Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. (M. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį 25 MGL (1325 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuoti 1559 vienetai audiovizualinių muzikinių kūrinių ir kompiuterinių žaidybinių programų kopijų, atgamintų 611 vienetų kompaktinių plokštelių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisų įstatymo Nr. VIII–1185 (toliau - ATGT įstatymas) 64 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, t.y. neturėdamas audiovizualinių, muzikinių kūrinių ir kompiuterinių žaidybinių programų autorių ir gamintojų, jų teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, vieningu komerciniu tikslu gabeno 1559 vienetus audiovizualinių, muzikinių kūrinių ir kompiuterinių žaidybinių programų neteisėtų kopijų, atgamintų 611 vienetų kompaktinių plokštelių, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vietos į „Kalvarijų“ turgavietės prekybos vietą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Kalvarijų g. 61, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei iki 2003 m. vasario 21 d. nenustatytos valandos, kol jo veiką nutraukė policijos pareigūnai, laikė ir platino, taip pat ir pardavimo būdu, šias kompaktines plokšteles su jose esančiomis neteisėtomis kompiuterinių žaidybinių programų, fonogramų ir audiovizualinių kūrinių kopijomis, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 64 638,44 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 15 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme.

Skunde kasatorius nurodo, kad BK 192 straipsnyje numatyta atsakomybė už neteisėtą kūrinio ar jo dalies atgaminimą, neteisėtą jų kopijų eksportavimą, platinimą, gabenimą ir laikymą komerciniais tikslais, nusikaltimo objektas yra autoriaus teisės į jo sukurtą kūrinį. Ši baudžiamojo įstatymo norma yra blanketinė, todėl nagrinėjant baudžiamąsias bylas būtina vadovautis ATGT įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 5, 18 punktais, 4, 6, 12, 14, 15, 16, 34, 35, 38 straipsniais, tarptautinėmis Berno, Romos konvencijomis, kitomis tarptautinėmis sutartimis. Apkaltinamajame nuosprendyje yra nurodyta, kad jo veika kvalifikuojama pagal BK 192 straipsnio 1 dalį ir jis nuteisiamas už tai, kad neteisėtai laikė ir platino komerciniais tikslais kompaktines plokšteles su kompiuterinių žaidimų programomis, muzikiniais kūriniais ir audiovizualiniais įrašais. Pagal ATGT įstatymo 2 straipsnio 21 punktą išaiškinama, kad neteisėta kopija yra kūrinio kopija, pagaminta arba importuota į Lietuvos Respubliką be teisių subjektų ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo, t.y. nesudarius sutarties arba pažeidžiant joje nustatytas sąlygas. Būtina nustatyti, ar įraše yra užfiksuotas kūrinys, nustatyti autorių ar autorius, sukūrusius kūrinį, kartu nustatyti ir tai, ar jų sukurtiems kūriniams taikoma teisinė apsauga Lietuvoje. Kadangi nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu įrašų teisėtumas autorinės teisės normų požiūriu nenustatytas ir įrodymų nesurinkta, nepagrįsta ir neteisėta teismo išvada nuosprendyje, kad kompaktinėse plokštelėse yra neteisėtos kūrinių kopijos.

Pirmosios instancijos teismas 2004 m. spalio 13 d. nutartimi patenkino kasatoriaus ir jo gynėjo prašymą ir paskyrė papildomą ekspertizę, tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, kurie pateikė savo pirmines išvadas ikiteisminiam tyrimui, atsisakė atlikti tyrimą teismo pateiktais klausimais nurodydami, kad tai yra teisiniai klausimai, į kuriuos gali atsakyti tik autorių teises administruojanti Autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (toliau – LATGAA). Tada teismo posėdyje buvo apklausti LATGAA atstovė G. L., kuri, susipažinusi su bylos medžiaga, paaiškino, kad jų organizacija negali atsakyti, ar laikmenose yra įrašyti kūriniai, ar jiems yra taikoma teisinė apsauga, taip pat gretutinių teisių apsaugos - AGATA atstovas J. D., kuris paaiškino, kad iš pateiktos medžiagos autorių, kūrinių pavadinimų, tų kūrinių pirmųjų įrašų datų nustatyti negali.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytų skunde argumentų neištyrė, jų nepaneigė, nutartyje nurodė, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnį atsiranda ne tik už autorių teisių, bet ir už gretutinių teisių pažeidimus, nors šio straipsnio dispozicijoje atsakomybė tiesiogine prasme už gretutinių teisių pažeidimus nenumatyta, taigi nepagrįstai ir neteisėtai plečiamai aiškino teisės normą. Nors yra vienas įstatymas, tačiau gretutinių teisių atsiradimas, reglamentavimas ir apsauga grindžiama skirtingais principais negu autorių teisių. Draudžiama administruoti vienoje kolektyvinio administravimo organizacijoje autorių ir gretutinių teisių subjektų teises. Apeliacinėje nutartyje konstatuota, kad kūrinys yra pats kompaktinis diskas, tačiau toks vertinimas nieko bendro neturi nei su autorių, nei su gretutinių teisių objektų samprata. Kasatoriui susidaro įspūdis, kad kolegija, priėmusi nutartį, nesuprato, kas yra ginama BK 192 straipsnio nuostatomis. Apeliacinėje nutartyje nepaneigtos ATGT įstatymo 16 straipsnio nuostatos, kad autoriui pardavus ar kitu būdu perdavus kūrinio originalą ar jo kopijas, teisėtai esančias apyvartoje, nustoja galioti autoriaus teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį kūrinį. Kasatoriaus įsigyti įrašai jau seniai yra laisvai platinami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, todėl jis neprivalo turėti įrašų autorių leidimų disponuodamas įrašais, taip pat ir juos parduodamas.

Skunde kasatorius teigia, kad 2003 m. rugsėjo 9 d. ekspertizės aktas Nr. 11-633 surašytas pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus ir negali būti įrodymu byloje. Į pagrindinį klausimą, kokie muzikiniai, audiovizualiniai ir kompiuterių žaidybinės programos kūriniai yra atgaminti ekspertizei pateiktose laikmenose ekspertai neatsakė, tik nurodė, kad fonogramų kopijas identifikuojantys duomenys yra atlikėjas, albumų pavadinimai. Tačiau atlikėjas ar albumo (kompaktinės plokštelės) pavadinimas neidentifikuoja kūrinio. Atlikėjas pats yra kūrinio naudotojas ir privalo nustatyta tvarka gauti autoriaus sutikimą naudotis kūriniu. Kompaktinės plokštelės pavadinimas taip pat neturi nieko bendro su autoriumi ir jo sukurtu kūriniu.

Ekspertizės akte atsakymai į 2 ir 3 ekspertams pateiktą klausimą sujungti į vieną ir nurodyta, kad kompaktiniai diskai su įrašais neatitinka kriterijų, kurie privalomi kompaktiniams diskams, išleidžiamiems į rinką teisėtų fonogramų gamintojų, t.y. kompaktinio disko kodas, kompaktinio disko apsaugos SID kodas, atlikėjo vardas bei albumo pavadinimas, informacija apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą. Tyrimo metu nustatyti neatitikimai teisėtoms CD/DVD kopijoms bei teisėtam jų poligrafiniam apipavidalinimui. Tačiau kompaktinė plokštelė, kaip laikmena, kurioje gali būti įrašyti autorių sukurti kūriniai, jų apipavidalinimas, spalvos, žymėjimai skaičiais, raidėmis ar kitais ženklais nieko bendro neturi su autoriaus sukurtu kūriniu ir jo teisine apsauga. Lentelėse prie ekspertizės akto, kurių pagrindu surašytos ekspertų išvados, nurodoma atlikėjas, albumo pavadinimas, tiriamo CD kodas ant poligrafinės nugarėlės, kodas ant tiriamo CD sidabrinės pusės, originalus kodas, laikmenos apsauginio sluoksnio spalva, programinės įrangos suderinamumas, informacija apie platinimo teritoriją, teisių turėtojas. Daugeliu atvejų teisių turėtojas, originalus CD kodas nenustatytas, todėl kasatorius kelia klausimą, kokiu pagrindu tokie kompaktiniai diskai pripažinti neteisėtais. Jo manymu, ekspertinis tyrimas atliktas ir ekspertizės aktas surašytas šiurkščiai pažeidžiant Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio bei Ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 45, 46 punktų reikalavimus, nes nenurodyta, kokie tyrimai buvo atlikti, kokie tyrimo metodai ir priemonės buvo naudojamos, nepadaryta tiriamų objektų požymių analizė ir jų palyginimo rezultatai, nenurodyta, kokiais norminiais teisės aktais vadovautasi atliekant ekspertizę. Bylą nagrinėjant teisme buvo prašoma, tačiau ekspertinė įstaiga išsamaus atsakymo apie taikytą metodiką surašytame ekspertizės akte byloje nepateikė. Pateikta audiovizualinių kūrinių, fonogramų ir kompiuterio žaidimų programų tyrimo metodikos kopija, kurioje nurodyta, kad ji patvirtinta 2004 m. spalio 14 d., be parašų, be nuorodų į patvirtinimą. Kasatoriaus manymu, tai daug vėliau surašytas dokumentas, negu buvo atlikta ekspertizė byloje. Ekspertizės aprašomojoje dalyje nurodyta, kad kainos buvo nustatytos pagal importuotojų UAB „Audis“, UAB „Garsų pasaulio įrašai“, IĮ „Aldis“, UAB „Bomba“ pateiktą informaciją, taigi ekspertai savo iniciatyva informaciją apie kompaktinių plokštelių pardavimo kainas gaudavo iš bylos baigtimi suinteresuotų asmenų. Tyrimą atlikę ekspertai K. G., I. A. apklausti teisme patvirtino, kad tiriamose laikmenose jie autorių, jų sukurtų kūrinių, gretutinių teisių subjektų, taip pat pirmojo įrašo datos nenustatinėjo, kad surašė išvadas, susijusias su kompaktinių plokštelių apipavidalinimu, tai patvirtina ir byloje pateiktas raštas (T. 2., b.l. 48).

Kasatorius teigia, kad ekspertai, aprašydami kompaktinių plokštelių apipavidalinimo požymius, nurodo, kad jie yra privalomi ir jeigu nesutampa su jų išgalvotais požymiais, laiko, kad tuo yra pažeistos autoriaus teisės. Tokias ekspertų išvadas visiškai paneigia įstatymai, tarptautinės konvencijos, valstybinių institucijų vertinimai, taip pat teismų praktika. ATGT įstatymo 2 straipsnio 21 punkte nustatyta, kad neteisėta kūrinio ar gretutinių teisių objekto kopija, kuri pagaminta ar importuota be autoriaus ar jo teisių perėmėjo leidimo, išskyrus atvejus, kada įstatymas numato kūrinių atgaminimą be autoriaus sutikimo. Kitokių kūrinio neteisėto atgaminimo būdų ar požymių įstatymas nenumato. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija 2003 m. gruodžio 9 d. nutartyje Nr. 2K-718/2003 pasisakė, kad neteisėta kūrinio ar gretutinių teisių objekto kopija - tai kopija, pagaminta be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto, jų teisių perėmėjo ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo. Kolegijos nuomone, tai vienintelis kriterijus, pagal kurį nustatoma, teisėta ar neteisėta yra fonogramos kopija. Romos konvencijos 11 straipsnyje, Ženevos konvencijos 5 straipsnyje pasakyta, kad jeigu sutarties šalies vidaus įstatymai reikalauja laikytis tam tikrų formalumų kaip teisinės apsaugos kriterijų išleidžiant įrašus, tai formalumai laikomi įvykdytais, jeigu išleistos fonogramos egzemplioriai arba jų pakuotės turi užrašą, kuriame yra ženklas P apskritime ir nurodyti pirmojo išleidimo metai; užraše taip pat turi būti nurodytas asmens, kuriam priklauso fonogramos gamintojo teisės, vardas; vietovė, kur buvo padarytas įrašas. Daugiau jokių autorių ir fonogramų gamintojų teisinės apsaugos kriterijų nėra nustatyta. Nurodytą aplinkybę patvirtina pateiktų dokumentų byloje Ūkio ministerijos ir Muitinės departamento raštų (T.2, b.l. 122, 123), kompaktinių plokštelių BOD užsakymo sutarties formos (T. 2, b.l. 126), Mechaninių įrašų licencijavimo sąlygų (T. 2, b.l. 127), šaltinio identifikavimo kodas (T. 2, b.l. 129-131), taip pat paskutiniame teismo posėdyje pateikta 2005 m. kovo 22 d. UAB „Baltic optical disc“ rašto Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorei kopija. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl šių klausimų ir nepaneigė apeliaciniame skunde dėl jų išdėstytų argumentų su nuorodomis į konkrečius teisės aktų straipsnius, valstybės įstaigų pateiktus aiškinimus, taigi nepilnai išnagrinėjo apeliacinį skundą.

