Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Emilijos Akelienės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Dovilei Augustauskaitei, nuteistiesiems E. S., J. D., gynėjams advokatams Eugenijui Senovaičiui, Vidai Kabečienei, Ričardui Girdziušui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. S., J. D. ir T. B. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo: T. B. nuteista pagal BK 260 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 8 metamas, bausmę atliekant pataisos namuose; T. B. išteisinta pagal BK 260 str. 1 d. (2009-07-15 ir 2009-07-17 veikos) neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus (BPK 303 str. 5 d. 2 p pagrindu); E. S. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. (2009-07-15 veika) laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 260 str. 1 d. (2009-07-17 veika) laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 260 str. 1 d. (2009-08-24 veika) laisvės atėmimo bausme 2 metams 9 mėnesiams, pagal BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. paskirtos bausmės subendrintos prie griežčiausios pridedant dalį švelnesnių ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 4 metams 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose; J. D. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 2 metams 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nuteista pagal BK 260 str. 2 d. už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip iki 2009-08-24, turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo ne mažiau 13,488 g miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 5,531 g narkotinės medžiagos – heroino, ir 2009-08-24, 22.30-23 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), dalį šių miltelių – 3,181 g ne­vienalytės medžiagos, kurios sudėtyje yra 1,460 g narkotinės medžiagos – heroino, neteisėtai perdavė E. S., taip pat, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2009-08-25, 13.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), dalį šių miltelių – 0,283 g, kurių sudėtyje yra 0,178 g narkotinės medžiagos – heroi­no, perdavė Ž. V., o likusią dalį šių miltelių – 10,024 g, kurių sudėtyje yra 3,893 g narkotinės medžiagos – he­roino, iki 2009-08-25 14.35 val. laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

T. B. išteisinta pagal BK 260 str. 1 d. dėl to, kad 2009-07-15 neteisėtai įgijo ne mažiau 0,567 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,230 g narkotinės medžiagos – heroi­no, ir, tęsdama savo nusikalstamą veiką, šią narkotinę medžiagą 2009-07-15, 10.22 val. neteisėtai perdavė E. S..

Be to, T. B. išteisinta pagal BK 260 str. 1d. dėl to, kad 2009-07-17, turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo ne mažiau 0,490 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,174 g narkotinės medžiagos – heroino, ir, tęsdama savo nusikalstamą vei­ką, šią narkotinę medžiagą iki 2009-07-17, 11.30 val. neteisėtai perdavė E. S..

E. S. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2009-07-15 neteisėtai įgijo ne mažiau 0,567 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,230 g narkotinės medžiagos – heroi­no, ir, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, šią narkotinę medžiagą 2009-07-15, 10.22 val. neteisėtai atgabeno prie kiosko, esančio (duomenys neskelbtini) g. ir pardavė už 150 Lt liudytojui Nr. 1, kuriam Kauno miesto apylinkės teismas 2009-07-15 nutartimi leido atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

Be to, E. S. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip iki 2009-07-17, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo ne mažiau 0,490 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,174 g narkotinės medžiagos – heroino, ir, tęsdamas savo nusikalstamą vei­ką, šią narkotinę medžiagą 2009-07-17, 11.30 val. atgabeno prie prekybos centro „IKI“, esančio (duomenys neskelbtini) pr., kur 2009-07-17, 11.30 val. pardavė už 140 Lt liudytojui Nr. 1, kuriam Kauno miesto apylinkės teismas 2009-07-15 nutartimi leido atlikti nu­sikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

Be to, E. S. nuteistas pagal BK 259 str. 1 d. už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplin­kybėmis, ne vėliau kaip 2009-08-25, neturėdamas tikslo platinti, įgijo ne mažiau dviejų table­čių, kurių sudėtyje yra 0,004 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo, ne mažiau dviejų tablečių, ku­rių sudėtyje yra 0,010 g psichotropinės medžiagos – diazepamo, ne mažiau septynių tablečių, kurių su­dėtyje yra 0,017 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo, tęsdamas šią nusikalstamą veiką, 2009-08-25 šias psichotropines medžiagas neteisėtai gabeno automobiliu „VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini), Kaune nuo (duomenys neskelbtini) g., jas neteisėtai laikydamas su savimi.

Be to, E. S. pagal BK 260 str. 1 d., o J. D. pagal BK 260 str. 1d. ir BK 259 str. 1d. nuteisti už tai, kad E. S. 2009-08-24, 22.30-23 val., iš T. B., name, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo ne mažiau 3,181 g ne­vienalytės medžiagos, kurios sudėtyje yra 1,460 g narkotinės medžiagos – heroino, ir, tęsdamas savo nu­sikalstamą veiką, dalį šios narkotinės medžiagos – 0,036 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,014 g narkotinės medžiagos – heroino, 2009-08-25 automobilyje „VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) perdavė J. D., kuris ją neteisėtai įgijęs, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai gabeno automobiliu VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), Kaune nuo (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) ir iki 2009-08-25, 11 val. neteisėtai laikė šiame automobilyje, o kitą dalį – 3,145 g nevienalytės medžiagos, kurios sudėtyje yra 1,446 g. narkotinės medžiagos – heroino, E. S. neteisėtai gabeno automobiliu „VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) Kaune nuo (duomenys neskelbtini) g. iki (duomenys neskelbtini) g., po to, E. S. ir J. D., veikdami kartu, tęsdami pradėtą nusikalstamą veiką, dalį šios narkotinės me­džiagos – 0,423 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,179 g narkotinės medžiagos – heroino, 2009-08-25 E. S. perdavus J. D., J. D. 10.48 val. (duomenys neskelbtini) g., prie autobusų sto­telės „II fortas“ pardavė už 140 Lt liudytojui Nr. 1, kuriam Kauno miesto apylinkės teismas 2009-07-15 nutartimi leido atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, o likusią dalį – 2,722 g nevienalytės medžiagos, kurios su­dėtyje yra 1,267 g narkotinės medžiagos – heroino E. S. neteisėtai laikė su savimi.

Apeliaciniu skundu E. S. prašo skundžiamo nuosprendžio dalį jo atžvilgiu pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę.

Skunde E. S. nurodo, kad teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi. Be to, jis teigia, kad anksčiau neteistas, dirbo atsitiktinius darbus, tiek ankstesnės darbovietės, tiek Kauno tardymo izoliatoriaus apibūdinamas išimtinai teigiamai, nusikalto ne iš savanaudiškų paskatų, be pelno ir išprovokuotas liudytojo Nr. 1. E. S. teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jis veikė bendrininkų grupėje, nes J. D. tokia sunkinanti aplinkybė neinkriminuota. Todėl apeliantas mano, jog jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Apeliaciniu skundu J. D. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Skunde J. D. teigia, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas 2009-07-27 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu, kuriame užfiksuoti kito nuteistojo, E. S., ir jo pokalbiai apie „bumbulus“, pinigus (manytina, kad tartasi dėl narkotinės medžiagos – heroino pardavimo).Tačiau tai yra tik teismo prielaida, kuria negali būti grindžiamas teismo nuosprendis, nes apeliantas ir E. S. kartu dirbo statybose, pirkdavo instaliacines ir kitas medžiagas, todėl jas galėjo vadinti „bumbulais“. Be to, skundo autorius teigia, kad galėjo kalbėti ir apie narkotines medžiagas bei pinigus, nes jis jas vartojo ir už jas mokėjo pinigus E. S., arba gaudavo skolon. Apeliantas nurodo, kad gydėsi dėl šios priklausomybės, ką patvirtina medicininiai duomenys, o šiuo metu narkotikų nevartoja. Taip pat skunde teigiama, kad teismas nevertino J. D. aiškinimo, kad jis buvo kurstomas (provokuojamas) padaryti nusikalstamą veiką, nes tuo metu jis dar vartojo narkotines medžiagas. E. S. paprašius nuvežti ir perduoti cigarečių pakelį liudytojui Nr.l, jis taip ir padarė, nesuvokdamas, kad perduodamas cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis, jas platina. Nors naudos iš to jis nesiekė ir jos neturėjo, kadangi iš Nr.l gautus pinigus apeliantas turėjo perduoti E. S.. Be to, skundo autorius teigia, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, o iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad platinti narkotikų jis tikslo neturėjo, o tik vienintelį kartą įvykdė E. S. pavedimą. Apeliantas teigia, kad ikiteisminiame tyrime kaltę pripažino iš dalies, nes jis dėl sveikatos būklės nesuvokė, kad platina narkotines medžiagas, o teisme, perklausius garso įrašus, suprato, kad padarė jam inkriminuojamą veiką, todėl visiškai pripažino savo kaltę. Neatsižvelgęs į kaltės prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, teismas nepagrįstai nelaikė to lengvinančia aplinkybe ir netaikė jam švelnesnės negu įstatymas numato bausmės. Be to, apeliantas teigia, kad po nusikalstamo padarymo praėjo beveik metai ir per tą laiką jis įstatymo nepažeidė, išlaiko nepilnametį sūnų. Todėl nuteistasis teigia, kad skirdamas jam bausmę teismas neobjektyviai įvertino surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę.

Apeliaciniu skundu T. B. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kuriuo jos padarytą nusikalstamą veiką iš BK 260 str. 2 d. perkvalifikuoti į 259 str. 1 d. bei 260 str. 1 d., taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jai galutinę subendrintą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Skunde T. B. nurodo, kad sulyginus teismo įrodytomis pripažintas nusikalstamos veiklos aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą su kaltinamajame akte išdėstytomis aplinkybėmis ir jų kvalifikavimu matosi skirtumas. Skunde teigiama, kad kaltinamajame akte narkotinių medžiagų perleidimo E. S. epizodai buvo kvalifikuoti pagal BK 260 str. 1 d., tų pačių medžiagų perleidimo Ž. V. epizodas ir narkotinių medžiagų laikymo namuose epizodas buvo kvalifikuoti pagal BK 260 str. 2 d. Teismas padarė išvadą, kad visus veiksmus, t.y. ir narkotinių medžiagų įgijimą, ir jų laikymą, ir perdavimą E. S. bei Ž. V. apima BK 260 str. 2 d., kadangi padaryta tęstinė nusikalstama veika. Apeliantė mano, kad teismas kvalifikuodamas jos nusikalstamus veiksmus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde teigiama, kad nuteisdamas pagal BK 260 str. 2 d. teismas faktiškai apeliantę nepagrįstai nuteisė pagal sunkesnį nusikaltimą, kas prieštarauja BPK 255 str. 2 d. ir BPK 256 str. nuostatoms. Tokiu būdu teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, kuo buvo suvaržyta apeliantės teisė į gynybą, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

