Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sedro grupė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-18204-886/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „HeidelbergCement Klaipėda“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sedro grupė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės prievolės apmokėti pirkimo–pardavimo sutartimi numatytas netesybas (delspinigius) už prievolės įvykdymo termino praleidimą, šalims skirtingai aiškinant sudarytos sutarties nuostatas, numatančias netesybų (delspinigių) dydį ir apmokėjimo tvarką, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsakovei, iki priimant galutinį teismo sprendimą byloje, apmokėjus pagrindinę skolą.

14. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2018 m. birželio 29 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė įsipareigojo sutartyje ir jos prieduose nurodytomis sąlygomis parduoti atsakovei įvairią statybinę produkciją, o atsakovė įsipareigojo priimti produkciją ir už ją sumokėti sutartyje ir jos prieduose nustatyta tvarka (Sutarties 1.1, 2.2.1, 2.2.2, 5.1 punktai). Pagal 2018 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. HCKL23691 atsakovė pirko produkcijos už 56 850,88 Eur (apmokėjimo terminas iki 2018 m. lapkričio 12 d.). Ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad pagal nurodytą sąskaitą faktūrą atsakovė jai yra skolinga 15 000,00 Eur. Tuo tarpu atsakovė aplinkybių dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, prekių pagal sutartį įsigijimo fakto ir pagrindinės 15 000,00 Eur skolos dydžio ir pagrįstumo neginčijo, pateikdama teismui prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo, pripažino skolą ir savo prievolę įvykdė, nurodydama, kad 15 000,00 Eur dydžio skola ieškovei yra apmokėta 2019 m. balandžio 26 d.

16. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 6, 7 dalys), pagal kurį atsiranda prievoliniai teisiniai šalių tarpusavio santykiai, teisės ir pareigos.

17. Kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys.

18. Aiškinant ginčo sutarties sąlygas dėl netesybų būtina atsižvelgti į tai, koks yra netesybų tikslas. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Netesybų prigimtis yra dvilypė. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi, netesybos yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį,– viena civilinės atsakomybės formų. Netesybos, kaip vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, atlieka skatinamąją prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia iki prievolės įvykdymo momento, ir užtikrinamąją funkciją, kuri atsiranda po prievolės įvykdymo termino suėjimo. Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius. Taigi sutartinėmis netesybomis šalys, siekdamos sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, iš anksto susitaria, kokio dydžio netesybos bus mokamos, jeigu laiku ar tinkamai nebus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, ir netesybų kiekvienos iš šalių naudai dydis yra šalių derybų objektas.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė ginčo sutarties 5.4 punktu susitarė, jog atsakovei laiku nesumokėjus už produkciją, moka ieškovei 0,02 procentus dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną, nuo laiku nesumokėtos sumos. Atsakovė apmoka ieškovės pateiktą delspinigių sąskaitą atskiru mokėjimo pavedimu, nurodant delspinigių sąskaitos numerį. Sutarties 5.5 punktu šalys susitarė, kad atsiskaitant už gautą produkciją, atsakovė privalo pirmiausia apmokėti už anksčiausiai (pagal datą) gautą produkciją, mokėjimo pavedime nurodant apmokamos PVM sąskaitos faktūros numerį. Tuo atveju, kai atsakovė už produkciją atsiskaito pavėluotai, pagal sutarties 5.4. punktą, gavusi delspinigių sąskaitą, atsakovė privalo pirmiausia sumokėti delspinigius ir tik po to daryti sekančius mokėjimus už produkciją (eilės tvarka). Sutarties 5.6 punkte numatyta, kad jeigu atsakovė nevykdo sutarties 5.5 punkto reikalavimų, ieškovė iš atsakovės sumokėtos sumos pirmiausia užskaito priskaičiuotų (pagal sąskaitą) delspinigių sumą, ir tik po to, likusia suma mažina atsakovės įsiskolinimą už produkciją, nepriklausomai nuo to, kas bus nurodyta atsakovės mokėjimo pavedime.

