Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2240-339/2015, iškeltoje pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Telšių rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankui, R. L. dėl nuosavybės teisės į daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria nustatytas terminas pareiškimo dėl įgyjamosios senaties daiktui nustatymo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas teismui pateiktą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į nekilnojamąją daiktą – sandėlio patalpas, grindė aplinkybėmis, kad jis 2012-02-10 įsigijo keturis butus, kuriems naudojimuisi buvo priskirtos penkios sandėlio patalpos ir, kuriomis iki sandorio sudarymo naudojosi prieš tai buvę butų savininkai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nuo 2012 metų, o ankstesni savininkai nuo 2003 metų nepertraukiamai valdė minėtą turtą, juo naudojosi, visą valdymo laiką į šį turtą niekas pretenzijų nereiškė. Kartu su pareiškimu pateikė rašytinius įrodymus – 2012-02-10 įsigytų butų Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašus, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, ne trijų, o visų keturių butų techninės apskaitos bylų kopijas, techninę pastato charakteristiką – statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuotrauką, pirmo ir cokolinio pastato aukštų planus, pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenis, statinių išdėstymo planą. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas terminą pareiškimo trūkumams pašalinti nustatė remdamasis tuo, kad pareiškime nurodytos aplinkybės yra neaiškios, nepateikti jas patvirtinantys įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismo motyvus, atskirojo skundo argumentus, nors sutinka, kad vadovaujantis bendrais LR CPK 111 straipsnyje nustatytais reikalavimais pareiškėjas be kitų aplinkybių turi nurodyti aplinkybes, patvirtinančias procesinio dokumento dalyką, ir įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes, esant kitų asmenų suinteresiekiant proceso ekonomiškumo į bylą įtraukti suinteresuotus asmenimis, tačiau konkrečiu atveju pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimo ir trūkumų šalinimo taisykles, ir dėl tos priežasties nepagrįstai nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato LR CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui. Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir pareigas – nėra teisių be pareigų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises laikytųsi įstatymų. Pareiškime dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo be bendrųjų duomenų nurodytų LR CPK 111 straipsnyje, papildomai turi būti nurodyta nurodytas turtas kurį siekiama įgyti įgyjamąją senatimi, priežastys dėl kurių negalima gauti reikiamų dokumentų, aplinkybės ir įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimą. Vienas iš pagrindinių teismo proceso principų – teismo nešališkumas ir nepriklausomumas – reikalauja, kad teismas būtų nešališkas, todėl teismas už pareiškėją negali ne tik suformuluoti pareiškimo dalyko ir pagrindo, bet negali ir surinkti reikiamų įrodymų. Taigi nurodyti faktinį kiekvieno reikalavimo pagrindą bei pateikti jį pagrindžiančius įrodymus pareiškėją įpareigoja įstatymas (LR CPK 111 straipsnis, 113 straipsnis, 114 straipsnis, 135 straipsnio 2 dalis).

Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškimo padavimo ir nagrinėjimo tvarką reguliuoja LR CPK V dalies XXXIV skyriaus trečiasis skirsnis. Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, pareiškimas taipogi turi atitikti ir specialiuosius reikalavimus, nurodytus LR CPK 531 straipsnyje. Pažymėtina, kad pareiškimo priėmimo stadijoje teismas tik patikrina, ar yra procesinės prielaidos procesui teisme pradėti, įskaitant, ar pateiktas pareiškimas atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, pareiškime dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo turi būti nurodyti jau minėtame LR CPK 531 straipsnyje įtvirtinti papildomi reikalavimai, t. y. daikto aprašymas; daikto valdymo terminas; kad pareiškėjas yra sąžiningas ir teisėtas valdytojas, o valdymas visą laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas; kad nėra LR CK nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Taigi minėta teisės norma reikalauja nurodyti, tačiau ne įrodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 531 straipsnio 1-5 punktuose nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pareiškimo turinio matyti, kad LR CPK 531 straipsnio 1-5 punktuose įtvirtintos aplinkybės jame yra nurodytos.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškimo priėmimo stadijoje teismas taip pat neturi vertinti įrodymų pakankamumo ir/ar jų įrodomosios reikšmės, nes pareiškimo pagrindą sudarančios aplinkybės nustatinėjamos įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Pareiškėjui neįrodžius aplinkybių, kuriomis grindžiami pareiškimo reikalavimai, t. y. neįrodžius LR CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų įgyjamosios senaties faktui nustatyti, būtų pagrindas tokio pareiškimo netenkinti. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl įrodymų trūkumų yra reikšmingos pareiškimo patenkinimui, o ne teisei pareikšti pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aiškintis ar pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į statinius kitokiu būdu, ar pareiškėjo išvardyti materialūs objektai apskritai gali būti privačios nuosavybės teisės objektai, ar jie atitinka nekilnojamųjų daiktų požymius, ar gali būti suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai įstatymo nustatyta tvarka, ar yra savarankiški, o ne antraeiliai daiktai, pirmosios instancijos teismas turėtų nagrinėjant bylą iš esmės, o ne pareiškimo priėmimo stadijoje. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pareiškime nenurodyti visi bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, negali būti pagrindas taikyti ieškinio trūkumų institutą ir laikyti tai kliūtimi bylai iškelti, kadangi bylose, nagrinėjamose ypatingosios teisenos tvarka, teismas yra aktyvus ir gali savo iniciatyva spręsti bylos išnagrinėjimui reikšmingus procesinius klausimus, tame tarpe ir klausimą dėl suinteresuotų asmenų įtraukimo (LR CPK 443 straipsnio 3 dalis, 8 dalis).

Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas privalo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius sandėlių patalpų valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, taip pat įrodyti, kad pareiškime nurodytas nekilnojamasis turtas yra privačios nuosavybės teisės objektas, tačiau vertina, kad visi teismui kilę neaiškumai dėl ginčo esmės, dėl pareikštų reikalavimų turinio, įrodymų, taip pat būtinų įtraukti į bylos nagrinėjimą asmenų gali būti išspręsti teismo pasirengimo bylos teisminiam nagrinėjimui stadijoje (LR CPK 115 straipsnio 4 dalis, 225 straipsnio 5-6 punktai, esant reikalui – LR CPK 230 straipsnio 1 dalis), o ne pareiškimo priėmimo stadijoje. Taipogi, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad jei teismui pareikšto pareiškimo reikalavimai yra neaiškūs, teismas gali pasiūlyti pareiškėjui patikslinti pareiškimo reikalavimus, tačiau negali to laikyti pareiškimo trūkumu bei įpareigoti pareiškėją pareikšti kitokio pobūdžio reikalavimus. Procesinio dokumento dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra į teismą besikreipiančiojo asmens išimtinė teisė.

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo priėmimo bei trūkumų nustatymo, įrodymų išreikalavimo klausimus, todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-10-05 nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, LR CPK 338 straipsnis).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad jie neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį ir R. M. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjui.