- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-06-10
- Bylos Nr.
- 2A-231
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Virginija Čekanauskaitė (pran.), Danutė Milašienė
- Ieškovas
- Č. B., V. B.
- Atsakovas
- Viešosios įstaigos ,,Kauno medicinos universiteto klinikos”
- Trečiasis asmuo
- K. S., D. L., R. V., I. L., V. Č., R. J., Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Advokatai
- Stasis Mačiulaitis
- Kategorijos
- 44.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Č. B. ir V. B. apeliacinį skundą ir atsakovo Viešosios įstaigos ,,Kauno medicinos universiteto klinikos” apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 8 d. sprendimo bei 2005 m. kovo 29 d. papildomo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-354-378/2005 pagal ieškovų Č. B. ir V. B. ieškinį atsakovui Viešajai įstaigai ,,Kauno medicinos universiteto klinikos”, tretiesiems asmenims K. S., D. L., R. V., I. L., V. Č., R. J. bei Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai Č. B. ir V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VĮ ,,Kauno medicinos universiteto klinikos” (toliau KMUK), prašydami priteisti 115 200 Lt turtinei žalai ir 900 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str. 2 d., 6.263 str. 2 d.).
Ieškovai nurodė, kad 2001 m. liepos 27 d., gydomas pas atsakovą KMUK, mirė jų šešiolikos metų sūnus D. B. . Ieškovų teigimu, jis mirė dėl atsakovo gydytojų nusikalstamo nerūpestingumo, nes nebuvo laiku diagnozuotas bei tinkamai gydytas pūlingas viršutinio žandikaulio kairio ančio uždegimas, kuris vėliau komplikavosi į pūlingą galvos smegenų minkštųjų dangalų uždegimą. Šiuos teiginius ieškovai grindė Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos paslaugų kontrolės 2002 m. rugsėjo 19 d. ataskaita Nr. 235K (t. 1, b. l. 11) bei trimis deontologinės teismo medicinos ekspertizės aktais Nr.92(L), 51(L), 70(L) (t. 1, b. l. 24, 30, 33).
Dėl šio įvykio Kauno miesto apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr.20-2-008-02 dėl KMUK gydytojų netinkamo pareigų atlikimo gydant ieškovų sūnų D. B. , kurioje 2003 m. liepos 25 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant gydytojų veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių. Ieškovai prašė priteisti 115 200 Lt turtinės ir 900 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad turtinė žala apskaičiuota remiantis nuostata, kad valstybė beglobiui vaikui išlaikyti skiria 500 Lt per mėnesį, kuri per 16 metų sudaro 115 200 Lt. Remdamiesi tuo, kad žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė, o sūnaus neteko dėl atsakovo gydytojų kaltės, ieškovai teigė, kad jiems turi būti atlyginta nors tokio dydžio minimali turtinė žala. Ieškovai nurodė, kad neturtinės žalos dydį nustatė, įvertinę dėl sūnaus netekties patirtą dvasinį sukrėtimą, sunkius psichologinius išgyvenimus dėl to išsiplėtojo depresija, dvasinis sukrėtimas, noro gyventi praradimas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašė ieškinį atmesti (t. 2, b. l. 128). Nurodė, kad ieškovų kaltinimai KMUK darbuotojams yra nepagrįsti, nes nagrinėjamu atveju meningitas vystėsi neįprastai greitai, be to tokia ankstyva greitai progresuojanti ligos eiga, nesant tiesioginių vartų infekcijos patekimui į kaukolės ertmę, yra labai retas ir todėl sunkiai diagnozuojamas atvejis. Atsakovas teigė, kad D. B. buvo taikomos visos intensyvios diagnostikos ir gydymo priemonės, o nepalankius jų rezultatus lėmė greita ir netipiška susirgimo eiga bei sudėtinga diagnostika.
Trečiasis asmuo Valstybinė medicininio audito inspekcija atsiliepime pritarė pareikštam ieškiniui (t. 2, b. l. 132). Teigė, jog atliktos kontrolės metu buvo nustatyta ir minėtoje ataskaitoje Nr. 235K pažymėta, kad gydytojai padarė akivaizdžius galiojančių reikalavimų pažeidimus bei buvo kokybiškos sveikatos priežiūros trūkumų, kas ir lėmė ar bent įtakojo D. B. mirtį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovams po 80 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo, likusią ieškinio dalį atmetė, o bylos dalį dėl įpareigojimo prokuratūros organams atnaujinti ikiteisminį tyrimą minėtoje baudžiamojoje byloje nutraukė. Teismas konstatavo, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovo KMUK darbuotojai, teikę sveikatos priežiūros paslaugas D. B. netinkamai įvykdė šią prievolę ir tai lėmė minėto paciento mirtį. Tokią išvadą teismas grindė minėta Valstybinės medicininio audito inspekcijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir tinkamumo ataskaita ir jos 8 punktu, kuriame nustatyta, jog nebuvo įvertinti paciento temperatūros svyravimai, neteisingai interpretuota aukšto karščiavimo priežastis, tinkamu laiku nediagnozuotas pūlingas viršutinio žandikaulio kairio ančio uždegimas (t. 1, b. l. 117). Rėmėsi tuo, kad šioje ataskaitoje nustatyti gydytojų aplaidumo požymiai (t. 1, b. l. 118). Teismas nustatė, jog šios ataskaitos išvadas patvirtino ir minėtų aukščiau deontologinių teismo medicinos ekspertizių išvados (t. 1, b. l. 24-35). Nesant byloje įrodymų, kurie paneigtų minėtuose dokumentuose pateiktas išvadas, teismas laikė, jog nėra pagrindo su jomis nesutikti, nusprendė, kad įrodymų visuma leidžia teigti, jog esant karščiavimui ir ryškiam meninginiam sindromui D. B. gydę atsakovo darbuotojai nepagrįstai susikoncentravo tik į vienintelę galimą galvos traumos komplikaciją – smegenų edemą. Teismas nustatė, kad gydytojų veiksmai neatitiko gydytojų profesinei veiklai taikomų griežtų reikalavimų, pacientui suteiktos paslaugos neatitiko medicinos mokslo principų, pažeidė medicinos etikos reikalavimus. Teismo nuomone, byloje nustatyta aplinkybė, kad nebuvo atlikti visi įmanomi tyrimai, kad gydytojai klydo diagnozuodami, todėl duoda pagrindą spręsti, jog sveikatos priežiūros įstaiga neužtikrino sveikatos priežiūros paslaugų reikiamu lygiu ir neveikė maksimaliai rūpestingai bei atidžiai. Tuo remdamasis teismas laikė, kad ieškovai pagrįstai iškėlė atsakovo civilinės atsakomybės klausimą (CK 6.245 str. 1 d., 6.264 str., 6.284 str. 1 d.).
