- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-1318-395/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-10151-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pirm.), Evaldas Burzdikas, Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- E. I. I., Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“
- Ieškovas
- A. O. S.
- Kategorijos
- 25.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant atsakovės E. I. I. atstovei advokatei Janinai Šarkelienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. I. I. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-700-587/2011 pagal ieškovės A. O. S. ieškinį atsakovams Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“, E. I. I. dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovės E. I. I. priešieškinį ieškovei A. O. S. dėl teisių pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu bei panaikinti atsakovo Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ 1997-06-12 įrašą dėl kapo, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūros perrašymo atsakovės E. I. I. vardu, paliekant galioti įrašą, kuriuo už kapavietės priežiūrą atsakinga įrašyta ieškovė A. O. S. Nurodė, kad 1989-02-08 Karmėlavos kapinėse buvo palaidota jos mama S. P.. Už kapo priežiūrą atsakinga buvo įrašyta ieškovė. Vėliau, laidojant jos seserį M. B. tame pačiame kape, ieškovės sutikimo niekas neprašė. Tada ieškovei kilo įtarimų, ji pasidomėjusi sužinojo, kad už šio kapo priežiūrą 1997-06-12 atsakinga įrašyta atsakovė E. I. I.. Ieškovės nuomone, tai padaryta neteisėta, ji kapą prižiūrėjo, jai apie tai niekas nepranešė, todėl jos teisės yra pažeistos.
Atsakovė E.I. I. priešieškiniu prašė pripažinti, kad ji, vykdydama paskutinę velionės valią, yra atsakinga už kapo, esančio (duomenys neskelbtini) priežiūrą. Nurodė, kad močiute S. P. rūpinosi ji ir jos mama, kartu gyveno, ieškovė močiute nesirūpino. Atsakovė su mama M. B. rūpinosi ir kapo priežiūra, pastatė paminklą, ieškovė tuo nesirūpino. Todėl ir kapo priežiūra teisingai buvo perrašyta atsakovės vardu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino neteisėtu bei panaikino Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ 1997-06-12 įrašą dėl kapo, esančio Karmėlavos kapinėse 11 kvartale, 14 eilėje, 26 kapavietėje, priežiūros perrašymo atsakovės E. I. I. vardu, paliekant galioti įrašą, kuriuo už kapavietės priežiūrą atsakinga įrašyta ieškovė A. O. S; priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovų po 66,- Lt žyminio mokesčio ieškovei bei po 20,12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Teismas nustatė, kad Karmėlavos kapinių laidojimo ir statinių registravimo knygoje 1997-06-12 įrašas, kuriuo pakeistas už S. P. kapavietė priežiūrą atsakingas asmuo iš A.O. S. į E.I. I., padarytas S. P. dukters M. B. 1997-06-12 prašymo pagrindu. Šiuo prašymu M. B. kapo priežiūrą prašė perrašyti jos dukrai, o mirusiosios S. P. anūkei, E.I. I. (b. l. 6). Remiantis kapo priežiūros perrašymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 359 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių 17 punktu, teismas padarė išvadą, kad atsakovas Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“, esant kito asmens prašymui (šiuo atveju M. B.) perrašyti kapo priežiūrą, turėjo apie tai įspėti kapą prižiūrintį asmenį, kad šis asmuo būtų apie tokį pageidavimą informuotas. Be to, teismas nurodė, kad minėtos taisyklės iš viso nenumatė kapo priežiūros perrašymo esant kito asmens prašymui, juolab neinformuojant jau esamo kapo prižiūrėtojo. Buvo numatyta tik esant kapo nepriežiūrai atitinkama jo tvarkymo procedūra, kuri numatė ir įspėjimą bei jo laikotarpį, kapo nepriežiūros terminą, po kurio galima įspėti kapo prižiūrėtoją. Kaip matyti iš atsakovo Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“ atstovo paaiškinimų, atsiliepimo, pateiktų dokumentų, jokių duomenų apie tai, kad ginčo kapas nebuvo prižiūrimas, nepateikta. Kad ieškovė būtų informuota apie pageidavimą kapo priežiūrą perrašyti kito asmens vardu įrodymų taip pat nepateikta. Taip pat ir įrodymų apie tai, kad ji kaip nors būtų atsakovo Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“ informuota apie ginčo kapo prižiūrėtojo perrašymo atsakovės E. I. I. vardu, byloje taip pat nepateikta. Be to, teismas nurodė, kad kapavietė nėra nuosavybė už kurią reikia mokėti mokesčius, tikrinti kieno vardu paskirta jos priežiūra ar kaip nors kitaip tikrinto su ja susijusią dokumentaciją. Kapinės yra vieša vieta, į kurią ateinama pagerbti mirusiųjų, tvarkyti kapų, bet ne tikrinti su kapo priežiūra susijusių dokumentų. Ieškovė turėjo pakankamą pagrindą manyti bei pagrįstai tikėtis, kad esant prašymams pakeisti kapavietės prižiūrėtoją, ji apie tai atsakovo Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“ būtų informuota ir tik tada spręstas toks prašymas. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovė ilgą laiką galėjo nežinoti apie tai, kad kapo priežiūra yra perrašyta atsakovės E. I.I. vardu, todėl laikė, kad ieškovės teisės, perrašant mamos S. P. kapo priežiūrą E. I. I. vardu buvo akivaizdžiai pažeistos, šis pakeitimas padarytas ieškovės neinformavus, neinformuota ji apie šį pakeitimą ir po jo padarymo. Taip pat teismas sprendė, kad bylai nėra reikšmingi įrodymai apie tai, kieno vardu buvo užsakytas ant šio kapo paminklas, taip pat ir tai, kokie santykiai ieškovės buvo su mama 1967 metais, kai buvo priimta teismo nutartis (b. l. 34), kadangi ji mirė žymiai vėliau, be to neaišku, koks nukentėjusios S. P. skundo tyrimo rezultatas, įrodymų apie tai byloje nepateikta. Ir nors atsakovė E. I. I. pati neprašė perrašyti jos kapo prižiūrėtoja, tačiau akivaizdu kad žinojo, apie tokį mamos M. B. prašymą, jam neprieštaravo, ir taikant analogiją pagal CK 2.133 str. 6 d., 2.136 str. 1, 2 d. tokiam sandoriui neprieštaravo, jį patvirtino, su tuo sutiko, todėl yra tinkamas atsakovas šioje byloje.
Taip pat teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino pateikti šį ieškinį ieškovė nėra praleidusi, kadangi apie savo pažeistą teisę ji sužinojo po 2000-06-06, o ieškinys teisme gautas 2010-06-07. Teismas laikė pagrįstą ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji nėjo ir netikrino koks asmuo yra įrašytas atsakingas už kapo priežiūrą, kadangi teismo nuomone, tai nėra reikalinga daryti neesant jokių įtarimų bei pranešimų apie pasikeitimus. Kaip nurodo ieškovė jai dėl to kilo įtarimų tik po jos sesers, o atsakovės E. I. I. mamos M. B. mirties bei laidotuvių, kurios įvyko 2000-06-06, kai ji buvo palaidota mamos S. P. kape, o jos niekas dėl to leidimo nepaprašė, laidotuvių datą patvirtino šalys, mirties liudijimas bei Laidojimo leidimas (b.l. 32, 33). Teismas nurodė, kad tikėtina, jog kilus įtarimams ji laidotuvių dieną nėjo tikrinti ar ji tebėra atsakingas už kapo priežiūrą asmuo, ir tą padarė praėjus kelioms dienoms po laidotuvių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė E. I. I. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą ir pripažinti, kad E. I. I., vykdydama paskutinę velionės valią, yra atsakinga už kapo priežiūrą, kuris yra (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas tenkindamas ieškinį neatsižvelgė: į atsakovės E. I. I. bendro ūkio vedimą su kapavietėje palaidotomis močiute S. P. ir mama M. B.; į močiutės laidotuvių metu negautą atsakovės su mama M. B. sutikimą, kad už kapo priežiūrą bus atsakinga ieškovė; kad eilę metų atsakovė ir jos mama nežinojo, kad ieškovė savavališkai užsirašė būti atsakinga už kapavietės priežiūrą; kad ieškovė su savo mama (atsakovės močiute) labai žiauriai elgėsi. Tai patvirtina rašytinis įrodymas – Kauno m. Požėlos raj. Liaudies teismo 1967-09-21 nutartis, bei liudytojų parodymai, kad močiutė nuolat skųsdavosi dėl ieškovės blogo elgesio; kad paskutinė mirusiosios S. P. valia buvo, jog kapavietę prižiūrėtų mirusiosios dukra M. B. ir atsakovė; kad atsakovė ir jos motina M. B. savo lėšomis pastatė kapavietėje paminklą ir galutinai sutvarkė jos aplinką; kad atsakingo asmens už kapavietės priežiūrą perrašymas yra atliktas prieš 10 metų ir nėra išlikę kai kurių dokumentų; kad yra praleistas ieškinio senaties terminas; kad savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ atsakingo asmens už kapavietės priežiūrą pakeitimą atliko teisėtai, įsigilinusi į visas apeliantės aukščiau nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka dėl šių motyvų:
1. Šioje byloje kilęs ginčas dėl atsakingo asmens už kapavietės priežiūrą pakeitimo, atlikto 1997-06-12, teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai 1989-02-05 už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu buvo įrašyta ieškovė. Atsakovė, pateikdama atsiliepimus į ieškinį bei pareikšdama priešieškinį, pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu pradinį įrašą, kad už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu yra ieškovė, nereiškė, o tik įrodinėjo, jog 1997-06-12 įrašas yra teisėtas. Todėl teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai vadovavosi 1997-06-12 galiojusiomis Kapinių tvarkymo taisyklėmis. Remiantis šių taisyklių 17 p., atsakovas Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“, esant kito asmens prašymui (šiuo atveju M. B.) perrašyti kapavietės priežiūrą kitam asmeniui, turėjo apie tai įspėti (informuoti) ieškovę. Be to, minėtos taisyklės apskritai nenumatė atsakingo asmens už kapavietės priežiūrą pakeitimo, juolab neinformuojant šio asmens. Taigi, jeigu atsakovė ar jos mama manė, kad pradinis įrašas apie atsakingą už kapavietės priežiūrą asmenį yra neteisėtas, turėjo kreiptis į teismą jį ginčydamos, o ne nežinant ieškovei kreiptis į Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“ dėl atsakingo asmens pakeitimo. Be to, byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad ieškovė apie jos kaip asmens atsakingo už kapavietės priežiūrą, pakeitimą informuota nebuvo. Byloje taip pat nėra jokių dokumentų, kad ieškovei atsakovas SĮ „Kapinių priežiūra“ reiškė pretenzijas dėl kapavietės nepriežiūros. Todėl teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad ieškovės teisės, perrašant kapavietės priežiūrą kito asmens vardu, buvo pažeistos.
2. Teismas pagrįstai pripažino kad bylai nėra reikšmingos aplinkybės, kieno vardu buvo užsakytas kapavietės paminklas, kokie ieškovės santykiai buvo su mama 1967 m. Kaip minėta, byloje buvo sprendžiama, ar 1997-06-12 teisėtai buvo pakeistas už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo, todėl svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi tuo metu galiojusių teisės aktų pakeičiant už kapavietės priežiūrą atsakingą asmenį. Dėl šių priežasčių šioje byloje neturi teisinės reikšmės aplinkybės, ar atsakovė E. I. I. gyveno ir vedė bendrą ūkį su močiute ir savo mama, ar močiutės laidotuvių metu ieškovė gavo atsakovės mamos M. B. sutikimą būti atsakingu asmeniu už kapavietės priežiūrą, ar atsakovės ir jos mama žinojo, kad ieškovė nuo 1989-02-05 buvo paskirta atsakingu asmeniu, kokia buvo močiutės valia dėl kapavietės priežiūros.
3. Apeliaciniame skunde nėra pateiktos bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas apeliantės nurodytas teiginys dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes ir konstatavo, jog ieškovė nėra praleidusi įstatymo numatyto 10 metų ieškinio senaties termino, nes apie savo teisės pažeidimą sužinojo po 2000-06-06, o ieškinys teisme gautas 2010-06-07.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovės E. I. I. atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešiekšinį patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog jis atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio (priešieškinio) pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį (priešieškinį) asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Taigi, pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų.
Šioje byloje ieškovė ieškiniu prašė pripažinti neteisėtu bei panaikinti atsakovo Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ 1997-06-12 įrašą, kuriuo pakeistas už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo, ir palikti galioti 1989-02-08 įrašą, kuriuo už kapavietės priežiūrą atsakinga įrašyta ieškovė. Ieškinio faktiniu pagrindu nurodė aplinkybes, kad ji tuo metu galiojusių teisės aktų tvarka nebuvo tinkamai informuota apie atsakingo asmens už kapavietės priežiūrą pakeitimą, be to, kapavietę prižiūrėjo tinkamai. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti, kad ji yra atsakinga už kapavietės priežiūrą. O priešieškinio faktiniu pagrindu nurodė aplinkybes, kad ji vykdo paskutinę velionės valią, be to, ieškovė netinkamai elgėsi su velione ir kapo niekada neprižiūrėjo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš taip suformuluotų šalių reikalavimų ir šiems reikalavimams pagrįsti nurodytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, jog šioje byloje kilęs ginčas dėl asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, pakeitimo 1997-06-12. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors atsakovė nurodė faktines aplinkybes, kad ieškovė 1989-02-08 neturėjo būti įrašyta atsakinga už kapavietės priežiūrą, tačiau reikalavimo šį įrašą pripažinti neteisėtu ir panaikinti nereiškė. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog aplinkybės ar teisėtai ir pagrįstai 1989 m. vasario 5 d. už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu buvo įrašyta ieškovė yra už šios bylos nagrinėjimo ribų. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šioje byloje taip pat neturi teisinės reikšmės aplinkybės kieno vardu buvo užsakytas kapavietės paminklas, kokie ieškovės santykiai buvo su mama 1967 m., su kuo iki mirties gyveno velionė S. P., kokia buvo jos paskutinė valia dėl kapavietės priežiūros.
Esminės aplinkybės šioje byloje yra tai ar 1997-06-12 pagrįstai ir teisėtai buvo pakeistas asmuo, atsakingas už kapavietės priežiūrą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, pakeitimo, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-11-26 nutarimu Nr.359 patvirtintomis Kapinių tvarkymo taisyklėmis, kurios galiojo asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, pakeitimo metu 1997-06-12. Šių taisyklių 17 punktas numatė, kad asmenys ir organizacijos, kurių vardu skirti sklypai, privalo nuolat prižiūrėti kapus, jų statinius ir laisvą plotą šeimų kapuose. Jei kapas netvarkomas daugiau nei dvejus metus, kapines prižiūrinti organizacija privalo raštiškai įspėti kapą prižiūrinti asmenį ar organizaciją, kad būtina jį sutvarkyti. Taigi, atsakovas Kauno m. SĮ „Kapinių priežiūra“, esant kito asmens prašymui (šiuo atveju M. B.) perrašyti kapavietės priežiūrą kitam asmeniui, kuriame nurodoma, kad ieškovė neva neprižiūri kapavietės, turėjo apie tai įspėti (informuoti) ieškovę. Be to, taisyklės apskritai nenumatė atsakingo asmens už kapavietės priežiūrą pakeitimo, juolab neinformuojant šio asmens. Taigi, jeigu atsakovė ar jos mama manė, kad pradinis įrašas apie atsakingą už kapavietės priežiūrą asmenį yra neteisėtas, turėjo kreiptis į teismą jį ginčydamos, o ne nežinant ieškovei kreiptis į Kauno m. SĮ „Kapinių priežiūra“ dėl atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens pakeitimo. Be to, byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad ieškovė apie jos kaip asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, pakeitimą 1997 m. birželio 12 d. informuota nebuvo, pakeitimas buvo padarytas atsakovės mamos pareiškimo, kuriame ji nurodė, kad ieškovė neva neprižiūri kapo, pagrindu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovei atsakovas Kauno m. SĮ „Kapinių priežiūra“ reiškė kokias nors pretenzijas dėl kapavietės nepriežiūros. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog ieškovės teisės, perrašant mamos kapavietės priežiūrą kito asmens vardu, buvo pažeistos. Pripažinus, kad 1997 m. birželio 12 d. įrašas apie atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens pakeitimas yra neteisėtas, o atsakovei byloje nereiškiant reikalavimo dėl pradinio įrašo, kad už kapavietės priežiūra atsakingu asmeniu yra ieškovė, pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu, pagrįstai ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė.
Pasisakydama dėl atsakovės atstovės apeliacinio skundo argumentų, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti asmens, atsakingo už kapavietės priežiūra, pakeitimą, atliktą 1997-06-12, o pirmosios instancijos teismas šio fakto neįvertino, teisėjų kolegija, visų pirma, akcentuoja, kad pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodytos bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliaciniame skunde tik nurodoma, kad aiškiai praleistas ieškinio senaties terminas, tačiau nei bylos aplinkybės, nei įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais būtų pagrindžiamas ieškinio senaties praleidimo faktas ir teismo sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas nepateikiami. Antra, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei įtarimų dėl asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, pakeitimo galėjo kilti tik po jos sesers, o atsakovės mamos M. B. laidotuvių, kurios įvyko 2000-06-06, kai niekas neprašė ieškovės raštiško sutikimo palaidoti M. B. S. P. kape. Iki to laiko ieškovei niekaip nebuvo varžoma jos teisė prižiūrėti ir lankyti mamos kapą, todėl jai nebuvo jokios objektyvios būtinybės tikrinti įrašus apie asmenį, atsakingą už kapavietės priežiūrą. Juo labiau, kad ji, kaip už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo, privalėjo būti informuota apie bet kokius veiksmus, susijusius su už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens pakeitimu. Ieškovė teisme ieškinį pareiškė 2010-06-07 (pirmadienį), todėl akivaizdu, kad ieškovė bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino, kuris prasidėjo 2000-06-06, nėra praleidusi, nes pagal CK 1.121 straipsnio 2 dalį jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo dienai ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma [o jos einanti darbo diena.
Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.