Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-09-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-636-366-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-16
Bylos Nr.
1A-636-366-2013
Teisminio proceso Nr.
1-54-1-00186-2012-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Vytautas Norkūnas
Nuteistasis
T. S.
Advokatai
Žygimantas Rutkauskas
Kategorijos

Teisėja Nida Solovjovienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-636-366/2013

Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00186-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant:prokurorei Justinai Vingilytei,nuteistajam T. S.,gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį iki 2013-12-31 pradėti dirbti ir atsiprašyti nukentėjusiojo, o per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad 2012-05-02 apie 12 val. Biržų m., (duomenys neskelbtini), pateikdamas savo vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam R. J. kaip užstatą už tai, kad nukentėjusysis leistų jam išbandyti R. J. parduodamą motociklą „(duomenys neskelbtini) EXC“, ir R. J. leidus išbandyti motociklą, nuvažiavo šiuo motociklu ir jo negrąžino, taip atvirai įvykdydamas R. J. priklausančio motociklo „(duomenys neskelbtini) EXC“ (6200 Lt vertės) vagystę ir padarydamas nukentėjusiajam šio dydžio turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2013-06-12 nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį arba jį keisti, tinkamai kvalifikuoti veiką, parinkti kitą bausmės rūšį – areštą, iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka sugrąžinti jam vairuotojo pažymėjimą, nes jis byloje laikomas be jokio teisėto pagrindo.

Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl turi būti panaikintas dėl netinkamai vertinamų faktinių duomenų, netinkamai taikomų teisės normų. Teigia, kad jis kaltinime nurodytu laiku – 2012-05-02 apie 12 val. motociklo „(duomenys neskelbtini) EXC“ nevairavo, o jį vairavo jo pažįstamas G., kuris jo paprašė nuvykti padėti jam apžiūrėti bei išbandyti norimą pirkti motociklą. Mano, kad nukentėjusysis arba sąžiningai klysta, nurodydamas jį kaip asmenį vairavusį motociklą arba pats siekia išvengti galimos administracinės atsakomybės už tai, kad sukėlė eismo įvykį – jį (apeliantą) važiuojantį automobiliu savo automobiliu nustūmė nuo kelio ir pasišalino iš įvykio vietos, nes pamatė G., važiuojantį jo motociklu. Minėtos aplinkybės yra nustatytos administracinėje byloje, tačiau teismas jų nevertino. Iš to akivaizdu, kad jis vienu metu negalėjo vairuoti ir automobilio, ir motociklo.

Nurodo, kad jis nesuprato, jog jo pažįstamas G. jį apgaus ir pasinaudodamas jo vairuotojo pažymėjimu, pasikėsins apgaule užvaldyti svetimą turtą – motociklą. Jam tokios aplinkybės nebuvo žinomos ir jis jas suprato tik tada, kai nukentėjusysis pradėjo persekioti motociklistą, o jį vairuojantį automobilį taranavo savo automobiliu, priversdamas nuvažiuoti nuo kelio.

Nurodo, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių R. J. teisę į motociklą. Iš internetinio skelbimo turinio galima suprasti, kad motociklas buvo įgytas neteisėtai.

Mano, kad buvo netinkamai kvalifikuota veika. Asmuo, užvaldęs motociklą, neturėjo jokios galimybės juo disponuoti, nes nukentėjusysis nutraukė jo veiką – sutrukdė bandymą įvairuoti motociklą į autobusiuką, t. y. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Be to, abejotina veikos kvalifikacija ir pagal BK 178 str. 2 d., kadangi pateikiant asmens tapatybės dokumentą – vairuotojo pažymėjimą, akivaizdu, jog buvo siekta suklaidinti nukentėjusįjį dėl vykdomo preliminaraus pirkimo – pardavimo sandorio, t. y. buvo siekiama iš esmės nukentėjusįjį suklaidinti, o tai jau nėra vagystės požymis, o galimai sukčiavimo požymių dominavimas.

Teismui atmetus jo skundą dėl nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje, prašo peržiūrėti skirtos bausmės rūšį, nes jaučiasi be kaltės prisidėjęs prie kito asmens įvykdyto nusikaltimo. Mano, kad jam būtų tikslingiausia paskirti arešto bausmę, nes yra susiradęs darbą užsienyje, o Lietuvoje neturi pakankamai pajamų pragyvenimui.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. S. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį bei jo padarytą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d. kaip atvirą svetimo turto pagrobimą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Tačiau kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmetami. Ar įrodymai yra patikimi nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Manyti, kad apylinkės teismas pažeidė šias BPK nuostatas, kolegija neturi jokio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis T. S., savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Nuteistasis T. S. savo apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teisme dėstytą versiją, kad jis nedalyvavo nusikaltime, už kurį yra nuteistas, tvirtina, kad ne jis, o jo pažįstamas G. vairavo nukentėjusiojo motociklą, o jis apie G. tikslus apgaule užvaldyti svetimą turtą (motociklą) nieko nežinojo, todėl nukentėjusiajam padavė savo vairuotojo pažymėjimą kaip užstatą motociklui išbandyti, mano, kad nukentėjusysis sąžiningai klysta, nurodydamas jį kaip asmenį vairavusį jo motociklą arba pats siekia išvengti galimos administracinės atsakomybės už tai, kad sukėlė eismo įvykį – jį (apeliantą) važiuojantį automobiliu savo automobiliu nustūmė nuo kelio ir pasišalino iš įvykio vietos. Kolegija pažymi, kad ši apelianto versija apylinkės teismo pagrįstai pripažinta kaip gynybinė, nes ji paneigta teisiamajame posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstytais bei aptartais įrodymais – nukentėjusiojo R. J., liudytojų A. M., G. B., iš dalies D. G. parodymais, telefoninių pokalbių išklotinėmis, tarnybiniu pranešimu. Nukentėjusysis R. J. viso bylos tyrimo metu nuosekliai teigė, kad nuteistasis T. S. su tuo pačiu draugu jo pardavinėjamo motociklo buvo atvažiavęs apžiūrėti du kartus. Kai nuteistasis atvažiavo antrą kartą, paprašė jo leisti išbandyti motociklą, jam kaip užstatą paliko savo vairuotojo pažymėjimą. Nukentėjusiojo teigimu, jis nuteistajam dar davė savo šalmą, po ko jis jį užsidėjęs sėdo ant motociklo ir dideliu greičiu nuvažiavo. Tuo metu nuteistojo draugas sėdo į automobilį „Rover“ ir taip pat nuvažiavo. Supratęs, kad kažkas ne taip, su savo draugu E. G. (teisme neapklaustas, nes išvykęs į užsienį), sėdęs į automobilį „VW Passat“, ėmė vytis automobilį „Rover“, o pasivijęs bandė jį sustabdyti, tačiau jis nuvažiavo į griovį. Tada pamatė pro šalį pravažiuojantį savo motociklą, kurį vairavo tas pats asmuo (nuteistasis), ir ėmė jį vytis. Motociklas nusuko į šalutinį kelią, kur stovėjo autobusiukas „Iveco“, kurio galinės durys buvo atidarytos ir padėta lenta, kad užvažiuotų motociklas. Jam privažiavus nuteistasis metė motociklą ir nubėgo į šalikelėje esančius krūmus. Į juos nubėgo ir autobusiuko vairuotojas. Motociklą parsivarė į namus, o kitą dieną krūmuose, į kuriuos nubėgo nuteistasis, rado savo šalmą. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad su jo motociklu nuvažiavo būtent nuteistasis, kuris jam padavė savo vairuotojo pažymėjimą, nes nuotrauka šiame dokumente buvo jo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis R. J. turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį ar būtų suinteresuotas jį nepagrįstai apkaltinti, tokių duomenų nenurodo ir pats nuteistasis, todėl kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo R. J. parodymais apie nusikaltimo padarymo aplinkybes bei jį padariusį asmenį. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kaip liudytojas apklaustas A. M. parodė, kad nuteistasis su tuo pačiu asmeniu apžiūrėti R. J. pardavinėjamo motociklo buvo atvažiavęs du kartus. Kai atvažiavo antrą kartą, nuteistasis paprašė leisti pavažiuoti motociklu. R. J. paprašius nuteistasis kaip užstatą paliko savo vairuotojo pažymėjimą, užsidėjo šalmą ir sėdęs ant motociklo nuvažiavo. Tada kartu su nuteistuoju atvažiavęs asmuo sėdo į savo automobilį ir taip pat nuvažiavo. R. J. kartu su E. G. automobiliu ėmė vytis sprunkantį automobilį. Grįžęs R. J. jam pasakė, kad nuteistasis motociklą norėjo įsivaryti į autobusiuką, o tą automobilį, kurį jis vijosi, nustūmė nuo kelio. Kaip liudytoja apklausta tyrėja G. B. teisme parodė, kad E. G. apklausos metu jai pasakojo, jog dalyvavo R. J. motociklo pardavime. Derybos dėl motociklo pirkimo vyko du kartus. Antrą kartą atvykęs nuteistasis, kaip ir pirmą kartą, padavė R. J. savo vairuotojo pažymėjimą, sėdo ant motociklo ir išvažiavo, o kitas kartu su juo buvęs asmuo sėdo į savo automobilį ir taip pat išvažiavo, dėl ko jie vijosi tą automobilį ir jį pasivijo, o tarp automobilių įvykus kontaktui, šis nuvažiavo į griovį. Tada pamatė pro šalį pravažiuojantį R. J. motociklą ir ėmė jį vytis, o pasiviję pamatė, kad motociklą vairavęs asmuo jį per pastatytas lentas varosi į autobusiuką. R. J. pribėgęs atėmė savo motociklą. Motociklą vairavęs bei kitas, prie autobusiuko buvęs asmuo, pabėgo. Kaip liudytojas apklaustas D. G. teisme patvirtino, kad nuteistajam T. S. buvo paskolinęs savo automobilį „Rover“, o krovininį automobilį „Iveco“ T. S. iš jo buvo perpirkęs, bet kadangi nebuvo iki galo atsiskaitęs, automobilis buvo registruotas jo (liudytojo) vardu. Be šių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų apylinkės teismas pagrįstai T. S. kaltės įrodymais laikė ir telefoninių pokalbių išklotines bei tarnybinį pranešimą, iš kurių matyti, kad atlikus abonento Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris priklauso T. S., išklotinės analizę nustatyta, kad su nukentėjusiuoju R. J., kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) , telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) 2012-04-30 kontaktavo tris kartus, o vagystės dieną (2012-05-02) net 10 kartų. Nukentėjusysis R. J. parodė, kad jam asmuo, norėjęs pirkti motociklą, tiek pirmą, tiek ir antrą kartą skambino iš to paties telefono numerio, o po vagystės tą patį vakarą vėl skambino iš to paties telefono numerio ir liepė jam atiduoti vairuotojo pažymėjimą. Taigi kolegija, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir šioje nutartyje aptartus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, konstatuoja, kad byloje pakanka įrodymų pripažinti, kad nukentėjusiojo R. J. motociklą pagrobė ne kas kitas, o būtent nuteistasis T. S..

Kolegijos nuomone, nuteistojo T. S. kaltės dėl vagystės nepaneigia tai, kad jis administracinėje byloje nurodė save kaip asmenį, vairavusį automobilį „Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris po kontakto su nukentėjusiojo R. J. automobiliu nuvažiavo nuo kelio. Šios aplinkybės prieštarauja byloje surinktiems ir pirmiau aptartiems įrodymams. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tyrimas dėl avarijos buvo pradėtas pagal nuteistojo T. S. paaiškinimą, kad jam važiuojant Biržų m., (duomenys neskelbtini) g. link Rokiškio ir lenkiant kitą automobilį, šis staiga keitė važiavimo kryptį, pasuko į kairę, lietė jo vairuojamą „Rover“ automobilį, kurį sumėtė ir dėl to jis nuvažiavo nuo kelio, o jį kliudęs automobilis nesustojęs didesniu greičiu nuvažiavo link Rokiškio. Savo tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas nurodė, kad tiriant eismo įvykį automobilio vairuotojas T. S. nepateikė vairuotojo pažymėjimo, sakė, jog jį pametė eismo įvykio metu ar po jo. Tai visiškai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tą dieną nuteistasis savo vairuotojo pažymėjimą kaip užstatą už motociklo išbandymą buvo padavęs nukentėjusiajam R. J., kuris tą vairuotojo pažymėjimą vėliau pateikė policijos pareigūnams. Šios aplinkybės, t. y. kad savo vairuotojo pažymėjimą buvo padavęs nukentėjusiajam, teisme neneigė ir nuteistasis, tik pateikė savo versiją, kuri jau aptarta pirmiau. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl atvykusiems policijos pareigūnams jis nenurodė, jog žino asmenį, kuris savo automobiliu nustūmė nuteistojo automobilį. Tiek šis faktas, tiek tai, kad nesakė jog jo vairuotojo pažymėjimas paliktas kaip užstatas rodo, jog jis siekė nuslėpti sąsajas su nukentėjusiuoju R. J.. Byloje esančiais įrodymais taip pat nustatyta, kad nukentėjusiajam savo automobiliu pasivijus automobilį „Rover“ ir įvykus automobilių kontaktui, po ko, automobiliui „Rover“ nuvažiavus nuo kelio, nukentėjusysis R. J. buvo sustojęs ir bendravo su „Rover“ vairuotoju, t. y. asmeniu, kuris buvo atvažiavęs kartu su nuteistuoju, o tik pamatęs jam priklausantį motociklą, vairuojamą nuteistojo, jį nusivijo, bet ne link Rokiškio, o į šalia esantį apvažiavimo kelią, kur nuteistojo laukė autobusiukas „Iveco“, kurio galinės durys buvo atidarytos ir padėta lenta, kad užvažiuotų motociklas. Taigi kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistasis administracinėje byloje nurodydamas save kaip asmenį, vairavusį automobilį „Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekė ne tik suklaidinti policijos pareigūnus pateikdamas melagingą informaciją apie automobilį vairavusį asmenį, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir apylinkės teismas, bet tokiu būdu siekė išvengti jam gresiančios griežtesnės – baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantui kyla abejonės dėl to, ar nukentėjusysis R. J. motociklą buvo įgijęs teisėtai. Tačiau kolegija pažymi, kad šiuo atveju sprendžiamas nuteistojo, o ne nukentėjusiojo kaltės klausimas. Be to, net ir tuo atveju, jeigu nukentėjusysis R. J. motociklą būtų įgijęs neteisėtu būdu, nors tokių duomenų byloje nėra, tai jokios įtakos nuteistojo kaltės klausimui neturėtų.

Nuteistasis T. S. nesutinka ir su veikos kvalifikacija, teigia, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, turto pasisavinimu laikomas neteisėtas paimto daikto užvaldymas, siekiant jį valdyti kaip nuosavą. Teismų praktikoje laikoma, kad vagystė baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą, taip įgydamas galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Vagystė laikoma baigta nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti arba išmesti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis, sėdęs ant nukentėjusiajam priklausančio motociklo, dideliu greičiu juo išvažiavo ir negrįžo. Tai reiškia, kad minėtu turtu jis buvo įgijęs galimybę naudotis savo nuožiūra, tačiau tik laimingo atsitiktinumo dėka, nukentėjusiajam jau visai kitoje vietoje pamačius pro šalį važiuojantį savo motociklą, vairuojamą nuteistojo, jis jį pasivijo ir susigrąžino.

Nuteistasis T. S. savo skunde nurodo, kad padaryta veika turi sukčiavimo požymių, nes pateikiant jo vairuotojo pažymėjimą buvo siekta nukentėjusįjį suklaidinti dėl vykdomo preliminaraus pirkimo – pardavimo sandorio. Tačiau kolegija ir su šiais apelianto skundo argumentais nesutinka, nes byloje nustatyta, kad niekas kitas, o kaip tik pats nuteistasis nuvažiavo nukentėjusiojo motociklu ir jo negrąžino, prieš tai nukentėjusiajam kaip užstatą už motociklo išbandymą palikęs savo vairuotojo pažymėjimą, t. y. byloje jokios apgaulės, kuri yra būtina veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, nenustatyta.

Vienas iš vagystę kvalifikuojančių požymių yra atviras svetimo turto pagrobimas. Šiuo atveju nuteistojo veika pagal BK 178 str. 2 d. kvalifikuota teisingai, nes jis atvirai pagrobė svetimą turtą. Taigi atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes kolegija neturi jokio pagrindo tenkinti nuteistojo T. S. apeliacinį skundą ir jį pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti ar jo padarytą veiką perkvalifikuoti į kitą veiką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. S. nesutinka ir su jam paskirta, jo nuomone, per griežta bausme ir prašo vietoje paskirtos laisvės atėmimo bausmės paskirti arešto bausmę, nes jis užsienyje turi susiradęs darbą, o Lietuvoje neturi pakankamai pajamų pragyvenimui. Kolegija, atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstytus bausmės skyrimo motyvus konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. S. tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams, yra teisinga, atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str., nuteistojo asmenybę bei padarytos veikos pavojingumą. Apeliantas savo skunde nenurodo jokių aplinkybių, į kurias, jo nuomone, apylinkės teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę bei atidėdamas jos vykdymą, neatsižvelgė ar nepagrįstai atsižvelgė, todėl teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais bausmių skyrimo motyvais, jų nebekartoja. Tai, kad apeliantas nori išvykti į užsienį dirbti, šiuo atveju nėra pagrindas švelninti jam bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Sigitas BagdonavičiusTeisėjai Evaldas VanagasEligijus GladutisVytautas Norkūnas