Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-08-23 · Administracinė byla Nr. eI-1049-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-08-23
Bylos Nr.
eI-1049-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04015-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1049-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04015-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjui D. B. ir jo atstovui advokato padėjėjui K. U.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. S-229(7-193/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –VMI prie FM) 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR-334 (b. l. 26–31).

Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad VMI prie FM atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. birželio 26 d. surašė mokestinio patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-288. VMI Sprendimu D. B. buvo papildomai apskaičiuota 3 726,26 Eur Gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), 1 534,73 Eur GPM delspinigių bei skirta 745 GPM bauda. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI prie FM sprendimu, su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. S-229(7-193/2017) pakeitė VMI prie FM sprendimą ir vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti 3 726,26 Eur GPM, 1534,73 Eur GPM delspinigių bei skirtą 745 GPM baudą nurodė sumokėti 1 525,72 Eur GPM, 548,78 Eur GPM delspinigius bei 305 Eur GPM baudą.

Nurodo, kad VMI prie FM, priimdama ginčijamą sprendimą, nesivadovavo pareiškėjo pateiktomis pastabomis dėl patikrinimo akto. Pagal sutuoktinių pateiktą paaiškinimą, jie 2006 m. turėjo išgryninę 450 000 Lt sumą, nors pagal banko išrašus ši suma buvo 300 000 Lt didesnė. Pareiškėjas negalėjo tiksliai atsiminti, koks buvo jo pinigų likutis konkrečiais laikotarpiais, nes nuolat vyko piniginių lėšų judėjimas, buvo suteikiamos paskolos UAB „Pekaris“, paskolos buvo grąžinamos, tačiau paaiškinime nurodė, kad 2011 m. pradžiai galimai turėjo 500 000 Lt sumą grynais pinigais. Sutuoktiniai patys atliko skaičiavimus, kurie buvo pateikti VMI prie FM su pastabomis dėl patikrinimo akto, tačiau atsakovė į juos neatsižvelgė. Pareiškėjo rašytinėse pastabose buvo nurodyta, kad visos gautos sutuoktinių pajamos yra legalios. Sutuoktiniai nežinodami ar nesuprasdami neteikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos ir savo turėtų santaupų tiek grynais pinigais, tiek bankuose nedeklaravo. Nepaisant to, mokesčių administratorius, turėjo galimybę nustatyti, jog sutuoktiniai iki 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne daugiau nei 100 000 Lt santaupų sumą. Tai patvirtina 1995 m. kovo 15 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjo sutuoktinė E. B. pardavė automobilį Mercedes Benz už 100 000 Lt sumą. Ši informacija dar 1995 m. buvo pateikta Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, o atsakovė mokestinio ginčo metu niekaip nepaneigė šio pajamų šaltinio gavimo fakto.

Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nustatė, jog sutuoktiniai 2011 m. pradžiai galėjo turėti tik 120 976,08 Lt piniginių lėšų likutį ne banke, tačiau pagal sutuoktinių atliktus skaičiavimus šis likutis galėjo būti 332 719,09 Lt. Sutuoktiniai neginčijo jokių sumų, kurias mokesčių administratorius priskyrė jų išlaidoms. VMI konstatavo, kad iš banko sąskaitų išimta 754 929,62 Lt grynųjų pinigų suma, tačiau teigia, kad 2007 m. gruodžio 31 d. sutuoktiniai, kaip nurodyta jų 2017 m. sausio 3 d. pateiktame paaiškinime, galėjo turėti 450 000 Lt grynais pinigais ne banke. Pareiškėjo teigimu, sutuoktiniai galėjo suklysti pateikdami savo paaiškinimą dėl išgryninto pinigų kiekio, bet neaišku, kaip VMI prie FM gali paneigti banko išrašo duomenis. VMI prie FM nenustatė, kad sutuoktiniai išleido 300 000 Lt sumą grynais pinigais, kuriais visą nagrinėjamą laikotarpį buvo atliekami įvairūs mokėjimai. Mokesčių administratoriaus vertinimu, mokesčių mokėtojai turėjo išgryninę tik 450 000 Lt sumą. Pareiškėjo nuomone, šis VMI prie FM vertinimas nelogiškas, nes sutuoktiniai yra fiziniai asmenys ir patys buhalterinės apskaitos nevedė, todėl jie negalėjo nustatyti savo saugomų grynųjų pinigų sumų įvairiais laikotarpiais, kai buvo atliekami įvairūs grynųjų pinigų įnešimai į banką, suteikiamos paskolos UAB „Pekaris“, daromi kiti mokėjimai. Nuo VMI prie FM tiriamo laikotarpio, t. y. 2006 m., praėjo daugiau nei 10 metų ir sutuoktiniai, pateikdami savo paaiškinimą, įvardijo 450 000 Lt sumą, kuri buvo išgryninta vienu metu, vėlesniais laikotarpiais buvo išgryninta dar apie 300 000 Lt suma. Sutuoktiniai 2006–2007 m. laikotarpiu patyrė 225 805,29 Lt išlaidų, todėl namuose faktiškai turima pinigų suma galėjo sudaryti apie 450 000 Lt. Fiziniai asmenys neveda savo buhalterinės apskaitos, todėl kasmetinio asmeninio balanso nustatymas kiekvienam mokesčių mokėtojui po dešimt metų sudarytų akivaizdžius sunkumus. Banko išrašų duomenys yra tikslūs, todėl atsakovė niekaip negalėjo jų paneigti, o papildomos sutuoktinių išlaidos 300 000 Lt sumai mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatytos. Sutuoktiniai 2017 m. sausio 3 d. paaiškinime nurodė, kad 2011 m. pradžioje galėjo turėti apie 500 000 Lt sumą grynais pinigais, nes nebuvo galimybės tiksliai nustatyti, kada ir kokiomis sumomis jie disponavo. Todėl mokesčių administratorius turėjo remtis banko sąskaitų išrašais, išgrynintų sumų dydžiais ir tokiu būdu apskaičiuoti realiai išgrynintas ir namuose saugotas pinigų sumas. VMI prie FM mokestinio patikrinimo metu atliko tikslius išgrynintų pinigų skaičiavimus, tačiau jais nesirėmė, o panaudojo sumą nurodytą mokesčių mokėtojų paaiškinime.

MGK sutiko su VMI pozicija ir nevertino, kad sutuoktiniai 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti 100 000 Lt sumą grynais, gautą 1995 m. kovo 15 d. sudarius automobilio Mercedes Benz pirkimo pardavimo sutartį, argumentuodama, jog sutuoktiniai neteikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijos, todėl prarado teisę (deklaruotu turtu) grįsti kito turto įsigijimo šaltinius. Pareiškėjas nurodo, kad sutuoktiniai neturėjo ir neprivalėjo teikti vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijos, nes grynais pinigais buvo saugoma ne didesnė kaip 100 000 Lt suma, o savo pajamas pagrindė automobilio pirkimo pardavimo sutartimi, kuri buvo deklaruota. Sutuoktiniai pateikė tikslius duomenis apie savo gautas pajamas 1995 m., o VMI sprendime nurodė, kad mokesčių mokėtojai privalo pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad pagrindė savo pajamų šaltinius, tačiau VMI prie FM į tai neatsižvelgė. Nors MGK sprendime nurodyta, kad tai gynybinė sutuoktinių pozicija po VMI prie FM patikrinimo akto surašymo, pareiškėjo teigimu, pats patikrinimo aktas nesukuria jokių teisių ir pareigų mokesčių mokėtojams, todėl tik jiems pateikus pastabas, VMI prie FM priima sprendimą, kuriuo yra tvirtinamas patikrinimo aktas, sukuriantis teises ir pareigas mokesčių mokėtojams. Atsižvelgiant į tai, sutuoktiniai turėjo teisę po patikrinimo akto pateikti savo įrodymus, kuriais pagrindė savo pajamas. Sutuoktiniai atliko savo gautų pajamų ir išlaidų skaičiavimus ir įvertinus, kad 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne didesnę negu 100 000 Lt sumą grynais pinigais, 2008 m. gruodžio 31 d. jie galėjo būti sukaupę 661 743,80 Lt sumą, todėl vėlesnių laikotarpių jų gautos pajamos nebuvo didesnės nei jų patirtos išlaidos.

Nurodo, kad sutuoktiniai laiku ir tinkamai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, tvarkyti savo finansinę apskaitą ir saugoti kitus dokumentus susijusius su šiuo mokestiniu patikrinimu jie neturėjo jokios prievolės, o mokesčių administratorius turėjo visas galimybes ir objektyvią informaciją nustatyti jų realias pajamas bei išlaidas (b. l. 26–31).

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamus sprendimus, o netenkinus pareiškėjo skundo dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, papildomai teismo prašo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą dalimis per 6 mėn. (2018 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Atsakovė VMI prie FM nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti (b. l. 68–71).

Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės E. B. išlaidos grynais pinigais viršijo disponuojamas grynųjų pinigų lėšas 2012 metais – 111 500,26 Lt suma, 2013 metais – 59 161,39 Lt (iš viso 170 661,65 Lt) suma ir išlaidų sumai padengti pareiškėjas kartu su sutuoktine naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-334 patvirtino patvirtinti 2017 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-288 ir jame apskaičiuotą 3 726,26 Eur GPM, apskaičiuoti 1534,73 Eur GPM delspinigių bei skirti 745 Eur GPM baudą. Tačiau MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, pakeitė VMI prie FM sprendimą ir nurodė sumokėti 1 525,72 Eur GPM, 548,78 Eur GPM delspinigius bei 305 Eur GPM baudą, t. y. sumažintas GPM už 2012 m., prievolės už 2013 metus nekito.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog mokesčių administratorius taip pat privalėjo atsižvelgti į sutuoktinių iki tikrinamojo laikotarpio turėtus 100 000 Lt, gautus už pagal 1995 m. kovo 15 d. automobilio pirkimo ir pardavimo sutartį parduotą automobilį Mercedes Benz 400, MGK nurodė, kad šioje ginčo dalyje sutinka su VMI prie FM sprendime pateikta pozicija. Atsakovė neskundė šio MGK sprendimo.

Nurodo, kad pareiškėjas vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos nepateikė ir piniginių lėšų nedeklaravo. Net jeigu pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. ir būtų turėjęs jo nurodomą piniginių lėšų sumą, tačiau nustačius, kad jis nebuvo deklaruota, pareiškėjas negalėtų nurodyta pinigų suma pagrįsti kito turto įsigijimo pajamų šaltinio. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2017 m. sausio 3 d. pateiktu paaiškinimu apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius, atliko pajamų ir išlaidų tyrimą nuo 2006 metų.

Pažymi, kad deklaracijos teikimas apima ne tik disponavimą grynaisiais pinigais, bet ir pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Savo paskaičiavimus mokesčių mokėtojas grindžia tik 1995 m. sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi. VMI prie FM sutinka su MGK išdėstytu vertinimu, pagal kurį abejojama pareiškėjo nurodoma aplinkybe, jog 1995 m. gauta suma sutuoktiniai disponavo ir 2011 m. Be to, patys sutuoktiniai už 1995 m. parduotą automobilį gautos 100 000 Lt sumos neįvardino mokesčių administratoriui teiktame 2017 m. sausio 3 d. paaiškinime kaip turėtos iki tikrinamojo laikotarpio. Taigi pareiškėjo tik po patikrinimo akto surašymo pavėluotai pateiktas įrodymas laikytinas gynybine pozicija, siekiant išvengti mokestinės prievolės mokėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl MGK 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. S-229(7-193/2017) ir VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR-334 (b. l. 26–31) teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl pareiškėjui priskaičiuotų sumokėti mokesčių valstybei, mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-334 patvirtino 2017 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) ir jame apskaičiuotą 3 726,26 Eur GPM, apskaičiavo pareiškėjui 1 534,73 Eur GPM delspinigius bei skyrė 745 Eur GPM baudą (20 proc. mokesčio dydžio) (b. l. 34–42).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI prie FM sprendimu, su skundu (MGK byla Nr. 6.11-(7-193/2017) (toliau – MGK byla – I t., b. l. 1–5) kreipėsi į MGK, kuri 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. S-229(7-193/2017) pakeitė VMI prie FM sprendimą ir vietoje nurodymo pareiškėjui sumokėti 3 726,26 Eur GPM, 1 534,73 Eur GPM delspinigių bei 745 GPM baudos nurodė sumokėti 1 525,72 Eur GPM, 548,78 Eur GPM delspinigius bei 305 Eur GPM baudą (b. l. 10–21). MKG sprendime nurodė, kad atlikus tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės mokestinės prievolės perskaičiavimus, 2012 m. sutuoktinių išlaidos viršijo jų gautas pajamas 10 252,44 Lt suma (vietoj patikrinimo metu nustatytos 111 500,26 Lt sumos), 2013 m. suma, kuria sutuoktinių išlaidos viršijo jų gautas (turėtas) pajamas, nesikeitė (59 161,39 Lt). Atsižvelgiant į tai, MGK perskaičiavo mokėtinas sumas pareiškėjai už 2012–2013 metus.

