Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 48–52), kurį patikslino (II t., b. l. 111–116), prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad sutinka, jog skundo nagrinėjimo terminas buvo praleistas, tačiau tai Sprendimo turiniui įtakos neturi. Teigė, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1P-90 (toliau – ir Taisyklės), reikalavimus, todėl Viešojo administravimo įstatymo ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nuostatomis nebuvo vadovautasi. Nurodė, kad todėl, priimdamas Sprendimą, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius turėjo teisę pakeisti Įsakymą ir nereikalauti, kad Įsakymas būtų taisomas, juo labiau nebuvo pagrindo pavesti valstybės įmonei Valstybiniam žemėtvarkos institutui taisyti 2010 m. birželio 22 d. aktuose Nr. 157B, Nr. 157A įrašytus duomenis. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas gauti žemės sklypo savininko sutikimą nustatant servitutus administraciniu aktu ar nustatant papildomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą, nėra nustatytas nei Žemės įstatymo 23 straipsnyje, nei 22 straipsnyje. Pareiškėjos teiginį, kad sanitarinę apsaugos zoną draudžiama nustatyti be žemės sklypų savininkų sutikimo, laikė nepagrįstu. Pažymėjo, kad pagal teisės aktų nuostatas Nacionalinės žemės tarnybos direktorius ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas sprendimus dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat dėl servitutų ar specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo turi teisę priimti, vadovaudamasis teritorijų planavimo dokumentais. Specialiuoju planu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo ir neturi pagrindo bei galimybių įgyvendinti pareiškėjos reikalavimą paimti žemę visuomenės poreikiams. Pareiškėja savo reikalavimus dėl servitutų nustatymo ar žemės paėmimo visuomenės poreikiams turėjo teisę pareikšti Specialiojo plano viešojo svarstymo metu. Specialiajame plane yra pažymėtos servituto ribos ir nurodytas plotas, kuris akivaizdžiai matosi ir žemės sklypo plane, įteiktame pareiškėjai. Atkreipė dėmesį, jog Įsakymo įžanginėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad Įsakymas priimtas, atsižvelgus į Specialiojo plano sprendinius. Specialusis planas yra galiojantis, nenuginčytas teismine tvarka, todėl jo pagrindu priimti Žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus sprendimai yra teisėti. Pažymėjo, kad per V. R. žemės sklypą numatoma tiesti elektros linija yra priskiriama centralizuotiems (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklams, todėl servitutai reikalingi viešajam interesui tenkinti ir jie gali būti nustatomi administraciniu aktu (Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 3, 4 ir 5 p.). Teigė, kad tokiais atvejais nereikalingas žemės savininko sutikimas servitutui nustatyti, tačiau įstatymas nustato tarnaujančiojo žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas. Nurodė, kad teisės aktai nenustato viešojo administravimo subjekto pareigos, atkuriant nuosavybės teises į žemę, informuoti piliečius apie toje teritorijoje rengiamus teritorijų planavimo dokumentus. Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai nepriskirta teisė spręsti, kokios rūšies (požeminės ar antžeminės) inžinerinės komunikacijos turi būti tiesiamos.

Atsakovas Žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 67–73) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Žemėtvarkos skyrius nurodė, kad elektros linijos rengimas prasidėjo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 4-222, kai elektros perdavimo oro linijos planavimo organizatoriumi paskirta AB „Lietuvos energija“. Specialusis planas patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 4-462. Nurodė, kad Žemėtvarkos skyriuje 2010 m. liepos 28 d. gautas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ prašymas dėl žemės servitutų, suteikiančių teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir teisę nekliudomai prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie servituto turėtojui priklausančių požeminių ar antžeminių komunikacijų, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti jų paleidimo ir derinimo, remonto, rekonstravimo, techninės priežiūros ir eksploatavimo darbus, nustatymo. Pažymėjo, kad vadovaujantis paminėtu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu, Įsakymu buvo nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir teisę juos aptarnauti Įsakyme nurodytiems žemės sklypams, tarp jų – ir pareiškėjos nuosavybės teise valdomam sklypui. AB “Lietuvos energija“ per 3 mėnesius buvo įpareigota įregistruoti servitutus Nekilnojamojo turto registre bei per 30 darbo dienų nuo administraciniu aktu nustatyto servituto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre išmokėti vienkartines kompensacijas, iš jų – ir 1 950,44 Lt kompensaciją V. R.. Vadovaudamasi Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 (toliau – ir Metodika), Sprendimu valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto apskaičiuota kompensacija buvo padidinta iki 3 490, 27 Lt. Pabrėžė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos sklypo vertė dėl nustatyto servituto sumažėjo. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su skelbta informacija, susijusia su ginču. Teigė, jog skundžiamas Įsakymas buvo priimtas, nepažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių žemės servitutų nustatymą, reikalavimų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto specialistų skaičiavimo klaidos yra ištaisytos Sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Litgrid“ (toliau – ir AB „Litgrid“) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 116–126) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

AB „Litgrid“ nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Įsakymą yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad pareiškėja prašo naikinti viso Įsakymo galiojimą, nors su jos teisėmis ir interesais susiję tik du iš Įsakymo punktų. Specialusis planas yra galiojantis ir nenuginčytas, pareiškėja per įstatymų nustatytą terminą nesikreipė į teismą dėl įsakymo, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, nuginčijimo. Darė išvadą, kad pareiškėjos niekuo nepagrįsti abstraktūs teiginiai dėl padarytų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), taip pat teritorijų planavimo dokumentų viešo svarstymo su visuomene procedūrų pažeidimų neturi reikšmės. Nurodė, kad per pareiškėjos sklypą numatoma tiesti elektros linija yra priskiriama centralizuotiems (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklams, todėl servitutai pareiškėjos sklype reikalingi viešajam interesui patenkinti ir tokiais atvejais nereikalingas žemės savininko sutikimas servitutui nustatyti, tačiau įstatymas nustato tarnaujančiojo žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas. Paaiškino, kad per pareiškėjos žemės sklypą Specialiuoju planu buvo suplanuota aukštos įtampos elektros perdavimo oro linija, kuriai buvo suplanuota elektros linijos apsaugos zona ir todėl jos ribose buvo suplanuotas servitutas bei sanitarinės apsaugos zona. Teigė, jog kadangi Įsakymu buvo nustatytas servitutas, pagrįstai buvo nustatyta ir tokio paties dydžio elektros linijos apsaugos zona. Pabrėžė, kad pareiškėjai administraciniu aktu numatyta kompensacija, kuria atlyginami jos dėl servitutų nustatymo patiriami nuostoliai. Teigė, kad servitutai neriboja pareiškėjos teisių daugiau nei leidžia teisės aktai. Pagal įstatymą servituto nustatymas visiškai nevaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių valdyti tą daiktą ar juo disponuoti, servitutu tik iš dalies suvaržoma daikto naudojimo teisė. Pabrėžė, kad bylos medžiagoje nėra duomenų ar įrodymų apie galimą žemės sklypo nuvertėjimą. Pažymėjo, jog pareiškėja ir toliau galės visą žemės sklypo plotą naudoti žemės ūkiui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio. Vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 104:2000 „Gyventojų sauga nuo elektros linijų sukuriamų elektrinių laukų” 4.1.3 punktu, nurodė, kad daržų ir sodų teritorijose, kuriuose elektrinio lauko stipriai neviršija 