20. Atsakovės nuomone, šios nutarties motyvų 19 punkte nurodytos sutarties nuostatos reiškia, kad jai pareiga apmokėti delspinigius kyla tik tokiu atveju, kai ieškovė išrašo ir pateikia jai atskirą PVM sąskaitą faktūrą su paskaičiuota delspinigių suma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą šalių susitarimą dėl netesybų (delspinigių), neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių rašytine sutartimi įtvirtintas susitarimas dėl netesybų (delspinigių) yra aiškiai išreikštas ir nedviprasmiškas, netesybos siejamos su nustatytų įsipareigojimų neįvykdymu, kas atitinka CK 6.71 straipsnio 1 dalyje pateiktą netesybų sampratą. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo sutartimi susitarus dėl delspinigių dydžio ir apskaičiavimo tvarkos, atsakovei laiku neatsiskaičius už ieškovės tiektą produkciją, pastarajai neišrašius atskiros PVM sąskaitos faktūros su paskaičiuotais delspinigiais ir nepateikus jos atsakovei apmokėjimui, atsakovei išnyksta prievolė tokius delspinigius apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta pozicija, kad sutarties nuostatos dėl netesybų (delspinigių) nereiškia nieko kito, kaip susitarimą dėl jų dydžio ir apskaičiavimo tvarkos, tuo tarpu iš to išplaukiančios nuostatos tenustato jų apmokėjimo ir paskirstymo tvarką, kas nereiškia, kad atskiros PVM sąskaitos faktūros nepateikimas atsakovei gali sąlygoti prievolės dėl mokėtinų delspinigių pasibaigimą.

21. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Tai reiškia, kad, pirma, netesybų už prievolės pažeidimą ir realaus prievolės įvykdymo (CK 6.213 straipsnio 1 dalis) galima reikalauti tik tada, kai prievolė pažeidžiama praleidžiant prievolės įvykdymo terminą, antra, skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą, negali vietoje sutarties įvykdymo kreditoriui sumokėti netesybas ir nevykdyti sutarties.

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, to neginčijo ir atsakovė, kad ji skolą ieškovei sumokėjo praleidusi jos apmokėjimo terminą, t. y. 2019 m. balandžio 26 d., jau esant priimtam preliminariam teismo sprendimui. Atsakovei praleidus piniginės prievolės pagal ginčo sutartį įvykdymo terminą, jai pagal ginčo sutarties 5.4 punktą kylą pareiga mokėti 0,02 procentus delspinigių, kurie pagal ieškovės paskaičiavimą iki 2019 m. balandžio 16 d. (kreipimosi į teismą diena) sudaro 462,00 Eur. Atsakovė ieškovės apskaičiuotų delspinigių dydžio neginčijo, todėl esant praleistam pagrindinės skolos apmokėjimo terminui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė sutartyje numatytus delspinigius. Priešingos išvados nesudaro pagrindo daryti ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ieškovei ir atsakovei vedant derybas dėl taikos sutarties sudarymo, t. y. siekiant skolos mokėjimą išdėstyti dalimis, ieškovė, atsakovei atsakingai vykdant taikos sutartimi nustatytus dalinius mokėjimus, iš esmės būtų atsisakius reikalauti jai priklausančių delspinigių ir palūkanų. Šalims nepavykus pasiekti susitarimo dėl taikaus skolos apmokėjimo, ieškovė neprarado teisės reikalauti sutartimi sulygtų netesybų (delspinigių) apmokėjimo, o toks nuolaidų atsakovei darymas, nereiškia, kad sutarties nuostatomis nėra susitarta dėl atitinkamų sutarties neįvykdymo padarinių.

23. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir ieškovė reikalavo taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, todėl šiam specialiajam įstatymui turint pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, teismas pagrįstai taikė minėto įstatymo nustatyto dydžio palūkanas. Nustačius, kad atsakovė turi prievolę apmokėti ginčo sutartimi nustatyto dydžio delspinigius už pradelstą įvykdyti piniginę prievolę laikotarpį, iš atsakovės ieškovės naudai pagrįstai priteista 8 (aštuoni) procentai metinių palūkanų nuo nesumokėtos 462,00 Eur delspinigių sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka ir su iš jos ieškovės naudai priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, argumentuojant tuo, kad sumokėjus pagrindinę skolą dar iki gaunat preliminarų teismo sprendimą, dalis bylos buvo baigta nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės, todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos remiantis priežasties teorija. Atsakovė teigia, kad ji su ieškove dėl skolos apmokėjimo derėjosi ir ieškovei buvo žinoma aplinkybė dėl laikinų finansinių sunkumų, tačiau atsakovė neinformavo atsakovės dėl ketinimo kreiptis į teismą, tokiu būdu elgėsi nesąžiningai. Būtent atsakovės nurodytose apeliacinio skundo ribose, spręsdamas dėl priteistų iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų teisėtumo ir pagrįstumo, ir pasisako apeliacinės instancijos teismas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

25. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios bendrosios civilinio proceso teisės normos taikomos visais atvejais, jei specialiosios teisės normos nenustato kitaip.

26. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė pateikdama ieškinį dokumentinio proceso tvarka yra sumokėjusi 174,00 Eur žyminio mokesčio, taip pat turėjo 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 363,00 Eur ieškinio parengimas ir 363,00 Eur atsiliepimas į prieštaravimus parengimas (e. b. l. 103-105). Atsakovė šių išlaidų dydžio ir pagrįstumo neginčija. Atsakovė su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis nesutinka, kadangi, jos teigimu, ieškovė yra nesąžininga, nes neįspėjusi atsakovės, pasikreipė į teismą, nors dėl skolos sumokėjimo buvo vedamos derybos, o reikalavimą dėl delspinigių pareiškė nepagrįstai.

27. Jau minėta, kad ieškovė atsakovei ieškiniu yra pareiškusi du materialiuosius reikalavimus: dėl 15 000,00 Eur skolos ir 462,00 Eur dėl delspinigių priteisimo. Atsakovė reikalavimą dėl pagrindinės skolos priteisimo patenkino tik priėmus preliminarų teismo sprendimo. Byloje nėra ginčo, to neneigia ir atsakovė, kad 15 000,00 Eur skola buvo sumokėta jau esant pradelstam jos apmokėjimo terminui. Pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų kompensuojamosios dalies, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina į tokias išlaidas patvirtinančius finansinius dokumentus bei į aplinkybę, ar ieškovės elgesys, kreipiantis į teismą, procesiniu aspektu buvo pateisinamas ir sąlygojantis tokių išlaidų atsiradimą (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

28. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ieškovė turėjo pagrįstą reikalavimą į atsakovę, o atsakovė buvo pažeidusi sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. per nustatytą terminą neapmokėjo skolos už gautą produkciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo vedamos derybos, jau esant pažeistam piniginės prievolės įvykdymo terminui, nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo pasikreipus į teismą dėl skolos iš atsakovės priteisimo. Priešingai, ta aplinkybė, jog ieškovė kreipėsi į teismą, tokiu būdu gindama savo pažeistas teises, tik patvirtina, jog tarp šalių taikus susitarimas dėl skolos apmokėjimo nebuvo pasiektas. Be to, atsakovė į bylą nėra pateikusi objektyvių įrodymų, kad jos veiksmai, po priimto preliminaraus teismo sprendimo apmokant susidariusią skolą ieškovei, yra sąlygoti vykusių derybų, o ne ieškovės inicijuoto teisminio proceso (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju atsakovė pažeidė prievolę apmokėti laiku susidariusią skolą ieškovei (terminas praleistas penkis mėnesius), o pareikšdama prieštaravimus, taip pat ginčijo ir pagrįstai ieškovės paskaičiuotus delspinigius, neigdama jų teisėtumą, ko pasėkoje, siekdama apginti savo pažeistas teises, ieškovė turėjo tam tikras bylinėjimosi išlaidas – žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų rengimo išlaidos. Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu galutiniu teismo sprendimu pagrįstai iš atsakovės ieškovės naudai buvo priteistos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurių susidarymą sąlygojo pačios atsakovės elgesys, laiku neatsiskaitant su ieškove už gautą produkciją.

29. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą galutinį teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nėra pateikus prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl dėl jų atlyginimo jai nespręstina (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

31. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės, negu minimali priteistina suma, todėl, vadovaujantis LR teisingumo ministro ir LR finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290), valstybei šios išlaidos nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.