Pareiškėjas, nesutikdamas tiek su VMI prie FM sprendimu, tiek su MGK sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas šiuos sprendimus panaikinti (b. l. 26–31).

Pažymėtina, kad iš pareiškėjo skunde teismui nurodomų aplinkybių, taip pat paaiškinimų mokesčių administratoriui ir MGK matyti, kad pareiškėjas neginčija aritmetinio mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo, neginčija mokesčių administratoriaus nustatytų tikrinamuoju laikotarpiu sutuoktinių gautų pajamų ir patirtų išlaidų sumų, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus faktinių duomenų vertinimu nustatant pareiškėjo ir jo sutuoktinės tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtą grynųjų piniginių lėšų likutį.

Mokesčiai yra sudėtinė valstybės biudžeto dalis. Valstybės biudžetas nukreiptas į visuomenės interesų tenkinimą. Lietuvos Respublikos biudžete yra sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri sudaro būtinas sąlygas įgyvendinti valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programas, plėtoti ūkį, išlaikyti valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigas bei stiprinti krašto apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio antroje dalyje teigiama, kad „valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Laiku nesumokėjus mokesčių valstybei pastarajai kyla finansinių problemų, todėl siekiant atgrasyti nuo tokio pobūdžio mokesčių mokėtojų veiksmų, taikomi mokestinių prievolių užtikrinimo būdai ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms galima išimtis, kurios šiuo atveju nėra.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Ši tvarka buvo nustatyta Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, patvirtintose VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, kurių 4 ir 4.1 punktai nustato, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-554/2014). Mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: (1) apskaičiuoti mokesčius; (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; (3) tvarkyti apskaitą; (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. Šias nuostatas aiškiai savo bylose yra konstatavęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A575-146/2011; A442-1984/2012; A602-27/2013 ir kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju nustatyta, kad mokesčių administratorius, įvertinęs surinktus įrodymus (bankų išrašus, sutartis, sutuoktinių paaiškinimus, automobilio pardavimo sutartis), padarė išvadą, kad tikrinamuoju laikotarpiu 2012 m. sutuoktinių išlaidos viršijo jų gautas pajamas 10 252,44 Lt suma, o 2013 m. sutuoktinių išlaidos viršijo jų gautas pajamas 59 161,39 Lt.

Pareiškėjas lėšas iš esmės grindė 100 000 Lt už parduotą automobilį neva turėta suma, o 2006–2007 m. laikotarpio pabaigoje turėjo mokesčių administratoriaus patikrinimo metu pagal banko išrašus nustatytą sumą, o ne jos paaiškinime nurodytą sumą. Atsižvelgiant į tai, spręstina, ar pareiškėjas (kartu su sutuoktine) tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėjo tokį piniginių lėšų grynaisiais pinigais dydį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Iš šio teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes, priešingu atveju, tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011). Todėl išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia.

Vadovaujantis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010). Nagrinėjamu atveju nustatyta ir šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas, kad pareiškėjas vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) nepateikė, piniginių lėšų nedeklaravo, todėl net jeigu pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. būtų turėjęs jo nurodomą piniginių lėšų sumą, nustačius, kad ji nebuvo deklaruota, pareiškėjas negalėtų nurodyta pinigų suma pagrįsti kito turto įsigijimo pajamų šaltinio.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis pareiškėjo ir jo sutuoktinio 2017 m. sausio 3 d. paaiškinimais apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, pajamų ir išlaidų tyrimą atliko nuo 2006 m., remdamasis pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio turėtomis pajamomis bei patirtomis išlaidomis. Mokesčių administratorius patikrinimo metu atliko išsamią pareiškėjo pajamų bei išlaidų analizę už 2006–2011 m. laikotarpį, t. y. vertino pareiškėjo ir jo sutuoktinės nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, gautus kreditus iš banko, sutuoktinių gautą darbo užmokestį, UAB „Pekaris“ paskolos grąžinimą sutuoktiniams, sutuoktiniams grąžintas GPM permokas, Sodros išmokas, draudimo išmokas, taip pat vertino sutuoktinių išlaidas: vartojimo išlaidas, bankui grąžintas kredito dalis ir mokamas palūkanas, pervestas pinigines lėšas juridiniams ir fiziniams asmenims, įmokas pensijų draudimui, automobilio pirkimo išlaidas, suteiktas paskolas UAB „Pekaris“, draudimo įmokas.

Tuo tarpu pareiškėjas savo skaičiavimus apie gautas pajamas ir išlaidas atliko pagal mokesčių administratoriaus patikrinimo akto duomenis, teigdamas, kad 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo ne didesnę negu 100 000 Lt sumą grynais pinigais, o 2008 m. gruodžio 31 d. kartu su sutuoktine galėjo būti sukaupusi 661 743,80 Lt sumą, todėl vėlesnių laikotarpių jų gautos pajamos nebuvo didesnės nei jų patirtos išlaidos ir mokėtinos GPM sumos negali būti apskaičiuotos. Su šiais pareiškėjos teiginiais sutikti negalima, nes, teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus atlikta sutuoktinių iki tikrinamojo laikotarpio pajamų ir išlaidų analizė yra išsami bei objektyvi, ji patvirtina, kad pareiškėjas su sutuoktine 2007 m. gruodžio 31 d. disponavo atitinkamomis lėšomis (561 743,80 Lt). Tuo tarpu sutuoktinių 2017 m. sausio 3 d. paaiškinime nurodyta 2011 m. pradžioje turėta piniginių lėšų suma (500 000 Lt) ir mokesčių administratoriaus nustatyta sutuoktinių 2007 m. gruodžio 31 d. disponuojama piniginių lėšų suma (561 743,80 Lt) yra beveik panašios, įvertinus tai, jog sutuoktiniai nevedė savo šeimos išlaidų ir pajamų apskaitos. Todėl sutuoktinių 2017 m. sausio 3 d. paaiškinime nurodyta 2006–2007 m. laikotarpiu išsigryninta suma 450 000 Lt nepaneigia ir, teismo vertinimu, negali paneigti, jog sutuoktiniai 2007 m. gruodžio 31 d. disponavo kitokia, nei mokesčių administratoriaus surinktų duomenų pagrindu nustatyta pinigų suma (561 743,80 Lt), kuri turi įtakos nustatant sutuoktinių tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) turėtą piniginių lėšų likutį grynaisiais pinigais.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į sutuoktinių iki tikrinamojo laikotarpio turėtus 100 000 Lt, gautus už pagal 1995 m. kovo 15 d. automobilio pirkimo ir pardavimo sutartį parduotą automobilį. Tačiau su šiais argumentais nesutiktina, nes sutuoktiniai nepateikė vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, nedeklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto (piniginių lėšų), tuo prarasdami teisę (deklaruotu turtu) pagrįsti kito turto įsigijimo šaltinius (VGTDĮ 4 straipsnio 2 dalis), be to, yra sunkiai tikėtina aplinkybė, kad 1995 m. gauta suma sutuoktiniai disponavo ir 2011 m. Taip pat sutuoktiniai už 1995 m. parduotą automobilį gautos 100 000 Lt sumos neįvardino mokesčių administratoriui teiktame 2017 m. sausio 3 d. paaiškinime kaip turėtos iki tikrinamojo laikotarpio, nors sutuoktinių buvo prašyta pateikti informaciją apie 2011 m. pradžioje turėtą piniginių lėšų likutį ne banke, pateikti šių piniginių lėšų šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiai paaiškinimai pripažįstami objektyvesniais ir patikimesniais, nes jiems įtakos nedaro praėjęs laikas ir kitos aplinkybės (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėse bylose Nr. A17-301/2007, 2009 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-695/2009).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pagal MKG pavedimą VMI prie FM atliko pakartotinį mokestinių prievolių perskaičiavimą, atsižvelgdama į sutuoktinių piniginių lėšų likutį 2007 m. gruodžio 31 d. (561 743,80 Lt) (MGK byla, 5 t., b. l. 69–73). Iš šių skaičiavimų aiškiai matyti, kad tikrinamuoju laikotarpiu 2012 m. sutuoktinių išlaidos viršijo jų gautas pajamas 10 252,44 Lt suma, o 2013 m. 59 161,39 Lt suma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis, jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės atžvilgiu buvo atlikti mokestiniai tyrimai (mokestinio tyrimo ataskaitos), kurių metu nustatyta, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2011–2014 m. patirtas išlaidas dengė iš pajamų šaltinių, kurie nebuvo apmokestinti teisės aktų nustatyta tvarka. Mokestinio tyrimo metu nustačius mokesčių mokėjimo tvarkos pažeidimus buvo nutarta inicijuoti pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Tuo tarpu pareiškėjas nei teismui, nei mokesčių administratoriui nepateikė kitokių faktinių duomenų, suponuojančių priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, o jo paaiškinimai apie gautas pajamas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Todėl MGK ginčijamu sprendimu pagrįstai pareiškėjui, vietoj skundžiamu sprendimu nurodytų sumokėti 3 726,26 Eur GPM, 1 534,73 Eur GPM delspinigių bei 745 GPM baudos, nurodė sumokėti 1 525,72 Eur GPM, 548,78 Eur GPM delspinigius bei 305 Eur GPM baudą. Teismo vertinimu, MGK atliktas vertinimas yra tinkamais, nes tie įrodymai, kuriuos pateikė mokesčių administratoriaus ir yra administracinėje byloje, visiškai pakankami išvadai dėl bendros ginčo sumos (už 2012 m. ir 2013 m.), negavus priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų (ABTĮ 57 straipsnis, MAĮ 67 straipsnis). Pareiškėjo argumentai apie tik jam tekusią įrodinėjimo naštą atmestini, nes mokesčių administratorius atliko išsamų pareiškėjo ir jo sutuoktinės mokestinį patikrinimą, kurio metu ištyrė daug faktinių duomenų (banko išrašus, kredito sutartis, automobilio pirkimo pardavimo sutartis, paskolos sutartis ir kt.). Visa tai pagrindžia išvadą apie pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai paskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį bei su juo susijusias sumas.

Dėl pareiškėjui paskaičiuotų delspinigių pažymėtina, kad aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Vadovaujantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje (delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas). Vadinasi, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo delspinigius, o MGK sprendimu nurodė sumokėti pareiškėjai 548,78 Eur GPM delspinigius.

Be to, pareiškėjui paskirta 305 Eur GPM bauda, t. y. 20 procentų nuo GPM, kuri atitinka mažesnę nei vidutinio dydžio baudą. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bendraisiais baudų skyrimo principais, skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo pripažinimas, padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes. Atsižvelgus į tai, nebuvo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio. Vadinasi, teisėtai bei pagrįstai buvo paskirta 20 proc. GPM sumos dydžio bauda, kuri paliktina galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuostatas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A-261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MGK 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. S-229(7-193/2017) teisėtai ir pagrįstai pakeitė VMI prie FM sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-315) FR0682-334 ir vietoje nurodymo pareiškėjui sumokėti 3 726,26 Eur GPM, 1 534,73 Eur GPM delspinigių bei 745 GPM baudos nurodė sumokėti 1 525,72 Eur GPM, 548,78 Eur GPM delspinigius bei 305 Eur GPM baudą, naikinti ginčijamų MGK ir VMI prie FM sprendimų, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam patirtas bylinėjimo išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl patirtų bylinėjimo išlaidų atlyginimo.

Be to, pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė teismo išdėstyti nurodytų sumokėti GPM, jo delspinigių ir baudos dydžio sumas išdėstyti dalimis per 6 mėnesius.

ABTĮ 85 straipsnyje nurodyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. CPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių įvertinti jo turtinę padėtį. Įvertinus pareiškėjo mokėtinos sumos bendrą dydį (2 379,50 Eur), darytina išvada, nėra pagrindo tenkinti šio pareiškėjo prašymo – išdėstyti mokėjimą dalimis per 6 mėnesius, nes prašoma išdėstyti suma, teismo vertinimu, nėra didelė, be to, pareiškėjas nepateikė ir nepagrindė įrodymais savo turtinę padėtį, gaunamas pajamas bei nenurodė kitų išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų taikytinos ABTĮ 85 straipsnio ir CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška