- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-161-491-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- A. A., J. D., Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Česlovas Petronis
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-01-19 nuosprendžio, kuriuo :
A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių;J. D. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Pagal BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d. 2 d. 2 p., 3 d. 5 p., šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu mokytis arba dirbti bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. A. ir J. D. nuteisti už tai, kad jie 2008 m. gegužės 25 d., veikdami bendrininkų grupėje, grasindami panaudoti ir panaudodami fizinį smurtą bei peilį, pagrobė iš nukentėjusiojo A. R. 350 Lt vertės turtą, t.y. 2008 m. gegužės 25 d., apie 21.30 val., Panevėžyje, J.Tilvyčio gatvėje, ties sodų bendrija „Ąžuolas“, kartu numatę bendrą nusikaltimo rezultatą ir siekdami vieningo tikslo – bendrais veiksmais palaužti nukentėjusiojo A. R. valią priešintis bei pagrobti jo turtą – pasinaudodami nukentėjusiojo sutrikimu dėl netikėto jų, apsvaigusių nuo alkoholio, viešo įžeidinėjimo, staiga priėję prie nukentėjusiojo jį sustabdė, A. A. demonstruojant peilį palaužė nukentėjusiojo valią priešintis ir pagrobė jo 330 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6822A“ su SIM kortele; po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, sodų bendrijoje „Ąžuolas“ panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, t.y. J. D. sudavus vieną smūgį alkūne, A. A. sudavus ne mažiau kaip keturis smūgius A. R. į galvą, taip jam padarant muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, poodines kraujosruvas dešiniame skruoste ir dešinės akies apatiniame voke, potrauminę trišakio nervo II – III šakų neuropatiją dešinėje, t.y. nežymų A. R. sveikatos sutrikdymą, pagrobė iš nukentėjusiojo 20 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad veiką jis padarė bendrininkų grupėje, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 180 str. 2 d. į BK 180 str. 1 d., ir nubausti bausme, nesusijusia su realiu laisvės atėmimu arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
Skunde nurodo, kad BK 180 str. 2 d. numatytos veikos kvalifikuojantis požymis yra peilio ar kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad nešaunamaisiais ginklais nelaikomi ūkinės ar buitinės paskirties įrankiai, tačiau apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nekreipė dėmesio į šį privalomą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą ir netyrė, ar nusikalstamoje veikoje panaudotas peilis yra pritaikytas specialiai sužaloti žmogų. Nusikalstamos veikos padarymo metu buvo panaudotas paprastas ūkinės-buitinės paskirties peilis, nepritaikytas specialiai sužaloti žmogų, todėl jo veika pagal BK 180 str. 2 d. kvalifikuota netinkamai. Nuteistasis taip pat teigia, kad konfliktas su nukentėjusiuoju kilo spontaniškai ir be jokių pertraukų tęsėsi iki nusikaltimo pabaigos. Viskas vyko greitai, be jokių išankstinių susitarimų, kiekvienas iš jų darė tai, ką asmeniškai laikė reikalinga daryti, todėl jų veikoje nesant bendrininkavimo, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė turėtų būti pašalinta iš skundžiamo nuosprendžio. A. A. taip pat nurodo, kad jis anksčiau paskirtą bausmę atliko, pradėjo dirbti ir mokytis, charakterizuojamas teigiamai, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi ir smerkia tokį savo elgesį, ateityje nebenusikals, yra jauno amžiaus, stengiasi tapti doru piliečiu, neturi priklausomybės nuo alkoholio ir nevartoja narkotikų, tačiau teismas neįvertino šių aplinkybių, neteisingai padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę ir taip nesuteikė šanso jam įsilieti į normalią visuomenę.
Apeliaciniu skundu Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir nuteistiesiems skirti griežtesnes bausmes – A. A. laisvės atėmimą dvejiems metams, o J. D. – laisvės atėmimą vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Prokurorė skunde nurodo, kad teismas nuteistiesiems tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau paskyrė savo dydžiu aiškiai per švelnias bausmes, neatitinkančias jų asmenybių, nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio. Pagal teismo pripažintas aplinkybes negalima teigti, jog nuteistieji charakterizuojami teigiamai ir neigiamai vertina savo veiką. Nuteistųjų prisipažinimą lėmė byloje surinkti ir neginčijamai jų kaltę pagrindžiantys įrodymai. Parenkant bausmės dydį neatsižvelgta į tai, kad poveikį nukentėjusiojo psichikai nuteistieji darė viešai jį žemindami ir reikalaudami nukentėjusįjį elgtis pagal jų nurodymus. Tikėdamasis susigrąžinti savo turtą jis buvo priverstas rungtis su A. A., išklausyti niekinamą požiūrį į jo išvaizdą, eiti kartu su nuteistaisiais į jų nurodytas vietas. Atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, prokurorė mano, kad įgyvendinant bausmės paskirtį, siekiant sulaikyti nuteistuosius nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti, paveikti juos taip, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nebenusikalstų, bei užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, jiems paskirtos bausmės negali būti artimos minimalioms.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo A. A. skundą atmesti, o prokurorės – patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. A. ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistojo A. A. skundo
BK 180 str. 1 d. numato atsakomybę už plėšimą asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris padarė plėšimą įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Taigi, nusikalstama veika pagal BK 180 str. 2 d. kvalifikuojama tada, kai asmuo svetimą turtą pagrobia panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, ir papildomai yra nors vienas iš keturių veiką kvalifikuojančių požymių, t.y. ji padaroma: 1) įsibrovus į patalpą, arba 2) panaudojant nešaunamąjį ginklą, arba 3) panaudojant peilį, arba 4) panaudojant kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.
Apeliantas visiškai teisus skunde tvirtindamas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad nešaunamaisiais ginklais nelaikomi ūkinės ar buitinės paskirties įrankiai. Būtent tokia nuostata įtvirtinta ir 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2 straipsnio 16 dalyje. Tačiau iš faktinių šios bylos aplinkybių matyti, jog aptariamos nusikalstamos veikos padarymui buvo panaudotas ne nešaunamasis ginklas ar kitas specialiai žmogui sužaloti pritaikytas daiktas, o būtent peilis, kurį pagal bylos aplinkybes turėjo pats apeliantas. Teismų praktika šiuo atveju yra visiškai aiški. Peilio panaudojimas plėšimo metu yra laikomas savarankišku šią veiką kvalifikuojančiu požymiu. Pagal BK 180 str. 2 d. kaltininko veiksmai kvalifikuojami tada, kai peilis, kaip ir bet koks kitas specialiai žmogui sužaloti pritaikytas daiktas, yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė. Peilio panaudojimu pripažįstamas ne tik tiesioginis jo žalojančių savybių panaudojimas (pvz., dūris nukentėjusiajam, pjovimas ir pan.), tačiau ir grasinimas juo gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominos jį panaudoti ir kt.
Iš faktinių bylos duomenų, t.y. kaltinamųjų, nukentėjusiojo parodymų, aiškiai matyti, kad plėšimo metu A. A. turėjo peilį rankoje, rodė jį nukentėjusiajam ir nukentėjusysis tai matė. Be to, kaltinamieji buvo agresyvūs, jų buvo daugiau, nukentėjusysis nesipriešino – tai reiškia, kad šioje situacijoje demonstruodami peilį nuteistieji siekė dar labiau paveikti nukentėjusįjį, sukelti jo dar didesnę baimę ir eliminuoti be kokią jo aktyvesnio pasipriešinimo galimybę. Kad peilis, kurį turėjo apeliantas, buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, matyti iš jo apžiūros protokolo. Taigi, šis nuteistųjų veiką kvalifikuojantis požymis jiems inkriminuotas visiškai pagrįstai ir teisingai.
A. A. taip pat ginčija susitarimą įvykdyti nusikalstamą veiką, o tuo pačiu ir jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – bendrininkavimą. BK 24 str. 1 d. numato, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad bendrininkavimo atveju visi bendrininkai realizuotų visus nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t.y. kad jie visi veiktų vienodai, darytų tapačius veiksmus. Nusikaltimo bendravykdytojui pakanka atlikti tik dalį nusikalstamų veiksmų, siekiant bendro rezultato (pvz., tik grasinti nukentėjusiajam plėšimo metu, kuomet kitas asmuo ar asmenys pagrobia jo turtą).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad A. A. ir J. D. kartu bendrais veiksmais įžeidinėjo nukentėjusįjį, abu prieš jį smurtavo, A. A. demonstruojant peilį, J. D. stovėjo šalia ir matė tai. Abu nuteistieji veikė ne spontaniškai, o tyčia, sąmoningai, akcentuotai, kryptingai tam, kad būtų palaužtas nukentėjusiojo pasipriešinimas ir po to pagrobtas jo turtas. Apylinkės teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad tiek A. A., tiek J. D. buvo plėšimo bendravykdytojai, nes kiekvienas iš jų įvykdė bent dalį plėšimui, panaudojant peilį, būtinų objektyviosios pusės veiksmų ir kiekvieno iš jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sąlygas kito vykdytojo veiksmams ir juos papildė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nuteistojo skundo motyvai šioje dalyje yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Apeliantas taip pat prašo taikyti BK 54 str. 3 d. ir 75 str. bei paskirti švelnesnę bausmę arba atidėti jam teismo paskirtos bausmės vykdymą. Tam pagrindo nėra, nes nėra jokių ypatingų aplinkybių, kurios rodytų žymiai mažesnį A. A. nusikalstamos veikos ir jo paties pavojingumą visuomenei. A. A. teisiamas antrą kartą, naują sunkų tyčinį nusikaltimą padarė ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės vykdymo metu, jo vaidmuo šio nusikaltimo padarymo metu nebuvo pasyvus ar antraeilis, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nusikaltimo padarymo metu jis niekur nedirbo, buvo VšĮ Panevėžio profesinio rengimo centro moksleivių sąrašuose, tačiau šią mokymo įstaigą lankė retai. Naują sunkų nusikaltimą jis padarė būdamas pilnamečiu, ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo metu, todėl BK 75 str. prasme, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti taip pat nėra pakankamo teisinio pagrindo.
Dėl prokurorės skundo
Prokurorė savo apeliaciniu skundu prašo griežtinti nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Tačiau tam pagrindo, kolegijos nuomone, taip pat nėra.
Pagal BK 54 str. teismas, skirdamas bausmes nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias, sunkinančias ir kitas bylos aplinkybes. Jeigu kaltininkas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, skirdamas bausmę teismas taip pat privalo įvertinti jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą bei nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (BK 91 str. 2 ir 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 5 p. nustatyta, kad kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, asmens charakteristika ir pan.), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.). Skirdamas bausmę teismas gali atsižvelgti ir į kitus asmenybę charakterizuojančius požymius: į amžių, lytį, šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan.
Šioje byloje nustatydamas A. A. ir J. D. pavojingumą visuomenei, parinkdamas bausmių jiems rūšį bei dydį ir individualizuodamas jiems skirtinas bausmes, teismas atsižvelgė į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytas tyčinis, baigtas, sunkus nusikaltimas, bet didesnės realios žalos nukentėjusiajam nebuvo padaryta), kaltės formą ir rūšį bei motyvus (nusikaltimą jie padarė tiesiogine tyčia, siekdami turtinės naudos), jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tinkamai bei išsamiai įvertino ir jų asmenybes. Minėta, kad A. A. nusikalto antrą kartą, nusikaltimą padarė ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu, tačiau jis vis tik yra dar labai jauno amžiaus, šiuo metu dirba ir darbovietėje apibūdinamas gerai, mokosi – akivaizdu, kad po paskutinės nusikalstamos veikos jis stengėsi pakeisti savo gyvenimo būdą. Kita vertus, vis tik teismas jam paskyrė nors ir labai nedidelę, tačiau realią laisvės atėmimo bausmę, kuri, kolegijos nuomone, galėtų būti laikoma pakankama pasiekti bausmės tikslus, numatytus BK 41 str.
J. D. nusikaltimo padarymo metu dar buvo nepilnametis, neteistas. Nors nusikaltimo padarymo metu nedirbo ir nesimokė, iš esmės charakterizuojamas teigiamai, savo veiką vertino neigiamai, po nusikaltimo naujų teisės pažeidimų nepadarė. Pagal duomenis byloje, jis nebuvo šio nusikaltimo iniciatorius ir pagrindinis vykdytojas. Teismas taip pat atsižvelgė į J. D. gyvenamąsias ir auklėjimo sąlygas (gyvena su motina, tėvas sūnaus auklėjimu nesidomi), į tai, kad nusikaltimą jis padarė atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms bei įvertino kitas aplinkybes, numatytas BK 91 str. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, skirdamas bausmes nuteistiesiems šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pilnai ir teisingai įvertino BK 54 ir 91 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 5 p. nurodytas aplinkybes ir nuosprendyje išsamiai jas aptarė, teismo išvados motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais bei teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Kolegija sutinka su nuosprendyje pateiktu faktinių bylos aplinkybių bei nuteistųjų asmenybių vertinimu ir konstatuoja, jog prokurorės apeliacinio skundo motyvai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo argumentų dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžio, A. A. ir J. D. paskirtos bausmės yra optimalios, nelaikytinos aiškiai per švelniomis ir dėl to neteisingomis.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokurorės pozicija dėl nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t.y. dėl vieno iš motyvų, kuriais jį grindžia savo apeliacinį skundą – jų prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl nusikalstamos veikos, nėra visiškai nuosekli. Antai, sakydama baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme prokurorė konstatavo, jog A. A. ir J. D. atsakomybę lengvina tai, jog jie prisipažino padarę nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi (181 b.l.). O apeliaciniame skunde prokurorė prieštaraudama pati sau jau neigia šią nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tvirtina, kad „...A. A. ir J. D. prisipažinimą lėmė byloje surinkti, neginčijamai jų kaltę pagrindžiantys įrodymai...“.
Esant tokioms aplinkybėms keisti skundžiamą teismo nuosprendį prokurorės skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas
NUTARĖ:
Nuteistojo A. A. ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti.