- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-434-262/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Ona Gasiulytė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- V. P.
- Kategorijos
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Alvydo Poškaus kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, trečiasis asmuo V. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuriuo prašė pripažinti jos, kaip įstatyminės paveldėtojos, turtinę teisę pirkti ½ H. P. asmeninio žemės ūkio žemės sklypų – 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ sklypų - 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) pirkimo. Nurodė, kad ji yra sutuoktinio J. P. turto paveldėtoja pagal testamentą. Paveldimas turtas anksčiau priklausė J. P. tėvui H. P., kurio įstatyminis paveldėtojas buvo J. P.. Sutuoktinio tėvui 1994 m. buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Už žemės sklypus H. P. sumokėjo investiciniais čekiais, t.y. įgijo turtinę teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Ši turtinė teisė yra paveldima. Ieškovė 1983 m. ištekėjo už J. P. ir kartu apsigyveno bute (duomenys neskelbtini), kuris priklausė H. P.. Visi naudojosi H. P. priklausančia žeme – sodino vaismedžius, vaiskrūmius, augino daržoves. 1999 m. ji su sutuoktiniu gavo butą (duomenys neskelbtini) ir išsikėlė į jį gyventi, tačiau ir toliau bendravo su tėvu, jam padėjo iki mirties. H. P. mirė 2001-03-27. Po sutuoktinio tėvo mirties, jie ir toliau naudojosi žemės sklypais. J. P. mirė 2005-09-16, tačiau ieškovė su dukra ir toliau dirbo žemę, priklausiusią H. P.. 1994-06-16 H. P. pateikė prašymą leisti nusipirkti asmeniniam ūkiui 0,35 ha žemės. 1996 m. jam buvo nustatytas 0,35 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Už 0,09 ha žemės sklypą yra sumokėta, o likusį 0,26 ha H. P. turėjo teisę pirkti iš valstybės. H. P. išreiškė savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio žemės ūkio sklypą, sumokėdamas dalį nustatyto dydžio kainos ir taip įgydamas turtinę teisę – sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. 2007-10-26 ieškovė kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) išpirkimo, tačiau jai buvo nurodyta, kad H. P. naudotos žemės pirkti negali, kadangi ji nebuvo H. P. šeimos narė, o bendrą ūkį pagal namų ūkio sąrašus kartu su H. P. vedė jo sūnus V. P.. Ieškovė teigia, kad VAVA nepagrįstai atsisakė jai parduoti žemę, nes ji ir jos sutuoktinio brolis V. P. yra asmeninio ūkio žemių, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėtojai pagal įstatymą.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija (šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūko ministerijos) pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 1 d. nustato, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Įstatymų leidėjas piliečių subjektinę teisę į tai, kad žemės reformos žemėtvarkos projekte jam galėtų būti teisėtai formuojamas asmeninio ūkio žemės sklypas ir vėliau galėtų būti privatizuojamas, sieja su žemės asmeniniam ūkiui skyrimu teisės aktų nustatyta tvarka ir su šios žemės faktiniu naudojimu. Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 329 str., šeimos nariu laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), taip pat vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jei jie turi bendrą ūkį; giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu gyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, gali būti pripažinti šeimos nariais. Iki 2001-08-17 asmeninio ūkio žemės sklypai nebuvo paveldėjimo objektu nei pagal Žemės reformos įstatymo 15 str. 6 d., nei pagal Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., nuostatas. H. P. mirė 2001-03-27, o pareiškėja palikimą priėmė tik 2006-01-10. Ieškovė pagal Pagirių seniūnijos seniūnės 2008-01-29 pateiktus namų ūkio sąrašus negyveno ir nevedė bendro ūkio su H. P., pareiškėja iki 2001-08-17 nepaveldėjo J. P. žemės, todėl ieškinys nepagrįstas ir atmestinas.
Trečiasis asmuo V. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini) jis gyvena nuo įsikūrimo. Žemės sklypas 1994 m. buvo išpirktas jo sutuoktinės I. P. investiciniais čekiais. Ieškovė su H. P. bendro ūkio nevedė, jo brolio šeima 1985 m. gruodžio mėn. iš tėvų buto išsikėlė ir ten nebegyveno.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 148-151). Teismas nustatė, kad viena sutarties šalis pirkimo santykių įforminimo metu sutarties įvykdymui sumokėjo pinigus už perkamą žemę, tačiau sutarties įvykdymui pinigus už žemę sumokėjo ne H. P., o H. P. šeimos nario V. P. sutuoktinė I. P.. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ketino sudaryti pats H. P., o ne kiti jo šeimos nariai. Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d. 329 str. prie šeimos narių buvo priskyręs asmenis, kurie kartu gyveno, buvo sutuoktiniai ar turėjo artimus giminystės ryšius, taip pat ir tėvus bei vaikus. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo V. P. nuolatos gyveno kartu su tėvu, vedė bendrą ūkį, jo gyvenamoji vieta nuo 1981 m. birželio 22 d. buvo (duomenys neskelbtini), t.y. kartu su H. P.. Tokiu būdu trečiasis asmuo buvo H. P. šeimos narys asmeninio ūkio žemės suteikimą ir naudojimą reglamentavusių teisės aktų prasme bei jų šeimai asmeniniam ūkiui suteiktos žemės naudotoju. Ieškovė G. P. nebuvo H. P. šeimos nare, o sprendžiant apie mirusio asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinį, jis turi būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo nuostatas, nes pagal bendrąjį teisės principą civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė (apeliantė) G. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-12-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad fakto, jog H. P. vardu už asmeninio ūkio žemę sumokėjo I. P., negalima traktuoti taip, tarsi I. P. būtų pati išsipirkusi asmeninio ūkio žemę, nes siekis išsipirkti žemę buvo H. P., jis teikė prašymus, dėjo pastangas gauti asmeninio ūkio žemės. Todėl H. P. įgijo turtinę teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Asmeninio ūkio žemė H. P. buvo suteikta teisėtai įstatymų nustatyta tvarka, H. P. sumokėjo dalį įmokos už žemę. Be to, H. P. faktiškai ir naudojosi žeme kartu su sūnumis ir jų šeimomis. Tai reiškia, kad po H. P. mirties asmeninio ūkio žemę turėjo paveldėti sūnūs J. ir V.. Savo ruožtu, po J. P. mirties minėta žemė turėjo būti paveldėta sutuoktinės apeliantės G. P.. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (c.b. Nr. 3K-3-317/2006), asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo- pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas, o ne pagal specialųjį įstatymą. Tai reiškia, kad nereikia vadovautis 2001 metais galiojusia Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo norma, jog asmeniui mirus, pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai (įstatymo 15 str. 6 d.).
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad vadovaujantis LR žemės reformos įstatymo (toliau - Reformos įstatymas) 15 str. 6 d. redakcija, galiojusia iki 2001-08-17, asmens įpėdiniai, nebuvę jo šeimos nariais - kartu negyvenę ir nevedę bendro ūkio, neįgijo teisės gauti neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmens naudotą asmeninio ūkio žemę. Tokią teisę pagal Reformos įstatymo 15 str. 6 d. redakciją, įsigaliojusią po 2001-08-17 įgijo įpėdiniai, kurie įgijo teisę paveldėti iš asmenų, mirusių po nurodytos datos, todėl ieškovė H. P. naudotos asmeninio ūkio žemės paveldėti negali. Byloje esančioje Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008-12-17 pažymoje Nr. 247 nurodyta, jog 4,60 Lt investiciniais čekiais už asmeninio ūkio žemę 1994-12-27 mokėjo H. P., tačiau iš pranešimo apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Nr. 1-4449 matyti, kad už žemę 4,60 rub. sumokėjo trečiojo asmens V. P. sutuoktinė I. P.. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo išvadai, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ketino sudaryti pats H. P., o ne kiti jo šeimos nariai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad iki 2001-08-17 galiojusio Reformos įstatymo 15 str. 6 d. buvo nustatyta, kad mirus asmeninio ūkio naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai. Nuo 2001-08-17 įsigaliojusi Reformos įstatymo 15 str. 6 d. pataisa, sutiekianti teisę asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniams gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti šią žemę, neturi grįžtamosios galios (LR CK 1.7 str. 2 d.) ir negali būti taikoma sprendžiant šį ginčą. Atsakovas teigia, kad ieškovė G. P. nebuvo H. P. šeimos nare, byloje nustatyta, kad su tėvu H. P. gyveno ir vedė bendrą ūkį sūnus V. P.. Teismas teisingai ir pagrįstai įvertino surinktų įrodymų visetą ir nusprendė, kad nėra juridinio pagrindo pripažinti ieškovės G. P., kaip įstatyminės paveldėtojos, turtinę teisę pirkti 1/2 H. P. asmeninio ūkio žemės sklypų - 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) be sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį dėl 1/2 sklypų 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) pirkimo su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi ir atmetė ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo V. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-12-02 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės G. P. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, jame nurodyti motyvai ir argumentai sudaro pagrindą skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Iš bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad 1994 m. birželio 16 d. H. P. kreipėsi į Vaidotų apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydamas leisti nusipirkti asmeniniam ūkiui ne aukciono tvarka 0,35 ha žemės (b.l. 9). 1994 m. liepos 25 d. agrarinės reformos tarnyba pažymoje nurodė, kad pil. H. P. turi teisę iš valstybės pirkti 0,50 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta pastaba, jog perka 0,10 ha (b.l. 10). 1996 m. gegužės 22 d. pažymoje nurodoma, jog H. P. turi teisę iš valstybės pirkti taip pat ir 0,25 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) (b.l. 11). Pagal 1996 m. gegužės 22 d. Vaidotų agrarinės reformos tarnybos pažymėjimą, H. P. 1995 m. birželio 22 d. prašymu atsisakė nuo 0,20 ha žemės (b.l. 12). Vilniaus raj. žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 12 d. pažymoje nurodyta, kad H. P., gyv. (duomenys neskelbtini), naudojasi 0,35 ha žemės sklypu (b.l. 13). Vilniaus raj. žemėtvarkos skyriaus pažymoje (b.l. 101-106, 107, 108) nurodoma, jog Pagirių kadastrinėje vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti patvirtintoje teritorijoje iki 2000 m. kovo 1 d. yra parengti dokumentai, reikalingi H. P. pirkti 0,25 ha asmeninio ūkio žemės. Žemės pardavimo procedūra nebuvo baigta. 2008 m. kovo 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus raj. žemėtvarkos skyrius į ieškovės prašymą dėl asmeninio ūkio žemės sklypo privatizavimo atsakė, jog pagal Pagirių seniūnijos seniūnės Vilniaus raj. žemėtvarkos skyriui 2008 m. sausio 29 d. pateiktus namų ūkio narių sąrašus, su mirusiuoju H. P. gyveno ir vedė bendrą ūkį sūnus V. P.. Vadovaujantis LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 6 d. redakcija, galiojusia iki 2001 m. rugpjūčio 17 d., asmens įpėdiniai, nebuvę jo šeimos nariais – kartu negyvenę ir nevedę bendro ūkio, neįgijo teisės gauti neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmens naudotą asmeninio ūkio žemę. Tokią teisę pagal LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 6 d. redakciją, įsigaliojusią po 2001 m. rugpjūčio 17 d. įgijo įpėdiniai, kurie įgijo teisę paveldėti iš asmenų, mirusių po nurodytos datos, todėl G. P. H. P. naudotos asmeninio ūkio žemės paveldėti negali (b.l. 25).
Po H. P. mirties 2001 m. kovo 27 d. palikimą priėmė ir visą turtą lygiomis dalimis paveldėjo jo sūnūs V. P. ir J. P., išduoti paveldėjimo teisės liudijimai (b.l. 14, 21, 23). Po J. P. mirties 2005 m. rugsėjo 16 d. palikimą priėmė ieškovė G. P., jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (b.l. 15-17, 18, 19, 20).
Taigi, iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų matyti, kad ginčas kilo dėl subjektų, turinčių teisę pirkti asmeninio ūkio žemę mirus asmeniui, kurio vardu ši žemė buvo skirta, t.y. ar apeliantė, būdama teisėta savo vyro J. P. turto paveldėtoja, turi teisę prašyti leisti pabaigti žemės išpirkimo procedūrą.
LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 1 d. nustatė, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Įstatymų leidėjas piliečių subjektinę teisę į tai, kad žemės reformos žemėtvarkos projekte jam galėtų būti teisėtai formuojamas asmeninio ūkio žemės sklypas ir vėliau privatizuojamas, sieja su žemės asmeniniam ūkiui skyrimu teisės aktų nustatyta tvarka ir šios teisės faktiniu naudojimu. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, ar asmeninio ūkio žemės sklypas H. P. buvo skirtas teisėtai. Pagal LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 6 d. (2011-08-17 galiojusi redakcija), mirus asmeninio ūkio naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai.
Iš byloje esančios Vilniaus raj. žemėtvarkos skyriaus 2008 m. gruodžio 17 d. pažymos Nr. 247 matyti, kad investiciniais čekiais už asmeninio ūkio žemę 1994 m. gruodžio 27 d. 4,60 Lt mokėjo H. P. (b.l. 7). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ketino sudaryti ne pats H. P., kuri padaryta atsižvelgiant į tai, kad sutarties įvykdymui pinigus už žemę sumokėjo ne H. P., o H. P. šeimos nario V. P. sutuoktinė I. P. (b.l. 73, 74). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ketino sudaryti būtent H. P., o tai, kad I. P. sumokėjo už H. P. 4,60 Lt neturi teisinės reikšmės, nes nėra svarbu, kas už H. P. sumokėjo 4,60 Lt sumą. Pažymėtina, kad būtent H. P. išreiškė valią gauti asmeninio ūkio žemės, todėl pagrindinis valios išreiškėjas buvo H. P.. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų, kad I. P. ar kiti šeimos nariai ketino sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį (LR CPK 178 str.).
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad H. P. buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-03-16 nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ pagrindu, taip pat, jog H. P. išreiškė savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio žemės ūkio sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, taip įgijo turtinę teisę sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Tai yra turtinė teisė, paveldima ne pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Tokią praktiką yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006 išaiškinęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo santykius reguliuoja ne 2001 metais galiojusi LR Žemės reformos įstatymo norma, jog asmeniui mirus, pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai, o bendrosios paveldėjimo teisės normos. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės teises įsigyti mirusio H. P. asmeninio ūkio žemės naudotojo žemės sklypo dalies klausimą, netinkamai taikė LR Žemės reformos įstatymo nuostatas, nes neatkreipė dėmesio į paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas.
Juo labiau, kad šiuo metu galiojančiose 2003-02-18 Vyriausybės nutarimu Nr. 236 patvirtintose Valstybės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklėse 7 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad mirus asmeniui, kuris už suteiktą ir naudojamą žemės sklypą nustatytąja tvarka sumokėjo įmokas pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis, kuriems įskaitoma suma, mirusiojo asmens sumokėta už perkamą žemės sklypą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, kurių pagrindu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmetė, todėl toks teismo sprendimas negali būti paliktas galioti ir jis yra naikinamas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra pakankamai duomenų bylai išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apylinkės teismo sprendimą ir neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, priimą naują sprendimą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (b.l. 14, 15-17, 18, 19, 24) bei byloje nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės (apeliantės) G. P. ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai, pripažįstant jos, kaip įstatyminės paveldėtojos, turtinę teisę pirkti ½ H. P. asmeninio žemės ūkio žemės sklypų – 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) bei įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ sklypų - 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) pirkimo.
Priėmus naują teismo sprendimą, iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
Pagal LR CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (LR CPK 98 str. 1 d.). Todėl iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteistina ieškovei G. P. 528,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio (b.l. 1-3, 169) ir 2420,00 Lt už advokato pagalbą (b.l. 140), iš viso 2948,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškinį patenkinus, iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos į valstybės biudžetą priteistina 47,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 88 str. 1d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.
Pripažinti G. P., kaip įstatyminės paveldėtojos, turtinę teisę pirkti ½ H. P. asmeninio žemės ūkio žemės sklypų – 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ sklypų - 0,09 ha (duomenys neskelbtini) ir 0,26 ha (duomenys neskelbtini) pirkimo.
Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovės G. P. naudai 528,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 2420,00 Lt už advokato pagalbą, iš viso 2948,00 Lt (du tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos į valstybės biudžetą 47,66 Lt (keturiasdešimt septyni litai 66 cnt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.