Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-02 · Administracinė byla Nr. I-3941-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-02
Bylos Nr.
I-3941-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04179-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3941-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04179-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjui S. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 6 000 (šeši tūkstančiai) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde paaiškino, kad jis Kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas, o jo pateiktų nusiskundimų, susijusių su kameros plotu, nebūdavo paisoma. Kalėjimo perpildymas lemia ir maudymosi duše galimybių sumažėjimą, tampa sunkiau prisikviesti darbuotojus, mažėja fizinis aktyvumas, kubinė oro talpa kamerose. Kadangi kamerose trūko oro, būdavo reikalinga nuolat laikyti pravirus langus, kas lemdavo skersvėjį ir žemą temperatūrą šaltuoju metų laiku. Tai keldavo grėsmę pareiškėjo sveikatai. Dėl per didelio kameroje laikomų asmenų kiekio, neužtekdavo vietos pavalgyti prie stalo. Dėl to kildavo konfliktinės situacijos. Paaiškino, kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba dėl lūžusios rankos. Be to, su sulaužyta ranka buvo priverstas lipti į antrą lovos aukštą, kas sukeldavo didelį fizinį skausmą. Anot pareiškėjo, sanitarinio mazgo atkyrimas neužtikrina pakankamo kalinamų asmenų privatumo – pareigūnai pro stebėjimo langelį gali matyti asmenis, besinaudojančius tualetu. Taip pat praustuvė nėra atskirta nuo bendros kameros patalpos, dėl to plaunant indus ar prausiantis nuolat apsitaškydavo drabužiai ir kiti daiktai. Pareiškėjas paaiškino, kad apibūdintos kalinimo sąlygos sukėlė jam depresiją, uždarų patalpų baimę, fizinį skausmą, garbės bei orumo pažeidimą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus bei prašymus.

Šalies argumentai

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat prašė taikyti CK 1.125 str. 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo. Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad Kalėjimo kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų asmenų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Minėtos įmonės atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Tuo tarpu remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Taip pat tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkosi savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Vadovaujantis teisės aktais, priežiūros posto pareigūnas privalo vykdyti nuolatinę nuteistųjų bei suimtųjų stebėseną bei elgesio kontrolę, siekiant užtikrinti vidaus tvarkos laikymąsi bei užkardyti konfliktines situacijas. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo taisyklės), 14.2 papunkčiu, nurodyta, kad kamerų duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė arba langelis. Langelis yra būtinas siekiant užtikrinti kalinamų asmenų elgesio kontrolę. Pažymėjo, kad pareigūnai su nuteistaisiais bendrauja laikydamiesi etikos taisyklių bei mandagumo bei etikos principų.

Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko.

Atsiliepimas

Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą, kuriame prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Taip pat papildomai paaiškino, kad dėl sulaužytos rankos ir mažo kamerų ploto nuolat kęsdavo skausmus. Nurodė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, o žiemos metu buvo įstatomi dvigubi langai, kurie neatsidarė.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2006 rugsėjo mėn. iki 2014 spalio mėn. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015-08-17 (b. l. 3A). Pagal CK 1.126 str. 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to prašo. Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl dalies pareiškėjo prašymų.

Pastebėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios kalinimo nepriimtinom sąlygom metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, LVAT, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

CK 1.131 str. 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pateisinančiomis delsimą kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodė, kad laikomi netinkamomis kalinimo sąlygomis patyrė didelį diskomfortą. Be to, visuotinai žinoma, kad pažeistas teises asmuo gali ginti teisme. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos neturėjo galimybės kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012-08-17 atmestina kaip pareikšta, praleidus ieškinio senaties terminą.

Toliau teismas vertina galimai padarytus pareiškėjo teisių pažeidimus, dėl kurių nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Dėl to pareiškėjas patyrė kitus nepatogumus – oro trūkumą, dėl ko tekdavo nuolat laikyti atidarytus langus, kas lemdavo žemą oro temperatūrą, vietos prie stalo trūkumą.

Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su pertraukomis Kalėjime buvo laikomas nuo 2013-08-21 iki 2014-05-15. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,38 kv. m iki 7,94 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,85 kv. m iki 7,94 kv. m ploto. Iš viso 244 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Į tai bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad Kalėjimo kamerose nėra įrengtos tinkamos ventiliacijos, todėl kameras tekdavo nuolat vėdinti per langus, kas lemdavo žemą oro temperatūrą šaltuoju metų laiku. Tačiau atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas pateikė kardinaliai priešingą skunde nurodytai poziciją, kad šaltuoju metų laiku, įstačius dvigubus langus, jų nebuvo įmanoma atidaryti. Todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su kamerų langų pritaikymu vedinimui, bei dėl pravirų langų nukritusia oro temperatūra, vertinti kritiškai. Taip pat pažymėtina, kad iki 2015-11-01 galiojusios higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad Kalėjimo kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kurie yra pritaikyti vėdinimui. Atsakovės pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nebuvo nustatyta pažeidimo, susijusio su kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esančių langų nepritaikymu vedinimui šaltuoju metų laiku (b. l. 19–20, 35–36). Todėl teismas nesutinka, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų vėdinimu, buvo pažeisti, o pareiškėjo argumentai, susiję su gryno oro trūkumu ir dėl pravirų langų kritusia oro temperatūra, atmestini.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad patyrė didelius fizinius skausmus bei nepatogumus, kadangi su sulaužyta ranka turėjo nuolat lipti į antrą lovos aukštą. Be to, paaiškino, kad jam nebuvo teikiamas gydymas. Dėl gydymo nesuteikimo pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, dėl netinkamo gydymo, atlyginimo, turėtų pasinaudoti Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta specialia bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka (LVAT 2016-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A1061-624/2016). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę. Todėl šis pareiškėjo argumentas nevertintinas.

Dėl pareiškėjo nurodytų nepatogumų, kuriuos jis patyrė lipdamas į antrą lovos aukštą, pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (2016-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A1518-520/2016). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo leista naudotis pirmame lovos aukšte esančiu gultu, kitaip nedetalizavo su šiuo argumentu susijusių aplinkybių. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta kliūtis nelaikytina sunkiai apeinama, galinčia būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo nuo pareigūnų bei kitų kameroje laikomų asmenų. Vadovaujantis Įrengimo taisyklių 14.5. papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Dėl to pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Dėl sanitarinio mazgo pareiškėjas taip pat nurodė, kad praustuvė nebuvo atskirta nuo likusios kameros patalpos kartu su tualetu, todėl plaunant indus dažnai būdavo aptaškomi drabužiai ar kiti daiktai. Kaip jau buvo minėta, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad plaunant indus galėjo būti aptaškomi asmenų daiktai nelaikytina pakankamai intensyviu neigiamu poveikiu, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad per kamerų duryse įrengtą stebėjimo langelį pareigūnai nuolat stebėdavo kalinamus asmenis. Taip pat per stebėjimo langelį matydavosi ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjo buvimo Kalėjime metu galiojusios Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, 6 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių, pataisos įstaigų, areštinių priežiūra – organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų visuma, skirta tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. To paties teisės akto 7.1 papunktyje buvo įtvirtinta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad, siekiant užtikrinti elgesio kontrolę, laisvės atėmimo vietų pareigūnams turi būti sudaromos sąlygos vykdyti nuolatinę kalinamų asmenų stebėseną. Taip pat, kaip jau buvo minėta, LVAT laikosi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dalį Kalėjime praleisto laiko, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.

Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (244 dienos), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 1708 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 1708 Eur sumą vertina kaip adekvatų neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo S. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. B. 1708 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai aštuoni eurai) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitą pareiškėjo S. B. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas