- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-22
- Bylos Nr.
- I-3840-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01446-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 6-7).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad apytiksliai nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. jis Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to nuolatos jautėsi blogai, žeminamas, kankinamas. Kamerų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir jose buvo trys dviejų aukštų lovos. Dėl nešvarių kamerų langų kamerose trūko šviesos, o jų nuvalyti buvo neįmanoma, kadangi iš vidaus ir išorės yra grotos. Nurodė, jog gyvenamosiose patalpose šilto vandens nebuvo, pasinaudoti šiltu vandeniu buvo galima tik kartą per savaitę 15 min. Akcentavo, kad dėl nekokybiško maitinimo nusilpo imuninė sistema. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, kas akivaizdžiai pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, kurioje numatyta, kad vienam nuteistajam turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. gyvenamojo ploto, atskaičius baldų, sanitarinio mazgo užimamą plotą. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje ir vertina 10 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 10-15) nurodė, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje su pertraukomis buvo kalinamas nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi, t.y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Teigia, kad kamerų langų švara turi rūpintis patys nuteistieji, langų rėmuose yra įdėti stiklai pasiekiami valymui iš abiejų pusių. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą tardymo izoliatoriaus kamerų patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pagal teisinį reglamentavimą asmenims suteikiama galimybė pasinaudoti 10 min. dušu, esant reikalui ši galimybė gali būti pratęsta iki 5 min. ir tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą nuteistųjų. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundų, prašymų dėl maitinimo kokybės įstaiga nėra gavusi. Psichiatro išvadoje yra pažymėta diagnozė – adaptacijos sutrikimas, kuris yra natūrali žmogaus reakcija į laisvės apribojimą. Teigė, kad pareiškėjas būdamas tardymo izoliatoriuje laisvai galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, pasinaudoti sporto kiemeliais, biblioteka, skaitykla, kompiuterių klase ir kt., t.y. visomis priemonėmis kompensuoti kalinimo sukeltus nepatogumus. Mano, jog Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl prašymas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) veiksmų, atlyginimo. Kameros kortelės ir pažymos apie R. V. laikymo sąlygas Kauno TI duomenimis pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. (b.l. 16, 17-22).
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 14-15). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Kauno TI, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą bei kitus reikalavimus, nurodydamas apytiksliai laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. Kaip jau minėta, byloje esantys dokumentai, t.y. kameros kortelė ir pažyma patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. (b.l. 16, 17-22). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo tardymo izoliatoriuje pradžios, t.y. nuo 2012 m. balandžio 3 d. (pagal kameros kortelę b.l. 16), tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 20 d. (b.l. 18).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui bei kitus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo Kauno TI sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. liepos 19 d. (imtinai) taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), Higienos normų ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose dėl nešvarių langų kamerose trūko šviesos, o jų nuvalyti buvo neįmanoma, kadangi iš vidaus ir išorės buvo grotos. Be to, kameros neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno TI kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.
Atsižvelgus į pritaikytą ieškinio senaties terminą ir iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, t.y. iš atsakovo parengtos 2016 m. rugsėjo 9 d. pažymos Nr. 11-4616 apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 22), nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI pradedant nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 170. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Kauno TI atsiliepime nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau pažymėjo, kad, pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi, t.y. Kauno TI neturi teisės atsisakyti priimti į jį atvežamų suimtųjų.
Iš teismui pateiktos Kauno TI 2016 m. rugsėjo 9 d. pažymos Nr. 11-4616 apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo kalinamas 6 paras, iš kurių 5,5 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Jeigu pusę dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, laikytina, kad tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimus, kadangi nėra aišku, kada tiksliai sumažėjo arba padaugėjo kamerose esančių asmenų ar pareiškėjas atvyko / išvyko iš Kauno TI (patikrinimai buvo atliekami 8.00 val. ir 20.00 val.), taigi, darytina išvada, kad pareiškėjui 6 paras nebuvo skiriama pakankamai ploto. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Kauno TI metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2.52 kv. m iki 3.02 kv. m (teismas pažymi, kad iš minėtų 6 parų, 5 paras pareiškėjui teko 1.08 kv. m mažiau gyvenamojo ploto, 1 parą – 0.58 kv. m mažiau, negu numatyta teisės aktuose), todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo tam tikrą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Atsakovas taip pat neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Iš byloje esančių duomenų, t.y. iš ambulatorinių priėmimų apskaitos žurnalo 2013 m. sausio 18 d. įrašo matyti, kad pareiškėjas buvo priimtas psichiatro, kuris nustatė diagnozę F43.2⁹ – adaptacijos sutrikimas (b.l. 32), tačiau minėtas dokumentas nėra aktualus nagrinėjamam laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. Daugiau duomenų dėl pareiškėjo tiek fizinių, tiek psichinių sveikatos sutrikimų byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. R. V. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismas taip pat konstatuoja, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būdamas Kauno TI pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Skundo motyvas, jog dėl nešvarių kamerų langų kamerose trūko šviesos, o jų nuvalyti buvo neįmanoma, kadangi iš vidaus ir išorės yra grotos, yra nepagrįstas, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad langas gali būti atidarytas ir išvalytas (b.l. 33, 35). Be to, pagal Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena tvarkos aprašo patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 5 ir 6 punktus, atsakingas už kameros tvarkymą asmuo patikrinimų metu turi įvardinti atsiradusius trūkumus ir gedimus, taip pat palaikyti kameroje švarą ir tvarką, t.y. plauti grindis, sanitarinius įrengimus, vėdinti patalpas ir t.t. (b.l. 46). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į Kauno TI administraciją su prašymu įjungti dirbtinį apšvietimą, dėl kameroje esančios tamsos. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad kamerose nebuvo šilto vandens, o šiltu vandeniu pasinaudoti galėjo tik 15 minučių vieną kartą per savaitę. Teismas pažymi, kad Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl šio punkto pažeidimas nenustatytas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte taip pat nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu (pasinaudoti šiltu vandeniu) suteikimo, laikytinos nepagrįstomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas taip pat teigė, jog būdamas Kauno TI negavo pilnaverčio maisto, todėl nusilpo imuninė sistema.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Kadangi byloje nėra duomenų dėl nustatytų fiziologinių mitybos normų reikalavimų pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl pilnaverčio maisto negavimo atmestini kaip nepagrįsti. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės, kaloringumo į administraciją, ar į sveikatos priežiūros specialistus dėl nusilpusio imuniteto, byloje nėra. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Kauno TI administracija yra nustačiusi galimų įsigyti pataisos įstaigoje maisto produktų bei būtiniausių reikmenų sąrašą (b.l. 23-31). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius, neturtinei žalai bei kaltiems veiksmams pagrįsti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Kauno TI metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų, nėra ir duomenų, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo taip, kad jis patyrė kokią nors neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvoje buvo nustatyta 1000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“). Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno TI būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.
Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Kauno TI trukmę ir ploto trūkumą ginčui aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. (5 paras pareiškėjui teko tik 2.52 kv. m kameros ploto, 1 parą – 3.02 kv. m, viso 6 paras nebuvo skiriama pakankamai ploto), į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pats teisės pažeidimo pripažinimas ginčo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 35 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.