Nagrinėdamas klausimą dėl ieškovų reikalavimo priteisti iš atsakovo 115 200 Lt turtinės ir 900 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, teismas, remdamasis bylos medžiaga bei Sveikatos sistemos įstatymo 88 straipsniu, CK 6.249 straipsnio pirmąja dalimi, 6.250 straipsniu, o taip pat 1.5 straipsnio 4 dalimi, reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, o turtinei žalai atlyginti ieškovams priteisė po 80 tūkst. Lt kiekvienam. Dėl turtinės žalos teismas nurodė, kad ratą asmenų, turinčių teisę gauti žalos atlyginimą, apibrėžia CK 6.284 straipsnio pirmoji dalis, tuo tarpu ieškovai šiai kategorijai asmenų nepriklauso, nes nebuvo savo sūnaus išlaikomi ir neturėjo teisės į tokį išlaikymą. Teismas laikė, kad ieškovų pareikštas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiu įstatymu, todėl atmestinas. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas rėmėsi tuo, kad byloje nustatyta atsakovo darbuotojų kaltė (aplaidumas) ir priežastinis ryšys tarp šių veiksmų bei ieškovams padarytos neturtinės žalos (CK 6.250 str. 2 d.), todėl ieškovai turi teisę į šios žalos atlyginimą. Siekdamas nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą, teismas rėmėsi CPK 182 straipsnio pirmuoju punktu ir nurodė, kad faktas, jog asmens mirtis mirusio artimiesiems sukėlė sunkias pasekmes, neįrodinėjamas, todėl laikė, kad sūnaus mirtis ieškovams sukėlė pačius skaudžiausius išgyvenimus, atsiliepė jų sveikatai. Teismas nustatė, kad iki sūnaus mirties ieškovė V. B. niekada nėra lankiusis pas psichiatrus, o 2001 m. liepos 31 d. jai buvo diagnozuota depresija, ją kamuoja sunki emocinė būsena, ji nuolat lankosi pas gydytojus. Analogiški sveikatos pokyčiai konstatuoti ir Č. B. Kartu teismas pažymėjo, jog CK 6.251 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas neturtinės žalos priteisimo atveju pilna apimtimi objektyviai negali būti įgyvendintas, nes tiksliai, pinigais įvertinti šią žalą neįmanoma. Be to, kas paminėta, teismas nurodė, jog priteistinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turėjo taip pat ta aplinkybė, kad ieškovų sūnaus D. B. klinikinis atvejis buvo itin sudėtingas, mokslinėje konferencijoje interpretuotas kaip kazuistinis (t. 3, b. l. 20). Dėl paminėto teismas vertino, jog ieškovų prašomas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis, neatitinka atsakovo kaltės laipsnio bei CK 1.5 straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtintų principų. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas yra iš valstybės biudžeto ir privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų finansuojama įstaiga, kurios funkcija - tenkinti tam tikrus viešuosius interesus, todėl tokios didelės pinigų sumos priteisimas neigiamai atsilieptų kitų šioje įstaigoje besigydančių asmenų interesams, tai yra viešajam interesui. Dėl šio, įvertinęs visas aplinkybes, teismas ieškovams priteisė 160 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kartu teismas nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti prokuratūros organus atnaujinti ikiteisminį tyrimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 str. 1 p.). Nurodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų apskundimą reglamentuoja BPK penktasis skirsnis ir tokio pobūdžio ieškovų reikalavimas negali būti nagrinėjamas civilinėje byloje.
Teismas 2005 m. kovo 29 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo iš atsakovo ieškovams priteisė 5 465 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti šį teismo sprendimą, priimti naują sprendimą bei pilnai patenkinti ieškinį. Skundą grindžia tokiais argumentais:
Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, jog šis reikalavimas nėra pagrįstas jokiu įstatymu. Tuo teismas pažeidė Konstitucijos 109 straipsnį bei atsisakė vykdyti teisingumą. Teigia, jog jie neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo. Be to, pagal Sveikatos sistemos įstatymo 88 straipsnį nuostoliai, atsiradę dėl gyvybės atėmimo, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintas žalos sveikatai apskaičiavimo dydžius ir metodikas. Nors Vyriausybė nėra patvirtinusi šių dydžių ar metodikos, tai nepaneigia asmens teisės gauti žalos atlyginimą ir teismas turi taikyti panašius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CPK 3 str. 6 d.). Teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovai augino sūnų 16 metų, puoselėjo pagrįstus lūkesčius, jog senatvėje sulauks iš jo paramos, todėl gali