- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-360-48-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Romas Aikevičius (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- T. G., A. S.
- Nukentėjusysis
- Z. B.
- Advokatai
- Vaidutis Paliukas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Vaidučiui Paliukui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. G. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams;
Pritaikius LR BK 75straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams;
Pritaikius LR BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Patenkintas civilinis ieškinys. Priteista solidariai iš A. S. ir T. G. 3000 litų nukentėjusiosios Z. B. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. ir T. G. nuteisti už tai, jog 2005 m. rugpjūčio mėn. 29 d. apie 19.40 val. nepilnametėms A. S., gim. 1990-08-07, ir K. K., gim. 1991-01-20, iš namų, esančių Kaune, Kemerio gt., išviliojus nepilnametį L. B., gim. 1990-05-27, pasivaikščioti, Kaune, Kranto al., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), A. S. L. B. apkaltino tariama vagyste ir liepė sėsti į savo „Audi“ markės automobilį, ketindamas jį vežti į policijos įstaigą, bet L. B. nepaklusus, kartu su T. G. jį pargriovė ant žemės, po ko, T. G. laužiant L. B. ranką, pastarąjį smaugė bei sudavė kumščiu vieną kartą į pilvą ir vieną kartą į dešinę akį, tokiu būdu savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą, padarydami didelės žalos L. B. asmens bei laisvės neliečiamumo teisėms, numatytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 ir 21 straipsniuose.
N. T. G. ir A. S. apeliaciniuose skunduose nurodo, jog teismo išvados neatitinka faktinėms byloms aplinkybėms, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, jog pagal savavaldžiavimo sudėties konstrukciją BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje - pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o antroje dalyje - kai savavaldžiavimas padarytas, panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam. Kauno miesto apylinkės teismo 2007m. kovo 9d. nuosprendyje konstatuojama, jog kaltinamieji, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tariamą teisę, savavaldžiavo panaudodami fizinę prievartą nukentėjusiajam. Tačiau nenurodė, kokią tariamą ar tikrą teisę nuteistieji įgyvendino nesilaikydami įstatymų nenustatytos tvarkos. Teigia jog teismas tikslu nustatyti, ar apeliantų veiksmuose buvo savavaldžiavimo požymių, turėjo išsiaiškinti, ar nuteistieji siekė realizuoti tikrą ar tariamą teisę, ar suprato arba turėjo suprasti, jog T. G. laikydamas L. B. ranką, kad šis nesuduotų A. S. ar kitam šalia esančiam asmeniui ir tokiu būdu priversdamas jį nepasišalinti iki atvyks policija, būdamas įsitikinęs, jog jis yra susijęs su asmenimis, apvogusiais Samanavičių namą, apeliantai nesilaikydami įstatymų reikalavimų, įgyvendino savo teisę. Nuteistieji nurodo, jog teismas, nepilnai ištyręs ir neįvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad kaltinamieji suprato savo veikos pobūdį ir jos neteisėtumą, ir taip siekė priversti nukentėjusįjį sulaukti, kol atvyks policija. Tačiau teismas nemotyvuotai atmetė teiginį, kad prievarta, kuri pasireiškė bandymu sulaikyti L. B. kol atvyks policija, buvo panaudota tik siekiant perduoti L. B. policijai, bei siekiant išvengti žalos padarymo aplinkiniams. Nurodo, jog byloje yra pakankamai duomenų, jog nukentėjusysis aktyviais veiksmais bandė išvengti sulaikymo nors jis žinodamas, jog iš nuteistųjų pusės jam nėra jokios grėsmės, nes visi veiksmai, kuriuos jie atliko, buvo nukreipti į tai, kad L. B. nepasišalintų iki policijos atvykimo. Ši aplinkybė be kitų liudytojų parodymų buvo patvirtinta ir paties L. B. parodymais.
