- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-04
- Bylos Nr.
- 2S-109-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22600-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Skolininkas
- E. N.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-29518-595/2013 pagal pareiškėjo V. Z. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkės E. N. atžvilgiu, kuria pareiškėjo pareiškimą atsisakyta priimti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. Z. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 23 500 Lt skolos, 42 300 Lt palūkanų, 1000 Lt baudos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 375,75 Lt žyminio mokesčio priteisimo iš skolininkės E. N..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 9 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti.
Teismas nurodė, kad 2010-02-02 paskolos sutarties, sudarytos tarp kreditoriaus ir skolininkų M. S. ir M. L., 5 punkte numatyta, kad paskolos gavėjai paskolintą pinigų sumą įsipareigojo grąžinti iki 2011-02-02. Pagal 2010-02-02 sudarytos laidavimo sutarties su skolininke E. N. 1 punktą, laiduotoja (skolininkė) įsipareigojo atsakyti kreditoriui visu savo turtu, jei skolininkai neįvykdys savo prievolės ar jos dalies iki 2011-02-02. Taigi, prievolės įvykdymo terminas, laidavimo terminas suėjo 2011-02-02. Kreditorius V. Z. pareiškimą teismui pareiškė praleidęs CK 6.88 str. 1 d. numatytą 3 mėnesių tokiam reikalavimui reikšti terminą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas V. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį ir įpareigoti Vilniaus miesto apylinkės teismą priimti pareiškimą. Nurodo, kad paskolos davėjas ir paskolos gavėjai aiškiai susitarė, jog prievolė bus laikoma pasibaigusi ne 2011 m. vasario 2 d., bet kai paskola bus perduota paskolos davėjui arba įskaityta į paskolos davėjo sąskaitą (sutarties 7 punktas). Analogiškas susitarimas yra sudarytas ir tarp paskolos davėjo ir laiduotojos. Laidavimo sutarties 5 punkte nurodyta, kad laidavimo sutartis pasibaigia tada, kai pasibaigia ja užtikrinta prievolė, t. y. pareiškėjas ir laiduotoja susitarė, kad laidavimo susitarimas pasibaigs tada, kai bus iki galo įvykdyta prievolė ir bus visiškai atsiskaityta su paskolos davėju, ir nesiejo laidavimo pabaigos su konkrečia data, kaip kad pirmosios instancijos teismas vertino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo aiškią praktiką, kad tuo atveju, kai šalys susitaria, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, CK 6.88 str. 1 d. bei CK 6.89 str. 1 d. nustatyti terminai nėra taikomi. Be to, paskolos gavėjai nė karto neginčijo pagrindinės prievolės galiojimo, taip pat ir laiduotoja neginčijo laidavimo galiojimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pabrėžiama, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 str. 3 d.), o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Dėl šios priežasties skolininko prieštaravimai dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo ar dėl jo dalies taip pat gali būti nemotyvuoti (CPK 439 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimą, aiškinosi, ar skolininkės, kaip laiduotojos, prievolė nėra pasibaigusi, t. y. aiškinosi tas aplinkybes, kurios patvirtina (paneigia) kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą, o tą, kaip minėta, CPK 435 straipsnio 3 dalis draudžia daryti.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti aiškaus pareiškimo nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.), nes tiek teismo atlikta sutarčių nuostatų analizė, tiek pareiškėjo atskirojo skundo argumentai patvirtina, kad pareiškimo (ne)pagrįstumas galėtų būti konstatuotas tik atlikus išsamų įrodymų bei teisės normų ir teismų praktikos vertinimą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo pareiškimą, netinkamai taikė pareiškimo priėmimo klausimą reglamentuojančias teisės normas, todėl klausimą išsprendė neteisingai, kas yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. Z. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.