pagrįstai reikalauti turtinės žalos atlyginimo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad konkrečioje situacijoje klaidingas diagnozavimas neturi būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. Šį teiginį paneigia minėtos Konferencijos diagnostikos ir gydymo klaidų įvertinimo išvados, nepriklausomo neurochirurgo E. Jaržemskio įvertinimas bei J. Gulbinovič išvados. Taigi, buvo įrodytas akivaizdus atsakovo darbuotojų profesinis aplaidumas ir kaltė.Teismas nepagrįstai priteisė ieškovams tik 160 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo, tuo pažeidė teisingumo, protingumo, teisingo atlyginimo bei visiško nuostolių atlyginimo principus (CK 6.251 str.), o atsižvelgdamas į atsakovo teisinį statusą, teismas pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Nurodo, jog:
Teismas pagrįstai netenkino ieškovų ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, kaip nepagrįsto įstatymu. Nepagrįstas ieškovų prašymas padidinti priteistos neturtinės žalos dydį, nes Sveikatos sistemos įstatymo 91 straipsnis nustato, jog neturtinė žala atlyginama, kai: pažeidžiami sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimai ar atskleidžiamos konfidencialios žinios apie pacientą. Atsakovo darbuotojai sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimų nepažeidė, nes ieškovų sūnui buvo taikomos intensyvios diagnostikos ir gydymo priemonės, tačiau nepalankų rezultatą lėmė greita ir netipiška susirgimo eiga bei sudėtinga diagnostika. Dėl šio nėra jokio pagrindo teigti buvus darbuotojų profesionalumo ar rūpestingumo stoką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismo sprendimą toje dalyje, kurioje iš dalies patenkintas ieškinys (t. 3, b. l. 71). Nurodė, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. B. buvo netinkamai taikytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Šį teiginį grindė tokiais argumentais:
Teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje pakanka įrodymų išvadai, kad KMUK darbuotojai neužtikrino maksimalaus atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnio. Teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtų Valstybės medicininio audito inspekcijos ataskaitos bei deontologinių ekspertizių išvados prieštarauja viena kitai arba nėra pagrįstos.Teismas neįvertino atsakovo argumentų dėl galimų juosmeninės punkcijos komplikacijų bei tai, kad nėra dokumentų, reguliuojančių juosmeninės punkcijos darymą.Teismas nepagrįstai nusprendė, jog KMUK darbuotojai nepagrįstai susikoncentravo tik ties viena galima galvos smegenų traumos komplikacija ir neatliko tyrimų, galinčių nustatyti karščiavimo priežastį ir nevertinti darbuotojų veiksmai, aiškinantis minėto karščiavimo priežastis ir tai, kad blogėjanti sąmonės būklė buvo labiau būdinga endemai nei meningitui, tuo labiau, jog nebuvo tiesioginių vartų infekcijos patekimui į kaukolės ertmę. Tai duoda pagrindą spręsti, jog nebuvo pažeistos medicinos normos, reguliuojančios neurochirurgų veiklą ar Sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Dėl paminėtų aplinkybių, atsakovas negalėjo būti patrauktas civilinėn atsakomybėn.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti. Prašymą grindžia tokiais argumentais:
Teismas patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą bei jų tarpusavio ryšį ir nepažeidė CPK 185 straipsnio nustatytų reikalavimų, tai yra vienodai vertino tiek ieškovų, tiek atsakovo pateiktus įrodymus ir argumentus.Teismas atsižvelgė į CPK 197 straipsnio antrąją dalį ir pagrįstai ieškovų pateiktas Valstybinės medicininio audito inspekcijos ataskaitą, deontologinių ekspertizių aktus ir kt. įvertino kaip prima facie įrodymus.Teismo išvada, jog atsakovo darbuotojai neužtikrino maksimalaus atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo reikiamo laipsnio, pagrįsta pateiktais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į šalių paduotus apeliacinius skundus trečiasis asmuo Valstybės medicininio audito inspekcija prie SAM nurodė, jog ieškinį palaiko ir teigė, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas D. B., nebuvo užtikrintas maksimalus atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnis, kokio reikalaujama iš sveikatos priežiūros specialistų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir, iš dalies patenkindamas ieškovų Č. B. ir V. B. ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Dėl atsakovo Viešosios įstaigos ,,Kauno medicinos universiteto klinikos” gydytojų kaltės.
Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su teismo sprendimo motyvais dėl ieškovo sūnų D. B. gydžiusių gydytojų, trečiųjų asmenų šioje byloje, kaltės. Kaip žinoma, civilinei atsakomybei atsirasti turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp jų, taip pat skolininko kaltė, o dėl žalą padariusiojo asmens kaltės - laikomasi išankstinės nuostatos, jog skolininkas ne viską padarė, kad žala neatsirastų, kol tai nėra paneigta. Taigi įrodinėjimo našta paneigti preziumuojamą kaltę tenka pačiam skolininkui (CPK 178 str.).
Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, formuodama teismų praktiką profesinės atsakomybės ir, atskirai, gydytojų profesinės atsakomybės klausimais, ne vienoje nutartyje yra nurodžiusi, jog šiai atsakomybės rūšiai yra taikomi griežtesni atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo ir atsargumo standartai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šio teismo 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (civilinė byla L.K. v. D. J., Nr. 3K-3-398/1999, bylų kategorija 7) išdėstytais argumentais, jog daugeliui profesijų yra būdinga tai, kad jos yra susiję su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims, todėl jų civilinę atsakomybę gali lemti bet kuri, net pati lengviausia kaltės forma (neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan.). Kadangi civilinės atsakomybės pagrindinė funkcija, skirtingai nuo baudžiamosios ar administracinės, yra kompensuoti patirtą žalą, kaltė civilinėje teisėje suprantama ne subjektyvia, o objektyvia prasme, ir ją nustatant vadovaujamasi protingumo, rūpestingumo, atidumo kriterijais. Pagal šiuos kriterijus vertinamas žalą padariusio asmens elgesys. Akivaizdu, kad gydytojo profesinė rizika yra ypatingai didelė, taip pat akivaizdu, kad gydytojas negali garantuoti, jog bus pasiektas konkretus rezultatas, tai yra, kad ligonis bus išgydytas. Todėl yra svarbu įvykdyti kasacinės instancijos teismo nurodymus 2001 m. lapkričio 14 d. nutartyje (civilinė byla L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninei, Nr. 3K-3-1140/2001, bylų kategorija 39.6.2.12), kad sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą ar medicininės paslaugos buvo teikiamos maksimaliai atidžiai, rūpestingai, dėmesingai ir atsargiai. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remdamasis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei Hipokrato priesaikos nuostatomis, būtina turėti omenyje, jog gydytojų profesinės pareigos atlikimas be teisinių apima ir moralinius aspektus.
Atsakovas gydytojų kaltės nebuvimą motyvuoja faktinio pobūdžio aplinkybėmis, tai yra teigia, jog gydytojai padarė klaidą diagnozuodami, bet klydo sąžiningai. Iš tiesų, byloje nustatyta, kad D. B. klinikinis atvejis buvo itin sudėtingas ir mokslinėje konferencijoje interpretuotas kaip kazuistinis, tačiau ar atsakovo gydytojai konkrečioje situacijoje buvo sąžiningi ir turi būti laikomi nekaltais, vertinama pagal tai, ar jie padarė viską, kas nustatyta šios paslaugos teikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, ar jų veiksmai atitiko anksčiau paminėtiems kriterijams.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą konstatuoja, jog byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad yra paneigta atsakovų gydytojų kaltė (CPK 178 str.). Valstybės medicininio audito inspekcijos prie SAM Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės 2002 m. rugsėjo 19 d. ataskaitoje Nr. 235K nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo galiojančių reikalavimų pažeidimai, kokybiškos sveikatos priežiūros trūkumai bei aplaidumo, netinkamo pareigų vykdymo požymiai iš atsakovo gydytojų pusės (t. 1, b. l. 11 - 16). Tos pačios dienos sprendimu ši institucija atsakovui pritaikė