Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija ) – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams dviem mėnesiams ir 16 MGL (2 000 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų D. Š., O. R. ir V. A. solidariai priteista 315,21 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais D. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį bei O. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo negauti.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. 19 val. 30 min. iki 2009 m. rugpjūčio 13 d. 7 val. 00 min., veikdamas bendrininkų grupe su D. Š., O. R. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei galimai su asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta, kurie organizavo ir vykdė neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą, neteisėtai, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 patvirtintas Fiziniams asmenims taikomas alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1. ir 3.4. punktų nuostatas, neturėdami cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, vykdė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens duotus nurodymus, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

O. R., kaip padėjėjas, stebėjo, kad nusikalstamos veikos bendrininkai nebūtų užklupti pasienio tarnybos pareigūnų, t. y. būdamas prie kelio Tauragė – Jurbarkas – Viešvilė – Klaipėda sankryžos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, stebėjo aplinką, kad galėtų mobiliojo ryšio telefonu įspėti nusikalstamos veikos bendrininkus apie pastebėtus pasienio tarnybos ir policijos pareigūnus, ir tokiu būdu užtikrindamas savalaikį pranešimą apie kylančią bendrininkų ir neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamų daiktų sulaikymo grėsmę, juos saugojo kol (duomenys neskelbtini) rajone, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos saugomame pasienio ruože, V. A. bei D. Š., veikdami kaip vykdytojai, bei kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys ir galimai asmenys, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta, laukė prie Nemuno upės, kol per upę, kurios farvateris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš Rusijos Federacijos, Kaliningrado srities teritorijos kranto į Lietuvos Respublikos teritorijos krantą, neteisėtai, išvengiant muitinės kontrolės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, atplukdė motorine valtimi 25 kartonines dėžes, kuriose buvo 12 500 pakelių cigarečių „Jin Ling“ paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 49 213 Lt. Tokiu būdu, pasikėsino perimti dėžes su cigaretėmis ir įgyti šias akcizais apmokestinamas prekes, pakrauti į nenustatyto asmens vairuojamą automobilį „XXXX“, registracijos numerio ženklas XXXXX, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes juos sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, o O. R. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) kaime.

Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė. Pasak nuteistojo, jis nusikaltimo vietoje atsirado atsitiktinai, prie upės pakrantės buvo atėjęs tik apsižvalgyti vietų žvejybai, o kai pro šalį važiavo automobilis ir pasiūlė pavežti, jis sutiko. Prašo atsižvelgti į liudytojo V. L. parodymus, kuris parodė, kad ties Viešvilės kaimu stebint Nemuno pakrantę, matė praeinantį asmenį, kurį po kurio laiko pasivijo automobilis. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jis tiesiogiai ar per kitus asmenis gavo kokių nors nurodymų, ar pavedimų atlikti nusikalstamus veiksmus ir juos vykdė. Teigia, kad su savimi neturėjo net telefono, todėl negalėjo gauti jokių nurodymų. Taip pat nenustatyti asmenys, kurie organizavo nusikaltimą, davė nurodymus bei dalyvavo perimant, gabenant ir įgyjant cigaretes.

Pažymi, kad nei įvykio vietos apžiūros protokolas, nei daiktų apžiūros protokolai, nei cigarečių muitinės vertės nustatymo aktai, nei liudytojų ir nuteistųjų D. Š. ir O. R. parodymai neįrodo jo kaltės, t. y. jog jis dalyvavo ar pasikėsino padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl jis turi būti išteisintas.

V. A. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo V. A. kaltė dėl padaryto nusikaltimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines bylos aplinkybes. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo V. A. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad neįrodyta jo kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, nusikaltimo vietoje atsidūrė atsitiktinai, nes ieškojo vietos būsimai žvejybai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, apeliantas V. A. savaip interpretuoja įrodymus ir tik sau naudinga linkme, visiškai jų nesieja su faktinėmis bylos aplinkybėmis, byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais.

Iš nuteistojo D. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad iš Rusijos pusės per Nemuną valtimi atplukdytas cigaretes krauti važiavo keturiese, pakeliui dar pasiėmė A. (t. y. M.). Kai pasigirdo šūviai, jis ir V. (t. y. A.) norėjo pabėgti automobiliu, tačiau automobilis įvažiavo į griovį, o V. (t. y. A.) kulka pataikė į galvą, todėl šis prašė nuvežti į ligoninę, tačiau juos sulaikė pasienio pareigūnai (t. 4, b. l. 11-12).

Iš kaltinamojo D. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad krauti kontrabandines cigaretes važiavo jis, D. (t. y. Š.), V., kurio pravardė „a“ (t. y. V. A.), automobilį „XXX“ vairavo V., kurio pavardės nežino. Kai per Nemuno upę iš Rusijos pusės atplaukė valtis su cigaretėmis, jis, M. (t. y. A. M.) ir D. (t. y. Š.) krovė cigaretes į automobilį. Kai pasigirdo šūviai, jie bandė pabėgti automobiliu, tačiau įvažiavo į griovį, o V. („a“) buvo peršautas žandas (t. 3, b. l. 23-24, t. 6, b. l. 8-10).

