Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-06 nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 50 MGL (1 900 EUR) bauda.

A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu A. K. skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmė. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis pagamino, laikė ir realizavo netikrus dokumentus, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 13 d., paskolos sutarties, pagal kurią esą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. liepos 29 d. paskolino A. S. 570 000 Lt, dviejų egzempliorių skiltyje „Paskolos gavėjas“ ir 2009 m. liepos 30 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėse „Gavėjo parašas“ spalvinio rašalinio spausdinimo būdu išspausdino iš viso keturis A. S. parašus ir šiuos žinomai netikrus dokumentus laikė prie savęs iki ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko. Ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku žinomai netikrus dokumentus – 2009 m. liepos 29 d. sutarties dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ 570 000 Lt paskolos suteikimo A. S. du egzempliorius ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. liepos 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) - pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai.

Nuteistojo A. K. tvirtinimu, akivaizdu, kad didesnį motyvą suklastoti sutartį turėjo A. S., o ne jis. Teigia, kad A. S. nuolat skolindavosi pinigus iš jo, o nagrinėjamu konkrečiu atveju jam susidarė galimybė pasinaudoti jo (A. K.) bloga sveikatos būkle bei aplinkybe, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu veikia ir dokumentus pasirašinėja A. V., kuris nelabai gilinasi į pasirašomų dokumentų turinį ir jau tikrai netikrina kitos šalies parašo tikrumo. Taigi, A. S. turėjo pakankamai akivaizdų motyvą ir galimybes suklastoti paskolos sutartį, pagal kurią jis pasiskolino 570 000 Lt.. Aplinkybė, gerai, ar ne, moka jis (A. S.) lietuvių kalbą, kaip ir ar moka naudotis kompiuteriu arba spausdintuvu, neturi jokios reikšmės galimybei suklastoti sutartį, nes tam jis galėjo pasitelkti bet kurį kitą asmenį. Aplinkybė, kad baudžiamąją bylą inicijavo būtent A. S., niekaip jo neišteisina, kadangi pastaroji aplinkybė puikiai derinasi su versija, kad būtent jis atliko klastojimo veiksmus, siekdamas išvengti savo piniginių prievolių įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apelianto nuomone, galimas jo (A. K.) motyvas žymiai silpnesnis - paskolą suteikė jis ne iš asmeninių lėšų, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, taigi ir paskolintos lėšos turėjo būti grąžintos įmonei.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuopsrendį, nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkinti ir A. K. išteisinti arba taikyti A. K. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant A. K. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. Nuteistojo A. K. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis.

Nuteistasis A. K. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-06 nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už netikrų dokumentų pagaminimą, laikymą ir realizavimą, ir už apgaule trečiojo asmens naudai turtinės teisės į didelės vertės svetimą turtą įgijimą. Tvirtina, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, tiesiogiai ar netiesiogiai galinčio patvirtinti, jog būtent jis (A. K.) atliko jam inkriminuojamą veiką, t. y. kad 2009-07-29 paskolos sutartyje dviejų egzempliorių skiltyje „Paskolos gavėjas“ ir 2009-07-30 kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėse „gavėjo parašas“ spalvinio rašalinio spausdinimo būdu išspausdino iš viso keturis A. S. parašus. Apelianto nuomone, teismo išvada, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, priimta iš esmės remiantis prielaidomis ir šališkai vertinant įrodymus, kurie niekaip nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Taigi nuteistasis A. K. ginčija savo kaltę ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pažymėtina, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Taigi ir netiesioginiais įrodymais gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (LAT nutartis byloje Nr. 2K-539/2011). Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Būtent bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, priešingai nei nuteistasis A. K., mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė pakankamai duomenų, jog byloje galėtų priimti pagrįstą procesinį sprendimą ir pripažinti A. K. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai, šališkai.

Šiaulių apylinkės teismo išvados dėl A. K. kaltės bei jo padarytų veikų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 d.) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė nuteistojo A. K., nukentėjusiojo A. S., liudytojų A. V., S. A., A. K., S. S., S. G. parodymus, kompaktinio disko su garso įrašu apžiūros protokole esančius duomenis, juridinių asmenų registro duomenis, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose esančius duomenis, VSDFV duomenis, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenis, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007-06-12 pasirašytoje kreditavimo sutartyje Nr. KS/142 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) esančius duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu atidarytos AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išraše esančius duomenis, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko 2009-04-06 rašte esančius duomenis, Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009-09-02 nutartyje (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) esančius duomenis, paskolų sutartyse tarp A. K. (Žukauskio) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ esančius duomenis, Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto 2012-11-14 išvadoje esančius duomenis, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-07-13 ir 2012-11-13 specialisto išvadose esančius duomenis, reikalaujamų daiktų, dokumentų 2012-05-18 pateikimo protokole, 2009-07-29 paskolos sutarties dviejuose egzemplioriuose, 2009-07-30 kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius duomenis ir kitus byloje esančius duomenis, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, o ne prielaidomis, kaip teigiama A. K. apeliaciniame skunde, pagrįstai konstatavo, kad A. K. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistojo A. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, jos savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. K. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. K. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį A. K. atžvilgiu, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija A. K. apeliacinio skundo teiginius, kad didesnį motyvą, siekdamas išvengti savo piniginių prievolių įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, suklastoti sutartį turėjo A. S., o ne jis, kad A. S. nuolat skolindavosi pinigus iš jo, o nagrinėjamu konkrečiu atveju jam susidarė galimybė pasinaudoti jo (A. K.) bloga sveikatos būkle bei aplinkybe, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu veikia ir dokumentus pasirašinėja A. V., kuris nelabai gilinasi į pasirašomų dokumentų turinį ir jau tikrai netikrina kitos šalies parašo tikrumo, kad galimas jo (A. K.) motyvas žymiai silpnesnis - paskolą suteikė jis ne iš asmeninių lėšų, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, taigi ir paskolintos lėšos turėjo būti grąžintos įmonei, vertina kaip A. K. pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašė išreikalauti iš „(duomenys neskelbtini)“ banko piniginių lėšų išrašus ir skirti ekspertizę - UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą 2009 metams, užduodant specialistui klausimus: i) kokiomis lėšomis 2009 m. disponavo bendrovė; ii) ar bendrovėje tinkamai įformintos operacijos su grynaisiais pinigais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas savo iniciatyva teismui pateikė prašomus išreikalauti iš „(duomenys neskelbtini)“ banko dokumentus ir nurodė, kad iš šių dokumentų matyti, jog 2009 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo banko sąskaitose turėjo pakankamai lėšų, iš kurių A. S. paskolino 570 000 Lt, bei prašė atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą 2009 metams. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimas byloje negali būti begalinis. Baudžiamojoje byloje renkami tik tie duomenys, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, pagrįstai manoma, kad gali patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju aplinkybė, kad 2009 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo banko sąskaitose turėjo pakankamai piniginių lėšų, iš kurių A. S. galėjo paskolinti 570 000 Lt, nei patvirtina, nei paneigia, kad A. K. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato prašomo tyrimo atlikimas yra netikslingas.

Apeliaciniame skunde A. K., nurodydamas, kad byloje buvo informacija apie jo priklausomybę nuo alkoholio bei su tuo susijusias psichines bėdas, kurias svarbu įvertinti tiek pakaltinamumo, tiek bausmės skyrimo/neskyrimo aspektu, prašė paskirti jam psichiatrinę teismo ekspertizę. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. K. atsisakė šio savo prašymo ir nebepageidavo, kad jam būtų atlikta psichiatrinė teismo ekspertizė, todėl teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo argumento plačiau nebepasisakys.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. nurodo, kad teismas, visiškai neįvertinęs jo asmenybės, jam paskyrė labai griežtą bausmę - realų 3 metų laisvės atėmimą, o apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė A. K. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. K. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam A. K. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą – padarytos nusikalstamos veikos, priskiriamos nesunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms, abu nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, į A. K. asmenybę – vedęs, turi mažametį vaiką, dirba, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nusikaltimus įvykdė būdamas neteistas, įtrauktas į VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės pacientų registrą, nuo 1997 m. įrašytas į VšĮ (duomenys neskelbtini) centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro registrą, paskutinį kartą lankėsi 2006 m., nustatyta diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimas, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio priėmimo metu, kai dar nebuvo įsigaliojusi nauja Lietuvos Respublikos BK 75 str. redakcija, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. sankcijoje švelniausia numatyta bausmės rūšis – bauda, o Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, ir įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai A. K. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., baudą, o už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., realią laisvės atėmimo bausmę, nustatant mažesnius bausmių dydžius nei Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., sankcijose numatytų baudos ir laisvės atėmimo bausmių vidurkis. Taigi teigti, kad A. K. paskirtos bausmės ir galutinė apėmimo būdu subendrinta bausmė (3 metai laisvės atėmimo) yra per giežtos nėra pagrindo.

Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas ir anksčiau nurodytas aplinkybes, susijusias su A. K. padarytais nusikaltimais, jo asmenį teigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis bei į tai, kad nuo 2015-10-14 iki 2029-08-29 A. K. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, jis turi sveikatos problemų bei į 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos BK 75 str. redakciją (Nr. XII-1554, 2015-03-19, paskelbta TAR 2015-03-23), kuri leidžia asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, sprendžia, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant A. K. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas.

Šiame kontekste pažymima tai, kad bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 str., – ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl teismo pareiga paskirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmogiškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika.

Atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. K. paliekant pirmosios instancijos teismo jam skirtą galutinę laisvės atėmimo 3 metams bausmę, tačiau 2 metų laikotarpiui atidedant jos vykdymą ir nustatant pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Esant aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1, 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, A. K. paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.