė R. J. nuosavybės teises į ginčo namo 1/3 dalį įgijo iš savo motinos I. P. 2000-06-05 dovanojimo sutarties pagrindu, tik po jos mirties ginčo namo bendrasavininkiais tapo ieškovo nepilnamečiai vaikai, t. y. šios bylos atsakovai, kurie 2006-11-27 ir 2006-09-05 sudarytų pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu tapo viso namo bendrasavininkiais. Nustačius šias faktines aplinkybes, kolegijos vertinimu, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog turtinės pretenzijos dėl turto pagerinimo reiškiamos asmenims, kurie ieškovo nurodytų darbų atlikimo momentu nebuvo pagerinto turto - namo savininkais. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių teisinės reikšmės bylos išsprendimui nevertino, dėl jų nepasisakė ir nenustatė, kokiu pagrindu ir kokia apimtimi buvo atlikti darbai iki atsakovai tapo namo bendrasavininkiais, kokia kyla atsakomybė, pasitvirtinus darbų atlikimo faktui, dabartiniams namo savininkams atsakyti už kitiems asmenims priklausančio turto pagerinimus. Nagrinėjamojoje byloje nors ir yra įvardinti bei įkainoti visi ieškovo ginčo name atlikti darbai, tačiau nėra detalizuota kuriuo laikotarpiu ieškinyje minimi darbai yra atlikti. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškovo atliktų darbų apimties, jų atlikimo laikotarpio ir be teisėto pagrindo sprendė, kad atsakovai pripažino ieškovo nurodytus faktus, o iš pateiktos bylos medžiagos faktinių aplinkybių apie atliktų darbų apimtį ir laikotarpį neįmanoma nustatyti ir apeliacinės instancijos teisme.
Dispozityviškumo ginant civilines teises principas reiškia tai, kad teismas negali pakeisti ieškinio faktinio pagrindo ir (išskyrus įstatyme tiesiogiai įtvirtintas išimtis) ieškinio dalyko – faktinio reikalavimo, kurį pareiškia į teismą besikreipiąs asmuo. Teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga; nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti. Nagrinėjamu atveju šios teisės taikymo taisyklės reiškia tai, kad kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas.
Pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, nesiaiškino kokius darbus ir kokiu laikotarpiu atliko ieškovas, nenustatė, kokie teisiniai santykiai siejo darbus atlikusį asmenį su turto, kurį pagerino, kaip teigia ieškovas, savininkais. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju tik nustačius darbų atlikimo faktą ir jų apimtis konkrečiais laikotarpiais, galimas tarp šalių atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimas. Byloje svarbu nustatyti kokie santykiai siejo ieškovą su buvusiais namo bendrasavininkiais, kokiu pagrindu buvo atliekami ieškinyje nurodyti darbai, kokius darbus ir kokiu pagrindu ieškovas atliko tuo metu, kai jo - ieškovo vaikai, šios bylos atsakovai, buvo nepilnamečiai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007).
Nagrinėjamoje byloje, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų grąžinimo, pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo reikalavimus, vadovaudamasis vien ieškovo teiginiais, jog ieškinyje nurodyti daiktai yra jo - ieškovo nuosavybė, sprendime apsiribojo vien tik šių daiktų įvardijimu, netinkamai paskirstydamas įrodinėjimo pareigą padarė išvadą, jog atsakovai neįrodė, kad ieškinyje minimi daiktai ieškovui nepriklauso. Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodė, kad yra ieškinyje įvardintų kilnojamųjų daiktų, kuriuos įgijo prieš santuoką ir po sutuoktinės mirties, savininkas ir, kad daiktus laikė savo vaikams priklausančiame name, todėl ieškovo, o ne atsakovų pareiga pateikti įrodymus, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktus, kad atsakovai neteisėtai valdo nurodytus daiktus, taip pat jeigu mano, kad įpėdiniai neteisėtai paveldėjo jam nuosavybės teise priklausantį daiktą, tai jis turi pareigą įrodyti, kad ginčo daiktai yra paveldėti ir kad jie ieškovui priklauso nuosavybės teise.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nesiaiškinus ir netyrus šioje nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių, ginčo faktinės aplinkybės buvo nustatytos nevisapusiškai ir neišsamiai. Neatlikus visapusiško tyrimo, ieškinio pagrįstumo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai (CPK 185 straipsnis). Iš to seka išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys buvo patenkintas, yra priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus ieškovo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių ar jį paneigiančių aplinkybių, taip pažeidžiant proceso teisės normas, dėl šių pažeidimų liko neatskleista bylos esmė, o pagal pateiktus byloje įrodymus apeliacinės instancijos teisme bylos iš esmės išnagrinėti negalima ir tai yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, kad apeliacinės instancijos teismui yra apribotos galimybės priimti naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
Esant nurodytiems motyvams, pirmosios instancijos teismo naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą (2013 m. gegužės 9 d. nutartis dėl klaidos ištaisymo) panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.