Iš nuteistojo O. R. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis žinojo ir suprato, kad iš Rusijos pusės Nemuno upe bus valtimi atplukdytos cigaretės, nes apie tai telefonu pasakė nežinomas asmuo, jam liepė stebėti aplinką.

Baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalyje padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nusikalstama veika padaroma bendrininkaujant, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas padaryti nusikalstamą veika gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais - ir įvykdomas bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Taip pat būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir rūšį. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra toks asmuo, kuris pats betarpiškai atlieka nusikalstamus veiksmus ir realizuoja konkretaus nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius arba tai padaro pasitelkęs nepakaltinamus arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią padaryti nusikalstamą veiką ir patys tiesiogiai dalyvauja nusikalstamų veikų daryme, tai jie visi yra nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai). Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį.

Iš liudytojų V. L. ir O. P. parodymų matyti, kad prie Nemuno upės buvo 4-5 asmenys, kurie vaikščiojo ir lūkuriavo, vėliau minėti asmenys bandė pabėgti automobiliu „XXX“, tačiau įvažiavo į griovį ir apvirto, po to keturi iš jų buvo sulaikyti, tarp jų buvo ir nuteistasis V. A., kuriam buvo sužalota galva, o vienas pabėgo. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog rastas apvirtęs automobilis „XXXX“, valst. Nr. XXXX, kitame automobilyje buvo rastos dėžės su cigaretėmis, pažymėtomis Rusijos Federacijos banderolėmis (t. 1, b. l. 5-30, 47-49). Tai atitinka nuteistojo D. Š., iš dalies kaltinamojo D. R. parodymus, jog tuo pačiu automobiliu juos nuvežė prie upės krauti iš Rusijos valtimi atplukdytas cigaretes, vėliau jie bandė pabėgti nuo pasieniečių, tačiau automobilis įvažiavo į griovį ir apvirto, todėl pareigūnai juos sulaikė, vienam iš jų buvo sužalota galva, o pabėgo tik vairuotojas. Šios aplinkybės iš esmės sutampa su liudytojų V. L. ir O. P. parodymais apie asmenis, kurie buvo prie upės, vėliau bandė automobiliu pabėgti, tačiau buvo panaudotas šaunamasis ginklas ir minėti asmenys sulaikyti, tarp jų buvo V. A., kuriam buvo sužalota galva. Teismui nekyla abejonių, kad nuteistasis V. A. taip pat buvo nusikaltimo padarymo vietoje ir kartu su kitais sulaikytais bei nuteistais asmenimis pasikėsino įgyti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes (tabako gaminius), kurios buvo atplukdytos valtimi iš Rusijos. Iš liudytojo V. L. parodymų matyti, kad per naktinio matymo prietaisą matė tik asmenų grupės siluetus, kurie buvo prie upės, todėl negalėjo matyti jų veidų ir atpažinti, nurodė tik asmenų skaičių (4-5), kuris sutampa su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio vietoje buvo kiti asmenys arba kita asmenų grupė. Byloje nustatyta, kad O. R. buvo toliau ir stebėjo aplinką, buvo sulaikytas vėliau, jo veiką kvalifikuota kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis). Todėl neginčijamai įrodyta, kad V. A. buvo kartu su D. Š. bei galimai nuo teismo pasislėpusiais asmenimis, dėl kurių baudžiamasis procesas atskirtas, ir krovė dėžes su cigaretėmis į automobilį, o išgirdę pareigūnų šūvius ir prasidėjus sulaikymo operacijai, jie visi įlipo į tą patį automobilį „XXX“, kurį vairavo V. ir bandė sprukti, tačiau buvo sulaikyti, nes minėtas automobilis apvirto. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad V. A. buvo šio nusikaltimo bendravykytoju.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, apeliantas prašo atkreipti dėmesį į liudytojo V. L. parodymus, kuris matė palei Nemuną einantį žmogų, kurį pasivijo automobilis. Iš liudytojo V. L. parodymų ištikrųjų matyti, kad specialia naktinio stebėjimo įranga prie upės buvo stebima grupė žmonių, vienas žmogus ėjo keliu, maždaug 15-20 metrų atstumu nuo Nemuno upės, vėliau jis sustojo prie automobilio ir grupės žmonių (t. 6, b. l. 80-81). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie liudytojo V. L. parodymai nepatvirtina nuteistojo versijos, kad jis (apeliantas) ėjo upės pakrante ieškoti vietos žvejybai, į kurią būtų vykęs vėliau. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis V. A. ne atsitiktinai atsidūrė įvykio vietoje, o buvo kartu su kitais asmenimis, dalis iš kurių vėliau buvo sulaikyti (taip pat nuteistuoju D. Š.), kurie, prasidėjus šaudymui bandė automobiliu sprukti nuo pasienio pareigūnų, tačiau netrukus buvo sulaikyti. Kita vertus, neįtikinami nuteistojo argumentai, kad naktį arba anksti ryte apeliantas net 30 km važiavo prie Nemuno upės ieškoti vietos žvejybai, nors jokių žvejybos įrankių su savimi neturėjo. Tuo labiau, neįtikinami ir primityvūs apelianto motyvai, kad į tokią žvejybos vietą būtų vykęs vėliau, jie prieštarauja aukščiau paminėtiems nuteistojo D. Š., kaltinamojo D. R. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad aplinką stebėjo O. R., kurio veiksmai kvalifikuoti kaip padėjėjo. Todėl neatmetama galimybė, kad liudytojas V. L. per naktinio stebėjimo įrangą matė keliu einantį O. R., kuris turėjo telefoną ir stebėjo aplinką. Tai, kad pas V. A. nebuvo rastas mobilusis telefonas nei įrodo, nei paneigia apelianto kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad po pareigūnų šūvių ir prasidėjus sulaikymo operacijai, įvykio vietoje buvę asmenys telefonus išmetė. Teisėjų kolegija vadovaujasi kaltinamojo D. R. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, nes jis buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau vėliau pasislėpė, todėl medžiaga dėl jo buvo išskirta (t. 6, b. l. 8-10, 59-60, 90-91, 99). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. A. buvo nusikaltimo vietoje ir veikdamas bendrininkų grupe su nuteistaisiais D. Š., O. R., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei asmenimis, dėl kurių baudžiamasis procesas išskirtas, iš anksto būdami pasiskirstę vaidmenimis ir užduotimis, aktyviais veiksmais pasikėsino įgyti akcizais apmokestinamas prekes - tabako gaminius. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis V. A. keldamas neįtikinamas ir nepagrįstas versijas, taip pasirenka gynybos būdą ir bando išvengti atsakomybės už padarytą veiką. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys būtų nepakaltinami arba nesulaukę amžiaus, dėl kurio jie negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl laikoma, kad bendrininkų grupė, kaip nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, inkriminuota pagrįstai.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad V. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neigia, kad žinojo arba suprato, jog pasikėsina įgyti uždraustas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes). Tačiau nusikalstamos veikos kaltės forma baudžiamojoje byloje įrodinėjama ne tik pagal tai, kaip subjektyviai ją suvokia kaltininkas (nuteistasis), bet remiantis objektyviais įrodymais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, V. A. nusikalstamos veikos kaltės forma nenurodyta. Tačiau nuteistasis V. A. suprato savo nusikalstamų veiksmų pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis) ir tai patvirtina kaltinamojo D. R. parodymai, jog V. A. važiavo krauti cigarečių, o liudytojų V. L. ir O. P. parodymais nustatyta, kad apeliantas buvo įvykio vietoje ir netoli jos buvo sulaikytas. Kita vertus, pasikėsinimas padaryti bet kokią tyčinę nusikalstamą veiką galimas tik esant tiesioginei tyčiai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvardijo V. A. kaltės formos, veikos kvalifikavimui šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Teisėjų kolegija minėto pažeidimo nelaiko esminiu, nevertina to kaip netinkamo baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų taikymo, nes nuteistojo teisės į gynybą nebuvo suvaržytos.

