- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-129-72-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00046-2008-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Tomas Zdanavičius (pran.), Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- D. B.
- Nukentėjusysis
- V. V.
- Advokatai
- Rolandas Vaitekūnas
Teisėja Silvija Jakštienė Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00046-2008-5
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, nuteistajam D. B., gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui, nukentėjusiajai V. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 5 d. ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75, 68 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dviems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. D. B. iš kaltinimo pagal BK 144 str. išteisintas, kadangi nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Priteista iš D. B. V. V. 11 398 turtinės žalos atlyginimui, 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir 1000 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. nuteistas už tai, kad 2008-01-20 apie 21.00 val. Panevėžio raj., kelio (duomenys neskelbtini) 1 km 800 m, vairuodamas automobilį Nissan Patrol, valst. Nr. ženklai (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 172 ir 173 punktų reikalavimus – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu momentu galėtų suvaldyti transporto priemonę, turėdamas objektyvią galimybę pastebėti priekyje jo važiuojamojoje eismo juostoje kliūtį – dviratininką A. P., savalaikiai nestabdė automobilio, nemažino važiavimo greičio ar saugiai neapvažiavo dviratininko, ko pasekoje partrenkė dviratininką A. P., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo dviratininkas A. P..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti 2009 m. gruodžio 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – jį išteisinantį nuosprendį, civilinį ieškinį atmesti, o tuo atveju, jeigu teismas prieitų išvados, kad jis yra kaltas BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo padarymu, prašo nuosprendį pakeisti ir civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinti, o dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 6731 Lt. Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas išvadas grindė tik prielaidomis, nuosprendis nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame nurodytų išvadų pagrįstumo. Iš teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų matyti, kad jie nepatvirtina jo kaltės, be to, teismas nepaneigė jo nurodytas nekaltumą patvirtinančias aplinkybes. Teismas padarė išvadą, kad jo kaltė yra pilnai įrodyta teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma – jo prisipažinimu, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, eksperimento rezultatais, liudytojų A. G., A. O. parodymais. Teismo nuomone, jis turėjo objektyvią galimybę pastebėti priekyje važiuojantį dviratininką nemažesniame kaip 69,4 – 55,8 m atstume iki susidūrimo vietos ir šią išvadą grindė išimtinai tik eksperimento protokolo duomenimis. Tačiau teismas, jo kaltę grįsdamas minėto eksperimento metu užfiksuotais duomenimis ir laikydamas šį įrodymą neginčijamu ir nekeliančiu abejonių, visiškai neįvertino bei nepasisakė dėl jo nurodyto šio eksperimento netinkamo atlikimo - kitokio nei buvo įvykio metu, atšvaito panaudojimo, įvykio metu buvusio apšvietimo bei tokių pat oro sąlygų neatkūrimo. Mano, kad tokie eksperimento metu užfiksuoti duomenys kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu dėl objektyvios galimybės pastebėti priekyje važiuojantį dviratininką nemažesniu kaip 69,4-55,8 m atstumu iki susidūrimo vietos. Nurodo, kad teismo prašė laikantis BPK 197 str. reikalavimų atlikti pakartotinį eksperimentą, tačiau toks jo prašymas buvo atmestas. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašo užtikrinti pakartotino minėto eksperimento atlikimą, laikantis BPK 197 str. reikalavimų ir užtikrinti minėtų aplinkybių atkūrimą. Taip pat teismas nepagrįstai netenkino ir jo prašymo paskirti papildomą eismo įvykio tyrimą. Nurodo, kad teismas nevertino įvykio vietoje esančio keliuko į karjerus bei galimo dviratininko išvažiavimo į kelią iš šio keliuko. Todėl taip pat prašo paskirti papildomą eismo įvykio tyrimą arba teismo eismo įvykio ekspertizę, tikslu nustatyti, ar jo veiksmai būtų techniniu požiūriu priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, jei nukentėjusysis būtų išvažiavęs iš prieš eismo įvykio vietą esančio keliuko į karjerus. Apeliantas teigia manantis, jog teismui atmetus prašymus, jam buvo atimta galimybė įrodinėti nekaltumą bei gintis nuo jam inkriminuoto nusikaltimo. Skunde nurodo, kad teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis dėl jo veikos kvalifikavimo pagal minėtą BK straipsnį yra labai lakoniška, trumpa, neišsami bei grįsta tik eksperimento protokole užfiksuotais abejotinais tyrimo duomenimis. Be to, teismas nesilaikė savo pareigų – visomis priemonėmis nustatyti tiesą byloje, taip pat nesilaikė ir įstatyminių reikalavimų, todėl mano, kad priimtas nuosprendis turi būti pripažintas iš esmės pažeidžiančiu baudžiamojo proceso įstatymą ir neteisėtu.
Apeliantas teigia manantis, jog nuosprendis yra nepagrįstas ir dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Nurodo, kad teismų praktikoje broliams ir seserims kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, priteisiama tik išimtiniais atvejais. Tuo tarpu teismas, priteisdamas nukentėjusiojo seseriai V. V. 1500 Lt neturtinės žalos nukrypo nuo teismų praktikos, nes nenurodė jokių išimtinių aplinkybių buvimo. Be to, teismas, priteidamas atlyginti 7000 Lt turtinę žalą dėl paminklo pastatymo, neįvertino, kad paminklas buvo pastatytas ir kapavietės tvarkymo darbai buvo atlikti ant bendros šeimos kapavietės. Mano, kad šios išlaidos yra susijusios ne tik su žuvusiuoju, bet ir su kitais kapavietėje palaidotais asmenimis – motina ir tėvu, todėl atitinkamai 2/3 turėtų būti mažinamos, t. y. iki 2333 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ir nešališkai teisiamajame posėdyje išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus, atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, tiksliai nustačius faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir apelianto veiką teisingai kvalifikavus pagal BK 281 str. 5 d.
Nuteistasis D. B. nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir iš esmės ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodo, kad išvados dėl jo kaltės grindžiamos tik prielaidomis, o ne teismo metu ištirtais įrodymais, nuosprendis nėra įtikinamas ir kelia abejonių. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi apelianto nuomonė dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant nuteistojo D. B. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Nuteistojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais, nuosprendį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Tuo tarpu apeliantas skunde analizuoja kiekvieną įrodymą atsietai vienas nuo kito ir daro išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių nebuvimo, t. y. jų neįrodytumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka.
Apeliantas skunde teigia, kad nuosprendyje išdėstyti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d.. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantas, kolegija laiko, kad D. B. kaltė pilnai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų visuma - įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolais, specialistų išvadomis, eksperimento rezultatais, liudytojų A. G., A. O., V. V. parodymais, taip pat paties nuteistojo parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Nuteistasis viso proceso metu neigė kelyje pastebėjęs dviratininką ir parodė, kad įvykio dieną važiavo namo iš Panevėžio į Kaimiškio kaimą apie 80-90 km/h greičiu. Buvo tamsu, šlapdriba ar lijo, kelias buvo šlapias. Važiavo įjungtomis trumposiomis šviesomis, nes jam iš priekio, priešinga eismo juosta, važiavo 3-4 automobiliai. Minėti automobiliai sumažino jo matomumą, todėl sumažino važiavimo greitį, bet gal ne tiek, kiek reikėjo. Priekyje jokio važiuojančio dviratininko nematė. Prieš geležinkelio pervažą pajuto smūgį į dešinę automobilio pusę. Automobilio nestabdė, kad nesumėtytu. Truputį pavažiavęs į priekį, apsisuko ir sugrįžo į tą pačią vietą. Joje pašvietęs, nieko įtartino nepamatė. Anksčiau tame pačiame kelyje panašiomis aplinkybės yra numušęs šerną, todėl pagalvojo, kad atsitiko panašus įvykis (T. 2, b. l. 22-23). Tačiau kolegija mano, kad tokie nuteistojo parodymai, jog jis dėl sumažėjusio matomumo jį apšvietus priešais važiavusių transporto priemonių, nepamatė nukentėjusiojo, nepaneigia jo kaltės dėl eismo įvykio kilimo, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, pats nuteistasis pripažino, kad sumažėjus jo matomumui, jis greičio nesumažino tiek, kad galėtų saugiai važiuoti toje kelio dalyje. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo elgesys kelyje prieštaravo Kelių eismo taisyklių reikalavimams. Priešingai, byloje yra pakankamai duomenų, kad nukentėjusysis A. P., važiavęs kelyje dviračiu, laikėsi atsargumo priemonių, buvo pastebimas ir nekėlė pavojaus eismo saugumui. Iš įvykio vietos ir prie jo esančio plano matyti, kad A. P. dviračio dalys rastos išsimėtę kelio (duomenys neskelbtini) 1 km 800 m, dešiniajame kelkraštyje. Tame pačiame kelkraštyje rastas ir A. P. lavonas. 199,50 m nuo kilometro stulpelio ir 0,20 m. nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto ant važiuojamosios dalies rastos išsibarstę 0,50 m. spinduliu smulkios veidrodžio šukės, raudonos spalvos atšvaitų šukės ir žalios spalvos automobilio glaisto bei dažų gabalėliai, veidrodėlio rėmas (T. 1, b. l. 6-9). Iš rastų įvykio vietoje daiktų apžiūros protokolo matyti, kad tikėtina, jog raudono atšvaito šukė, ant kurios matyti įspausti skaičiai ..202 0... ir kurios dydis 11x15 mm, gali būti iš įvykio vietoje rasto sulaužyto dviračio galinio atšvaito. Šviesiai raudonos spalvos atšvaito šukė, kuri yra netaisyklingos trapecijos formos ir 26x20 mm dydžio yra iš kito atšvaito (T. 1,b.l. 13-18). Dviračio apžiūrų protokoluose nurodyta, kad ant dviračio vairo yra priekinis žibintas baltu stiklu. Virš priekinio rato yra iš balto metalo strypelių suvirintas krepšys, kuris pritvirtintas prie priekinių dviračio šakių. Ant minėto krepšio priekio yra pritvirtintas apvalus atšvaitas baltu stiklu. Toks pat metalinis krepšys yra pritvirtintas ir ant dviračio bagažinės, tik šis krepšys visiškai sulankstytas, sulaužytas ir praradęs formą. Ant užpakalinio purvasargio, kuris yra nulenktas dviračio užpakalinės stebulės link, yra pritvirtintas apvalus atšvaitas, kuriame likusi dalis raudono stiklo šukių. Prie atraminių galinio rato šakių matyti pritvirtintas juodas guminis purvasargis. Ant šio purvasargio yra pritvirtintas apvalus raudonos spalvos atšvaitas, kurio stiklas centre yra ištrupėjęs (T. 1, b. l. 11-18). Iš Mykolo Romerio Universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. M 59/08(05) matyti, kad A. P. lavono kraujyje etilo alkoholio nerasta (T. 1, b. l. 32-33, 35). Liudytojas A. O. teisme parodė, kad A. P. dviratis, kas liečia atšvaitus, buvo labai tvarkingas. Ant A. P. dviračio galo buvo pritvirtintas krepšys, o prie jo didelis trikampio formos apie 20 cm aukščio raudonas atšvaitas nuo traktoriaus, todėl A. P. iš dviračio galo tamsiu paros metu buvo gerai matomas. Tai, kad ant A. P. dviračio priekio ir galo buvo atšvaitai, teisme patvirtino ir nukentėjusioji V. V. (T. 2, b. l. 21). Netikėti liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, nes juos pilnai patvirtina kiti virš aptarti įrodymai. Kolegija pažymi, kad be paminėtų įrodymų, D. B. kaltę pilnai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto pateiktoje išvadoje Nr. 11Š-84(08) nurodyta, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų (automobilis nuvažiavo iš įvykio vietos, automobilio ratų stabdymo pėdsakų, objektų, įgalinančių nustatyti pėsčiojo partrenkimo vietą kelio išmatavimų atžvilgiu), pagal kuriuos galima būtų apskaičiuoti automobilio Nissan Patrol, v/n CHC, važiavimo greitį eismo įvykio metu ir matematiniais skaičiavimais atkurti susidariusią prieš eismo įvykį kelio situaciją, kurios pagrindu būtų galima vienareikšmiai nustatyti šio kelių eismo įvykio mechanizmą. Įvertinus automobilio Nissan Patrol, v/n (duomenys neskeltini) ir dviračio „Rambynas“ sugadinimus bei plane prie kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo esančius duomenis (lavonas, dviračio ratai ir vairas, krepšys, dviratininko aprangos detalės yra kelio dešinėje pusėje už jo sankasos ribų, o veidrodžio stiklo šukių išsibarstimo zona yra važiuojamosios dalies dešiniame krašte) duoda pagrindą teigti, kad dviratininko A. P. ir automobilio Nissan Patrol, v/n (duomenys neskelbtini), susidūrimo vieta galėjo būti kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje arba dešiniajame kelkraštyje prieš pirmą automobilio judėjimo krypties atžvilgiu objektą (dviratininko aprangos detalės). Konkrečių susidūrimo vietos koordinačių, kelio ilgio ir pločio atžvilgiu, nustatyti negalima, nes baudžiamosios bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie dviratininko A. P. judėjimo trajektoriją prieš pat susidūrimą, automobiliui Nissan Patrol savo priekinės plokštumos dešiniąja puse (ties dešiniuoju žibintu), suduodant smūgį į dviračio, galimai važiavusio išilgine kelio kryptimi, automobilio judėjimo kryptimi, galinę dalį (galinį ratą). Po šio kontakto dviratininkas A. P. ir dviračio dalys galėjo būti numestos į priekį ir į dešinę už kelio sankasos ribų, automobilio judėjimo kryptimi, į plane pažymėtas vietas, o automobilis galimai buvo sustojęs ties plane pažymėta stiklo šukių išsibarstymo vieta, po ko nuvažiavo iš įvykio vietos. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų (automobilio ratų stabdymo pėdsakų), pagal kuriuos galima būtų apskaičiuoti automobilio Nissan Patrol, v/n (duomenys neskelbtini), važiavimo greitį eismo įvykio metu. Susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje (atveju, jei dviratininkas A. P. važiavo kelio važiuojamąja dalimi) automobilio Nissan Patrol, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojas D. B., pastebėjęs kliūtį – dviratininką jo važiuojamojoje eismo juostoje, privalėjo savalaikiai stabdyti automobilį arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, o dviratininkas A. P. tamsiu paros metu privalėjo važiuoti tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį arba važiuoti važiuojamosios dalies dešine kraštine juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, dviračio priekyje degant baltos šviesos žibintui, gale esant raudonos šviesos atšvaitui, iš abiejų šonų – oranžiniams šviesos atšvaitams. Jeigu šioje eismo situacijoje susidūrimas su dviratininku A. P. įvyko kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio Nissan Patrol vairuotojas D. B., važiuodamas jo nurodytu apie 80 km/h greičiu su artimosiomis žibintų šviesomis, turėjo objektyvią galimybę pastebėti priekyje važiuojantį dviratininką nemažesniame kaip 69,4-55,8 m atstume iki susidūrimo vietos, ir laiku nemažino važiavimo greičio arba neapvažiavo dviratininko, tokiu atveju automobilio Nissan Patrol, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. B., pastebėjęs priekyje važiuojantį dviratininką A. P., laiku nemažino važiavimo greičio arba neapvažiavo dviratininko, ko pasekoje partrenkė dviratininką ir tai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Jeigu šioje eismo situacijoje susidūrimas su dviratininku A. P. įvyko kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio Nissan Patrol vairuotojas D. B., važiuodamas jo nurodytu apie 80 km/h greičiu su artimosiomis žibintų šviesomis, neturėjo objektyvios galimybės pastebėti priekyje važiuojantį dviratininką nemažesniame kaip 69,4-55,8 m atstume iki susidūrimo vietos, tokiu atveju dviratininkas A. P., tamsiu paros metu važiuodamas kelio važiuojamąja dalimi, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų automobilio Nissan Patrol vairuotojui D. B. bei sudarė sunkiai pastebimą ir neišvengiamą kliūtį automobilio Nissan Patrol eismui bei potencialią grėsmę eismo saugumui ir tai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei buvo pagrindine sąlyga jam kilti. Jeigu šioje eismo situacijoje susidūrimas su dviratininku įvyko dešiniajame kelkraštyje (žiūrint link Subačiaus), tokiu atveju automobilio Nissan Patrol vairuotojas D. B., nevažiavo dešine eismo juosta, kirto dešinį važiuojamosios dalies kraštą ir susidūrė su dviratininku A. P. ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Jeigu šioje eismo situacijoje susidūrimas su dviratininku įvyko dešiniajame kelkraštyje (žiūrint link Subačiaus), tokiu atveju tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, įgalinančių teigti, kad dviratininko A. P. veiksmai techniniu požiūriu būtų buvę priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (T. 1, b. l. 65-71). Abejoti specialisto išvada teismas neturi pagrindo, nes ją teisiamojo posėdžio metu pilnai patvirtino specialistas K. G.. Pastarasis teisme paaiškino, kad pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti yra aiškiai išdėstyta specialisto išvados 6-7 dalyse. Jeigu šioje eismo situacijoje susidūrimas su dviratininku A. P. įvyko kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio Nissan Patrol vairuotojas D. B., važiuodamas jo nurodytu apie 80 km/h greičiu su artimosiomis žibintų šviesomis, turėjo objektyvią galimybę pastebėti priekyje važiuojantį dviratininką nemažesniame kaip 69,4-55,8 m atstume iki susidūrimo vietos, ir laiku nemažino važiavimo greičio arba neapvažiavo dviratininko, tokiu atveju automobilio Nissan Patrol, vairuotojas D. B., pastebėjęs priekyje važiuojantį dviratininką A. P., laiku nemažino važiavimo greičio arba neapvažiavo dviratininko, ko pasekoje partrenkė dviratininką ir tai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, pagal kuriuos galima būtų apskaičiuoti automobilio Nissan Patrol važiavimo greitį eismo įvykio metu. Ta aplinkybė, kad 10 metrų iki įvykio vietos yra keliukas, jam nebuvo žinoma. Nėra duomenų, iš kur A. P. išvažiavo, nežinoma trajektorija, ar dviratininkas staiga išvažiavo į kelią, esant 69 m. atstumui. Tam reikalingas atskiras tyrimas. Į visus klausimus išvadoje atsakė pagal tuo metu buvusius pateiktus duomenis. Tyrimą darė nežinodamas vėliau daryto eksperimento rezultatų, netyrė matomumo, esant standartiniams ar kitokiems atšvaitams (T. 2, b. l. 23-24). Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netyrė, ar jo veiksmai būtų buvę techniniu požiūriu priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, jei nukentėjusysis būtų išvažiavęs iš prieš eismo įvykio vietą esančio keliuko į karjerus ir nepagrįstai tuo tikslu nepaskyrė papildomo eismo įvykio tyrimo. Tačiau kolegija pažymi, kad būtinybės tirti šios aplinkybės nėra, nes byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis A. P. galėjo išvažiuoti iš minėto keliuko. Priešingai, byloje yra duomenų, kad A. P. tuo keliuku nevažiavo. Iš liudytojo A. O. parodymų matyti, kad A. P. įvykio dieną buvo pas jį užvažiavęs. A. P. važiavo į Panevėžį taisyti batų, o grįždamas dar žadėjo užvažiuoti. Mano, kad 21 val. A. P. važiavo į namus, jam nebuvo jokio reikalo važiuoti keliuku į tvenkinius. Pas jį reikia važiuoti tuo pačiu keliu, kuriuo važiavo A. P. (T. 2, b. l. 48). Be to, pats nuteistasis teigia visai nematęs dviratininko ir pajutęs smūgį į dešinę automobilio pusę nesuprato, kad atsitrenkė į dviratininką, todėl darytina išvada, kad apelianto aukščiau minėtieji teiginiai tėra tik jo spėjimas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo atlikti papildomą eismo įvykio tyrimą. Apelianto kaltę pilnai įrodo ir atlikto eksperimento metu gauti duomenys. Iš eksperimento protokolo matyti, kad eksperimento metu, dalyvaujant D. B., atkuriant įvykio situaciją, kelyje (duomenys neskelbtini), nuo kilometro stulpelio, žyminčio minėto kelio 2 km, apie 410 m atstumu Panevėžio link, ties dešiniu kelio važiuojamosios dalies kraštu buvo pastatytas dviratis, ant kurio galinio rato sparno pritvirtintas raudonas atšvaitas, taip pat ant dviračio bagažinės, dviračio gale, imituojant metalinį ant žuvusiojo A. P. dviračio buvusį krepšį su trikampiu traktoriaus atšvaitu, buvo pritvirtintas trikampis raudonas traktoriaus atšvaitas. Eksperimento metu D. B. priklausančiu automobiliu