- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-30
- Bylos Nr.
- I2-10370-931/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02226-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. L. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 24S1111950.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad 2019 metais atvykęs į Lietuvą įsidarbino statybų įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dirbo iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio. Kadangi ši įmonė veiklos nebevykdė, pareiškėjas pradėjo dirbti į MB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas nurodo, kad ne kartą klausė buhalterės, ar nereikia kažko pildyti ar keisti, kas susiję su migraciniais teisiniais klausimai.
Nuo 2023 m. gruodžio pareiškėjas dirba pagal individualią veiklą, moka mokesčius ir net neįtarė, kad gyvena Lietuvoje pagal bevizio režimo taisykles.
Pareiškėjas pranešimo apie tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje negalioja nuo 2023 m. gruodžio 22 d., nėra gavęs.
Pareiškėjas pabrėžia, kad per 5 metus jaučiasi užmezgęs socialinį ir ekonominį ryšį su Lietuva, su Lietuva sieja savo ateitį. Grįžęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas būtų mobilizuotas į kariuomenę ir jokios galimybės grįžti pas čia gyvenančią sužadėtinę neturėtų. Apie jokį perkėlimą į saugią vietą šalyje negali būti ir kalbos, kadangi pareiškėjas atitinka asmenų, šaukiamų į kariuomenę amžių.
Pareiškėjas Lietuvoje gyvena apie 5 metus, pareiškėjo sužadėtinė turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, visuomet dirbo ir mokėjo mokesčius, yra užmezgęs ryšius su statybų firmomis, o pareiškėjo padarytas pažeidimas tik dėl to, kad nebuvo informuotas apie pasibaigusį laikiną leidimą gyventi.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 26 punktą šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Todėl Migracijos departamentas, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą ar sustabdyti tokio sprendimo vykdymą). Atvejai, kada yra draudžiama priimti grąžinimo sprendimą, yra nustatyti tik Įstatymo 130 straipsnyje, jokių kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. buvo apklaustas. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad niekada nerašė, jog pageidauja ir sutinka grįžti į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) niekur nėra saugu. (duomenys neskelbtini) gyvena senyvo amžiaus pareiškėjo motina, kuriai pareišėkajs dirbdamas Lietuvoje siunčia pinigus. Pareiškėjas prašė teismo leisti pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas teismo posėdyje su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su apklausos lapu, atsakydamas ar sutinka grįžti į kilmės valstybę, nurodė „taip“. Atstovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024. Atstovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo išsiųstas sprendimas, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje 2023 m. gruodžio 22 d. jo nurodytu elektroninio pašto adresu. Paaiškino, kad nutraukus darbo sutartį, kurios pagrindu ir buvo užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi ir toliau galios. Įstatymas numato užsieniečiams pareigą pasikeitus aplinkybėms keiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje gyvena nuo 2017 metų, tačiau iki 2020 m. vasario 27 d. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini). Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo tik 2020 m. vasario 28 d. Šiuo metu pareiškėjas gyvenamosios vietos Lietuvoje nėra deklaravęs. Neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas negali Lietuvoje legaliai dirbti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 24S1111950, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas R. L. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2022 m. kovo 18 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas) tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2024 m. birželio 17 d.
Pareiškėjo darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukta 2023 m. rugsėjo 1 d.
Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 sprendimu Nr. 23S232275 nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2024 m. birželio 17 d., nes su asmeniu nutraukta darbo sutartis. Leidimas laikinai gyventi panaikintas įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 24S111195 nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gegužės 14 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti - (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas neinformavo pareiškėjo apie leidimo laikinai gyventi panaikinimą, priimant Sprendimą atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2017 metų, turi sužadėtinę, taigi būtent Lietuvoje yra susiklostę jo šeimyniniai ir socialiniai ryšiai, neįvertino aplinkybės, kad grąžintas į (duomenys neskelbtini) bus mobilizuotas ir grįžti į Lietuvą neturės galimybės.
Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.
Įstatymo 23 straipsnio 1 punktas numato, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.
Įstatymo 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą.
Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Pagal šio straipsnio 2 dalį nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.
Byloje pateiktas Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 23S232275, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2024 m. birželio 17 d. Nors pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė, teismas atkreipia dėmesį, kad sprendimas priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo, kad darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. buvo nutraukta. Nors pareiškėjas nurodo, kad nutraukęs darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino MB „(duomenys neskelbtini)“, teismas pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Duomenų, kad pareiškėjas yra gavęs naują leidimą laikinai gyventi, byloje nėra.
Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija nustatytų aplinkybių, nurodo tik tai, kad jam nebuvo nežinojo apie panaikintą leidimą laikinai gyventi. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 22 d. gyvena beviziu rėžimu. Teisėjų kolegija sutinka nagrinėjamu atveju su atsakovo atstovo teismo posėdyje išsakyta pozicija, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių teisėtai gyventi Lietuvoje, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2024 m. balandžio 15 d. jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai.
Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I2-9932-596/2024 pabrėžiama, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.
Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.
LVAT nurodė, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3(2) punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių.
Aprašo 47 punkte numatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusi įstaiga, įvertinusi priežastis, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo Aprašo 46 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo (bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimas yra pasibaigęs, ir šiuo metu neturi jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, Lietuvoje oficialiai dirbo 2,5 metų, todėl buvo padaryta išvada, kad jis neturi šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis turi sužadėtine ir susiformavusius ekonominius socialinius ryšius su Lietuva. Tačiau iš 2024 m. balandžio 30 d. apklausos protokolo matyti, kad pats pareiškėjas apibūdindamas savo pragyvenimo šaltinį Lietuvoje, šeimyninius ir socialinius ryšius Lietuvoje, nurodė tik turintis sužadėtinę, kuri jį išlaiko. Skunde nurodė, kad sužadėtinė Lietuvoje gyvena laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu. Duomenų apie pareiškėjo darbą, gaunamas ir draudžiamasis pajamas byloje nepateikta. Nors teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 metų gyvena Lietuvoje, Migracijos departamento atstovas teismo posėdyje nurodė, kad iki 2020 m. vasario 27 d. pareiškėjas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini), duomenų apie jo gyvenimą Lietuvoje iki 2020 m. vasario 27 d. nėra.
Nagrinėjamu atveju, į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino tinkamai, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 14 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas taip pat pažymi, kad sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Tačiau teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti atvejai, kuomet draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį, t. y. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nors teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad niekada nepageidavo ir nesutiko grįžti į (duomenys neskelbtini), iš rašytinių bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. apklausos metu atsakydamas į klausimą „Ar sutinkate sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti“ atsakė „Taip“.
Pareiškėjas nurodo, kad grąžintas į (duomenys neskelbtini) iš karto bus mobilizuotas į kariuomenę. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė nėra viena iš Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti asmenį į užsienio valstybę.
Nors pareiškėjas neįrodinėjo, kad konkrečiai jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai veiksmai, teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą atsižvelgė ir į tai, kad (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Be to, padaryta išvada, kad pareiškėjas R. L. gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu, taip pat Sprendime nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas.
Kitų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, jų nenustatė nei atsakovas, nei teismas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. L. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.