Klaipėdos teritorinės muitinės rašte nurodyta, kad sulaikytų 12 500 vnt. pakelių cigarečių „Jing Ling“ muitinė vertė su privalomai sumokėti mokesčiais yra 49 213 Lt (t. 1, b. l. 150). BK 212 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Baudžiamojo kodekso XXXI skyriaus straipsniuose (taip pat ir BK 199² straipsnyje) nurodytų daiktų (prekių) vertė apskaičiuojama pagal jų muitinę vertę, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius. Tai reiškia, kad cigarečių vertės nustatymas yra muitinės kompetencija, ši vertė apskaičiuota pagal pačiame BK nustatytas taisykles ir muitinės pažymoje nurodyta cigarečių vertė nekelia abejonių. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus aukščiau išdėstytus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 patvirtintas Fiziniams asmenims taikomas alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1. ir 3.4. punktų nuostatas, neturėdami cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, pasikėsino įgyti akcizais apmokestinamas prekes - tabako gaminius.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. 19 val. 30 min. iki kitos dienos 7 val. ryto. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė techninę klaidą ir klaidingai nurodė 2009 metus, nes nustatyta, jog nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. 19 val. 30 min. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d. 7 val. (t. 6, b. l. 108).

Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas V. A. bausmę, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę (ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs), padaryto nusikaltimo sunkumą, nusikalstamos veikos baigtumą – pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, akcizais apmokestinamų prekių kiekį, kuris nežymiai viršija nustatytą 250 MGL dydį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir paskyrė jam BK 199² straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios dydį nustatė arčiau minimumo. Jam skirti BK 199² straipsnio sankcijoje numatytą baudą nėra pagrindo, nes apeliantas anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tačiau jokių teigiamų išvadų nepadarė, priešingai, toliau daro nusikaltimus. Todėl V. A. paskyrus švelniausią bausmę – baudą nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. A. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.