T. B. teigia, kad nuosprendyje be pagrindo nustatyta, jog visos narkotinės medžiagos buvo skirtos platinimui, kadangi teisme ji parodė, jog narkotines medžiagas įsigijo sau, neturėdama tikslo jas platinti, nors ikiteisminio tyrimo metu duoti apeliantės parodymai lyg ir davė pagrindą galvoti, jog heroinas bus platinamas, bet toks jos aiškinimas neatitiko tikrųjų aplinkybių. Be tokio nuteistosios pareiškimo nebuvo jokių faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog ji iš tikrųjų narkotines medžiagas ketino perduoti savo sūnui. Kadangi ji byloje keitė parodymus, todėl teismas turėjo nurodyti kuriuos jos parodymus atmeta ir kodėl. Tačiau to teismas neatliko, o priešingai, apkaltinamajame nuosprendyje parašė, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu T. B. teigė, jog namuose rasti narkotikai buvo skirti sūnui Nikolajui, gyvenančiam užsienyje, todėl bute rastos narkotinės medžiagos – heroinas buvo skirtos platinimui, t.y. teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl pasirinko šiuos parodymus ir atmetė teisme duotus apeliantės parodymus. Prieš pasiremiant ikiteisminio tyrimo metu apeliantės duotais parodymais, teismas turėjo vadovautis BPK 276 str. 4 d. nuostata, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo parodymai gali būti teisme perskaityti tik byloje esantiems įrodymams patikrinti, t.y. toks informacijos šaltinis savarankiškos įrodomosios galios neturi. Teismas didesnę reikšmę turėjo skirti jos parodymams, kuriuos ji davė teisiamajame posėdyje ir vadovautis ta jų dalimi, kurioje ji tvirtino visas narkotines medžiagas įgijusi sau. Be to, apeliantė teigia, kad išvadą, jog namuose rastas heroinas buvo skirtas platinimui, teismas motyvavo ir tuo, kad namuose kratos metu buvo rastos palaidos narkotinės medžiagos – heroino bei dvejos svarstyklės, ant kurių paviršių yra heroino pėdsakai, o 2009-08-28 medicininės apžiūros aktu Nr. 1087 nustatyta, jog T. B. narkotikų nevartojo. Tačiau tai yra nepakankama daryti išvadai, kad visos narkotinės medžiagos buvo skirtos platinimui, nes teisme nebuvo nustatyta, jog nuteistoji prekiavo heroinu. Apeliantė teigia, kad nuosprendyje minimi du narkotinių medžiagų perleidimo atvejai nerodo, kad ji būtų platinusi heroiną, nes nedideli narkotinės medžiagos kiekiai buvo duoti už jos vartotojų suteiktas paslaugas ir tik todėl, jog jie patys labai to prašė, nes, kaip matosi iš bylos medžiagos, buvo priklausomi nuo narkotikų. Skundo autorė teigia, kad visos kitos narkotinės medžiagos buvo skirtos asmeniniam vartojimui, ką patvirtina ir tai, jog heroinas buvo rastas virtuvėje esančioje spintelėje, kurioje buvo laikomi ir vitaminai, ir vaistinės medžiagos, o situacijos nekeičia aplinkybė, jog ant kratos metu rastų svarstyklių aptikti heroino pėdsakai. Skunde pažymima, kad heroino pėdsakai rasti tik ant vienų svarstyklių, o ant kitų – narkotinės medžiagos heroino ir psichotropinės medžiagos fenobarbitalio pėdsakai. Šių medžiagų liekanos galėjo atsirasti dar tada, kai narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis piktnaudžiavo su apeliante gyvenantis sūnus R. B.. Skundo autorė nurodo, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog visą įgytą kiekį apeliantė planavo platinti. Šiuo atveju teismas privalėjo atskirti narkotinių medžiagų dalį, kurią ji perleido kitiems asmenims, nuo tos, kuri liko asmeniniam vartojimui.

Apeliantė teigia, jog faktas, kad jos organizme neaptikti narkotinių medžiagų pėdsakai, nepaneigia versijos, jog ji vis dėlto narkotines medžiagas vartojo, nes tai ji darė nedažnai bei nedideliais kiekiais, todėl heroino pėdsakų jos organizme ir neliko. Jos tikslas buvo naudoti narkotines medžiagas savo poreikiams. Tik susiklosčius atitinkamai situacijai nedidelę dalį sau įgyto heroino atsitiktinai perleido E. S. ir Ž. V., nors iš anksto tokio tikslo neturėjo ir tai padarė ne už pinigus, o už paslaugas, ką teismas ir pripažino. Be to, apeliantė nurodo, kad kratos metu rastas narkotikų kiekis nebuvo toks didelis, kad jo negalima būtų sunaudoti vienam žmogui. Nuteistoji teigia, kad teismas nenustatė kokį tikslų heroino kiekį ji įgijo, nes nuosprendyje tik nurodyta, jog ji įgijo ne mažiau 13,488 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 5,531 g narkotinės medžiagos – heroino. Nors iš tikrųjų įgytų miltelių kiekis buvo šiek tiek didesnis, tačiau dalį apeliantė suvartojo pati, dalį nesavanaudiškais tikslais davė E. S. bei Ž. V., o likusi heroino dalis buvo rasta kratos metu, kas teisme liko taip pat nepaneigta. Todėl apeliantė teigia, kad jos veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 260 str. 1 d. tada, kai ji narkotines medžiagas perleido E. S. bei Z. V., nes perleistų medžiagų kiekis pagal narkotikų dydžio nustatymo rekomendacijas nebuvo didelis ir pagal BK 259 str. 1 d., kai heroiną apeliantė įgijo bei laikė be tikslo jį platinti.