5 kV/m, žmonių buvimo trukmė neribojama. Planuojant elektros perdavimo oro liniją, buvo atliktas planuojamos elektros linijos poveikio aplinkai vertinimas, kuriame konstatuota, kad net ir oro linijos sanitarinėje apsaugos zonoje (servituto zonoje) bus galima būti neribotą laiką, nes oro linijų elektrinio lauko stipriai po laidais bus mažesni nei 5 kV/m. Nurodė, kad pareiškėja visiškai nepagrįstai teigia, esą nustačius servitutą nebus galima kurti kaimo turizmo sodybą, nes pagal oficialius Nekilnojamojo turto registro duomenis pareiškėjos žemės sklypui nėra nustatytas rekreacinio naudojimo būdas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog savo lūkesčius išviešino (pvz., pradėjo rengti teritorijų planavimo dokumentą dėl žemės naudojimo būdo keitimo ir kaimo turizmo veiklos žemės sklype ir apie tai paskelbė viešai). Neišviešinti asmens ketinimai yra neapibrėžti ir kintantys, jie negali būti laikomi teisėtais lūkesčiais ir jų įstatymai negina. Teigė, kad pareiškėja nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri pagal Civilinio kodekso 4.112 straipsnio 5 dalį būtų pakankamas pagrindas naikinti servitutus, be to, servitutai net nepradėti įgyvendinti. Nurodė, kad dėl tų pačių priežasčių ginčo teisiniams santykiams negali būti taikomas ir Civilinio kodekso 4.113 straipsnis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ (toliau – ir AB “Lietuvos energija“) atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 25–27) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

AB „Lietuvos energija“ nurodė, kad 2010 m. spalio 28 d. AB „Lietuvos energija“ neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas patvirtino AB „Lietuvos energija“ atskyrimo sąlygas, kurios nustatė AB „Lietuvos energija“ reorganizavimo tvarką, pagal kurią elektros energijos perdavimo tinklai kartu su kitomis elektros sistemomis, valdymo, eksploatavimo, plėtros, techninės priežiūros ir remonto veikla, taip pat tam tikra kita dalis AB „Lietuvos energija“ veiklos, kaip turto, teisių, pareigų ir sandorių visuma, yra atskiriama ir jos pagrindu kuriama nauja įmonė – LITGRID turtas AB. Pažymėjo, kad 330 kV elektros perdavimo oro linija Klaipėda–Telšiai, taip pat su ja susijusios AB „Lietuvos energija“ teisės ir pareigos 2010 m. gruodžio 1 d., t. y. dar iki skundo padavimo teismui, buvo perduotos AB ,,Litgrid“. Teigė, kad AB „Lietuvos energija“ nėra subjektas, priėmęs skundžiamus sprendimus, bei yra niekaip su jais nesusijęs, todėl nėra tinkamas trečiasis asmuo byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas Žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 158–162) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Žemėtvarkos skyrius nurodo, kad sutinka su pareiškėjos prašymu stabdyti bylą, nes Specialiajame plane numatyta būsimos elektros linijos trasos vieta bei šios elektros linijos tiesimui ir aptarnavimui reikalingų servitutų vieta ir dydis, o pareiškėjos Įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Specialiuoju planu. Remiasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 3 dalimi. Pažymi, jog Žemėtvarkos skyriuje 2010 m. liepos 28 d. buvo gautas AB “Lietuvos energija“ prašymas dėl žemės servitutų, suteikiančių teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ar antžemines komunikacijas) ir teisę nekliudomai prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie servituto turėtojui priklausančių požeminių ar antžeminių komunikacijų, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti jų paleidimo ir derinimo, remonto, rekonstravimo, techninės priežiūros ir eksploatavimo darbus, nustatymo. Nurodo, kad, vadovaujantis Specialiuoju planu, Įsakymu buvo nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir teisę juos aptarnauti Įsakyme nurodytiems žemės sklypams, tarp jų – ir V. R. nuosavybės teise valdomam sklypui. AB „Lietuvos energija“ per 3 mėnesius buvo įpareigota įregistruoti servitutus Nekilnojamojo turto registre bei per 30 darbo dienų nuo administraciniu aktu nustatyto servituto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre išmokėti vienkartines kompensacijas, tarp jų – ir 1 950,44 Lt kompensaciją V. R.. Pareiškėja Įsakymą apskundė ir buvo priimtas Sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad servitutas V. R. priklausančiam sklypui nustatytas pagrįstai. Pabrėžia, jog kompensacijos dydis buvo nurodytas ne tik Įsakyme, bet ir Sprendime, kuriame nuostoliai buvo įvardyti konkrečiai, nurodant ir piniginės kompensacijos apskaičiavimo formules. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose konkretūs terminai specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įregistravimui nėra nustatyti. Taip pat pažymi, kad servitutai žemės sklypams buvo nustatyti, praleidus įstatymo nustatytą terminą, tačiau atkreipia dėmesį, kad servitutai buvo nustatyti ne vien tik pareiškėjos sklypui, bet dar 50 sklypų, kas ir nulėmė ilgesnį Įsakymo rengimo terminą. Teigia, kad šis procedūrinis pažeidimas Įsakymo turiniui įtakos neturi. Pabrėžia jog servituto nustatymas administraciniu aktu buvo būtinas, atsižvelgiant į žemės sklypų skaičių bei Specialųjį planą, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl Žemėtvarkos skyriaus vedėjas, priimdamas Įsakymą, juo vadovavosi. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-792/2010. Teigia, kad linija yra būtina, siekiant užtikrinti elektros energijos tiekimo Lietuvoje patikimumą ir saugumą, ypač po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, taip pat išspręsti Klaipėdos ir Telšių teritorijų užžiedinimo problemą, užtikrinti patikimą ir nepriklausomą Vakarų Lietuvos aprūpinimą elektros energija, kad Klaipėdos kraštas nebepriklausytų nuo Rusijos elektros energijos tinklų. Nurodo, kad šiuo atveju reikšmingumo visuomenei laipsnio (dydžio) vertinti nėra būtina. Dėl pareiškėjos skundo teiginio, jog apskaičiuoti nuostoliai yra per maži, remiasi Civilinio kodekso 4.129 straipsniu, Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 ir 8 dalimis, Metodikos 2 ir 3 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009 ir teigia, jog kompensacijos suma pareiškėjai buvo apskaičiuota teisingai. Pažymi, kad V. R., teigdama, jog nuostoliai yra žymiai didesni nei apskaičiuota piniginė kompensacija, nepateikia jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų ar paskaičiavimų bei neargumentuoja, kodėl vienkartinė kompensacija buvo paskaičiuota netinkamai ir neteisingai. Taip pat pažymi, kad pareiškėja pateikė dokumentus, jog 2011 m. liepos 12 d. įregistravo ūkininko ūkį bei 2011 m. liepos 11 d. pateikė prašymą sąlygoms kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, ir atkreipia dėmesį, jog išduodant sąlygas bus atsižvelgiama į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, iš jų – ir į Specialųjį planą, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas ir kuriame nustatyta elektros perdavimo oro linijos kryptis bei ribos. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo nagrinėjami teisių ribojimai dėl sanitarinių apsaugos zonų, tačiau šioje byloje sanitarinės apsaugos zonos Įsakymu pareiškėjos sklypui nėra nustatytos. Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ elektros tiekimo linijoms sanitarinės apsaugos zonos nustatymas nėra numatytas. Taip pat nurodo, kad servituto pasibaigimo terminai nustatyti Civilinio kodekso 4.130 straipsnyje, ir servitutas galios tol, kol bus būtinas viešajam interesui tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 165–168) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Litgrid“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 171–180) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

AB „Litgrid“ nurodo, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, kad visi jame išdėstyti argumentai yra nauji, t. y. jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad pareiškėja neteisėtai apeliacinėje instancijoje visiškai pakeitė savo skundo reikalavimo pagrindą ir nepagrįstai, remdamasi naujais motyvais, prašo panaikinti teisėtai priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Remiasi ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 130 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-171/2011, 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-923/2009, 2011 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-310/2011, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1113/2010. Taip pat vadovaujasi Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Rec 2004 (20) dėl administracinių aktų teisminio peržiūrėjimo 4 punktu, ABTĮ 23 straipsnio dalies 6 ir 7 punktais, 52 straipsniu, 53 straipsnio 3 dalimi, 130 straipsnio 5 dalimi, 138 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-36/2009 ir pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės negali būti laikomos neatsiejamai susijusiomis su pirmosios instancijose teisme suformuluotu skundo pagrindu, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-36/2009. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-1832/2005, pažymi, jog tinkamas skundo dalyko ir pagrindo suformulavimas yra būtina procesinės teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 52 straipsnį pareiškėja turėjo teisę tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Dėl pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų apie ūkio įregistravimą ir ūkininko sodybos statybą jos žemės sklype pažymi, kad šie įrodymai negali būti tiriami ir vertinami, nes be pateisinamų priežasčių pateikti apeliacinėje instancijoje. Pažymi, kad nei ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas, nei prašymas sąlygoms kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti nėra tiesiogiai susiję nei su servituto nustatymu pareiškėjos žemės sklype, nei su kitais byloje nagrinėjamais klausimais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-923/2009. Pažymi, kad pateiktų naujų įrodymų atsiradimo aplinkybės yra labai abejotinos ir leidžia manyti, kad pareiškėja dirbtinai siekė sukurti naujus įrodymus ir jų pateikimu užvilkinti bylos nagrinėjimą. Taip pat vadovaujasi ABTĮ 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-526/2008, 2007 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P7-233/2007, 2001 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-412/2001 ir daro išvadą, kad teismo procesiniai sprendimai, kuriais bylos nagrinėjimą atsisakyta sustabdyti, negali būti skundžiami atskiruoju ar apeliaciniu skundu, todėl pareiškėjos argumentai dėl bylos sustabdymo atmestini. Taip pat remiasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 7, 8 punktais, Civilinio kodekso 4.129 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 1993 m. gruodžio 13 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimais, Metodika ir daro išvadą, kad administraciniu aktu be pareiškėjos sutikimo jos žemės sklypui nustatytas servitutas tiesti ir aptarnauti ginčo elektros liniją atitinka Konstitucijos 23 straipsnį bei nepažeidžia konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo. Pabrėžia, jog akivaizdu, kad nustatytas servitutas visiškai nevaržo pareiškėjos teisės valdyti žemės sklypą ar juo disponuoti ir tik minimaliai bei tik teisės aktų leidžiamose ribose apriboja jos naudojimąsi žemės sklypo dalimi, kuriai nustatytas servitutas. Atkreipia dėmesį, jog tai, kad elektros linijos apsaugos zona dar nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, nereiškia pareiškėjos teisių pažeidimo, nes pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 7 dalį įregistravimo faktas reikšmingas tik momento, nuo kurio pradedama taikyti speciali apsaugos zona, nustatymui. Nurodo, jog pareiškėja teigia, kad buvo pažeistos Žemės įstatymo 22 straipsnio 4, 5 ir 7 dalys, nes Įsakyme ir Sprendime nepaskaičiuoti nuostoliai, neįvardinta galimybė kreiptis dėl žalos atlyginimo, praleisti specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įregistravimo terminai. Pažymi, kad minėtose Žemės įstatymo nuostatose nėra įtvirtinti reikalavimai, kuriuos pareiškėja nurodo kaip padarytus pažeidimus. Taip pat teigia, jog tai, kad Įsakyme servituto naudotoju įvardinta AB „Lietuvos energija“, nedaro Įsakymo neteisėtu, nes Įsakymo priėmimo metu servituto nustatymu buvo suinteresuota AB „Lietuvos energija“, kurios visos teisės ir pareigos jau po Įsakymo priėmimo buvo perduotos AB „Litgrid“. Atkreipia dėmesį, jog 20 dienų terminas servituto nustatymui nėra naikinamasis ir jo praleidimas nedaro Įsakymo negaliojančiu. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nes teismas neįvertino, ar planuojant elektros liniją, jos nebuvo galima tiesti per kitus negu pareiškėjos žemės sklypus, ar nebuvo galima vietoj elektros perdavimo oro linijos tiesti požeminės elektros linijos, bei nesiaiškino, ar priimant sprendimą dėl servituto nustatymo, buvo ieškoma galimybių elektros liniją tiesti ne per pareiškėjos žemę. Teigia, kad teismas neturėjo vertinti šių aplinkybių, kadangi jos nesusijusios su skundžiamų administracinių aktų teisėtumu. Pažymi, kad visi apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl elektros linijos vietos buvo sprendžiami rengiant Specialųjį planą. Taip pat pabrėžia, kad jokiame teisės akte nėra numatytas reikalavimas bendrojo naudojimo inžinerinius tinklus tiesti tik valstybinėje žemėje. Pabrėžia, kad Specialiajame plane elektros linijos trasa yra suplanuota, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, susijusius su elektros linijos statyba, naudojimu ir aptarnavimu, ir į tai, jog toje vietoje elektros linija darytų mažiausią poveikį aplinkai, lyginant su kitomis alternatyvomis. Todėl visiškai nepagrįstais laiko pareiškėjos argumentus dėl to, kad elektros linija buvo suplanuota per jos žemės sklypą tik dėl to, kad taip yra pigiau ir patogiau statytojui. Taip pat nurodo, jog visiškai nepagrįstas jokiomis teisės normomis ar įrodymais yra pareiškėjos argumentas, kad jos nuosavybės teisė ir turtiniai interesai nukentėtų minimaliai, jeigu elektros linija per jos sklypą eitų po žeme. Pažymi, kad pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri iš esmės skiriasi nuo šio ginčo faktinių aplinkybių, todėl ja negali būti vadovaujamasi šioje byloje. Taip pat nurodo, kad jokiomis normomis ir įrodymais pareiškėja nepagrindė savo teiginių, kad Įsakyme turėjo būti nustatytas servituto terminas, taip pat kad turėjo būti nustatyta periodinė, o ne vienkartinė kompensacija bei to, jog vienkartinė kompensacija yra nepakankama ar kad kompensacija apskaičiuota netinkamai ir neteisingai.