Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Ž. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. B. ieškinį atsakovui V. L. dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB bankas „Snoras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo AB bankas „Snoras“ prašė atmesti ieškovės ieškinį. Nurodė, kad ieškovė raštu buvo įsipareigojusi saugoti konfidencialią informaciją. Atsakovas 2007-10-08 raštu kreipėsi į banką su prašymu užtikrinti jo ir jo šeimos narių duomenų ir kitos informacijos, esančios banke konfidencialumą. Jis įtarė, kad tuometinė banko darbuotoja Ž. B. atskleidė tretiesiems asmenims konfidencialią informaciją apie jį ir jo šeimos narius. Bankas, reaguodamas į kliento pareiškimą ir įtardamas galimą drausmės pažeidimą atliko tyrimą. Tyrimo metu nepavyko nustatyti, jog ieškovė būtų pažeidusi konfidencialumo įsipareigojimus, ji buvo tik įspėta dėl atsakomybės už klientų duomenų platinimą. Paaiškino, kad banke veikia automatinė informavimo sistema ir įgaliotiems darbuotojams yra pranešama apie gautą ir išsiųstą korespondenciją. Atsakovo pareiškimas buvo siųstas tik tam tikriems įgaliotiems darbuotojams; turėjusiems teisę jį gauti pagal savo pareigas. Tiek atsakovas, tiek bankas pasinaudojo įstatymo suteiktomis teisėmis, o bankas vykdė įstatymo numatytą pareigą, todėl banko veiksmai laikytini teisėtais.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010-03-09 sprendimu ieškovės ieškinį atmesti; priteisė iš ieškovės Ž. B. 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. L. naudai. Vadovaudamasis CK 2.24 str. teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju svarbu nustatyti asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimo faktą. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2001-11-26 dirbo AB banko „Snoras“ Vilniaus filialo klientų aptarnavimo skyriaus taupomojo skyriaus vadybininke; pagal savo pareiginius nuostatus, dirbdama banke įsipareigojo užtikrinti klientų ir interesantų paslapčių apsaugą; be to, įsipareigojo saugoti banko komercines paslaptis, banko klientų operacijų bei sąskaitų slaptumą. Atsakovas, būdamas AB bankas „Snoras“ klientu, kreipėsi į banko prezidentą su pareiškimu ištirti jo teisių pažeidimo faktą ir imtis priemonių užtikrinti jo asmens duomenų saugumą. Atsakovas, manydamas, kad banko darbuotoja pažeidžia jo duomenų saugojimo tvarką, turėjo teisinį pagrindą kreiptis į jį aptarnaujantį banką, įgyvendindamas savo teises bei teisėtus interesus pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 str. nuostatas. Įgyvendinamas savo teises atsakovas taip pat kreipėsi ir į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Todėl toks atsakovo kreipimasis į ieškovės darbdavį buvo sąžiningas, pagrįstas ir nepažeidė kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Teismas konstatavo, jog pagal teismų formuojamą praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Nustačius, kad asmuo turėjo pagrindą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją (pareigūną) siekdamas apginti savo teises ar teisėtus interesus, ieškinys turi būti atmetamas, nesant teisės pažeidimo – žinių paskleidimo. Tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomu pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-56/2004). Nors minėta teismų praktika yra nurodyta tuomet, kai asmuo kreipiasi į valstybines institucijas, ji pagal analogiją taikytina ir tuo atveju, kuomet asmuo kreipiasi į privatų asmenį, šiuo atveju banko įstaigą. Banko įstaiga Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo prasme yra laikytina duomenų tvarkytoja. Todėl tretysis asmuo, kaip duomenų valdytojas, vadovaudamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 str. nuostatomis, ištyrė atsakovo pareiškimą ir pateikė atsakymą. Tiek tretysis asmuo, tiek Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pažeidimų, jog asmens duomenys būtų tvarkomi pažeidžiant įstatymus nenustatė. Byloje nėra duomenų, kad 2007-10-08 pareiškimo turinys trečiojo asmens būtų paskleistas tretiesiems asmenims, t. y. asmenims, kurie būtų nesusiję su pareiškimo nagrinėjimu. Visi asmenys, kurie apie minėtą atsakovo pareiškimą buvo informuoti, tokią teisę turėjo pagal savo einamas pareigas, kadangi pagal savo pareiginius nuostatus turėjo atlikti atsakovo pareiškimo tyrimą. Byloje nėra nustatyta, kad trečiojo asmens darbuotojai pareiškimo turinį būtų atskleidę kitiems banko darbuotojams, kurie buvo nenusiję su pareiškimo tyrimu, ar visai pašaliniams tretiesiems asmenims. Todėl teismas konstatavo, kad žinių paskleidimo faktas byloje nėra nustatytas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad atsakovas 2007-10-08 pareiškimu AB banko „Snoras“ prezidentui nepaskleidė ieškovės garbę ir orumą žeminančių žinių. Nenustačius žinių paskleidimo fakto, nėra teisinio pagrindo nustatinėti žinių pobūdžio (žeminančios, atitinkančios tikrovę), nes asmens garbės ir orumo pažeidimas yra atitinkamo pobūdžio žinių paskleidimas. Dėl to teismas sprendė, kad kiti ieškinio argumentai bei byloje esantys įrodymai, yra neaktualūs nagrinėjamo ginčo atveju, ir dėl jų nepasisakė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Ieškovė (apeliantė) kreipėsi su ieškiniu dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo, savo reikalavimo įstatyminiu pagrindu nurodė CK 2.24 str. 1, 3 d. bei 6.250 str. normas, t. y. savo reikalavimą kildina iš delikto. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali atsirasti, jeigu yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti: atsakovo neteisėti veiksmai (ar neveikimas); turtinės ar neturtinės žalos atsiradimo faktas; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; atsakovo kaltė. Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas yra privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga, išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais, todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti įvertintas atsakovo veiksmų (pareiškimo AB bankas „Snoras“ pateikimo) teisėtumas.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo pareiškimas AB bankas „Snoras“ buvo sąžiningas, kad jis, manydamas, kad banko darbuotoja pažeidžia jo asmeninių duomenų saugojimo tvarką, turėjo teisinį pagrindą kreiptis į jį aptarnaujantį banką, įgyvendinamas savo teises pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 str. Atsakovo veiksmų neteisėtumą apeliantė grindžia tuo, kad atsakovas savo pareiškime ne išreiškė nuomonę, bet paskleidė tikrovei neatitinkančius faktus, teigdamas, jog ji pasinaudojo savo tarnyba banke, sužinojo ir skleidė atsakovo ir jo šeimos narių anketinius duomenis ir pan. Be to, apeliantės vertinimu, sąžiningu gali būti pripažintas asmens kreipimasis dėl pažeistų teisių gynimo į valstybės institucijas, tačiau tokia Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika netaikoma privatiems teisės santykių subjektams; tai, kad atsakovas nesikreipė į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ar kitą valstybės instituciją, parodo jo nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais. Atsakovas yra AB bankas „Snoras“ klientas – bankas suteikė jam paskolą; paskolos sutartimi bankas užtikrina visišką gautos informacijos slaptumą ir įsipareigojo neperduoti jos tretiesiems asmenims be paskolos gavėjo sutikimo (paskolos sutarties 22 punktas, b.l. 90), t. y. bankas atsakovo atžvilgiu yra ne tik paskolos davėjas, bet ir jo asmens duomenų tvarkytojas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2003-01-21 įst. red. IX-1296) prasme. Ieškovė (apeliantė) dirbo taupomojo banko skyriaus vadybininke; jos pareiginiuose nuostatuose buvo numatyta jos pareiga saugoti banko, jo darbuotojų ir klientų, ir interesantų paslaptis (nuostatų 5.5 punktas, b.l. 76); pareiga saugoti banko komercines paslaptis, banko klientų operacijų bei sąskaitų slaptumą numatyta ir jos darbo sutartyje (b.l 105). Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 str. 1 d. numato asmens duomenų subjekto teisę žinoti apie savo asmens duomenų tvarkymą. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, turėdamas pagrindo manyti, kad banko darbuotoja skleidžia informaciją apie jo banke turimas sąskaitas, jų būklę, kitus skolinius įsipareigojimus be jo sutikimo, kreipėsi su pareiškimu į banko vadovybę sutinkamai su Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis. Duomenų subjektas gali skųsti duomenų valdytojo veiksmus (neveikimą) Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai per 3 mėnesius nuo atsakymo iš duomenų valdytojo gavimo dienos (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 str. 4 d.), taigi apeliantė klysta, kad atsakovas privalėjo kreiptis dėl jos tariamai neteisėtų veiksmų ne į jos darbdavį, bet į kompetentingą instituciją (Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją). Ji nėra atsakovo asmens duomenų valdytoja Asmens duomenų apsaugos įstatymo prasme, su atsakovu sutartinių santykių neturėjo ir saugoti jo asmens duomenis jam nebuvo įsipareigojusi; dėl duomenų valdytojo – banko, veiksmų atsakovas buvo pateikęs skundą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (b.l. 131). Skundo argumentas, kad teisėtu ir sąžiningu gali būti pripažintas tik kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ir interesų gynimo, atmetamas.

Vertinant atsakovo kreipimosi dėl savo pažeistų teisių gynimo teisėtumą, reikšminga ne tai, ar asmens duomenų paskleidimo faktas po patikrinimo pasitvirtino ar nepasitvirtino, bet tai, ar kreipimosi metu atsakovas turėjo pagrindo manyti, jog jo teisė pažeidžiama, ar jis sąžiningai pasinaudojo jam įstatymų suteikta teise kreiptis į duomenų valdytoją, nepiktnaudžiavo savo teise, kas gali būti pripažįstama neteisėta veika CK 6.246 str. prasme. Šiuo aspektu svarbu įvertinti kreipimosi faktines aplinkybes ir tikslus. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad tarp atsakovo ir kaimynės A. K., ieškovės sesers, buvo kilęs buitinis konfliktas. Apklausta liudytoja, A. K. patvirtino konfliktinių santykių su atsakovu faktą. Atsakovas paaiškino, kad konfliktų metu A. K. buvo prisistačiusi banko „Snoras“ darbuotoja Ž. B., skleidė duomenis apie paskolos paėmimo faktą, jo sesers paimtus lizingus, sakė, kad jo motina sąskaitoje neturi pinigų. Liudytojos J. Š. (atsakovo motina), D. N. (darželio, kur dirba J. Š., vedėja) ir R. J. (J. Š. kaimynė) patvirtino, kad konfliktų metu tokie duomenys buvo minimi, t. y. teismas pagrįstai nustatė, jog informacija apie atsakovo turimas sąskaitas ir skolinius įsipareigojimus bankui buvo platinama tarp atsakovo kaimynų, atsakovo motinos J. Š. darbovietėje. Bylos faktinės aplinkybės nurodo, kad atsakovas turėjo pagrindo kreiptis į banką su pareiškimu dėl jo asmens duomenų apsaugos užtikrinimo. Apeliantė teigia, kad kreipimosi metu atsakovas buvo nesąžiningas, nes kreipimosi metu žinojo, jog A. K. ir Ž. B. nėra tas pats asmuo, kad ieškovė jokių jo asmens duomenų kaimynams neskleidė, iš motinos nesityčiojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos paėmimo faktas, asmens sąskaitų būklė priskiriami prie asmens duomenų (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas 2 str. 1 p.); tokio pobūdžio informacija prieinama banko darbuotojams. Tam, kad pripažinti, jog asmuo sąžiningai kreipėsi į ieškovės darbdavį, pakanka nustatyti, jog atsakovo prielaidos apie informacijos šaltinį turėjo pagrindo; ar pareiškime išdėstyti faktai po patikrinimo pasitvirtino ar ne, atsakovo kreipimosi teisėtumo įvertinimui neturi reikšmės, todėl šis apeliantės argumentas atmetamas.

Apeliantės argumentai apie tai, kad atsakovo pareiškime išdėstyti faktai, o ne jo nuomonė, kad jų atitikimą tikrovei galima patikrinti CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje pripažino šių faktų neatitikimą tikrovei ir neturėjo pagrindo traktuoti juos kaip atsakovo „manymo“ ir pan. atmetami. Kaip jau buvo minėta, esminis nagrinėjamos bylos momentas – atsakovo kreipimosi į ieškovės darbdavį teisėtumo įvertinimas. Teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti, taip pat nustatė, kad žinių paskleidimo nebuvo, nes su atsakovo pareiškimo turiniu susipažino tik banko darbuotojai, kurie pagal pareigas turėjo tirti klientų skundus ir pareiškimus. Nustačius, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti, teismas pagrįstai atmetė ieškinį ir neturėjo teisinio pagrindo analizuoti, ar atsakovo pareiškime išdėstyti teiginiai yra nuomonė ar žinia, ar atitinka tikrovei ir t.t. Apeliantė klaidingai teigia, jog teismas sprendime įvertino pareiškime išdėstytos informacijos tikrumą – teismas tik nurodė, jog tretysis asmuo (AB bankas „Snoras“) ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pažeidimų, tvarkant atsakovo asmens duomenis nenustatė; jokių savarankiškų vertinimų teismas nedarė ir neturėjo pagrindo daryti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Iš apeliantės valstybei priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 220) (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Ž. B. 8,40 Lt (aštuonis litus, 40 centų) dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).