Skunde kasatorius teigia, kad teismo posėdyje apžiūrėjus kompaktines plokšteles kaip daiktinius įrodymus, buvo nustatyta, kad jos pagamintos skirtingu laiku, dalis jų nuo laikymo arba naudojimo yra subraižytos, abejotinas jų tinkamumas naudoti, visos plokštelės pagamintos teisėtai, specialiose gamyklose, jose nurodyti įrašo ir plokštelės pagaminimo metai, nurodyti teisių turėtojai, didžioji dauguma kompaktinių plokštelių turi nuorodas apie licencijų suteikimą jas atgaminti: logotipai GEMA, RAO, BIEM ir kt., nurodyti suteiktų licencijų numeriai. Šių esminių žymėjimų, rodančių, kad kompaktinės plokštelės pagamintos teisėtai, ekspertai nebuvo pastebėję, CD apžiūros metu ekspertai nepaneigė nė vieno pastebėjimo, kad kompaktinės plokštelės pagamintos teisėtai, todėl nurodytos aplinkybės teikia pagrindo kasatoriui tvirtinti, kad ekspertai sąmoningai klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, teismą ir davė melagingas išvadas, už ką turėtų atsakyti įstatymo nustatyta tvarka. Prie ekspertizės akto pridėtose 2–oje ir 3–oje lentelėse pateikta akivaizdžiai klaidinanti informacija. Vietoje atlikėjų surašyti pavadinimai nepaaiškinus, iš kur jie paimti, galbūt dėl to LATGAA atstovė teisme pareiškė, kad kūrinių autorius buvo mėginama nustatyti per atlikėjus, tačiau duomenų bazių duomenys yra kitokie. Minėtose lentelėse išvardintos plokštelės įkainotos nuo 150 iki 1874 Lt už vieną kompaktinę plokštelę, bet tokių kainų nei parduotuvėse, nei literatūroje, taip pat ir nagrinėjant analogiškas bylas teisme, nėra ir nebuvo nustatyta, jos išgalvotos, niekuo nepagrįstos. Išvadose ir apklausti teisme ekspertai teigė išgalvotą dalyką, kad MPEGU formatu įrašyti CD nepardavinėjami, kuriam paneigti kasatorius pateikė parduotuvėse nupirktas analogiškas kompaktines plokšteles. Be to, 4 lentelėje 973 Lt įvertinta kompaktinių plokštelių pakuotė be kompaktinės plokštelės. Apeliacinės instancijos teismas prašymą apžiūrėti daiktinius įrodymus atmetė, todėl kasatoriui buvo atimta galimybė įrodinėti nekaltumą dėl pateikto kaltinimo.

