Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų T. J. ir J. J. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-11-21 nuosprendžio, kuriuo A. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.). T. J. ir J. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, išaiškinant, kad jie turi teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. tuo, kad jis 2014-03-23, apie 1.45 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, tyčia keldamas triukšmą ir daužydamas T. J. buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, po to nukentėjusiajam išėjus į laiptinę įžūliais veiksmais, t. y., tyčia rankomis pastumdamas T. J., po to garsiai šaukdamas ir keldamas nakties metu triukšmą, įvairiais necenzūriniais žodžiais išvadino nukentėjusįjį T. J., po to daugiabučio namo kieme, garsiai šaukdamas necenzūriniais žodžiais išvadino nukentėjusįjį T. J., tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų T. J. ir J. J. apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusieji T. J. ir J. J. bei jų atstovas advokatas prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. V. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų T. J. ir J. J. apeliaciniai skundai atmestini.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-11-06 nuosprendį, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad skundžiamas ne minėtas Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-11-06 nuosprendis, o Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-11-21 nuosprendis, kuriuo A. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., todėl teisėjų kolegija apeliaciniame skunde paminėtą nuosprendžio datą laiko rašymo apsirikimu, kuris nekeičia apeliacinio skundo esmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog A. V. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir pagrįstai jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisino, todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-11-21 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą būtų objektyviai ar subjektyviai šališkas. Vien tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso dalyviai, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nelaikytina šališkumu.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl A. V. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ir nukentėjusieji T. ir J. J. apeliaciniais skundais nesutikdami su A. V. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl A. V. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o apeliantai skunduose argumentuodami savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pastebėtina, kad apeliantai nei skunduose, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė, kokios aplinkybės, jų nuomone, lėmusios neteisingo sprendimo priėmimą, nebuvo ištirtos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012, 2K–365/2013). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-136/2010, 2K-416/2013). Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visais atvejais Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, pvz., ar kaltininko veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje ir kokia buvo aplinkinių reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių žmonių, ligotų žmonių ir t. t.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie trūko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar kaltininko veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, ar buvo panaudoti daiktai, skirti kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-212/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014-03-23, naktį apie 1.30 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini) bute Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso D. R., girdėjosi bildesiai, kurie pasikartojo po kartą ar kelis kartus neilgais laiko tarpais, T. J. jau ne pirmą kartą nuėjus prie šio buto ir paprašius nurimti, dėl šių nusiskundimų D. R. pravirkus, A. V. laiptinėje T. J. pavadino įžeidžiančiais žodžiais, t. y. jis T. J. paklausė, „kas tau yra, gaidy?“ ir pastūmė, tačiau nuo pastūmimo T. J. nenugriuvo, jam sužalojimų nebuvo padaryta, jis nuėjo į savo butą ir užsirakino. Tuo metu A. V. beldė į T. ir J. J. buto duris. Vėliau, pasibaigus konfliktui laiptinėje, ir vėl pasigirdus trenksmui į T. ir J. J. buto duris, pats T. J. atsidaręs langą užkalbino A. V., buvusį lauke, po ko pastarasis T. J. pasakė „gaidy, pydere, būsi sutvarkytas“. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme apklausiamas A. V. neigia vartojęs įžeidžiančius žodžius T. J. atžvilgiu, pastūmęs jį ir beldęs į jo buto duris, tačiau šiuos A. V. nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia iš esmės nuoseklūs nukentėjusiųjų T. J. ir J. J., iš dalies liudytojos T. Š. parodymai, 2014-03-23 T. J. pareiškime ir paaiškinime Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK, 2014-05-23 bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktose skambučių skaitmeninėse garso įrašų kopijose, 2014-05-22 akistatos protokoluose užfiksuoti duomenys ir kita bylos medžiaga. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad šie A. V. veiksmai pagal savo pobūdį ir pavojingumo laipsnį nebuvo įvertinti kaip užtraukiantys asmeniui baudžiamąją atsakomybę. Tokį vertinimą lėmė išvada, kad konfliktas tarp A. V. ir T. J. truko trumpai, jį girdėjo tik konfliktuojančios šalys, nukentėjusioji J. J. ir viena senyvo amžiaus kaimynė, kuri labiau akcentavo trenksmus bute, o ne keiksmus laiptinėje, byloje nėra duomenų, dėl kurio asmens (D. R., E. R. ar A. V.) veiksmų kaimynams buvo girdimi bildesiai, dėl kurių jie pabudo, kiti asmenys, išskyrus nukentėjusiuosius ir liudytoją T. Š., jokių nusiskundimų neturėjo, nenurodė girdėję ar matę konfliktą, pasibaigus konfliktui laiptinėje, pats nukentėjusysis atsidaręs langą kalbino A. V., buvusį kieme. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, anksčiau paminėti A. V. veiksmai, atlikti viešojoje vietoje, vertintini kaip administracinis teisės pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau Lietuvos Respublikos ATPK) 174 str. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, dėl to kyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema. A. V. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Lietuvos Respublikos BK 11 str. 1 d. nusikaltimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiame Lietuvos Respublikos BK straipsnyje įtvirtinti nusikaltimo požymiai. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Tiek Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tiek Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien Lietuvos Respublikos BK ir Lietuvos Respublikos ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. 2 d. nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, o sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, jog išteisintasis A. V. nepadarė veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., yra teisingos, nes atsižvelgiant į tai, kad A. V. veika netruko ilgą laiką, nebuvo ypatingai intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu, ji pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, A. V. veiką vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, nebūtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti A. V. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. motyvai, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

A. V. veiksmų kvalifikavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. apeliaciniuose skunduose argumentuojamas tuo, kad dėl A. V. veikos buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų T. J. ir J. J., jų mažamečių vaikų bei T. Š. ramybė, poilsis, sutrikdyta nukentėjusiųjų T. J. ir J. J. mažamečio sūnaus K. J. sveikata. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais duomenimis, sprendžia, kad nukentėjusiųjų ir liudytojos T. Š. ramybė ir poilsis buvo sutrikdyti ne nuo A. V. veiksmų laiptinėje, o nuo triukšmo ir bildesių, sklindančių iš D. R. buto, tačiau, kas konkrečiai kėlė triukšmą D. R. bute, byloje nėra nustatyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl byloje nagrinėjamo įvykio kitiems asmenims, išskyrus nukentėjusiuosius T. ir J. J. bei liudytoją T. Š., būtų buvęs nutrauktas poilsis, konflikto tarp nukentėjusiųjų ir A. V., išskyrus konfliktuojančias puses, niekas tiesiogiai nematė ir negirdėjo, sveikatos sutrikdymai ar skausmo sukėlimai nukentėjusiesiems T. J. ir J. J. nenustatyti, žala turtui nebuvo padaryta (nukentėjusiųjų T. ir J. J. buto durys nesugadintos (1 t. 11-13 b. l.)). Taip pat baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, objektyviai pagrindžiančių faktą, kad dėl A. V. veiksmų buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų T. ir J. J. mažamečio sūnaus K. J. sveikata. Byloje sveikatos sutrikdymas K. J. nenustatytas, o be to, jo sveikatos sutrikdymas A. V. net nebuvo inkriminuotas. K. J. byloje nėra pripažintas nukentėjusiuoju. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. J. būtų buvusi atlikta medicininė apžiūra, nustatyti kokie nors sveikatos sutrikimai. Pagrįstų abejonių dėl galimų K. J. sveikatos sutrikimų kelia ir nukentėjusiosios J. J. elgesys skambinat į bendrąjį pagalbos centrą, t. y. skambindama į bendrąjį pagalbos centrą, J. J. galimai savo vyrui T. J. liepia neraminti sūnaus sakydama „tegul paverkia, tegul išgirsta, šoką vaiks patyrė“, bendrojo pagalbos centro darbuotojui paklausus „greitoji reikalinga Jums ten?“, nukentėjusioji J. J. galimai tuo pačiu metu bendraudama ne tik su bendrojo pagalbos centro darbuotoju, bet ir su savo vyru, atsako „ar reik greitosios, kad patikrintų K.? Šokas, vaikai dreba, nežinau...“, bendrojo pagalbos centro darbuotojui antrą kartą paklausus „ar siųsti greitąją, ponia?“, nukentėjusioji J. J. atsako „ar reikia greitosios? Reikia, nes...vaikui šokas“, bendrojo pagalbos centro darbuotojui trečią kartą paklausus „ar tai greitąją siųsti, sakykit?“, nukentėjusioji J. J. atsako „greitąją kviesti? Nu gal kviesti, gal ką nors raminančių duos, žinokit visas dreba vaikas“, „labai jautri nervų sistema yra, gal pakvieskit“ (1 t. 16-19 b. l.). Taigi kaip matyti iš pokalbio tarp nukentėjusios J. J. ir bendrojo pagalbos centro darbuotojo, nukentėjusioji nėra užtikrinta ir dvejoja, ar jos mažamečiui sūnui reikalinga greitoji medicinos pagalba. Nukentėjusioji J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai neturėjo vaikiškų medikamentų, todėl jai pasiūlė vaikui išvirti arbatos (1 t. 134-136 b. l.). Kaip matyti iš byloje esančio siuntimo tirti, konsultuoti ir gydyti (1 t. 24 b. l.), kurio kopiją 2014-04-24 pateikė T. J. (1 t. 23 b. l.), į vaikų gydytoją dėl K. J. siuntimo neurologo konsultacijai nukentėjusieji kreipėsi po įvykio praėjus daugiau kaip savaitei (siuntimas išrašytas 2014-04-02). Be to, byloje nėra duomenų, kad K. J. vis dėl to lankėsi pas gydytojus dėl sveikatos pablogėjimo ir gydymosi. Nors apeliaciniame skunde vyriausiojo prokuroro pavaduotojas nurodo, kad skambinant į bendrąjį pagalbos centrą, T. ir J. J. vaikai jau verkė, liudytoja T. Š. taip pat nurodė, kad po smūgio laiptinėje į duris išgirdo, jog pradėjo klykti T. J. mažametis sūnus, todėl, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai padarė išvadą, kad mažamečiai vaikai pradėjo verkti dėl neadekvačios nukentėjusiųjų reakcijos ir veiksmų skambinant į bendrąjį pagalbos centrą, o ne dėl neteisėtų A. V. veiksmų, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad K. J. verkimas, sveikatos negalavimai, kuriuos nukentėjusieji T. ir J. J. teisminio nagrinėjimo metu įvardijo kaip tiesiogiai susijusius su A. V. veiksmais byloje nagrinėjamo įvykio metu, nebuvo nustatyti dar iki 2014-03-23 įvykio arba kad jie atsirado būtent dėl šio įvykio ir dėl A. V. veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, taip pat pažymi, kad A. V. nepagrįstai buvo inkriminuotos aplinkybės, jog jis 2014-03-23, apie 01.45 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, tyčia kėlė triukšmą ir daužė T. J. buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, dar prieš nukentėjusiajam išeinant į laiptinę, nes, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo išteisintasis A. V., šių aplinkybių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiami pirmosios instancijos teisme nenurodė nei išteisintasis A. V., nei nukentėjusieji T. ir J. J., nei liudytojai. Be to, iš A. V. pateikto kaltinimo matyti, kad jam be kitų veiksmų inkriminuojamas ir įvairių necenzūrinių žodžių vartojimas nukentėjusiojo T. J. atžvilgiu, tačiau nepateikta, kokie konkrečiai žodžiai buvo vartojami. Motyvuodami būtinybę A. V. veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., nukentėjusieji T. J. ir J. J. apeliaciniame skunde teigia, kad ilgai trunkantis nakties metu tyčinis beldimas į lubas, duris, nukentėjusiojo (T. J.) stumdymas, koneveikimas nešvankiais žodžiais, negali būti įvertintas kitaip nei ypatingai įžūlus, moralės požiūriu nepriimtinas elgesys. Iš akistatų tarp nukentėjusiųjų T. ir J. J. bei A. V. protokolų (1 t. 28, 33, 34 b. l.) matyti, kad A. V. pastumdamas laiptinėje nukentėjusįjį T. J. pasakė „kas tau yra gaidy?“, o daugiabučio namo kieme, T. J. žiūrint pro langą, pasakė pastarajam „gaidy, pydere, būsi sutvarkytas“. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. V. pavartoti žodžiai nėra nei nešvankūs, nei necenzūriniai, tiesiogine prasme vartojami buitinėje kalboje. Pavartoti žmogaus atžvilgiu tokie žodžiai visuotinai vertinami kaip užgaulūs ir žeminantys, tačiau nėra necenzūriniai, todėl darytina išvada, kad A. V. byloje nagrinėjamo įvykio metu necenzūrinių žodžių vartojimas nukentėjusiojo T. J. atžvilgiu buvo inkriminuojamas nepagrįstai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad viešosios tvarkos pažeidimu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. A. V. buvo kaltinamas nepagrįstai, todėl skundžiamas nuosprendis dėl A. V. išteisinimo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. V. atžvilgiu nėra pagrindo.

Nukentėjusiųjų T. J. ir J. J. atstovas advokatas G. Lukminas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo kvitą ir prašė iš A. V. priteisti 70 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos Respublikos BPK 104 str. 2 d. numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir į tai, kad A. V. pagrįstai išteisintas, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, sprendžia, kad nukentėjusiųjų T. J. ir J. J. atstovo advokato prašymas iš A. V. išieškoti nukentėjusiųjų turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip atstovas, paslaugoms apmokėti, netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų T. J. ir J. J. apeliacinius skundus atmesti.