T. B. nurodo, kad pakeitus jos nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą, keičiasi ir paskirtoji bausmė. Ji teigia, kad padarė sunkią ir nesunkią tyčines nusikalstamas veikas ir mano, kad teismo nustatytos aplinkybės duoda pagrindą teigti, jog realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas už BK 260 str. 1 d. numatytą nusikaltimą prieštarautų BK 54 str. 3 d. minimam teisingumo principui, ypač turint galvoje nedidelį perleistų narkotinių medžiagų kiekį, savanaudiškumo motyvų nebuvimą bei visiškai neįgalų sūnų, kuriuo be jos nėra kam pasirūpinti, ką teisme patvirtino kaimynai. Taip pat ji mano, kad būtų teisinga jai skirti kitokią nei laisvės atėmimas bausmės rūšį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji E. S., J. D., jų gynėjai, taip pat T. B. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistųjų J. D. ir T. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl E. S. apeliacinio skundo

Apeliantas skunde nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė. Teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes, lengvinančias ar sunkinančias kaltininko atsakomybę, kitas reikšmingas aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių nuostatų, nuosprendis turi būti keičiamas dėl neteisingos bausmės paskyrimo. Tačiau BPK 328 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas tik tada, kai nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Konkretų bausmės dydį nustatyti įgaliotas tik skiriantis bausmę teismas – šiuo atveju tai Kauno m. apylinkės teismas.

Nuteistasis E. S. įvykdė tris tyčinius nusikaltimus, kurie priskiriami prie sunkių (BK 11 str. 5 d.) ir vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.). Skirdamas bausmes už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų, apylinkės teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnių, numatančių atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijose nustatytomis bausmių ribomis bei šio kodekso bendrosios dalies normomis, skirtomis bausmei individualizuoti ir šių normų nepažeidė. Priešingai nei teigiama nuteistojo E. S. skunde, Kauno m. apylinkės teismas įvertino, kad E. S. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai. Taip pat pagrįstai nurodė, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Skundo argumentas, kad sunkinanti aplinkybė – tai, jog 2009-08-24 nusikaltimą E. S. padarė veikdamas bendrininkų grupėje, jam pripažinta nepagrįstai, kadangi tokia aplinkybė kaip sunkinanti nepripažinta J. D., atmestinas, kadangi pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę J. D., motyvavo, kodėl nepripažino jam atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad minėtą nusikaltimą J. D. padarė bendrininkų grupėje – dėl to, kad jo vaidmuo šio nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Tai daryti leidžia BK 60 str. 1 d. 1 p, kuris numato, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Teisingai Kauno m. apylinkės teismas nepripažino E. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi juos padaręs, kadangi teismų praktikoje atsakomybę lengvinančia aplinkybe kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas tik tada, kai tai daroma savanoriškai, gera valia, o ne verčiant objektyvioms aplinkybėms (dėl surinktų įrodymų). Tuo tarpu E. S. prisipažinimas kaip tik ir buvo dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Dar daugiau, apeliantas savo skunde tvirtina, kad nusikaltimus padarė tik išprovokuotas liudytojo Nr. 1.

Provokacijos sąvoka apibrėžta 2002-06-20 Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 d.: provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Panašiai provokacija apibrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001. Pagal ją provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Taigi provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai. Kauno m. apylinkės teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visetas patvirtina, kad apeliantas nebuvo provokuojamas. Jis nebuvo spaudžiamas padaryti nusikaltimus, nebuvo šantažuojamas, E. S. atžvilgiu nebuvo atliekami kitokie aktyvūs veiksmai, skatinantys padaryti nusikaltimus. Kiekvienu atveju jis galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą – parduoti heroiną ir padaryti nusikaltimą ar atsisakyti tai padaryti. Turėdamas valios ir elgesio laisvę, jis sąmoningai ir laisvanoriškai pasirinko nusikalstamą elgesį. E. S., susitikęs su liudytoju Nr. 1, visada suprato, kokiu tikslu šis asmuo kreipiasi į jį, kodėl nori susitikti su juo. Jis turėjo galimybę iš viso nevykti susitikti su liudytoju Nr. 1. Akivaizdu, jog nė vieno susitikimo metu apeliantas neprieštaravo liudytojo Nr. 1 pareikštiems prašymams, t. y. iš fiksuotų pokalbių turinio aiškiai matyti, kad apeliantas suprato, kokios paslaugos pastarasis tikisi iš jo, ir suvokdamas, apie ką kalbama, nesakė, jog narkotinių medžiagų platinimu neužsiima ar jų neparūpins, atvirkščiai, pats atvyko su juo susitikti, pardavė heroiną, kas rodo, kad E. S. tai darė savo noru ir minėto liudytojo nebuvo įkalbinėjamas, intensyviai prašomas ar kitaip skatinamas parduoti narkotines medžiagas, t. y. iš liudytojo Nr. 1 nebuvo pastangų dirbtinai provokuoti (kurstyti) E. S. atlikti nusikalstamus veiksmus. Tai patvirtina ir užfiksuotų apelianto telefoninių pokalbių turinys.

Apylinkės teismas motyvavo laisvės atėmimo bausmių dydžių skyrimą ir už kiekvieną iš E. S. padarytų nusikaltimų nuteistajam parinko bausmes, kurios ir taip yra gerokai mažesnės nei sankcijoje numatytų bausmių vidurkiai, netgi artimos minimaliai bausmei (už nusikaltimus, numatytus BK 260 str. 1 d.). Dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių paskirtųjų bausmių dar labiau mažinti nėra pagrindo.