Kasatorius nurodo, kad kaltinamajame akte ne valstybine kalba pateikti pavadinimai sunkiai suvokiami ir nežinia, ką bendro turintys su autoriais ar jų sukurtais kūriniais. Toks neaiškus pateikimas nesuprantama kalba pažeidžia BPK 8 straipsnio nuostatas, atima galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Nuteistasis nurodo, kad, vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį. Pagal BPK 255 straipsnio nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar dėl kitos nusikalstamos veikos. BPK 241 straipsnio nuostatos įpareigoja teismą imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Teisėjas šalina viską, kas nesusiję su byla. Kiekvienas asmuo atsako ne už padarytą nusikalstamą veiką apskritai, o už konkrečiais, kaltais, tyčiniais veiksmais padarytą nusikaltimą. BK 192 straipsnyje numatyta atsakomybė už konkretaus autoriaus pažeistas turtines teises į jo sukurtą kūrinį. Šioje byloje visomis teismo pastangomis taip ir nepavyko nustatyti subjektų, kurių teisės galėjo būti pažeistos. Objektas - kūriniai, kuriems taikoma teisinė apsauga, taip pat nenustatytas. Nusikaltimai, susiję su intelektine nuosavybe, padaromi tik tiesiogine tyčia, tačiau nusikaltimo subjektyvieji požymiai neatskleisti, kasatoriaus tyčiniai veiksmai dėl autoriaus teisių pažeidimo nenustatyti ir bylos nagrinėjimo metu. Baudžiamosios teisės teorijoje apie nusikaltimo sudėtį pasakyta, kad nusikalstamos veikos padarymas gali būti konstatuotas tik esant objektyvių ir subjektyvių požymių visumai, kas visiškai neįrodyta dėl kasatoriui inkriminuojamos veikos.

Apeliacinėje nutartyje nurodyta, kad kasatorius neturėdamas platinimo licencijos bei kitų įsigijimo dokumentų veikė tiesiogine tyčia. ATGT įstatymo 16 straipsnis nenumato tokių licencijų ar dokumentų turėjimo, todėl toks tiesioginės tyčios kvalifikavimas prieštarauja teisės doktrinos aiškinimui nustatant tyčią.

Kasatorius nurodo, kad yra muzikos įrašų įvairiomis formomis kolekcionierius, mylėtojas, perka įrašus parduotuvėse, keičiasi jais su kitais, įrašus laikmenose įsigyja mainais už kitus daiktus, tuo nenusižengia įstatymams ar autorių teisėms, nes tokia veika mūsų valstybėje ir kitose valstybėse nėra draudžiama, jis pats kompaktinių plokštelių neatgamina. Pirkdamas, keisdamasis įrašais, parduodamas teisėtai išleistus ir esančius apyvartoje įrašus, su autoriais nebendrauja ir jų leidimų neprašo, nes to nenumato įstatymas.

Apkaltinamajame nuosprendyje nenustatyta ir nenurodyta kasatoriaus nusikalstama veika pažeidžiant autorių teises. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kad 1, 2, 3 lentelėse išvardyti kompaktiniai diskai su įrašais bei 4, 6 lentelėse nurodyta poligrafinė medžiaga su dėžute neatitinka kriterijų, kurie privalomi kompaktiniams diskams. 5, 8 lentelėse kompaktinių diskų poligrafinis apipavidalinimas atitinka teisėtoms kopijoms keliamus reikalavimus, tačiau vis tiek jas nuspręsta sunaikinti. Apeliacinė instancija ekspertų išvadose teisėtai atgamintų kompaktinių plokštelių sunaikinimą sieja su jų įsigijimo dokumentų neturėjimu, bet tai nėra BK 192 straipsnyje numatyta veika.