Nuteistieji nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 29 str. asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už veiksmus padarytus sulaikant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą. Kadangi nukentėjusiajam kaltinimo nuomone padaryta tik moralinė žala, tai panaudota prievarta bandant jį išlaikyti iki atvyks policija, tai yra pakankamas pagrindas nuteistųjų atžvilgiu taikyti BK 29 str. nuostatas. Teigia, jog kita esminė BK 29 straipsnio taikymo sąlyga yra sulaikančiojo įsitikinimas, kad asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Teigia, jog šią aplinkybę patvirtino tai, jog 2005 m rugpjūčio 28 d. buvo apvogtas Samanavičių namas, o tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo pareigūnams nuteistojo žmona Z. S., kaip asmenį, kuris galėjo dalyvauti vagystėje, nurodė L. B.. Šių aplinkybių išsiaiškinimui L. B. ieškojo Panemunės PK policijos darbuotojai, tačiau jo namuose nerado. Tai patvirtino ir nukentėjusysis 2005m. rugpjūčio 30d. apklausos protokole. Teigia, jog A. S., žinodamas šias aplinkybes, turėjo pakankamai pagrindo manyti ir buvo įsitikinęs, jog nukentėjusysis taip pat dalyvavo apvagiant Samanavičių turtą. Nurodo, jog, tik atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, paaiškėjo, kad jis klydo. Apeliantas T. G. nurodo, kad toje situacijoje kilus susistumdymui jis padėjo A. S., nes matė, jog kilo reali grėsmė A. S. ir jo šeimos narių sveikatai. L. B. elgėsi labai agresyviai ir galėjo sužaloti A. S. ar ką nors iš šeimos narių. Apeliantas T. G. mano, kad elgėsi teisingai, laikydamas L. B. už rankos ir neleisdamas jam pasišalinti iki atvyks policija. Apeliantai taip pat nurodo, jog Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje suformuota nuostata, jog jei asmuo klydo manydamas, kad sulaikomasis yra padaręs nusikalstamą veiką, ir negalėjo bei neturėjo to suvokti - kaltės nėra. Tuo tarpu, jei sulaikantysis nesuvokė, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, kad daro klaidą, atsiranda atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą dėl neatsargumo. Kadangi dėl savavaldžiavimo subjektyviosios pusės požymis - kaltė gali pasireikšti tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t.y. jis turėjo suprasti, jog savavališkai nesilaikydamas įstatymų ar kitais teisės aktais nustatytos tvarkos, įgyvendino tariamas ar tikras teises. Mano, jog teismui nenustačius pakankamai įrodymų, jog laikant L. B. kol atvyks policija, apeliantai nesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos, kad pastarasis padarė nusikalstamą veiką, ir jam atsirastų atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą dėl neatsargumo, nes jis turėjo suvokti, kad klysta. Teigia, jog savavaldžiavimo subjektyvioji pusė-kaltė gali būti tik tyčia, tai šiuo atveju jų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 294str.2d. sudėties, nes savavaldžiavimo subjektyvioji pusė negali pasireikšti neatsargumu. Nuteistieji nurodo, jog jie nepadarė L. B. jokios žalos. Teiginys dėl L. B. padaryto kūno sužalojimo nepagrįstas jokiais įrodymais. Tai nepatvirtino ir liudytojai D. M. ir V. F.. Apeliantai mano, jog liudytojo J. Z. parodymai, kad matė L. B. padarytus sužalojimus veido srityje, vertintini kritiškai, nes jis, būdamas Panemunės PK budėtoju, pristatytų į budėtojų padalinį asmenų apskaitos žurnale nenurodė šios aplinkybės. Teigia, jog liudytojo J. Z. parodymai apie matytus sužalojimus L. B. veide ir pasiūlymą kreiptis į medicinos įstaigą, prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, jog jį pristačius į Panemunės PK niekas sumušimo nematė ir apie tai niekam nesakė ir niekas jo neklausė. Apeliantai mano, jog civilinis ieškinys patenkintas nepagrįstai, nes momentas nuo susitikimo su L. B. ir iki policijos atvykimo buvo labai trumpas, apie 10 minučių. Mano, jog nepagrįstas kaltinimo teiginys apie didelę moralinę žalą ir apie Konstitucinių teisių pažeidimą.