Tačiau Kauno miesto apylinkės teismas nuosprendžiu nuteistajam E. S. už padarytus atskirtus nusikaltimus paskyręs teisingas bausmes, skirdamas galutinę subendrintą bausmę neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašė sušvelninti jam paskirtas bausmes, nieko nepasisakydamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 63 straipsnio), subendrinant už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtas bausmes. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje tinkamas BK 63 straipsnio taikymas lemia švelnesnės, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, galutinės subendrintos bausmės paskyrimą nuteistajam E. S., todėl nuteistojo prašymas sušvelninti jam paskirtas bausmes suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti ne tik bausmių už atskiras nusikalstamas veikas, bet ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo teisingumą. Toks svarstymas pagal skundo esmę yra būtinas ir kolegijos nuomone neviršija apeliacinio skundo ribų.

E. S., kaip minėta, nuteistas už vieną nesunkų ir tris sunkius nusikaltimus. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsniu (šio straipsnio dalių nenurodydamas), galutinę subendrintą bausmę paskyrė prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėdamas švelnesnes bausmes. Tai leidžia daryti išvadą, jog buvo vadovautasis dalinio bausmių sudėjimo principu (BK 63 str. 4 d.). Taip teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą teismas taiko bausmių apėmimą, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkūs nusikaltimai, kaip nustatyta šioje byloje) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, pagal nusistovėjusią teismų praktiką teismai pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 25 punktas, Teismų praktika Nr. 27, p. 316).

Tokiu atveju turėjo būti vadovaujamasi BK 63 str. 6 d., kuri numato, kad jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių bendrinimo tvarką šiuo atveju pasirenka teismas, įvertinęs veikų pobūdį ir pavojingumą. Taigi bausmė, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d. (veika, padaryta 2009-08-24) padarymą, pirmiausia turėjo būti subendrinta apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 punktu, su bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 259 str. 1 d. padarymą. Tada, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu turėjo būti subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje (veikos, padarytos 2009-07-15 ir 2009-07-17). ir paskirta galutinė subendrinta bausmė. Taip bausmes subendrinus galutinė subendrinta bausmė nustatytina laisvės atėmimas 4 metams 5 mėnesiams.

Taigi dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skundžiamo nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 str. 1 p.).

Dėl J. D. apeliacinio skundo

Apeliantas savo skunde tvirtina, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, neobjektyviai vertino surinktus įrodymus, tai yra kito nuteistojo – E. S. ir jo (J. D.) pokalbius ir iš šių pokalbių turinio padarė neteisingą išvadą, kad juose kalbama apie narkotinės medžiagos – heroino pardavimą. J. D. aiškina, kad kalbėti jis su E. S. galėjo apie statybines medžiagas ir būtent jas galėjo vadinti „bumbulais“. Išklausius byloje esančius garso įrašus, susipažinus su pokalbių suvestinėmis, kitais įrodymais kolegijai nekyla abejonių, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog buvo kalbama ne apie statybines, o būtent apie narkotines medžiagas. Tokią išvadą leido daryti pokalbių turinys, jų metu daromos užuominos bei esantys nutylėjimai, atsargumas. Tai, jog pokalbių metu su E. S. buvo kalbama apie narkotines medžiagas patvirtino ir apklaustas liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas. Kad vienas iš heroino dozės pavadinimų šnekamojoje kalboje kaip tik yra „bumbulas“ patvirtino ir apklaustas policijos pareigūnas K. O.. Beje ir paties apelianto skundas prieštaringas. Ginčydamas jo kaltę patvirtinančius įrodymus, J. D. kartu tvirtina, kad jis kaltu pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi tai padaręs ir šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Savo skunde apeliantas taip pat nurodo, kad jis buvo kurstomas (provokuojamas) padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau kas jį kurstė (provokavo) daryti nusikaltimą nenurodo. Reiktų suprasti, kad tai buvo E. S., kurio prašymu jis perdavė narkotines medžiagas – heroiną liudytojui Nr. 1. Tačiau duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. D. apie jokią provokaciją iš E. S. pusės neužsimena (b.l. 83-84 T. 2). Jis tiesiog nurodo, kad E. S. paprašė jo perduoti cigarečių pakelį asmeniui jo lauksiančiam kelyje link Garliavos. Kaip jau minėta pasisakant dėl E. S. skundo, provokacija pasireiškia kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką naudojant veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai. Kaip matyti iš paties apelianto parodymų, E. S., liudytojo Nr. 1 parodymų, J. D. nebuvo daroma jokia įtaka, juolab tokia, kuri sukurstytų apeliantą padaryti nusikalstamą veiką. Jis laisvai galėjo pasirinkti savo elgesio variantą – perduoti heroiną ar atsisakyti tai padaryti. Šiuo atveju, turėdamas pasirinkimo laisvę, J. D. laisvanoriškai pasirinko nusikalstamą elgesį.

J. D. taip pat tvirtina, kad jis negalėjo suvokti, jog perduodamas cigarečių pakelį su narkotine medžiaga – heroinu, jis šias medžiagas platina. Nurodo, kad perduodamas narkotines medžiagas liudytojui Nr. 1 naudos nesiekė ir neturėjo, gautus pinigus perdavė E. S.. Narkotinių medžiagų pardavimas yra vienas iš jų platinimo būdų. Tai medžiagų perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą. Kaip matyti iš ištirtų įrodymų už perduotą heroiną apeliantas gavo tam tikrą pinigų sumą, taigi akivaizdu, kad heroiną jis būtent pardavė. O tai ar J. D. gavo už tai kokią nors naudą neturi reikšmės. Naudos gavimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, savanaudiškumas nėra būtinas nusikaltimo, numatyto BK 260 str., sudėties požymis. Negalima sutikti ir su apelianto J. D. teiginiu, kad jis nesuprato, jog perduodamas heroiną, platina narkotines medžiagas. Toks jo teiginys deklaratyvus. J. D., perduodamas heroiną liudytojui Nr. 1 ir už tai gaudamas pinigus, negalėjo nesuvokti, kad tokiu būdu parduoda narkotinę medžiagą, tai yra ją platina. Juolab, kad jis pats ilgą laiką vartojo narkotines medžiagas ir todėl turėjo puikiai žinoti visas jų įsigijimo aplinkybes.

Skirdamas bausmę J. D., teismas remiasi Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, sankcijoje nustatyta bausmės riba bei šio kodekso bendrosios dalies normomis, skirtomis bausmei individualizuoti. Kaip jau paminėta aukščiau šiame nuosprendyje, skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes, lengvinančias ar sunkinančias kaltininko atsakomybę, kitas reikšmingas aplinkybes (BK 54 str. 2 d.), taip pat ir į BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmes apeliantui J. D. Kauno m. apylinkės teismas šių pagrindų nepažeidė. Atsižvelgdamas į apelianto dalyvavimo darant nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d., pobūdį ir laipsnį, į antraeilį jo vaidmenį šios veikos padaryme, teismas netgi nepripažino J. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupėje. Teismas skirdamas bausmę taip pat atsižvelgė ir į tai, kad apeliantas prieš pat šių nusikalstamų veikų įvykdymą buvo baustas už baudžiamojo nusižengimo padarymą, kas neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, tai yra rodo nenorą laikytis įstatymų, polinkį daryti nusikalstamas veikas. Taip pat buvo atsižvelgta ir į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų pobūdį. Visa tai įvertinęs už nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d., padarymą J. D. pirmosios instancijos teismas paskyrė bausmę artimą minimaliai, o už nusikaltimo, numatyto 259 str. 1 d., padarymą – minimalią laisvės atėmimo bausmę. Šios bausmės tikrai nėra per griežtos, todėl jų dar labiau švelninti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Nėra pagrindo taikyti J. D. ir BK 62 str. bei skirti švelnesnę bausmę negu numatyta BK 260 str. 1 d. sankcijoje, kaip to prašo savo skunde apeliantas. Baudžiamojo kodekso 62 str. 1, 2 ir 4 dalyse numatytos trys kategorijos pagrindų, kuriuos nustačius galima taikyti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 str. 4 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti paskirta asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą. Akivaizdu, kad 4 dalis J. D. negali būti taikoma. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu, be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tokių sąlygų šioje byloje taip pat nenustatyta, apeliantas ne pats atvyko, o buvo sulaikytas policijos pareigūnų. BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas galimas tik tada, kai, be kitų sąlygų, numatytų 1–6 punktuose, nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. BK 62 straipsnio 2 dalies norma numato galimybę paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę tik esant joje įvardytų aplinkybių visumai. Šioje byloje tokių aplinkybių visumos nėra. Nenustatyta nei viena J. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apelianto skundo argumentas, kad teismas be pagrindo nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo visiško prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, yra nepagrįstas. Teismų praktikoje tai kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, jeigu asmuo prisipažįsta kaltu padarius nusikalstamą veiką savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Tuo tarpu apeliantas kaltu prisipažino tik bylą nagrinėjant teisme, kai buvo ištirti įrodymai, peržiūrėti vaizdo įrašai. Taigi akivaizdu, kad J. D. savo kaltę pripažino ne savo noru, o tik dėl surinktų įrodymų. Tokio prisipažinimo teismas teisingai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nenustačius nei vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės J. D. BK 62 str. 2 d. taip pat netaikyta pagrįstai.

Byloje nesant aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, nustatančias bausmės skyrimo taisykles, ir paskirti nuteistajam bausmę, švelnesnę, negu numatyta įstatymo.

Dėl T. B. apeliacinio skundo

Apeliantė teigia, kad kaltinamajame akte narkotinių medžiagų perleidimo E. S. epizodai buvo kvalifikuoti pagal BK 260 str. 1 d., tų pačių medžiagų perleidimo Ž. V. epizodas ir narkotinių medžiagų laikymo namuose epizodas buvo kvalifikuoti pagal BK 260 str. 2 d., tuo tarpu Kauno m. apylinkės teismo apkaltinamajame nuosprendyje visi šie epizodai kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 260 str. 2 d. T. B. nuomone, teismas, taip kvalifikuodamas jos nusikalstamus veiksmus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o teisės taikymo klaidą lėmė neteisinga išvada apie jos veiksmų tikslus bei motyvus, tuo pačiu ir visą jos elgesio subjektyviąją pusę. Dėl to, apeliantės nuomone, ji buvo nepagrįstai nuteista pagal sunkesnį nusikaltimą, negu buvo kaltinama, kas prieštarauja BPK 255 str. 2 d. ir BPK 256 str. nuostatoms. Dėl to, T. B. nuomone, teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nes suvaržė jos teisę į gynybą, o tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Teismas turi pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (tai numato teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai). Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų Baudžiamojo proceso kodekse numatytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios. Be abejonės, nagrinėjimo teisme metu nustatęs kitas nei kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, teismas turi tik ribotas galimybes jas pakeisti (BPK 255, 256 str.). Vis dėlto pagal BPK 256 straipsnio 4 d. nuostatas teismas gali savo iniciatyva pakeisti kaltinimą kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, yra išaiškinęs, kad vienas iš kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo keitimo pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, atvejų yra tada, kai veikos, sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį, perkvalifikuojamos į tęstinę nusikalstamą veiką (Teismų praktikos nustatant bylos nagrinėjimo teisme ribas apžvalgos 5.1.2. punktas, Teismų praktika Nr. 31, p. 377). Būtent taip ir buvo padaryta šioje baudžiamojoje byloje. Teismas pagrįstai aukščiau paminėtas T. B. veikas (narkotinių medžiagų perleidimo E. S., Ž. V. epizodus ir narkotinių medžiagų laikymo namuose epizodą) vertino ne kaip atskiras, o kaip tęstinę, nes tai yra visos vieningos veikos sudėtinė dalis. Dėl to veikos esminės faktinės aplinkybės nepasikeitė, taigi ir T. B. teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo nebuvo suvaržyta. Tai nepasunkino jos teisinę padėtį, o atvirkščiai, palengvino, nes bausmė už šių nusikaltimų padarymą paskirta vieną kartą, o ne du kartus, kaip būtų paskirta, jeigu kiekviena atskira nusikalstama veika būtų kvalifikuojama kaip pavienis nusikaltimas, be to, bausmes, paskirtas už atskirus nusikaltimus, dar reikėtų bendrinti iš dalies ar visiškai sudedant. Todėl BKP 255 ir 256 straipsniuose nustatyta kaltinimo pakeitimo tvarka nebuvo pažeista.

