Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. komercinės firmos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A8-904/2006 pagal pareiškėjo J. V. komercinės firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas J. V. komercinė firma (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S-360-(7-346/2005), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2005 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. 69-143, patvirtinantis Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (12.28-5)-(5-1)-3 dėl 2005 m. sausio 25 d. patikrinimo akto Nr. 20-04-29-142 nurodymus pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 41 940 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 4 549 Lt šio mokesčio delspinigių ir 12 582 Lt šio mokesčio baudą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti dėl tokių motyvų:

1. Visos operacijos tarp pareiškėjo ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“, UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“ yra pagrįstos buhalteriniais dokumentais, įformintais nepažeidžiant Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimų. Mokesčių administratoriui pateiktos minėtų įmonių PVM sąskaitos-faktūros yra tinkamai užpildytos, turi visus įstatymo reikalaujamus rekvizitus, nėra pripažintos negaliojančiomis. Mokesčių administratorius savo sprendime nenurodė jokių pastabų dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau padarė išvadą, kad šiais dokumentais pagrįstos ūkinės operacijos yra neteisėtos. Pareiškėjo manymu, tokia išvada pagrįsta ne įrodymais, o prielaidomis. Pareiškėjas nurodė, kad nėra nenuginčytas faktas, jog jis medieną supirko, perdirbo ir realizavo. Tai patvirtina buhalteriniai dokumentai, o pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti minėtų bendrovių išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis.

2. Atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija nenagrinėjo aplinkybės, kad medieną pareiškėjui pardavę ir savo transportu atvežę subjektai - UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“, UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“ - nerašė krovinio važtaraščių, o, remdamiesi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1997 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 164 patvirtintų Važtaraščių blankų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos 25 punktu, išrašė tik PVM sąskaitas-faktūras ir jų trečiuoju egzemplioriumi naudojosi kaip krovinį lydinčiu dokumentu. Todėl pareiškėjas krovinio važtaraščių negalėjo turėti ir saugoti, nes jų nebuvo išrašęs krovinio siuntėjas. Pareiškėjui dėl krovinio važtaraščių nepateikimo nekilo abejonių, kadangi medieną pardavėjai atvežė savo transportu ir pateikė tinkamai užpildytas PVM sąskaitas- faktūras.

3. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai jį apkaltino tuo, jog sudarant medienos pirkimo sandorius nebuvo pareikalauta iš minėtų 4 bendrovių atstovų jų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, nebuvo pasidomėta mokesčių inspekcijoje dėl paminėtų bendrovių veiklos teisėtumo. Atsakovas nepagrįstai apkaltino pareiškėją nesąžiningumu, nurodydamas, kad jis turėjo numatyti ar bent įtarti, jog UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“, UAB ,,Milebra“ ir UAB ,,Flošas“ veikla yra neteisėta, ir sudarant sandorius imtis atitinkamų saugumo priemonių. Pareiškėjo teigimu, įstatymai nesuteikė jam teisės tikrinti kitų įmonių veiklos teisėtumą, gauti iš apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kokius nors duomenis apie kitas įmones, ir dar esančias kituose rajonuose. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nekilo ir negalėjo kilti abejonių dėl minėtų bendrovių veiklos teisėtumo, kadangi su šių bendrovių atstovais suderėta medienos pardavimo kaina buvo labai artima bendroms analogiškos medienos rinkos kainoms rajone. Pardavėjų atstovai atrodė dalykiški, išmanantys savo verslo reikalus, parodydavo savo bendrovių registracijos ir PVM mokėtojo pažymėjimus arba jų kopijas, pateikdavo inspekcijos išduotas PVM sąskaitas-faktūras, turėjo bendrovių antspaudus. Pareiškėjo manymu, vertinant sąžiningumą negalima iš jo reikalauti imtis neprotingų priemonių pardavėjų veiklos teisėtumui nustatyti, tuo labiau, kad pareiškėjas neturi įgaliojimų tikrinti, ar teisėta veikla užsiima kitos įmonės, ir neturėjo pagrindo netikėti UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Milebra“, UAB ,,Balthaus“ bei UAB ,,Flošas“ atstovais prisistačiusiais asmenimis, kurie turėjo savo bendrovių atitinkamus dokumentus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių mokėtojų, t. y. jos partnerių, veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia ūkine operacija turi įrodyti mokesčių administratorius. Vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo, šiuo atveju pareiškėjo, teisę į PVM atskaitą. Ši teisė gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t. y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko įstatymų pažeidimus, susijusius su konkrečia ūkine operacija (nuo už šią operacija sukurtos pridėtinės vertės nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad pareiškėjas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo realią galimybę žinoti. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nėra pateikęs jokių įrodymų, jog už pareiškėjo nupirktą medieną pardavėjai nėra sumokėję PVM. Todėl, pareiškėjo manymu, kol nėra atlikti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl UAB ,,Balthaus“, UAB ,,Amianitas“ ir UAB ,,Milebra“ finansinės veiklos, mokesčių administratoriai negalėjo priimti galutinio sprendimo ir papildomai apskaičiuoti pareiškėjui PVM.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nupirktą iš UAB „Amianitas“, UAB „Milebra“, UAB ,,Balthaus“ ir UAB „Flošas“ medieną užpajamavo firmos buhalterijoje, ją perdirbo ir realizavo. Todėl nepažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6, 12 straipsnių ir kitų įstatymų reikalavimų ir turėjo teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius nepagristai ir neteisėtai apskaičiavo PVM, šio mokesčio delspinigius bei baudą. Pareiškėjo manymu, atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija pareiškėjo skundus ištyrė paviršutiniškai, neišsamiai, todėl padarė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje ištirti įrodymai suteikia pagrindą konstatuoti, jog atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija pareiškėjo ginčijamame sprendime pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad atsakovo atlikto pareiškėjo patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės suteikė pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjas pagal 8 PVM sąskaitas-faktūras neįgijo teisės į PVM atskaitą. Teismo nuomone, įrodymai patvirtina, kad mokesčio administratorius įrodė pareiškėjo kontrahentų UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“, UAB „Balthaus“ veiklos neteisėtumą (minėtos 4 bendrovės pažeidė mokesčių įstatymus, kurie yra susiję su byloje aktualiose 8 PVM sąskaitose - faktūrose užfiksuotomis ūkinėmis operacijomis, t. y. nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą PVM už sukurtą pridėtinę vertę). Pareiškėjas neginčija šios mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, tačiau mano, kad ji nepaneigia jo teisės į PVM atskaitą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo ūkinės veiklos partnerių dėl 8 PVM sąskaitose- faktūrose nurodytų ūkinių operacijų veiklos neteisėtumas pats savaime nepaneigia pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, tačiau nagrinėjamu atveju tokią pareiškėjo teisę dėl minėtose 8 PVM sąskaitose - faktūrose išskirto PVM, paneigia nustatytų juridinių faktų visuma, t. y. pareiškėjo kontrahentų veiklos neteisėtumas, ir pareiškėjo, kaip į PVM atskaitą pretenduojančio mokesčio mokėtojo, nesąžiningumas. Teismas konstatavo, kad tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija iš bylos medžiagos padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas turėjo realią galimybę žinoti, jog prekių pardavėjai už minėtomis ūkinėmis operacijomis sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, t. y. nevykdydami mokestinės prievolės valstybei elgiasi neteisėtai. Pareiškėjas nesidomėjo ir neįsitikino prekių pardavėjus atstovaujančių asmenų tapatybėmis, įgaliojimais, nors tokią galimybę realiai turėjo. Kad pareiškėjas neveikė taip, kaip turėjo veikti, jei būtų buvęs atidus ir rūpestingas, patvirtina pareiškėjo savininko Juozo Varatinsko paaiškinimai mokesčių administratoriui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors sandorių sumos didelės (mažiausia suma – 9 440 Lt, didžiausia – 65 578 Lt, bendra suma 274 936 Lt, įskaitant 41 940 Lt PVM), nei vienu atveju nebuvo sudaryta rašytinė sutartis. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad pristačius pareiškėjui medieną, nebuvo pateikti jos gabenimo važtaraščiai, o PVM sąskaitose - faktūrose papildomai nebuvo nurodyti minėti krovinio važtaraščio rekvizitai, turėjo sukelti pareiškėjui pagrįstas abejones dėl medienos pardavėjų veiklos teisėtumo. Teismo manymu, bylos medžiaga patvirtina, kad kai kuriais atvejais pareiškėjas nekreipė dėmesio net į akivaizdžius duomenų prieštaravimus, kadangi prekių pardavėjai tą pačią dieną išrašomuose dokumentuose dėl to paties asmens nurodydavo skirtingas tarpusavyje nesuderinamas pareigas. Teismas akcentavo, jog atsakovas pagristai nurodė, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka ir pateikęs paklausimą mokesčio administratoriui gauti informaciją, reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti. Todėl byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas iki byloje aktualių ūkinių operacijų atlikimo ir jų metu nesiėmė jokių realių ir protingų veiksmų, kad įsitikintų kitos šalies veiklos teisėtumu, kiek tai susiję su vykdomomis ūkinėmis operacijomis bei pareigos sumokėti į biudžetą PVM vykdymu, nors, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, tokią galimybę turėjo. Todėl tokie veiksmai vertintini kaip mokesčio mokėtojos (pareiškėjos) nesąžiningumas. Teismo manymu, pareiškėjas nei atsakovui, nei Mokestinių ginčų komisijai, nei teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis, kaip mokesčio mokėtojas, nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti apie savo veiklos partnerio neteisėtumą dėl atliekamų ūkinių operacijų. Pareiškėjas nepaneigė įrodymais mokesčių administratoriaus pateiktų įrodymų, jog jis, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, turėjo realias galimybes įvertinti savo veiklos partnerius UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“ ir sužinoti, kad jie nesumokės į biudžetą PVM, bei, dalyvaudamas minėtose ūkinėse operacijose, buvo nesąžiningas, todėl prarado teisę į 41 939,75 Lt PVM atskaitą pagal 8 pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje panaudotas minėtų įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Teismas taip pat pabrėžė, kad Mokestinių ginčų komisija sprendime pagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad nebaigti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“, UAB ,,Milebra“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kadangi mokesčio mokėtojo apmokestinimas nėra susijęs su nusikalstamos veikos buvimu ar nebuvimu.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostata, konstatavo, kad PVM gali būti apmokestinamos tik realiai įvykusios prekių tiekimo ar paslaugų teikimo už atlygį ūkinės operacijos, kurias atlieka apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, patikrinęs pareiškėjo veiklą bei PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, nustatė, jog laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 5 d. iki 2004 m. kovo 24 d. pareiškėjas įformino aštuonias PVM sąskaitos-faktūrose užfiksuotas medienos pirkimo ūkines operacijas su UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“. Kaip nurodyta Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. sausio 25 d. patikrinimo akte Nr. 20-04-29-142, šiuo pagrindu pareiškėjas įtraukė į PVM atskaitą 41 939,75 Lt pirkimo PVM pagal nurodytų įmonių išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Kartu