Šalies argumentai
Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog, tenkinant ieškinį, buvo atsižvelgta į tai, jog prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis smurtas, jis buvo uždarytas. Nuteistieji nurodo, jog šios teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai. Teigia, jog jie buvo kaltinami, jog panaudojo prievartą, tačiau nebuvo nustatyta aplinkybė, jog jie būtų naudojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Apeliantai teigia, jog nebuvo tiriama ir tokių duomenų nėra, jog nuteistieji būtų atėmę nukentėjusiajam laisvę, todėl mano, kad teiginys, jog nukentėjusysis buvo uždarytas, galėtų reikšti, kad nukentėjusįjį sulaikė policija, tačiau tai niekaip nesusiję su nuteistiesiems inkriminuojamu nusikaltimu. Nuteistieji taip pat nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu nei žalos padarymo faktas, nei žalos dydis nebuvo įrodinėjamas. Nuteistieji T. G. ir A. S. apeliaciniuose skunduose prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikint ir juos išteisinti.
Nuteistieji ir jų gynėjai prašė skundus patenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliaciniuose skunduose neigdami kaltę, nuteistieji kritikuoja byloje surinktus įrodymus, jų vertinimą bei pateikia savus motyvus dėl kaltės.
Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistieji įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., ir teisingai kvalifikavo jų veiką.
Nuteistųjų A. S. ir T. G. kaltumas, padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, įrodytas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Nuteistųjų teiginius, jog inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, paneigia teismo aptarti įrodymai, kurie įvertinti laikantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo išvados dėl įvykdyto savavaldžiavimo panaudojant prieš nukentėjusįjį fizinę prievartą, paremtos nukentėjusiųjų L. B., Z. B., J. B., J. Z., A. K., D. M., K. K., V. K., D. M., V. F. parodymais, asmens parodymų atpažinti protokolu ir kitais duomenimis.
Nukentėjusysis L. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme vienodai nurodė, jog pas jį į namus atėjo draugės ir jis su jomis išėjo pasivaikščioti. Ėjo link J. B. namų. Automobilyje laukė A. S. su Samanavičiene ir T. G.. Išlipęs iš automobilio, A. S. pasakė jam, kad jis vagis, apvogė Samanavičių namus ir bandė jį sodinti į automobilį. Jis pasakė, kad to nepadarė, kad tuo metu buvo stovykloje, tačiau jo neklausė ir toliau bandė įtemti į automobilį. T. G. jam laužė rankas, bandė surišti kojas. Bandant jam surišti kojas, jis netyčia A. S. įspyrė. Tai pamatęs, A. S. jį sumušė. Būdamas policijoje apie sužalojimą nepasakojo, niekas jo ir neklausė. Dėl sužalojimo pas gydytoją jis nesikreipė.
Liudytoja Z. B. teisme parodė, jog ji sužinojo, kad jos sūnų išsivežė policija. Vyras su dukra nuvyko į PK parsivežti sūnaus L. B., tačiau jis buvo sulaikytas, nes neva jis apvogė Samanavičių namą. Vėliau jos sūnų parvežė pareigūnas. Paklausus ką sūnus padarė, pasakė, kad nieko. Vėliau pasakė, kad namo vagis surastas. Po įvykio jos sūnus tapo nervingas, naktimis nemiegojo. Vėliau buvo atėjusi Samanavičienė atsiprašyti sūnaus. Sūnus buvo piktas, sakė, kad negali atleisti.
Liudytoja J. B. teisme parodė, jog prie jos namų sulaikė L. B.. Matė du vyrus ir moterį. Moteris šaukė, kad sulaikė vagį. Matė, kaip vyresnis vyriškis mušė L. B.. Jis sudavė 3-4 kartus kumščiais į įvairias kūno vietas. Ji matė kaip jaunesnis vyriškis T. G. buvo koja prispaudęs nukentėjusįjį prie žemės. L. B. prispaustą laikė apie 10 minučių. Nukentėjusysis šaukė, kad jis ne vagis, muistėsi, prašė paleisti. Atvykusi policija L. B. išsivežė, o jos sūnus nubėgo apie tai pasakyti nukentėjusiojo motinai.
Liudytojas J. Z. parodė, jog įvykio dieną L. B. buvo pristatytas į Panemunės PK. Kartu buvo ir Samanavičienė. Ji elgėsi įžūliai, šaukė ant L. B., kad jis vagis. Matėsi ant nukentėjusiojo sumušimo žymės, prie akies buvo paraudimas.
Liudytoja A. K. teisme parodė, jog įvykio metu budėjo Panemunės PK operatyvinėje grupėje. Jai paskambino ir pranešė, kad yra sulaikytas L. B.. L. B. buvo išsigandęs, po akimi matėsi sumušimas, buvo paraudę. Kai kalbėjo su Samanavičiais apie vagystę, jie įtarė Ūsus. Ji Simanavičiams nepatarė patiems ieškoti vagių. Sužinojo, kad L. B. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, tačiau jo į gydymo įstaigą nevežė.
Liudytojas D. M. teisme patvirtino, kad, atvykęs į įvykio vietą, pamatė sulaikytą ir prispaustą prie žemės L. B.. L. B. buvo labai susinervavęs, gulėjo ant žemės kniupščias, vyrai sėdėjo ant jo.
Liudytoja K. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur parodė, jog Samanavičiūtės tėvas A. S. norėjo su L. B. pasikalbėti, matė kaip L. B. bandė išsilaisvinti ir kaip A. S., T. G. ir L. B. nukrito ant žemės.
Liudytoja V. K. teisme parodė, jog ji žinojo kai sulaikė L. B., kad jis dėl vagystės turi alibi ir apie tai pasakė Samanavičienei.
Liudytojas V. F. parodė, jog, atvykęs į įvykio vietą, pamatė ant žemės gulintį vaikiną, aplinkui buvo daug žmonių. Piliečiai nurodė, jog jis apvogė namą.
Nuteistasis A. S. dėl pareikštų byloje kaltinimų kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną atsitiktinai važiuodamas pamatė einančią dukrą su jaunuoliu. Sustojo ir norėjo pasiteirauti apie jų namo vagystę. Jaunuolis buvo agresyviai nusiteikęs, spyrė dukrai į veidą, taip pat sudavė ir jam. Jie susikibo ir nusirito ant žemės. Tada į pagalbą atėjo žentas. Jie laikė jaunuolį prispaudę iki policijos atvykimo. Jis L. B. nemušė, nesmaugė. Jis tik norėjo jo paklausti apie vagystę. Jis neįtarė kas galėjo apvogti jo namą.
Nuteistasis T. G. kaltu neprisipažino ir parodė, jog įvykio dieną kartu su Samanavičiais ir A. S. važiavo mašina. Pamatęs einančią dukrą su vaikinu, A. S. sustojo. A. S. su tėvais išlipo, o jis liko automobilyje. Išgirdęs, kad kažkas pasakė “kviečiam policiją“, išlipo iš mašinos ir pamatė L. B. su A. S. nukritusius ant žemės. Jis pribėgęs laikė L. B., kad pastarasis „nekočiotų“ A. S.. Jis L. B. rankų nelaužė. Patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teigė, jog dabar gali ne viską prisiminti, jo parodymai duoti tyrėjui yra tikslesni.
Analizuodama bei įvertindama byloje surinktus įrodymus, t.y. nukentėjusiojo L. B. parodymus, kad A. S. nepagrįstai užsipuolė, apkaltino vagyste, sumušė, T. G. laužė ranką, dukra Agnė, bandė rišti kojas, nukentėjusiosios Z. B. parodymus, kad jos sūnus L. B. po įvykio tapo nervingas, prastai miegojo naktimis, liudytojų: J. B., kuri matė kaip A. S. L. B. sudavė kelis kartus kumščiu, matė ant L. B. veido sužalojimus, akies paraudimą, matė kaip L. B. muistėsi, prašė paleisti, matė kaip jaunesnis vyriškis laikė nukentėjusįjį koja prispaudęs prie žemės, J. Z., kuris matė įžūliai besielgiančią Z. S., matė paraudusią L. B. akį, A. K., kuri matė išsigandusį L. B., matė po akimi sumušimą, D. M., kuris matė susinervinusi nukentėjusįjį, kuris teisinosi, kad nekaltas, matė, kaip L. B. kietai prispaustas gulėjo ant žemės, V. F., kuris matė L. B. gulintį ant žemės, girdėjo kaip aplink stovintys žmonės sakė, kad jis vagis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų A. S. ir T. G. veiksmai nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu buvo neteisėti, jie veikė netiesiogine tyčia. Nuteistųjų tariamos teisės, savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas pasireiškė tuo, kad jie, įtardami nukentėjusįjį L. B. vagyste, dukros pagalba išviliojo nukentėjusįjį iš namų, o patys, atvykę automobiliu, reikalavo sėsti į jų automobilį, vertė prisipažinti padarius vagystę, tai darė panaudodami fizinį smurtą: pargriovę ant žemės smaugė, laužė ranką, sudavė keletą smūgių, taigi savo nuosavybės teisę gynė tokiu būdu, kokio neleidžia įstatymas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji šiuos veiksmus atliko neturėdami teisėto pagrindo ir įgaliojimų taip elgtis, yra teisinga.
Teismas pagrįstai šiuos nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus vertino visos bylos kontekste, kadangi jų parodymai sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.
Tai, kad Samanavičių namas buvo apvogtas 2006-08-27, o liudytojos V. K. parodymais nustatyta, kad aplinkybė, jog L. B. nedalyvavo vagystėje, išaiškėjo tą pačią vagystės naktį, tik patvirtina teismo išvadą, jog nuteistųjų veiksmai buvo savavališki.
Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, neteisėtai atimta laisvė, panaudojant smurtą, ir šių aplinkybių visuma pagrįstai teismo įvertinta kaip sukėlusi LR BK 294 straipsnyje numatytus padarinius – didelę žalą nukentėjusiojo teisėtiems interesams. Nuteistieji šiuos padarinius sukėlė panaudodami fizinę prievartą – ir tai yra LR BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis. Padariniai sukelti abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais, abiem siekiant vieno tikslo, kiekvienas iš nuteistųjų konkrečiais veiksmais tiesiogiai dalyvavo realizuojant nusikalstamą sumanymą, todėl abu vienodai atsakingi už tyčiniais veiksmais sukeltus padarinius.
Teismas, grįsdamas nuteistųjų kaltę, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo L. B. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, atitinka liudytojų J. B., J. Z., A. K., V. K. ir iš dalies liudytojų D. M., V. F. parodymams bei kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams.
Teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų A. S. ir T. G. parodymus ir teisingai juos pripažino nenuoširdžiais bei prieštaraujančiais tarpusavyje ir liudytojų parodymams.
Nuteistųjų skundų argumentai dėl LR BK 29 straipsnio taikymo yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Pagal nustatytas įvykio aplinkybes nebuvo sąlygų taikyti nuteistiesiems LR BK 29 straipsnio nuostatas. LR BK 29 straipsnio taikymo sąlyga yra sulaikančiojo įsitikinimas, kad asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nuteistųjų skundo teiginiai, kad jie pagrįstai manė, jog nukentėjusysis apvogė jų namą, yra nepagrįsti bei paneigti išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais. Šią nuteistųjų nurodytą versiją paneigia nukentėjusiojo L. B. parodymai, pačių nuteistųjų parodymai, kad jie nebuvo įsitikinę, jog būtent L. B. buvo asmuo dalyvavęs vagiant Samanavičių turtą, liudytojos V. K., kuri teisme patvirtino, jog Samanavičiai domėjosi bylos eiga ir turėjo žinoti, kad ne L. B. įvykdė vagystę, nes tyrėja paneigė versiją, kad vagystę galėjo įvykdyti L. B..
Teismas atsižvelgė į tai, jog vagystės naktį išaiškėjo, kad L. B. nedalyvavo vagystėje, nes jis turėjo alibi, tačiau nežiūrint į tai, A. S. kartus su T. G. vykdė neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu, t.y. naudojo smurtą, laikė paguldytą ant žemės.
Nuteistųjų skundų argumentai, kad jie jokio nusikaltimo nepadarė, o tik sulaikė nukentėjusįjį, kad nepasišalintų iki atvyks policijos pareigūnai, nes buvo tikrai įsitikinę, kad jis įvykdė vagystę, yra atmetami, nes jie paneigti teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais.
Baudžiamosios teisės teorija nurodo, jog įtarimai, kad asmuo yra padaręs nusikalstamą gali būti teisėsaugos institucijos paskelbta įtariamojo paieška, asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą, arba tuoj po jo padarymo, mačiusieji, kad daroma veika tarp jų ir nukentėjusysis, tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą, ant asmens drabužių, daiktų, pas jį ar jo gyvenamojoje vietoje randami aiškūs nusikalstamos veikos pėdsakai.
Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokių duomenų, kurie leistų teigti, jog buvo pagrindas sulaikyti nukentėjusįjį L. B., byloje nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kas leistų teigti, kad nuteistųjų veiksmuose nėra kaltės, nes jie klydo, manydami, kad sulaikytasis L. B. yra padaręs nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų atžvilgiu netaikė BK 29 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek tikslas, tiek motyvas nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties privalomi objektyvieji požymiai, todėl veikos kvalifikacijai jie neturi jokios įtakos, ir teismas neprivalo jų nustatinėti. Tuo tarpu kaltės forma (tyčia, neatsargumas) yra kiekvienoje baudžiamojoje byloje įrodinėtinas nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis. Byloje teismo nustatyti faktiniai duomenys leidžia kolegijai daryti išvadą, kad nuteistieji savavaldžiavimą įvykdė netiesiogine tyčia. Nuteistieji suvokė, kad jie neturėdami teisėto pagrindo, įgyvendina tariamas teises savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, numatė galimas pavojingas visuomenei pasekmes, nors šių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nuteistieji A. S. ir T. G. prieš nukentėjusįjį L. B. fizinį smurtą naudojo tikslui pasiekti, savo tariamos teisės įgyvendinimui. Jie vertė prisipažinti padarius vagystę, sulaikė nukentėjusįjį, bandė surišti kojas, o jam priešinantis, panaudojo fizinį smurtą-sumušė. Tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, teisme patvirtino ir liudytojai: J. B., J. Z., A. K.. Todėl nuteistieji neteisūs teigdami, kad nukentėjusiajam padarytas kūno sužalojimas nepagrįstas jokiais įrodymais.
Be to aplinkybė, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nebuvo užfiksuoti Panemunės PK pristatytų asmenų apskaitos žurnale, negali būti pagrindu išvadai, jog sužalojimai nukentėjusiajam iš viso nebuvo padaryti.
Aplinkybė, jog nukentėjusysis dėl sužalojimo nesikreipė į med. įstaigą ir jam nebuvo nustatytas sveikatos sužalojimo laipsnis, šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Nuteistųjų skundų motyvai, kad jie laikė prispaudę nukentėjusįjį, siekdami išvengti žalos padarymo aplinkiniams, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Duomenų, kad nukentėjusysis kaip nors būtų galėjęs kelti grėsmę aplinkiniams, byloje nėra.
Nuteistųjų skundo motyvai, kad nebuvo tiriama ir tokių duomenų nėra, jog nuteistieji būtų atėmę nukentėjusiajam laisvę, todėl, teiginys, kad nukentėjusysis buvo uždarytas, galėtų reikšti, kad nukentėjusįjį sulaikė policija, tačiau tai niekaip nesusiję su nuteistiesiems inkriminuojamu nusikaltimu, nepagrįsti, todėl atmestini.
LR BK 294 straipsnio 2 dalyje savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis - fizinė prievarta apima nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, fizinio skausmo sukėlimą, taip pat ir neteisėtą laisvės atėmimą, kurių atskirai kvalifikuoti nereikia. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, ko neneigia ir patys nuteistieji, buvo pažeistos nukentėjusiojo laisvės neliečiamumo teisės. Liudytojos J. B. duotais parodymais teisme nustatyta, jog nukentėjusysis apie 10 minučių nuteistųjų prispaustas buvo laikomas ant žemės. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir liudytojai D. M. ir V. F., kurie, atvykę į įvykio vietą, matė prie žemės prispaustą nukentėjusįjį L. B..
Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia LR CK 6.250 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nuteistųjų nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, pažeminimas, nepatogumai, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Nors pirmosios instancijos teismas nei nuosprendžio aprašomojoje, nei rezoliucinėje dalyse nepasisakė už ką priteistas civilinis ieškinys (neturtinės ar turtinės žalos atlyginimui), tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiesiems L. B. ir Z. B. buvo padaryta neturtinė žala, nes didelė trauma buvo motinai nepagrįstai apkaltinus sūnų, nukentėjęs L. B. po šio įvykio pasidarė nervingas, naktimis nemiegojo, t.y. patyrė didelę traumą, todėl pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai Z. B., kadangi tokia žala nustatyta paties nukentėjusiojo, jo motinos Z. B., liudytojų J. Z., A. K. parodymais, bei kita bylos medžiaga. Dėl nuteistųjų A. S. ir T. G. nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą.
Apeliantai skunduose nurodo, jog liudytojo J. Z. parodymai dėl nukentėjusiojo sužalojimo prieštarauja nukentėjusiojo parodymams.
Liudytojas J. Z. teisme parodė, jog neatsimena ar klausė nukentėjusiojo, ar pastarasis dėl sužalojimo kreipsis į med. įstaigą. Nukentėjusysis L. B. teisme parodė, jog dėl sumušimo policijos budinčiajam jis nieko nesakė, jo niekas neklausė, nes tuo metu dar nesimatė sužalojimo žymės.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie neatitikimai tarp nukentėjusiojo ir liudytojo J. Z. parodymų nėra esminiai. Jie pateisinami ir nuo įvykio praėjusiu nemažu laiko tarpu, ir nepilnamečio nukentėjusiojo psichologine būsena. Kaip matyti iš surinktų byloje įrodymų, įvykio metu jis patyrė didelį dvasinį sukrėtimą: buvo nepagrįstai apkaltintas, užpultas, sumuštas, todėl tikėtina, jog po tokios psichologinės traumos, kai kurių detalių ar klausimų nukentėjusysis galėjo ir neatsiminti.
Bausmės nuteistiesiems paskirtos teisingai. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Teismas atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes (praeityje neteisti, administracine tvarka nebausti, A. S. dirba, T. G. mokosi), į jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nuteistojo A. S. sveikatos būklę, teisingai paskyrė minimalią 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistieji teisiami pirmą kartą, kad padarytas nusikaltimas nepriskirtinas prie sunkių, padarė teisingą išvadą, kad paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1p.
nutarė:
nuteistųjų A. S. ir T. G. apeliacinius skundus atmesti.