Nissan Patrol, v/n (duomenys neskelbtini), nuo Panevėžio pusės 500 m atstumu nuo pastatytojo dviračio, 80 km/h greičiu važiavo trys statistai, vairuodami minėtą Nissan Patrol automobilį. Statistams važiuojant link pastatyto dviračio, priešinga eismo juosta įjungtais ilgų šviesų žibintais, kurie pastebėjus atvažiuojant Nissan Patrol automobilį būdavo perjungiami į trumpuosius, nuo 2 km žyminčio kilometro stulpelio (kad atkurti D. B. nurodytą įvykio versiją), važiuodavo kitas eksperimente dalyvavęs automobilis, su kuriuo pagal situaciją automobilis Nissant Patrol turėdavo susilyginti ir prasilenkti ties pastatytu eksperimentui dviračiu. Statistams važiuojant Nissan Patrol automobiliu ir pastebėjus dviratį, pro automobilio Nissan Patrol langą, būdavo metamas kiaušinis, nuo kurio nukritimo vietos iki pastatyto eksperimentui dviračio būdavo išmatuojamas atstumas, iš kurio kelyje buvo matomas dviratis. Nustatyta, kad statistas Nr.1 dviratį pastebėjo iš 143,00 m atstumo, statistas Nr.2 – iš 141,00 m atstumo, o statistė Nr. 3 - iš 140,20 m atstumo (T 1, b.l. 74-75). Apeliantas skunde nurodo, kad teismas grįsdamas jo kaltę išimtinai eksperimento metu gautais duomenimis, visiškai neįvertino bei nepasisakė dėl šio eksperimento netinkamo atlikimo - kitokio nei buvo įvykio metu, atšvaito panaudojimo, įvykio metu buvusio apšvietimo bei tokių pat oro sąlygų neatkūrimo. Teigia visos šios aplinkybės turėjo įtakos vertinant jo galimybę pastebėti priekyje važiuojantį dviratininką nemažesniu kaip 69,4-55,8 m atstumu iki susidūrimo vietos. Tačiau kolegija mano, kad eksperimentas buvo atliktas iš esmės nepažeidžiant įstatyminių reikalavimų, todėl netikėti jo atlikimo metu gautais rezultatais nėra pagrindo. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio hidrometeorologijos stoties pažymos matyti, kad įvykio dieną, t. y. 2008-01-20 matomumo nuotolis buvo - 6 km., oro temperatūra – 1,0 laipsnis Celcijaus šilumos, santykinis drėgnumas - 92 procentai, vėjas pietų, 3 m/s, gūsiai 16 m/s. Nuo 18.00 iki 20.00 val. buvo silpna šarma, nuo 19.00 iki 23.00 val. – silpna rūkana, nuo 20.00 iki 23.00 val. – vidutinė šarma (T. 1, b. l. 58). Iš 2010-03-24 pažymos apie meteorologines sąlygas matyti, kad eksperimento atlikimo metu 2009-04-03 21 val. oro temperatūra buvo – 10 laipsnių Celcijaus šilumos, matomumo nuotolis – 10 km, vėjo kryptis – vakarų, 5 m/s greičio, debesuotumas – 6 balai, 23 val. oro temperatūra buvo – 7 laipsniai Celcijaus šilumos, matomumo nuotolis – 10 km, vėjo kryptis – šiaurės vakarų, 2 m/s greičio, debesuotumas – 7 balai. Atlikus papildomą įrodymų tyrimą ir apklausus nagrinėjamoje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją D. D., pastaroji parodė, kad atšvaitas, buvęs pritvirtintas prie metalinio krepšio, A. P. dviračio gale, buvo labai susmulkintas, ir tai, kad jis iš viso ten buvo, sužinojo tik iš liudytojo A. O.. Iš minėto liudytojo parodymų suprato, kad prie A. P. dviračio galo buvo pritvirtintas didžiulis, 20 cm aukščio, trikampis, oranžinis atšvaitas. Atšvaitas tikrai negalėjo būti su burbuliukais, nes jį susmulkinus, būtų likę metalinio rėmo, o šiuo atveju, jokio metalinio rėmo nebuvo. Kodėl A. O. teisme nurodė, kad atšvaitas buvo su burbuliukais, paaiškinti negali. Ikiteisminio tyrimo metu dėl atšvaito jis davė kitokius parodymus. Kad ant dviračio buvo toks oranžinis didžiulis atšvaitas suprato ir iš tų kelių įvykio vietoje rastų dalelyčių, nes jos niekur kitur netiko. Seno traktoriaus atšvaito, niekur negalėjo surasti, todėl eksperimentui naudojo gal šiek tiek mažesnį atšvaitą. Eksperimento metu buvusios sąlygos daugmaž atitiko sąlygas, buvusias įvykio metu, t. y. buvo labai tamsu ir kelias buvo šiek tiek šlapias. Kodėl neužfiksavo eksperimento protokole, kad asfalto danga buvo šlapia, negali pasakyti, gal tą praleido. Tačiau tai gali patvirtinti ir kiti žmonės, dalyvavę eksperimente. A. B. su eksperimento metu gautais duomenimis susipažino, kažkokių tai pareiškimų ar pasiūlymų neturėjo. Jis buvo nustebęs, kad iš taip toli matėsi dviratis. Eksperimento metu ant dviračio buvo mažiau atšvaitų nei jų buvo ant A. P. dviračio. Nebuvo atšvaito dviračio priekyje, ant purvasargio buvo tik vienas atšvaitas. Eksperimento metu pastebėję dviratį statistai metė kiaušinius, nes tai duoda tikslesnį rezultatą. Įvertinus aukščiau išdėstytus įrodymus matyti, kad eksperimento metu dviračio matomumas buvo nustatytas - 140 metrų, tuo tarpu ekspertas savo išvadoje nurodė, kad D. B. vairuojamam automobiliui judant 80 km/h greičiu, jis turėjo techninę galimybę sustoti arba apvažiuoti kliūtį ir taip išvengti susidūrimo minimaliu atstumu – 55,8 m, maksimaliu atstumu– 69,4 m. Abu nurodyti eksperto atstumai neišeina iš eksperimento metu gautų duomenų ribų, todėl netgi priimant apelianto skunde nurodytas jo manymu eksperimento atlikimo metu buvusias geresnes sąlygas, gauti duomenys vis tiek nepaneigia, kad nuteistasis nematyti kelyje važiuojančio dviračio, negalėjo. Atsižvelgiant į tai, kolegija neturi jokio pagrindo atlikti papildomą eksperimentą. Esant šioms aplinkybėms teismas laiko įrodyta, kad pagrindinė eismo įvykio priežastimi buvo D. B. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Teismo išvados dėl D. B. kaltės, padarius LR BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos išsamia ištirtų bylos aplinkybių visuma, padarytos visapusiškai ir nešališkai įvertinus surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, jos motyvuotos ir pagrįstos bylos medžiaga. LR BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padarytas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurios gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Teismas tinkamai įvertino, kad D. B. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes – kaip pats teigia, ankščiau panašiomis aplinkybės tame pačiame kelyje yra numušęs šerną, turi didelį vairavimo stažą, pagal savo darbo pobūdį dažnai vairuoja automobilius, galėjo ir turėjo tai numatyti. Tenkinti apelianto prašymą jį išteisinti, nėra pagrindo.
Teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad D. B. teisiamas pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, D. B. paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Kolegija konstatuoja, kad tokia apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Be to, teismas, atsižvelgęs į tai, kad D. B. charakterizuojamas teigiamai, nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, išlaiko šeimą, taip pat nukentėjusiosios nuomonę, priėjo išvados, jog apeliantui bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas D. B. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo minimaliam vienerių metų terminui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad D. B. paskirtoji bausmė nėra per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti individualizuotos bausmės tikslus.
Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka tik su už paminklo pastatymą kapavietėje jam priteista atlyginti visa turtine žala – 7000 Lt. Nurodo, kad kapavietėje pastatytas paminklas yra skirtas ne asmeniškai žuvusiajam, bet visai jo šeimai, t. y. ir ten pat palaidotiems jo tėvams atminti, todėl mano, kad paminėta suma turėtų būti mažintina 2/3, t. y. iki 2333 Lt. Paties paminklo vertės, t. y. 7000 Lt, nuteistasis neginčija. Taip pat neginčija ir kitos jam priteistos atlyginti turtinės žalos dalies, kurią sudaro – mirusiojo paruošimas laidojimui – 73 Lt, laidojimo biuro „Veliona“ paslaugos – 220 Lt, bažnyčios paslaugos – 200 Lt, gedulingi pietūs – 1000 Lt, laidojimo paslaugos firmai „Paskutinis sudiev“ – 285 Lt, kuras automobiliui besirūpinant laidotuvėms – 100 Lt.
Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą yra konstitucinis principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 30 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gautų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Pagal LR CK 6.249 str. žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginės žalos išraiška yra nuostoliai. Padarytos žalos dydis turi būti įvertintas pagal faktinius bylos duomenis, šalių pateiktus įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad žuvusiojo A. P. laidotuvėmis rūpinosi ir dėl to turtinę žalą patyrė jo sesuo V. V.. Pastaroji baudžiamojoje byloje yra pripažinta nukentėjusiąja ir vienintele civiline ieškove. Kaip matyti iš 2009-07-29 patikslinto civilinio ieškinio (T.1, b. l. 158), nukentėjusiosios V. V. prašymas paminklo ir kapavietės sutvarkymui priteisti 7000 Lt., yra grindžiamas 2009-06-03 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitu serija A. Nr. 08988825 (T. 1, b. l. 173). Iš paminėto dokumento matyti, kad kapavietės sutvarkymo išlaidas sudaro akmens paminklas – 3800 Lt, akmens tvorelė – 1663 Lt, raidžių iškalimas – 190 Lt, paminklo ir tvorelės pastatymas kapavietėje – 1700 Lt, iš viso 7353 Lt. Nukentėjusioji 353 Lt atlyginti neprašo. V. V. teisme parodė, kad brolį A. P. palaidojo senoje kapavietėje, kurioje prieš vienuolika metų buvo palaidota ir jų abiejų motina. Kapavietėje buvo tik tvorelė, paminklo nebuvo. Paminklą ji pastatė dar iki tėvo mirties, t. y iki 2009-07-07 (T. 2, b. l. 21). Kaip matyti, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad paminklo ir tvorelės pastatymą, kapavietės sutvarkymą sąlygojo A. P. žūtis. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji V. V. dar iki A. P. žūties būtų planavusi statyti kapavietėje paminklą savo motinai atminti. Todėl darytina išvada, kad kapavietės sutvarkymo išlaidos, kurias patyrė V. V., yra tiesiogiai susijusios su A. P. žūtimi. Aplinkybė, kad žuvusysis buvo palaidotas kapavietėje, kurioje buvo palaidota ir jo motina, nesuteikia pagrindo nuteistajam mažinti priteistą turtinę žalą, susijusią su kapavietės sutvarkymo išlaidomis. Be to, nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą 2/3 sumažinti jam priteistą atlyginti žalą už paminklo pastatymą. Todėl esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, kad teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dalyje dėl išlaidų, susijusių su kapavietės sutvarkymu, išsprendė tinkamai. Nuteistojo prašymas 2/3 sumažinti už paminklo pastatymą kapavietėje jam priteistą atlyginti turtinę žalą laikomas nepagrįstu, todėl netenkintinas.
Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka ir su neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. V. priteisimu. Nurodo, kad teismų praktikoje broliams ir seserims kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, priteisiama tik išimtiniais atvejais. Tuo tarpu apylinkės teismas, priteisdamas žuvusiojo seseriai V. V. atlyginti 1500 Lt neturtinės žalos, jokių išimtinių aplinkybių buvimo nenurodė, dėl ko nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos šiuo klausimu. Tačiau teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žuvusiojo seseriai V. V. atlyginti neturtinę žalą, tinkamai taikė teisės normas, laikėsi teismų praktikos bei teisingai nustatė žuvusiojo A. P. ir jo sesers santykių artimumą.
Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. gruodžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-853/2007 išaiškino, kad teisė į gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pripažinta, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų (nenurodytų) asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Be to, atsižvelgtina į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75) 7 19 punkte suformuluotą teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijų – neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (kasacinės nutartys Nr. 2K–151/2006, 3K–3–351/2007, 2K–853/2007, 2K-196/2009). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji V. V., tiek savo patikslintame civiliniame ieškinyje (T. 1, b. l. 158), tiek ir duodama parodymus pirmosios instancijos teisme ( T. 2, b. l. 21), nurodė aplinkybes, pagrindžiančias jos dėl netikėtos brolio žūties patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją – su broliu matydavosi kartą per savaitę, su juo palaikė artimus giminiškus ryšius, jam padėjo kiek galėjo, nes jis gyveno vienas iš 90 Lt invalidumo pašalpos. Abejoti tuo, kad nukentėjusioji netekusi brolio, patyrė dvasinių išgyvenimų, nėra jokio pagrindo. Be to, pagal LR CPK 178 str. asmuo, kuris ginčo nagrinėjimo metu tvirtina priešingai, šią aplinkybę privalo įrodyti. Tuo tarpu nuteistasis jokių įrodymų, dėl ko nukentėjusiajai V. V. neturėtų būti priteista atlyginti neturtinė žala, nepateikė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai V. V. priteistos neturtinės žalos atlyginimo suma – 1500 Lt (ieškinį reiškė 15000 Lt sumai) nėra didelė, neprieštarauja teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl šioje dalyje tenkinti nuteistojo prašymą – atmesti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir dėl to keisti nuosprendį nėra pagrindo.
Kolegijos nuomone, apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, argumentuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.