Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2007-12-18 · Administracinė byla Nr. I-8136-244/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-12-18
Bylos Nr.
I-8136-244/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška (pirm.), Liudmila Zaborovska (pran.), Nijolė Šidagienė
Pareiškėjas
J. Č., M. Č., O. B., N. S., S. S., V. S., A. S., E. S., Z. Č., A. Č., L. J., R. B., T. B., L. B., V. T. B.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
UAB „Grinda“
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8136-17/2007Procesinio sprendimo kategorija 15.2, 15.4, 61 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Januškos, teisėjų Liudmilos Zaborovskos (pranešėja) ir Nijolės Šidagienės, sekretoriaujant Linai Jasiulionytei, dalyvaujant pareiškėjams J. Č., M. Č., O. B., pareiškėjų atstovui Tadui Kelpšui, atsakovo atstovui Justui Šatrauskui, viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų N. S., S. S., V. S., A. S., E. S., A. S., J. Č., M. Č., Z. Č., A. Č., L. J., M. Č., R. B., O. B., R. B., R. B., T. B., L. B., L. B., V. T. B. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Grinda“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai patikslintame skunde (t. 2, b. l. 40-51) prašo atlyginti patirtą žalą: N. S. ir jos šeimai (sūnui S. S.) – 60 000 Lt (šešiasdešimt tūkstančių litų) turtinės žalos ir 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; V. S. ir jos šeimai (vaikams A. S., E. S., A. S.) – 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) turtinės žalos ir 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; J. Č. – 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturinės žalos; M.Č. – 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) turtinės žalos ir 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; Z. Č. ir jos šeimai (vaikams A. Č., L. J., M. Č.) – 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; R. B. – 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; O.B. – 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; R. B. – 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) turtinės žalos ir 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; R. B.ir jos šeimai (vaikams T. B., L. B., L. B.) – 500 000 Lt (penkis šimtus tūkstančių litų) neturtinės žalos; V. T. B. – 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) turtinės žalos ir 1 000 000 Lt (vieną milijoną litų) neturtinės žalos; iš viso pareiškėjams atlygintina 190 000 Lt (šimtas devyniasdešimt tūkstančių litų) turtinės žalos ir 5 500 000 Lt (penki milijonai penki šimtai tūkstančių litų) neturtinės žalos. Paaiškino, kad 2004 m. gruodžio 2 – 3 d. romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, buvo nugriauti pareiškėjams priklausantys pastatai: 5 gyvenamieji ir 1 negyvenamasis pastatas. Priimant sprendimą griauti (demontuoti) pastatus (statinius) romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, nebuvo atsižvelgta į tai, kokį poveikį toks sprendimas turės romų būsto problemų sprendimui ir romų integracijos eigai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai, vykdydami pastatų (statinių) romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, griovimo (demontavimo) darbus, pažeidė pareiškėjų teisę į būstą, į būsto neliečiamumą, neatsižvelgė į tai, kad dėl tokių savavališkų ir neteisėtų veiksmų romų šeimos (dauguma jų su mažamečiais vaikais) liks be gyvenamosios vietos. Kartu buvo pažeista pareiškėjų teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Savavališki statiniai buvo romų nuosavybė, o nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė ir ją riboti galima tik įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo neteisėtais veiksmais pažeidė vaiko teisių apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, nors privalo užtikrinti vaiko teises, įtvirtintas tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose. Tai patvirtino ir Seimo kontrolierė 2004 m. gruodžio 13 d. pažymoje Nr. 4D-2004/03-1716. Pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija inicijavo ir atliko romų tabore esančių savavališkų pastatų (statinių) griovimą (demontavimą) be teismo sprendimo, neatsižvelgdama į tai, kad nei LR civiliniame kodekse, nei Statybos įstatyme, nei Statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, nei kituose teisės aktuose nėra normų, suteikiančių teisę savivaldybėms atlikti kitų asmenų savavališkai pastatytų (statomų) pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pastatus (statinius) nugriovė dar nepasibaigus statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų statytojams nustatytam terminui nugriauti romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, esančius savavališkus statinius. Atsakovė nesilaikė Vietos savivaldos įstatyme 4 straipsnyje nurodytų principų, t. y. pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbai buvo vykdomi viršijant įgaliojimus, pažeidžiant pareiškėjų teises ir laisves. Pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbus romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, vykdė UAB „Grinda“ pagal 2004-12-16 sutartį Nr. 153/10 su pareiškėja. Minėtos sutarties pagrindu 2005 m. vasario 15 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0001349 ir 2005 m. vasario mėnesį atliktų darbų priėmimo akte Nr. 1024/02 nurodomi savavališkai pastatytų statinių ardymo romų taboro teritorijoje darbai. Pareiškėjai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė dvasinių, emocinių išgyvenimų, nepatogumų, nes negali jaustis saugiai, negali būti užtikrinti dėl savo ateities, todėl verčiami gyventi su baime. Netekusios gyvenamųjų būstų, pareiškėjų šeimos jautė ir iki šiol dar jaučia nepatogumą glausdamosios pas artimuosius ir pažįstamus jų perpildytuose namuose. Dar didesnę žalą patyrė pareiškėjų mažamečiai vaikai, iš kurių buvo atimtas gyvenamasis būstas, pažeista teisė į būtinas ir tinkamas sąlygas vaikams augti ir vystytis. Pareiškėjai patyrė ilgalaikių išgyvenimų, iki šiol neišspręstas klausimas dėl jų gyvenamosios vietos.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į patikslintą skundą su skundu nesutinka, prašo bylą nutraukti, nes praleistas terminas skundui paduoti, arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė kiekvienam iš jų padarytos turtinės žalos fakto ir dydžio. Nepateikiami jokie objektyvūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės (ar kitą) teisę į pastatus, ir/ar jų užimamą žemės sklypą. Nepagrindžiama, kokį kitą konkretų turtą ir teises šie pareiškėjai buvo įgiję iki galimai neteisėtų 2004 m. gruodžio 2–3 d. atsakovės veiksmų. Nepateikti rašytiniai įrodymai, sutartys, mokėjimo ir kiti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjų galimai patirtas išlaidas, buvusio turto vertę. Įrodyti žalos dydį, jos padarymo faktą yra pareiškėjų pareiga, tačiau prašymo reikalavimuose nurodytos sumos apibūdintos tik abstrakčiai ir subjektyviai. Byloje nėra įrodymų, kad būtent šie asmenys ir jų šeimos yra nukentėję, kokioje konkrečioje vietoje, kokiame name tuo metu pareiškėjai gyveno ar buvo apsistoję. Neturtinės žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo ir jos patvirtinimo, taip pat neįrodyti pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, sukrėtimai, kurie sugriovė artimiausius jų planus. Asmens reikalavimas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą yra vertintinas itin individualiai, todėl nukentėjusysis privalo nurodyti ir pagrįsti, kuo konkrečiai jam, kaip asmeniui, pasireiškė žalos padarymas, kokios konkrečios pasekmės dėl to jam atsirado, ar tos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovės veiksmų. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento surašyti savavališkos statybos aktai, administracinio teisės pažeidimo protokolai, nutarimai patvirtina, kad statiniai buvo pastatyti savavališkai, nes jie neatitiko LR statybos įstatymo 4 str. nurodytų mechaninių atsparumo ir pastovumo, gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo ir kitų reikalavimų, dėl kurių gali kilti reali grėsmė asmenų sveikatai ir gyvybei, todėl šie statiniai nepagrįstai vertinami kaip būstai. 2004 m. lapkričio 2 d. administracinio teisės pažeidimo protokolais, ir 2004 m. lapkričio 4 d. priimtais nutarimais įrodytas pačių pareiškėjų veiksmų neteisėtumas. Reikalavimas atlyginti žalą turėtų būti atmestas, nes nebuvo priimtas nė vienas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar kitos savivaldybės institucijos sprendimas, įsakymas, potvarkis ar kitas teisines pasekmes sukeliantis teisės aktas, kuriuo būtų pažeistos pareiškėjų teisės ir interesai. 2004-12-16 sutartis sudaryta su UAB „Grinda“ dėl gatvių priežiūros ir avarijų likvidavimo darbų nepatvirtina, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, nes ji buvo sudaryta ir įsigaliojo vėliau nei 2004 m. gruodžio 2–3 d. Jeigu teismas konstatuotų, kad buvo atlikti veiksmai, kurie sukėlė žalą, juos padaręs asmuo turi būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, remiantis LR CK 6.253 str. 6 d., nes veiksmai padaryti dėl būtinojo reikalingumo. Romų taboro teritorijoje, valstybinėje žemėje, nesilaikant statybą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų, buvo pastatyta 12 savavališkų statinių. Tai įrodo 2004 m. spalio 26 d. surašyti savavališkos statybos aktai, 2004 m. lapkričio 2 d. administracinio teisės pažeidimo protokolai ir 2004 m. lapkričio 4 d. priimti nutarimai. Atsižvelgiant į tai, kad pastatyti statiniai (pastatai) neatitiko LR statybos įstatymo 4 str. reikalavimų, tarp jų gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo, dėl kurių galėjo kilti reali grėsmė asmenų sveikatai ir gyvybei, bei siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės interesus, kitos išeities kaip pašalinti realiai minėtoms vertybėms gresiantį pavojų nebuvo.

UAB „Grinda“ atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdį yra pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčo esmė – žalos (turtinės ir neturtinės), padarytos neteisėtais savivaldybės institucijos tarnautojų neteisėtais veiksmais, atlyginimas. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad ,,žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės“.

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 1 d. žala pripažįsta asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 str. numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė kiekvienam iš jų padarytos turtinės žalos dydžio. Nepateikiami jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės (ar kitą) teisę į pastatus, ir/ar jų užimamą žemės sklypą, nepagrindžiama, kokį kitą konkretų turtą ir teises šie pareiškėjai buvo įgiję iki 2004 m. gruodžio 2–3 d. atsakovės veiksmų. Nepateikti rašytiniai įrodymai, sutartys, mokėjimo ir kiti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjų galimai patirtas išlaidas, buvusio turto vertę. Byloje nėra įrodymų, kokioje konkrečioje vietoje, kokiame name tuo metu pareiškėjai gyveno ar buvo apsistoję.

Teismas daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kuo pasireiškė pareiškėjams padaryta turtinė žala, todėl reikalavimas priteisti turtinę žalą yra nepagrįstas ir neįrodytas. Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjų skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas iš dalies tenkina pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais. Tuo tarpu, moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, jokia materiali kompensacija negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis - sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas - jokie pinigai, joks materialus turtas - negali atstoti.

VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento surašyti savavališkos statybos aktai, administracinio teisės pažeidimo protokolai ir nutarimai patvirtina, kad pareiškėjų statiniai buvo pastatyti savavališkai, jie neatitiko LR statybos įstatymo 4 str. nurodytų mechaninių atsparumo ir pastovumo, gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo ir kitų reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 str. (2004 m. balandžio 30 d. redakcija) apskrities viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą pagal šio įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją, vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksu, nustatę, kad statinio statyba vykdoma pažeidžiant šį įstatymą ir kitus teisės aktus: 1) surašo savavališkos statybos aktą, pareikalauja iš statytojo ir rangovo (jei darbai vykdomi rangos būdu) tuojau pat sustabdyti statybos darbus ir įteikia jiems aktą pasirašytinai arba registruotu laišku; 2) Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nagrinėja administracinę bylą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo arba siunčia šį protokolą teismui; 3) nagrinėja savavališkos statybos priežastis bei aplinkybes, gauna statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų išvadas, rengia ir teikia pagal priklausomybę apskrities viršininkui pasiūlymus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo arba pagal kompetenciją priima reikalingą sprendimą. Apskrities viršininko administracija arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal šio Įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 5, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos aktą bei pareigūnų siūlymus dėl jos padarinių pašalinimo ir nustatydama įvykdymo terminą priima vieną iš šių sprendimų: 1) sustabdyti statinio statybą ir pareikalauti iš statytojo (užsakovo) nugriauti statinį, jei teritorijoje, kurioje vykdoma naujo statinio statyba ar statinys rekonstruojamas, draudžiama bet kurio ar tam tikros paskirties naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas; per nurodytą terminą šio reikalavimo neįvykdžius, kreiptis į teismą; 2) jei statinio statyba gali būti vykdoma, leisti statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą; 3) įpareigoti statytoją (užsakovą), įvykdžiusį šio straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, perdirbti savavališkai atliktus statybos darbus pagal statinio projektą; 4) pareikalauti iš statytojo (užsakovo) savo lėšomis statinį nugriauti ir sutvarkyti statybvietę; 5) kreiptis į teismą nepriėmus šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sprendimų. Jei statytojas (užsakovas) per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 2 dalies 2, 3, 4 punktuose nurodytų reikalavimų, apskrities viršininko administracija ar Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal šio Įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją teikia teismui prašymą (pareiškimą) dėl įpareigojimų vykdymo.

Tačiau pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija inicijavo ir atliko romų tabore esančių savavališkų pastatų (statinių) griovimą (demontavimą) be teismo sprendimo, neatsižvelgdama į tai, kad nei LR civiliniame kodekse, nei Statybos įstatyme, nei Statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, nei kituose teisės aktuose nėra normų, suteikiančių teisę savivaldybėms atlikti kitų asmenų savavališkai pastatytų (statomų) pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pastatus (statinius) nugriovė dar nepasibaigus statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų statytojams nustatytam terminui nugriauti romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, esančius savavališkus statinius. Atsakovė nesilaikė Vietos savivaldos įstatyme 4 straipsnyje nurodytų principų, t. y. pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbai buvo vykdomi pažeidžiant pareiškėjų teises.

Atsakovė nurodo, kad nebuvo priimtas nė vienas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar kitos savivaldybės institucijos sprendimas, įsakymas, potvarkis ar kitas teisines pasekmes sukeliantis teisės aktas, kuriuo būtų pažeistos pareiškėjų teisės ir interesai. Tačiau iš 2004-12-16 sutarties su UAB „Grinda“, 2005 m. vasario 15 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001349 ir 2005 m. vasario mėnesį atliktų darbų priėmimo akto Nr. 1024/02 nustatyta, kad savavališkai pastatytų statinių ardymo romų taboro teritorijoje darbus atliko UAB „Grinda“ pagal sutartį su atsakove ir atsakovė apmokėjo už darbus. Nors sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojo vėliau nei 2004 m. gruodžio 2–3 d., tačiau 2005 m. vasario 15 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0001349 ir 2005 m. vasario mėnesį atliktų darbų priėmimo aktas Nr. 1024/02 patvirtina, kad atsakovė atliko veiksmus, kurie sukėlė pareiškėjams moralinę žalą.

Pareiškėjai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė dvasinę skriaudą, emocinių nepatogumų, nes negali jaustis saugiai, verčiami nuolat gyventi su baime. Netekusios gyvenamųjų būstų, pareiškėjų šeimos jautė ir iki šiol dar jaučia nepatogumą, nes gyvena pas artimuosius ir pažįstamus. Dar didesnę moralinę žalą patyrė pareiškėjų mažamečiai vaikai, iš kurių buvo atimtas gyvenamasis būstas, pažeista teisė į būtinas ir tinkamas sąlygas vaikams gyventi. Pareiškėjai patyrė ilgalaikių išgyvenimų, iki šiol neišspręstas klausimas dėl jų gyvenamosios vietos.

Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė atliko veiksmus, kurie įstatymo nepriskirtini jos kompetencijai. Teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad atsakovės darbuotojai pažeidė įstatymo nustatytą namų griovimo procedūrą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas pripažįsta pagrįstu pareiškėjų teiginį, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jie patyrė neigiamų išgyvenimų, tuo jiems buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginama. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies. Pareiškėjams priteistina po 5 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Teismas atmeta atsakovės argumentą, kad pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti, nes reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas trejų metų senaties terminas (LR CK 1.125 str. 8 d.)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjams N. S., S. S., V. S., A. S., E. S., A. S., J. Č., M. Č., Z. Č., A. Č., L. J., M. Č., R.. B., O. B., R. B., R. B., T. B., L. B., L. B.ir V. T. B. po 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Bronius JanuškaNijolė ŠidagienėLiudmila Zaborovska