Teismo nuosprendis yra prieštaringas, nelogiškas, kasatorius nuteistas neįrodžius jo kaltės, abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nagrinėdami bylą padarė esminių pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriaus teisės į gynybą, buvo reikalaujama įrodyti, kad jis nėra padaręs nusikaltimo. Padaryti BPK pažeidimai sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą, neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, neatsakė į visus apeliaciniame skunde išdėstytus klausimus, nepagrįstai atsisakė atlikti teisminį tyrimą, apžiūrėti daiktinius įrodymus, kas sutrukdė pilnai ir visapusiškai ištirti kasatoriui inkriminuotą kaltinimą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, jog kasaciniame procese nėra nustatinėjamos faktinės bylos aplinkybės, faktų aspektu įvykių traktavimo versijos netikrinamos, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų orientuojami būtent į tokius klausimus. Kasatorius ginčija teismų sprendimus, nurodydamas eventualias klaidas, susijusias ne vien su teisės taikymu pagal teismų sprendimuose nustatytus faktus, bet ir su tam tikrų faktų konstatavimu. Antai kasatorius plačiai apibūdina šioje baudžiamojoje byloje nusikaltimo dalyku pripažintų kompaktinių plokštelių charakteristikas, jas vertina savaip, nesutinka su jų kainų dydžiais, neigia tam tikras teismų nustatytas faktines aplinkybes kvestionuodamas jas tyrusių ekspertų ir specialistų kvalifikaciją, nurodydamas į jų sąmoningai darytą ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teismo klaidinimą, išgalvotus teiginius, darbo metodų netinkamumą ar neaiškumą, pateiktų išvadų melagingumą ir pan. Kasatorius pateikia save kaip muzikos įrašų kolekcionierių, įrašus teisėtai perkantį, mainantį ir t.t. Faktų aspektu tai yra nuosekli kasatoriaus pozicija, kurią jis gynė ir pirmiau, taip pat ir dėstydamas apeliacinio skundo argumentus. Dėl jos apeliacinėje nutartyje motyvuotai pasisakyta. Tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 192 straipsnio interpretavimo ir taikymo

Kasacinio skundo išeities pozicija grindžiama tuo, kad nusikaltimo sudėtį numatanti BK 192 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl šios sudėties taikymas reikalauja žinoti ir panaudoti tam tikrus teisės aktus, paprastai skiriamus ne baudžiamosios teisės klausimų reglamentavimui. Tačiau skunde, dėstant argumentus apie būtinybę, aiškinantis minėtame BK straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį, remtis ir kitais teisės šaltiniais, pernelyg susiaurinamas jų sąrašas, nurodant tik ATGT įstatymą ir tarptautines sutartis. BK 192 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties samprata, ypač nusikaltimo objektą, dalyką, veiką apibūdinantys požymiai skunde aiškinami vien pagal šiuos teisės aktus. Baudžiamojo įstatymo požiūriu toks interpretavimas yra pernelyg siauras. BK 192 straipsnio dispozicijoje jokie konkretūs teisės aktai nėra įvardijami, todėl pripažįstant, kad nusikaltimo sudėtį numatanti dispozicija išties yra blanketinė, taikant šią sudėtį padarytos veikos kvalifikavimui reikia atsižvelgti ne vien į kasatoriaus nurodytus šaltinius, bet ir į visą kitą juridinį kontekstą, galintį turėti reikšmės atitinkamai nusikaltimo sudėčiai. Be to, aiškinantis baudžiamojo įstatymo turinį, reikšminga yra ir susiklosčiusi jo taikymo praktika. Kasatorius tą žino ir duoda nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 9 d. nutartį Nr. 2K-718/2003, tačiau parenka ją sau palankiai, išskirdamas iš kitų nutarčių, ir traktuoja atribodamas nuo platesnio teismų praktikos konteksto. Skunde apeinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. 2K-218/2004 (Teismų praktika, Nr. 21, p. 120-125), kuri yra vėlesnė už tą, kuria remiasi kasatorius, ir kurioje pasisakyta daugeliu svarbių BK 192 straipsnio interpretavimo klausimų, paaiškinant taip pat ir teismų praktikos reikšmę baudžiamojo įstatymo taikymui. Šios nutarties motyvų turinys yra toks, kad iš esmės paneigia tam tikrą dalį kasacinio skundo argumentų, kuriais bandoma savaip atskleisti BK 192 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties elementus ir požymius.

Teisės ir suformuotos teismų praktikos šaltinių visuma rodo, kad nors teisės aktų tekstuose nėra tapatinamos autorių teisės su gretutinėmis teisėmis, o kūrinys - su gretutinių teisių objektu, šių dalykų kopijos taip pat netapatinamos, tačiau autorių ir gretutinių teisių gynimą reglamentuoja bendros taisyklės. Tai akivaizdu iš ATGT įstatymo VI skyriaus nuostatų. Išplėtus teisės šaltinių sąrašą ir sistemiškai įsigilinus į visas šiai bylai reikšmingas teisės normas, atsiskleidžia įstatymų leidėjo siekis garantuoti, kad būtų tinkamai apgintos visos autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės. BK 192 straipsnio taikymo teisminė praktika tokio pobūdžio bylose buvo ir išlieka pakankamai stabili. Teismų, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, sprendimai buvo ir yra prieinami susipažinti. Juose yra aptarti minėtame BK straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys ir objektą, ir dalyką, kuriems kasatorius savo skunde skiria labai daug dėmesio.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kompaktinės plokštelės su jose esančiomis neteisėtomis kompiuterinių programų, fonogramų ar audiovizualinių kūrinių kopijomis, esant atitinkamoms sąlygoms, sudaro BK 192 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyką. Kasatorius tvirtina, kad nėra įrodyta, jog kompaktinėse plokštelėse esančios kūrinių kopijos yra neteisėtos, nes tokių plokštelių pavadinimas, jų kaip laikmenų apipavidalinimas, spalvos, žymėjimai ir kt. neturi nieko bendro nei su autoriumi, nei su jo sukurtu kūriniu, nei su tokio kūrinio teisine apsauga. Tokia pozicija bandoma visiškai atriboti įrašą nuo laikmenos ir taip atimti galimybę pasinaudoti laikmenos charakteristikomis BK 192 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko įrodinėjimui. Kompaktinių plokštelių kaip laikmenos savybių tyrimas ir panaudojimas įrodinėjimui negali būti atmetamas, ypač tais atvejais, kai atitinkamos savybės panaudojamos kompaktinių plokštelių platinimui, pardavinėjimui. Teismai šioje baudžiamojoje byloje laikmenas tyrusių eksperto bei specialistų išvadomis pasinaudojo pagrįstai, o sprendimus priėmė atsižvelgdami ne vien į šias išvadas, bet ir į kitus įrodymus. Šiuo požiūriu M. M. baudžiamojoje byloje įstatymo taikymo klaidų nepadaryta, nuo susiklosčiusios teismų praktikos nenukrypta.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo pirmiau paduoto apeliacinio skundo, neatitinka bylos dokumentų turinio. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuodugniai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nurodė logiškus, rišlius argumentus, kodėl nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas, o skundas atmestinas. Nei įstatymas, nei susiklosčiusi teismų praktika nereikalauja pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Tik nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų atsiranda pagrindas tvirtinti, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip padarant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, o tai laikoma esminiu BPK nuostatų pažeidimu. Šiuo konkrečiu atveju tokio pagrindo nėra.

Dėl kasacinio skundo kitų argumentų

Pasisakius dėl esminių kasacinio skundo teiginių, kurie yra susiję su M. M. padaryto nusikaltimo kvalifikavimu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų šioje baudžiamojoje byloje taikymu, ir šiuos teiginius paneigus, likusieji kasatoriaus dėstomi argumentai yra vertintini kaip tokie, kurie kelia ne savarankiškus, dėl kurių kasacinės nutarties motyvuose pasisakyta, bet jiems subordinuotus teisės taikymo klausimus, todėl yra antriniai ir atskiros analizės nebereikalauja.

Darytina bendra išvada, kad M. M. kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo M. M. kasacinį skundą atmesti.