vietos mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte buvo nurodyta, jog iš patikrinimo metu surinktų įrodymų galima spręsti, kad įmonės UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“ veiklos nevykdo, o šių bendrovių sandoriai nepagrįsti prekių įsigijimo dokumentais. Todėl vietos mokesčių administratorius padarė išvadą, kad jos negalėjo parduoti medienos (beržo rąstų), o pareiškėjas negalėjo iš šių bendrovių jos įsigyti. Atitinkamai buvo konstatuota, jog šių prekių, kaip pirkimo ir pardavimo PVM objekto nebuvo (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str.), o pareiškėjas dėl šios priežasties į atskaitą nepagrįstai įtraukė 41 939,75 Lt pirkimo PVM. Teismas pažymėjo, jog byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad medienos pirkimo – pardavimo ūkinės operacijos tarp UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“, UAB ,,Balthaus“ ir pareiškėjo neįvyko. Teismas nurodė, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių faktiško medienos iš UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“ ir UAB ,,Balthaus“ transportavimo faktą patvirtinančių dokumentų (krovinio važtaraščių). Antra, pareiškėjas negalėjo pateikti jokių duomenų apie medieną gabenusias transporto priemones (jų priklausomybę, valstybinius numerius, markę, krovinį pristačiusius transporto priemonių vairuotojus ir pan.), nors iš UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“ ir UAB ,,Balthaus“ buhalterinės apskaitos dokumentų (išrašytų aštuonių PVM sąskaitų-faktūrų) galima spręsti, jog sandoriai sudaromi su šiomis įmonėmis turėjo būti neatsitiktiniai ir pastovūs, o prekių tiekimo automobilių transportu atvejai daugkartiniai. Pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras įsigyjamos medienos kiekis (sprendžiant iš įrašų sąskaitose-faktūrose) siekė 1440 m³. Trečia, patikrinęs nurodytas įmones mokesčių administratorius nustatė, kad nė viena iš jų veiklos, susijusios su prekyba mediena ir jos gaminiais faktiškai nevykdė – tai yra nė viena iš nurodytų bendrovių neturėjo nei darbo, nei materialinių išteklių veiklai vystyti (laikotarpiu, kada buvo tariamai tiekiamos prekės, neturėjo samdomų darbuotojų, kurie galėjo atlikti miško ruošos paslaugas, taip pat neturėjo sandėlių prekių sandėliavimui, medienos atsargų, transporto priemonių ir kitos įrangos medienos gabenimui). Dalis bendrovių, su kuriomis pareiškėjas sudarė medienos pirkimo – pardavimo sandorius - UAB ,,Flošas“ ir UAB ,,Amianitas“ – apskritai nebuvo rastos nei pagal jų buveinės, nei pagal biurų adresus, nurodytus Mokesčių mokėtojų registre bei Juridinių asmenų registre. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad nė viena iš nurodytų bendrovių pardavimo PVM nuo tariamai įvykdytų medienos pardavimo pareiškėjui operacijų nedeklaravo ir PVM mokesčio į biudžetą nesumokėjo. Ketvirta, kaip nustatyta vietos mokesčių administratoriaus 2005 m. sausio 25 d. patikrinimo akte Nr. 20-04-29-142, pareiškėjas pripažino, jog neturi konkrečių duomenų apie medieną tariamai pateikusias įmones, joms atstovavusius asmenis, nežino kaip juos rasti, o šių įmonių išrašytuose dokumentuose yra akivaizdžių prieštaravimų, susijusių su medienos pardavimo sandorių aplinkybėmis (tą pačią dieną išrašomuose dokumentuose dėl to paties asmens nurodomos skirtingos tarpusavyje nesuderinamos pareigos. Teismas padarė išvadą, kad medienos pirkimo ūkinės operacijos tarp pareiškėjo bei UAB ,,Milebra“, UAB ,,Flošas“, UAB ,,Amianitas“ ir UAB ,,Balthaus“ neįvyko, todėl šiomis neįvykusiomis ūkinėmis operacijomis, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsniu, nebuvo sukurtas PVM objektas, atitinkamai 41 939,75 Lt pirkimo PVM nuo šių operacijų vertės buvo išskirtas ir įtrauktas į atskaitą neteisėtai. Ši iš esmės aplinkybė pagrindžia pareiškėjui nurodyto sumokėti 41 939,75 Lt PVM mokesčio ir su juo susijusių sumų (4549 Lt baudos ir 12582,00 Lt delspinigių) apskaičiavimo teisėtumą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis numato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Tačiau įrodymų, pagrindžiančių papildomai apskaičiuotų mokesčio ir su juo susijusių sumų neteisingumą bei patvirtinančių įvykusių medienos pirkimo ūkinių operacijų realumą pareiškėjas nepateikė. Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, kad būtų atliktas tyrimas pagal požymius nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir Baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje teismas pažymėjo, jog tokio bylos sustabdymo pagrindo Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalis, apibrėžianti administracinių bylų sustabdymo pagrindų sąrašą nenumato, todėl šį prašymą atmetė.

IV.

Pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A8-904/2006. Pareiškėjas prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, priežastis praleidimo kreiptis į teismą pripažįstant svarbiomis, ir bylą išnagrinėjus iš esmės patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 5, 10, 11, 12 punktų pagrindu. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuri iki šiol dar neįvykdyta, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 25 d. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2 500 litų) dydžio bauda, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1 875 litų) dydžio bauda, ir pagal BK 223 straipsnį pareiškėją išteisino.

2. Po paminėto Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 25 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuris betarpiškai yra susijęs su šios bylos skundo dalyku, t. y. paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui nagrinėjant šią administracinę bylą (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.), Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymą atnaujinti procesą dėl 2005 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (12.28-5)-(5-l)-3 dėl 2005 m. sausio 25 d. patikrinimo akto Nr. 20-04-29-142, kuriuo nurodyta pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą papildomai apskaičiuotus 41 940 Lt PVM, 4 549 Lt šio mokesčio delspinigių, 12 582 Lt šio mokesčio baudos. Reikalavimo nepatenkinus, Tauragės apskrities viršininkės veiksmus apskundė, tačiau iš 2007 m. rugpjūčio 13 d. gauto VMI prie FM atsakymo matosi, kad prašymas nepatenkintas.

3. Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą, neįrodinėjami. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas.

4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimas ir Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartis yra priimti tais pagrindais, kuriuos Klaipėdos apygardos teismas pripažino nepagrįstais ir nustatė kitaip, t. y. nustatė priešingai, todėl yra pagrindas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.

5. Terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo praleistas todėl, kad 2007 m. sausio 25 d. priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl dalies kaltinimo byla buvo nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylą išnagrinėjo 2007 m. birželio 5 d.

6. Terminas prašymui dėl proceso paduoti atnaujintinas ir dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurios skelbime nedalyvavo atstovai, išsiųsta 2007 m. liepos 27 d., nuo kada faktiškai ir buvo galima su nutartimi susipažinti.

7. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimas ar nutartis panaikinti nėra, bet akivaizdžiai įrodoma, kad jie priimti tais pagrindais, kuriuos neteisėtais ir nepagrįstais pripažino paminėtoje baudžiamojoje byloje.

8. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo konkrečiu atveju tokie pažeidimai yra akivaizdūs, kadangi nagrinėjant administracinę bylą buvo žinoma, kad dėl to paties dalyko yra nagrinėjama baudžiamoji byla ir pareiškėjas šioje administracinėje prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, tačiau teismas pasiūlė kreiptis dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjus baudžiamąją bylą.

9. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Toks neteisingas aktas šiuo metu yra Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas, kuris priimtas pagrindu, kuris baudžiamojoje byloje pripažintas kitaip.

10. Pareiškėjo manymu, procesas atnaujintinas ir dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto normos taikymo, kuriame pasisakyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas byloje yra įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo peržiūrėjimo procesinė galimybė. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įvykdyti teisingumą. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 5, 10, 11, 12 punktų pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Tačiau pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentai nepatvirtina šio proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo. Naujai paaiškėjusia aplinkybe pareiškėjas nurodo tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. sausio 25 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuris betarpiškai yra susijęs su šios bylos skundo dalyku. Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. sausio 25 d. nuosprendžiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, panaikino ir priėmė nuosprendį J. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2006 m. rugsėjo 6 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2005 m. gegužės 1 d., redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Konkrečiu atveju sprendžiant klausimą, ar procesas išnagrinėtoje administracinėje byloje gali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina įvertinti naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių pobūdį, t. y. nustatyti, ar šios proceso dalyvio nurodomos naujos aplinkybės gali būti laikomos esminėmis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo nurodytu nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 25 d. nuosprendžiu nėra paneigtos. Be to, mokesčio mokėtojo apmokestinimas nėra susijęs su nusikalstamos veikos buvimu ar nebuvimu. Todėl paminėto baudžiamoje byloje nuosprendžio pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kai panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pareiškėjas nenurodo, koks teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas teismui priimti sprendimą, buvo panaikintas. Atsižvelgus į šias aplinkybes atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktu nėra teisinio pagrindo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Tačiau pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepagrįstai vadovaujasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjant administracinę bylą buvo žinoma, jog dėl to paties dalyko yra nagrinėjama baudžiamoji byla ir pareiškėjas šioje administracinėje prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, tačiau teismas pasiūlė kreiptis dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį netinkamas procesinių teisės normų taikymas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą.

Pareiškėjas prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu nurodo, kad toks neteisingas aktas šiuo metu yra Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paminėtas patikrinimo aktas nėra panaikintas, todėl atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu nėra pagrindo.

Kitas prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytas pagrindas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte - procesas gali būti atnaujinamas esant būtinybei užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nepateikė jokių teismų praktikos pavyzdžių, įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, todėl prašymas nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-904/2006 pagal pareiškėjo J. V. komercinės firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.