Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-04-07 · Administracinė byla Nr. I1-2092-644/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-04-07Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-07
Bylos Nr.
I1-2092-644/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02770-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Audrius Grauželis (pirm.)
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2092-644/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02770-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 7 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. D. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde, kurį papildė (b. l. 1-9, 35-40) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2019-05-28 iki 2019-06-03 buvo laikomas Ligoninės kamerų tipo patalpoje Nr. 203 netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštoje 17,90 kv. m ploto kameroje buvo laikomi du asmenys, dalį kameros užėmė sanitarinis mazgas, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjui nustatytas 75 proc. neįgalumo lygis, jis juda vežimėlio pagalba, tačiau galimybė savarankiškai pasinaudoti sanitariniu mazgu ir dušu pareiškėjui nebuvo sudaryta. Sanitarinio mazgo durys siauresnės už vežimėlio plotį, todėl į tualetą galėjo patekti tik pasinaudodamas kito nuteistojo pagalba. Tualete nebuvo atramų, duše – kėdės, kilimėlio, prausiklio. Kamera nebuvo valoma, joje nebuvo stalo, užuolaidų, o indus turėjo išsiplauti pats. Dėl netinkamai įrengto panduso negalėjo savarankiškai išvažiuoti į pasivaikščiojimo kiemelį. Minėtos kalinimo sąlygos sukėlė pažeminimą, diskomfortą, psichologinę kančią, pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 20-26) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo patalpintas į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus kamerų tipo patalpą Nr. 203 atlikti Ligoninės direktoriaus 2019-05-28 nutarimu paskirtą nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 7 paroms. Gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog palatose turi būti įrengtos užuolaidos ir stalai. Pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisykles pacientai turi patys laikytis bendrųjų ir asmens higienos reikalavimų, tvarkyti gyvenamąsias patalpas, išskyrus atvejus, kai to negalima daryti dėl gydytojo paskirto gulimo režimo ar kitų medicininių indikacijų. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjui buvo paskirtas gulimas režimas, ar kitos medicininės indikacijos, dėl kurių jis negalėtų pasirūpinti kamerų tipo patalpos švara. Nuteistiesiems pavalgius, nešvarius indus valgyklos darbuotojai surenka ir išneša. Kameros sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimais. Sanitariniame mazge atramų nėra, tačiau juose įrengti pagalbos iškvietimo mygtukai. Dušo patalpa aprūpinta kilimėliu, taburete, lentynėle higienos priemonėms laikyti. Higienos priemonėmis nuteistieji aprūpinami asmeniškai. Neįgalieji į pasivaikščiojimų kiemus patenka su liftu, o esant poreikiui, gydomojo skyriaus tvarkinys padeda neįgaliesiems patekti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pareiškėjo skunde pateikti argumentai yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti abstraktūs samprotavimai, nesudarantys pagrindo konstatuoti, kad Ligoninė savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių. Nėra pagrįsta ir pareiškėjo prašoma priteisti neturtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019-05-28 iki 2019-06-03.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 203, kurios plotas 17,90 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko daugiau nei 5,1 kv. m ploto. Daroma išvada, kad Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo ir dušo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliam asmeniui.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 str. 8 d.). Įstatyme taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris suprantamas, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.).

Iš pareiškėjo pateikto Neįgaliojo pažymėjimo Nr. 0971046 matyti, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu laikotarpiui nuo 2014-10-16 iki 2051-05-24 pareiškėjui nustatytas 25 proc. darbingumo lygis (b. l. 10). Akivaizdu, kad pagal negalios pobūdį, pareiškėjo galimybės judėti yra ribotos, todėl gyvenamoji aplinka atitinkamai turi būti pritaikyta savarankiškam pareiškėjo judėjimui.

Atsakovo atstovas atsiliepime iš esmės neneigia pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių dėl kameros sanitarinio mazgo nepritaikymo neįgaliesiems. Pažymėjo, kad sanitariniame mazge atramų nėra, tačiau nurodo, kad sanitariniame mazge įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Konkrečių duomenų apie dušo patalpos pritaikymą neįgaliam asmeniui atsakovo atstovas taip pat nepateikė. Teismo vertinimu, Ligoninė, turėdama informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo ribotą darbingumo lygį, judėjimą vežimėlio pagalba, privalėjo sudaryti pareiškėjo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas, t. y. paskirti į tokią kamerą, kurioje aplinka būtų pritaikyta pareiškėjo poreikiams ir jis savarankiškai galėtų pasinaudoti tualetu ir dušu. Teismas konstatuoja, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo galimybės savarankiškai oriai pasinaudoti dušu ir tualetu buvo ribotos.

Pareiškėjas nurodo, kad Ligoninės kameroje nebuvo stalo. Atsakovo teigimu, pagal galiojantį reglamentavimą stalas Ligoninės kameroje neprivalo būti įrengtas.

Reikalavimus Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimui baldais ir kitu inventoriumi nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Aprūpinimo norma). Aprūpinimo normos 10.2 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose įrengiamas stalas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad BVK 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausias administracinis teismas (žr. pvz., LVAT 2020-01-08 nutartį byloje Nr. A-71-438/2020).

Atsakovo atstovo pateikti duomenys paneigia pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, jog indus pareiškėjas turėjo išsiplauti pats. Iš Ligoninės direktoriaus 2017-05-04 įsakymu Nr. V-90 patvirtinto Nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo organizavimo tvarkos aprašo 11 punkto matyti, kad nuteistiesiems ir suimtiesiems pavalgius, valgyklos darbuotojai surenka nešvarius indus ir išneša plauti į valgyklos indų plovyklą (b. l. 28-29). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas būtų turėjęs pats išsiplauti indus, tokių duomenų nepateikė pats pareiškėjas, todėl šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 42 punktą, įstaigos patalpos, kuriose teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos, turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Nagrinėjamu atveju Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus atlikto patikrinimo duomenys patvirtina pareiškėjo skundo argumentus, kad kamera Nr. 203 užuolaidomis aprūpinta (b. l. 11-13). Kita vertus, byloje nenustatyta, kad šioje kameroje pareiškėjui buvo teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka tik deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninėje, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų dėl nešvarios kameros. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019-07-12 rašto (b. l. 11-13) matyti, kad patikrinimo metu kamera Nr. 203 buvo išvalyta, švari be vizualiai matomų teršalų ar nešvarumų. Operatyvios kontrolės metu nustatyta, kad kameros valomos pagal Ligoninės direktoriaus 2017-02-08 įsakymu Nr. V-30 patvirtintą dienotvarkę, kurioje nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas valo patys pacientai (išskyrus pacientus, kuriems nustatytas gulimas režimas), tuo tikslu jiems išduodamas valymo inventorius. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjui buvo paskirtas gulimas režimas, ar kitos medicininės indikacijos, dėl kurių jis negalėtų pasirūpinti kamerų tipo patalpos švara. Įstaiga negali būti atsakinga už tai, jog joje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2019-08-05 raštas Nr. 7-621 (b. l. 16) patvirtina pareiškėjo skundo argumentus, kad dušo patalpa nebuvo aprūpinta kilimėliais, kas laikytina Aprūpinimo normos 13.3 punkto pažeidimu. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė konkrečių duomenų apie pareiškėjo aprūpinimą higienos priemonėmis. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai ir deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninėje ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Kaip minėta, pataisos įstaigos turi pareigą pritaikyti aplinką neįgaliųjų poreikiams taip, jog jie galėtų savarankiškai judėti. Konkrečiu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas negalėjo savarankiškai patekti į pasivaikščiojimų kiemelius. Atsakovo atstovo teigimu, Ligoninėje neįgaliems nuteistiesiems, judantiems su vežimėliu, yra įrengtas liftas ir pritaikyti takai. Esant poreikiui, gydomojo skyriaus tvarkinys padeda neįgaliesiems patekti į pasivaikščiojimų kiemelius. Teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nesudarė pareiškėjui jo sveikatos būklę atitinkančių kalinimo sąlygų, dėl ko pareiškėjas negalėjo savarankiškai oriai pasinaudoti dušu ir tualetu, taip pat kameros neaprūpino stalu, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė pažeminimą, diskomfortą, psichologinę kančią, jautėsi diskriminuojamas. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, jog negalėdamas savarankiškai naudotis sanitariniu mazgu ar dušu, taip pat gyvendamas kameroje, kurioje nebuvo stalo, pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Ligoninėje jis būtų kalinamas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Todėl teismas sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta teisė į jo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), įvertinus Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis