Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Dargužio, teisėjų Romo Aikevičiaus, Reginos Cemnolonskienės, sekretoriaujant Simonai Janušaitienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008-12-22 nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos respublikos BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. už tai, kad, neturėdamas leidimo, nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens vardu „Kuzė“ neteisėtai įgijo, laikė, nešiojo lygiavamzdį, vienašūvį, vienvamzdį, 16 kalibro, Iž-5 modelio medžioklinį šautuvą ir tris 16 kalibro medžioklinius šovinius bei 2008-10-19 apie 19 val. Kižių k., Marijampolės sav., prie Kižių k. senųjų kapinių, buvo sulaikytas Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų A. J. ir J. L., kadangi nešėsi lygiavamzdį, vienašūvį, vienvamzdį, 16 kalibro, Iž-5 modelio medžioklinį šautuvą, du 16 kalibro medžioklinius šovinius ir iššauto 16 kalibro medžioklinio šovinio tūtelę, neturėdamas tam leidimo.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašė, apklausti nuteistąjį, sušvelninti bausmę ir jos vykdymą atidėti. Nurodo, kad bausmė per griežta, nes netinkamai išaiškintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Jis netinkamai suprato kaltinimo esmę ir tai galėjo turėti įtakos jo požiūriui į pareikštą kaltinimą, prisipažinimo ir gailėjimosi dėl jo. Tai grindžia nuteistojo liga – epilepsija, ir kad jam buvo skirtas gynėjas tik vieną kartą vadovaujantis LR BPK 51 str. 1 d. 7 p. pagrindu. Aiškina, kad nuteistasis negalėjo pats savęs tinkamai apginti baudžiamajame procese, dėl ko nesuformavo tinkamo požiūrio į kaltinimą ir tai reikia įvertinti. Ši aplinkybė turi būti papildomai ištirta apeliacinės instancijos teisme. Nors nuosprendyje motyvuojamas bausmės paskyrimas atsižvelgiant į jo asmenybę ir teistumą, tačiau nemotyvuotas jos realus atlikimas. Nusikaltimo padarymo metu jis ieškojo darbo, policijos charakterizuojamas teigiamai. Jo nuomone nusikaltimo pobūdis nesunkus, nes jis įgijo medžioklinį šautuvą, jį nešiojo atokioje vietoje, taip nesukeldamas pavojaus aplinkiniams, jo nepanaudojo. Atsižvelgus į tai ir jo asmenybę galima bausmės vykdymą atidėti. Teistumas neįpareigoja skirti vien tik laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis neįrašytas į psichiatro centro įskaitą, tačiau pažymą apie ligą pateiks nagrinėjant apeliacinį skundą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo M. B. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Apeliaciniu skundu neginčijamas kaltės klausimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka tik su paskirta bausmę ir jos realiu vykdymu, prašo ją sušvelninti ir atidėti jos vykdymą, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Nuteistasis M. B. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.). Nusikaltimo, numatyto LR BK 253 str. 1 d., sankcijoje, už kurio padarymą nuteistas apeliantas, numatytos bausmės: areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. B. atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.). Todėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

Skiriant apeliantui bausmę buvo atsižvelgta, kad jis anksčiau teistas du kartus, tame tarpe ir už analogišką nusikaltimą. Paskutinį kartą už tyčinį nusikaltimą teistas 2005-04-27 nuosprendžiu. Šį tyčinį nusikaltimą padarė praėjus vos šešiems mėnesiams po teistumo išnykimo. Šios aplinkybės rodo, kad M. B. teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nusikalsta pakartotinai praėjus trumpam laikui po ankstesnio teistumo. Šios aplinkybės parodo asmens polinkį nusikalsti bei patvirtina didesnį asmenybės pavojingumą ir visiškai atsainų jo požiūrį į visuomenės normų laikymąsi. Pirmos instancijos teismas bausmę už nusikaltimą paskyrė vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcija ir LR Baudžiamojo Kodekso bendrosios dalies normų nuostatomis. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas - parinkta teisingai.

Kaip to reikalauja LR BK 61 straipsnio 2 dalis bausmės dydis už padarytą nusikaltimą buvo skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Bausmės dydis buvo nustatytas atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių, atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pirmos instancijos teismas pagrįstai už nusikaltimą pagal LR BK 253 str. 1 d. skyrė laisvės atėmimo bausmę 2 metams 6 mėnesiams, kuri yra artima nurodyto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Paskirtoji bausmė yra adekvati padarytam nusikaltimui ir ją mažinti dar labiau nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su atsakomybe lengvinančių aplinkybių nustatymu. Teigiama, kad nuteistasis M. B. dėl savo ligos negalėjo suprasti kaltinimo esmės ir tai galėjo turėti įtakos jo požiūriui į pareikštą kaltinimą, prisipažinimo ir gailėjimosi dėl jo. Aiškina, kad nuteistasis negalėjo pats savęs tinkamai apginti baudžiamajame procese, jam tik vieną kartą vadovaujantis LR BPK 51 str. 1 d. 7 p. buvo skirtas gynėjas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinkama ir jie atmestini kaip nepagrįsti.

Skundo teiginiai susiję su nuteistojo M. B. tinkamos gynybos nebuvimu atmestini. 2008-10-19 sulaikius nuteistąjį M. B., ikiteisminio tyrimo metu, kaip to reikalauja LR BPK 50 str. 1 d., buvo išaiškinta jo teisė turėti gynėją (b.l. 34). Po ko 2008-10-20 nutarimu, vadovaujantis LR BPK 51 str. 1 d. 7 p., jam buvo paskirtas gynėjas (b.l. 35). 2008-10-20 dieną M. B. pranešta apie įtarimą padarius nusikaltimą. Tos pačios dienos apklausoje dalyvavo 2008-10-20 nutarimu paskirtas gynėjas, kuris po apklausos pasirašė (b.l. 38-39). Šios apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, M. B. kaltu neprisipažino. Atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus M. B. gynėjo atsisakė ir dėl to buvo surašyti protokolai dėl gynėjo atsisakymo LR BPK 52 str. 1 d. tvarka (b.l. 21, 44, 12, 17, 25). Bylą nagrinėjant apylinkės teisme nuteistajam M. B. buvo išaiškinta jo teisė turėti gynėją (LR BPK 22 str. 3 d.), tačiau jis gynėjo neprašė, o paklaustas ar suprato kaltinimą atsakė, kad suprato, tačiau kaltu neprisipažino. Iš šių aplinkybių matyti, kad nuteistajam M. B. buvo sudarytos visos galimybės naudotis gynėjo pagalba ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Tačiau nuteistasis M. B. savanoriškai atsisakė LR BPK 21 str. 4 d. ir 22 str. 3 d. numatytos teisės turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme. Nuteistasis M. B. nepatenka į LR BPK 51 str. numatytą asmenų sąrašą, kuriems yra privalomai skiriamas gynėjas, todėl jam atsisakius gynėjo, jo gynybos teisės nebuvo pažeistos. Gynėjo dalyvavimas šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo privalomas.

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas skundo teiginys, kad nuteistasis M. B. dėl savo ligos negalėjo suprasti kaltinimo esmės ir tai galėjo turėti įtakos jo požiūriui į pareikštą kaltinimą, prisipažinimo ir gailėjimosi dėl jo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateikta pažyma, kad nuteistasis M. B. serga traumine galvos smegenų liga su epilepsijos priepuoliais, taip pat serga hepatitu C (b.l. 119). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis dėl paminėtų ligų negalėtų suprasti savo veiksmų esmės. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atnaujinus įrodymų tyrimą ir apklausus specialistą psichiatrą, šis parodė, kad nėra duomenų, keliančių abejones dėl M. B. psichikos nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad nuteistasis nesuprato ikiteisminio tyrimo metu jam pareikšto įtarimo ir kaltinimo padarius nusikaltimą pagal LR BK 253 str. 1 d. Atmestinas skundo teiginys dėl nuteistojo M. B. ligos įtakos neprisipažįstant padarius nusikaltimą. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad nėra nuteistojo M. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai dėl paskirtos bausmės realaus atlikimo motyvavimo ir vykdymo atidėjimo. Pažymima, kad skiriant bausmę nuteistajam nereikalaujama motyvuoti jos realaus atlikimo. Teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra privalomai vykdytina nepriklausomai nuo bausmės rūšies. Teismas yra įpareigotas motyvuotai taikyti LR BK 75 str. numatytą bausmės vykdymo atidėjimą. Taikant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą teismas motyvuoja, kodėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nesant pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bausmės vykdymas negali būti atidėtas ir šis klausimas nuosprendžiu neaptarinėjamas. Atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ankstesnius teistumus, jau taikyto bausmės vykdymo atidėjimo instituto pasiektus bausmės tikslus, asmens socialinę padėtį visuomenėje, kokiomis priemonėmis jis stengėsi sušvelninti nusikaltimu padarytas pasekmes ir kitą. Tai, kad nuteistasis M. B. ieškojo darbo, policijos charakterizuojamas teigiamai, nėra pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą atsižvelgiant į jo ankstesnius teistumus, kad jau buvo teistas už analogišką nusikaltimą, nedirba ir neturi kito legalaus pragyvenimo šaltinio, nesimoko, nevedęs, neprisipažino kaltu.

Taip pat atmestinas teiginys, kad padaryto nusikaltimo pobūdis nesunkus, nes jis įgijo medžioklinį šautuvą, jį nešiojo atokioje vietoje, taip nesukeldamas pavojaus aplinkiniams, jo nepanaudojo. Iš paties nuteistojo M. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nustatyta, kad jis šovė iš šio šautuvo (b.l. 38, 102), o tai be abejonės didina padaryto nusikaltimo pavojingumą, nes šautuvu buvo ne tik neteisėtai disponuojama, bet juo buvo ir neteisėtai naudojamasi.

Aukščiau išvardintos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius dėl pergriežtos bausmės švelninimo ir jos vykdymo atidėjimo tikslingumo. Apylinkės teismo paskirta bausmė yra adekvati padarytam nusikaltimui, byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgus į apeliacinio skundo motyvus keisti nuteistojo M. B. atžvilgiu priimto skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė

nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.