prevencines priemones nustatytiems pažeidimams ir trūkumams pašalinti (t. 1, b. l. 17 – 19). Pažymėtina, kad šiai inspekcijai yra pavesta valstybinė asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų kokybės ir tinkamumo kontrolės funkcija. Byloje esantys Deontologinės teismo medicinos ekspertizės aktai iš esmės patvirtina minėtos audito inspekcijos išvadas. Deontologinės teismo medicinos ekspertizės 2001 m. lapkričio 13 d. akte Nr. 92(L) (t. 1, b. l.24 – 29), be kitų aplinkybių, konstatuota ir tai, kad D. B. nebuvo atlikti visi būtini tyrimai, gydymas buvo nepakankamas, meningitas diagnozuotas ir gydytas per vėlai, teigiama, jog tyrimo medžiaga duoda pagrindą tikėti, kad laiku diagnozavus pūlingą meningitą ir jį tinkamai gydant, tikimybė išgelbėti D. B. gyvybę būtų buvusi didesnė. Papildomos deontologinės teismo medicinos ekspertizės 2002 m. balandžio 4 d. akte Nr. 51(L) (t. 1, b. l. 30 - 32) dar kartą konstatuota, kad remiantis KMUK priimtais bendraisiais gydymo principais buvo tikslinga šiam ligoniui atlikti juosmeninę punkciją, kad pagal visuotinai priimtą gydymo praktiką ir sutinkamai su KMUK Neurochirurgijos klinikos gydytojo pareigybine instrukcija gydantis gydytojas turėjo teisę kviesti konsiliumą. Deontologinės teismo medicinos ekspertizės 2002 m. gegužės 30 d. akte Nr. 70(L) (t. 1, b. l. 33 - 35), be kitų argumentų, nurodyta, jog po kompiuterinės tomografijos tyrimo buvo pakankamai simptomų, leidžiančių D. B. įtarti meningitą, o klinikinei diagnozei pagrįsti reikėjo kitų tyrimų – juosmeninės punkcijos, konstatuojama, kad šią punkciją buvo galima atlikti, nes kompiuterinės tomografijos metu buvo nustatyti tik neryškūs galvos smegenų edemos požymiai. Sulyginus tai, kas paminėta, su gydytojo profesijai keliamais maksimalaus atidumo ir rūpestingumo reikalavimais, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai nustatė, jog yra gydytojų kaltė, pakankama kilti civilinei atsakomybei.
Apeliantas atsakovas nesutinka su tuo, kad teismas paminėtoms audito bei ekspertizių išvadoms suteikė didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), teigia, kad šių aktų išvados prieštarauja vienos kitoms, tačiau nepateikė lygiaverčių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepareiškė prašymų skirti ekspertizę šioje byloje ar kt. (CPK 178 str.).
Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, tarp jų ir atsakovo pateiktų įrodymų, kruopščia analize, paremta taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176 – 182 straipsniuose ir išplėtotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Kaip žinoma, civiliniame procese, vertinant įrodymus yra leidžiama remtis įrodymų pakankamumo taisykle, kurios esmė – pusiausvyros principas. Šis principas nustato, kad išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Taigi teismo nustatytų aplinkybių visuma patvirtina kaip labiau tikėtiną išvadą, kad D. B. mirtis buvo susijusi su atsakovo darbuotojų netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Dėl paminėto, atmetami šio apelianto argumentai, susiję su dėl ieškovų teise reikalauti iš KMUK neturtinės žalos atlyginimo (Sveikatos apsaugos įstatymo 88 str., CK 6 245 str. 1 d., 6.264 str., CPK 185 str.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Kaip žinoma, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.), o neturtinė žala CK 6.250 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Čia nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Taigi svarbu turėti galvoje, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Kartu, vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kuris toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Dėl to, kaip jau minėta, įstatymas nustato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas.
Teisėjų kolegija, turėdama omenyje tai, kas pasakyta, nesutinka su ieškovų apeliacinio skundo motyvais dėl vieno ar kito kriterijaus prioriteto, nes tik paminėtų aplinkybių visumos įvertinimas leidžia įgyvendinti įstatymo reikalavimą, kad žala turi būti atlyginama teisingai, nustatant protingą jos dydį, siekiant nukentėjusiojo ir žalą padariusiojo asmens interesų pusiausvyros.
Atsakovo turtinė padėtis, kaip minėta, yra viena iš įstatymo numatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo ir įvertino atsakovo turtinę padėtį, teisingai konstatavo, kad atsakovas yra iš valstybės biudžeto bei privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų finansuojama įstaiga, pelno nesiekiantis, ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas tenkinti viešuosius interesus vykdant sveikatingumo įgyvendinimo veiklą. Atsakovo finansavimui skiriamos lėšos turi būti naudojamos jos tikslams įgyvendinti, tai yra tenkinti visų ligoninėje besigydančių poreikius. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad atsakovo turtinės padėties būklė sprendžiant šį klausimą yra lygiavertis kriterijus. Dėl paminėto, atmetami apeliantų ieškovų teiginiai, kad atsižvelgdamas į atsakovo teisinį statusą, teismas pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą, o taip pat pažeidė teisingumo, protingumo bei visiško nuostolių atlyginimo principus (CK 6.251 str.). Tačiau atmetami ir atsakovo teiginiai dėl nepagrįstai didelės žalos priteisimo. Visų pirma, nesutikdamas su audito bei ekspertizės išvadomis, atsakovas nepateikė pakankamų jas paneigiančių įrodymų. Antra, pirmosios instancijos teismas, turėdamas omenyje šioje nutartyje anksčiau išdėstytus argumentus dėl gydytojų profesinės atsakomybės, įvertino tą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju ligos diagnozavimas buvo itin sudėtingas, ligos eiga buvo greita bei neįprasta ir teisingai nustatė atsakovo gydytojų kaltės pobūdį bei laipsnį.
Kaip minėta, ieškovai, nesutikdami su priteistos žalos dydžiu, laikydami jį nepagrįstai mažu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos minimais klausimais. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus. Iš tiesų, CPK 4 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu abiejų bylų teisinė ir faktinė situacija yra analogiška. Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjant šiuos ginčus, visų pirma, turi būti paisoma būtent nagrinėjamo ginčo šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principų. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamo ginčo faktines bylos aplinkybes ir nustatydamas neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo šių principų (CPK 185 str.).
Dėl turtinės žalos atlyginimo.
Apeliantai ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu šiuo klausimu, teigia, kad atmesdamas šį reikalavimą, teismas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, nes atsisakė vykdyti teisingumą ir nurodo, kad nors Vyriausybė nėra patvirtinusi nuostolių apskaičiavimo metodikos (Sveikatos sistemos įstatymo 88 str.), tai nepaneigia asmens teisės gauti žalos atlyginimą ir teismas turi taikyti panašius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CPK 3 str. 6 d.). Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus.
Kaip žinoma, turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, tai yra toks praradimas, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas, atmesdamas šį reikalavimą, rėmėsi ta aplinkybe, kad ieškovai nepilnamečio sūnaus mirties dieną nebuvo jo išlaikomi ir neturėjo teisės į tokį išlaikymą, o sprendimą grindė žalos, atsiradusios dėl gyvybės atėmimo, atlyginimą reglamentuojančio CK 6.284 straipsnio pirmąja dalimi, kurioje nustatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai išaiškino bei pritaikė paminėtas galiojančias materialinės teisės normas, todėl apeliantų teiginiai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti.
Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija skundžiamą teismo sprendimą ir, atitinkamai, papildomą teismo sprendimą palieka nepakeistą, o ieškovo bei atsakovo apeliacinius skundus atmeta (CPK 329, 340 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.