Nuteistoji T. B. skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kokį tikslų heroino kiekį ji įgijo. Iš tiesų, nuosprendyje nurodyta, kad T. B. neteisėtai įgijo ne mažiau 13,488 g miltelių, kurių sudėtyje yra 5,531 g narkotinės medžiagos – heroino. Tokia išvada padaryta sudėjus pas T. B. rasto heroino kiekį su perduoto E. S. ir Ž. V. heroino kiekiu. Teismas negalėjo nurodyti didesnio kiekio negu buvo nustatyta. Todėl, nurodydamas, kad apeliantė įgijo ne mažiau kaip 13,488 g, kurių sudėtyje yra 5,531 g heroino baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė ir apeliantės teisių nesuvaržė. Apie tai, beje, skunde nenurodo ir T. B.. Teiginys jog „įgijo ne mažiau kaip...“ neprieštarauja apeliantės tvirtinimui, jog iš tikrųjų narkotinės medžiagos buvo daugiau.

Apeliantė taip pat savo skunde teigia, jog apylinkės teismas be pagrindo nustatė, kad visos narkotinės medžiagos buvo skirtos platinimui. Nurodo, kad heroiną ji įsigijo sau vartoti, o tie du nuosprendyje minimi narkotikų perleidimo atvejai nerodo, kad ji ketino platinti visą heroino kiekį. Šiuos du kartus heroiną ji davė tik už suteiktas paslaugas ir tik todėl, kad minimi asmenys (E. S. ir Ž. V.) labai to prašė. Likusią dalį pas ją kratos metu rasto heroino kiekio ji tvirtina laikiusi sau ir vartojusi šią narkotinę medžiagą kaip priemonę nuo nemigos ir galvos skausmo.

BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą, perdirbimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba už šių medžiagų neteisėtą pardavimą ar kitokį platinimą (priklausomai nuo šių medžiagų kiekio). Nagrinėjamoje byloje T. B. neginčijo narkotinių medžiagų – heroino įgijimo, laikymo bei dviejų dozių perdavimo kitiems asmenims, bet nesutiko su kitu šios veikos būtinuoju požymiu „turint tikslą platinti“, kurį pripažino įrodytu pirmosios instancijos teismas. Analizuodamas teismų praktiką nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kai įstatymo straipsnio dispozicija numato tikslą medžiagas parduoti ar kitaip platinti, šis tikslas turi būti įrodytas (turi būti kruopščiai ištirtas nusikaltimo tikslas). Įrodinėjant tikslą, turi būti aiškinama, ar pats kaltininkas narkotinių ar psichotropinių medžiagų nevartoja, nėra narkomanas, atsižvelgiama į medžiagų kiekį, paruoštų vartoti dozių skaičių ir kt. Turi būti renkami ir vertinami kiti įrodymai. Aiškinant, ar kaltininkas pats nevartoja šių medžiagų, daromos ekspertizės, tiriama, ar nesigydo nuo narkomanijos.

Šioje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo renkami ir tiriami įvairūs duomenys, kad būtų galima nustatyti ar T. B. įsigijo heroiną turėdama tikslą jį platinti, ar tai buvo padaryta su tikslu heroiną suvartoti pačiai. Iš ištirtų įrodymų matyti, kad pati T. B., apklausiama kitą dieną po kratos jos namuose, nurodė, jog heroiną įgijo turėdama tikslą jį perduoti sūnui (b. l. 132-133 T. 2). Taigi apie tai, jog šį heroiną įgijo turėdama tikslą jį pati vartoti, apeliantė tuomet iš viso neužsimena. Tokios pozicijos ji laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu (tame tarpe ir sprendžiant kardomosios priemonės klausimą). Tik teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme T. B. nurodė, kad iš tiesų heroiną ji įsigijo norėdama pati jį vartoti. Ir vartodavo, kai kankindavo nemiga, galvos skausmai. Toks parodymų keitimas, jų prieštaringumas pagrįstai pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių dėl T. B. parodymų tikrumo. Be pagrindo apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė kodėl atmeta jos parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Iš Kauno m. apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad T. B. parodymais, duotais teisme, buvo nesiremta todėl, kad jų nepatvirtino kiti ištirti įrodymai. Nors T. B. aiškina, kad heroiną vartojo pati, tačiau kaip matyti iš specialisto išvados, jos šlapime narkotinių medžiagų nerasta. Dar daugiau, medicininės apžiūros metu T. B. apsvaigimui nustatyti pati nuteistoji į klausimą kada paskutinį kartą vartojo narkotines medžiagas atsakė, jog narkotinių medžiagų nevartojusi. Šią aplinkybę galutinėje išvadoje patvirtino ir specialistas (b.l. 51-52 T. 4). Tuo tarpu tikslą heroiną platinti patvirtina pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tai yra kratos protokolas, specialistų išvados ir kiti, iš kurių matyti, kad pas T. B. rastas didelis kiekis heroino, kurio dalis buvo supakuota į atskiras pakuotes, kaip paruoštos heroino dozės (rasta supakuotos devynios pakuotės). Narkotinių medžiagų supakavimas dozėmis atskleidžia aiškų T. B. veikimo tikslą – platinti narkotines medžiagas. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Taip pat buvo rastos dvi svarstyklės, ant kurių (abiejų) rasti heroino pėdsakai, o ant vienos – ir psichotropinės medžiagos (fenobarbitalio) pėdsakai, kas leidžia daryti išvadą, jog svarstyklės buvo skirtos narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms sverti ir dalinti į dozes. Kaip matyti iš kitų kaltinamųjų – E. S. ir J. D. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, heroiną E. S. gaudavo būtent iš T. B..

Pirmosios instancijos teismas ištyrė bei įvertino ikiteisminio tyrimo pareigūnui kaltinamosios duotus parodymus apie ketinimą platinti narkotines medžiagas (perduoti sūnui) laikydamasis BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos. Remdamasis kaltinamosios parodymų analize ir juos įvertindamas kitų bylos įrodymų kontekste, teismas turėjo teisę nuspręsti, kurie parodymai atitinka nustatytas aplinkybes dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Kaip jau paminėta aukščiau, teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma (BPK 301 straipsnio 1 dalis) patvirtina išvadą, kad nuteistoji neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdama tikslą jas platinti. Todėl teisingai nustatytas vienas neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo tikslas. Padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėtį ir nėra teisinio pagrindo ją perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl apeliantės namuose rasto heroino) ir BK 260 str. 1 d. (narkotinės medžiagos perleidimas E. S. ir Ž. V.), kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Baudžiamasis įstatymas apeliantei T. B. pritaikytas tinkamai.

Atmetus skundo argumentus dėl heroino įsigijimo tikslo bei veikos perkvalifikavimo apeliantei, nesvarstomi skundo argumentai dėl to, kad pakeitus veikų kvalifikaciją, turi būti pakeistos paskirtos bausmės. Teismas, įvertinęs kaltinamosios asmenybę – tai, kad ji anksčiau neteista, yra netekusi dalies darbingumo, yra senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos, globoja du mažamečius vaikus ir prižiūri neįgalų sūnų, kitas aplinkybes teisingai T. B. už nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 2 d. padarymą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę – aštuonis metus laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes laikyti, jog paskirtoji bausmė prieštarauja teisingumo principui ir dėl to skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, kaip to prašo apeliantė, pagrindo nėra. Teisingumo principas reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Turi būti įvertinta ne tik, kokia yra nuteistosios sveikatos būklė ar kaip bus užtikrinta mažamečių vaikų globa, tačiau ir tai, kad neteisėta veikla, susijusi su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, sukelia labai žalingus padarinius – žmonių sveikatos žalojimą, netgi jų mirtį, į tai, kad pastaruoju metu tokia neteisėta veikla labai paplito. Atsiranda ir kitos neigiamos pasekmės – padaroma žala įvairiems visuomeniniams santykiams, ekonominėms, dorovinėms ir kitoms socialinėms vertybėms. Taip pat ši veikla pažeidžia valstybės nustatytą valdymo bei ūkininkavimo tvarką, neteisėtas narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimas dažnai yra susiję ir su kitų, dažnai sunkių, nusikaltimų padarymu. Todėl ypač svarbu imtis visų priemonių, kad neteisėtam narkotinių psichotropinių medžiagų gaminimui, įgijimui, platinimui ir kitokiam disponavimui būtų užkirstas kelias. Visa tai, skiriant bausmę, taip pat turi būti įvertinta. Tai, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis priemonėmis gali lemti laisvės atėmimo bausmės skyrimą, dėl ko bus apsunkinta vaikų globa, sūnaus priežiūra ar jos pačios sveikatos priežiūra, apeliantė turėjo įvertinti prieš darydama nusikalstamą veiką, tai yra ji turėjo numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jai ir jos artimųjų ratui. Taigi atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes negalima daryti išvados, kad T. B. paskirta bausmė yra neadekvati siekiamam tikslui, kad ji prieštarauja teisingumo principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 330 str. kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų J. D. ir T. B. apeliacinius skundus atmesti, o nuteistojo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010-04-28 nuosprendžio dalį, kuria buvo subendrintos E. S. paskirtos bausmės, pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 2, 4, 5 d. 2 p, 6 d. E. S. paskirtas bausmes subendrinti. Bausmę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d. (veika, padaryta 2009-08-24) padarymą, subendrinti apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 punktu, su bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 259 str. 1 d. padarymą ir paskirti subendriną bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Šią subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje (veikos, padarytos 2009-07-15 ir 2009-07-17) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 (keturiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.