Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-4728/1047/2020 Proceso Nr. 3-61-3-02772-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3 (S)

2020 m. spalio 14 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio, ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja N. D. (N. D.) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti 2020 m. rugpjūčio 12 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriaus (toliau – ir VSAT) sprendimą Nr. (21/20)-14VR „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. D. savanoriško išvykimo į Rusijos Federaciją“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, pratęsiant įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovas 2020 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. (21/20)-159-256 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. D. grąžinimo į Rusijos Federaciją“ (toliau – Sprendimas dėl grąžinimo), kuriuo ji buvo įpareigota išvykti į Rusijos Federaciją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo, t. y. iki 2020 m. balandžio 26 d. Taip pat nurodo, kad 2020 m. balandžio 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl šio sprendimo pratęsimo, minėtas sprendimas ir savanoriškas išvykimas iš Lietuvos Respublikos buvo pratęstas iki 2020 m. gegužės 26 d. Karantino metu šis terminas buvo pratęstas, o atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje yra nustatytas toleravimo laikotarpis, kuris baigiasi 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. Iki tada N. D. turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Tačiau ji neturi galimybių to padaryti.

Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą atsakovui dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti termino pratęsimo dėl susidariusių ekstraordinarių aplinkybių. Tačiau atsakovas, neįsigilinęs į pareiškėjos argumentus Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja nesutinka su Sprendimu. Aiškina, kad šiuo metu COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacija Rusijoje yra ženkliai pablogėjusi, lyginant su ta, kuri buvo karantino metu. Nurodo, kad šiuo metu nevyksta joks įprastinis reguliarus keleivių susisiekimas su Rusijos Federacija. Esant tokiai situacijai, pareiškėja neturi fizinių galimybių grįžti į Rusiją. Be to, šiuo metu grįžus į Rusiją, kai joje fiksuojamas vienas didžiausių koronavirusinės infekcijos susirgimų skaičius pasaulyje, pareiškėjai grėstų realus pavojus sveikatai, netgi gyvybei.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų individualaus administracinio akto formai ir turiniui keliamų reikalavimų, kadangi jame nenurodyta faktinis sprendimo pagrindas bei nepateiktas teisinis įvertinimas, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka, kiti privalomi rekvizitai. Kadangi jis neatitinka esminių individualaus administracinio akto reikalavimų, jis laikytinas negaliojančiu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyrius atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2020 m. kovo 26 d. gavo pranešimą iš Vilniaus pasienio rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus, kad 2020 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės nutarimu pareiškėjai bus panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Todėl atsakovas turėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjos tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka. Pareiškėjai buvo išduota Šengeno viza Nr. 030386653, galiojanti laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. gegužės 4 d. (90 dienų). Nurodo, kad pareiškėja nuo 2020 m. sausio 17 d. gyvena Šengeno valstybėse neteisėtai, nes Šengeno valstybėse viršijo 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, todėl 2020 m. kovo 27 d., vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir atsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti Rusijos Federacijos pilietę – pareiškėją, į Rusijos Federaciją priėmė Sprendimą dėl grąžinimo.

Paaiškina, kad atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją pasaulyje dėl COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) pandemijos priimant Sprendimą dėl grąžinimo buvo nustatytas maksimalus Įstatymo leistas 30 dienų išvykimo terminas. Vėliau, atsižvelgiant į pareiškėjos 2020 m. balandžio 23 d. prašymą ir vadovaujantis įstatymo 127 straipsnio 3² dalimi (bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų) Sprendimas dėl grąžinimo buvo pratęstas dar 30 dienų ir nustatytas išvykimo terminas iki 2020 m. gegužės 26 d.

Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. kovo 23 d. raštu Nr. D1-1486 „Dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje karantimo metu“, kuriame numatyta, kad visi užsieniečiai dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantimo metu, gali likti Lietuvoje karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje metu, tačiau tokie užsieniečiai privalės išvykti pasibaigus karantinui Lietuvos Respublikoje per nustatytą toleravimo laikotarpį, t. y. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24.00 val. Pareiškėja iki šio laikotarpio turėjo savanoriškai grįžti į Rusijos Federaciją.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikoje 2020 m. birželio 17 d. atšaukus karantiną buvo atnaujinami skrydžiai į kitas valstybes bei susisiekimas su kitomis valstybėmis žemės transportu, neatnaujinus įprastinių susisiekimų tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, pareiškėja turėjo galimybę išvykti į Rusijos Federaciją tranzitu per trečiąsias šalis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (21/20)-14VR „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. D. savanoriško išvykimo į Rusijos Federaciją“, kuriuo atsisakyta pratęsti įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją teisėtumo bei pagrįstumo. Taip pat dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą, pratęsiant terminą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko teisėtai turėdama Šengeno vizą Nr. 030386536, galiojančią nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. gegužės 4 d. (90 dienų).

2020 m. kovo 27 d. atsakovas priėmė Sprendimą dėl grąžinimo ir įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki 2020 m. balandžio 26 d.

Atsakovas, gavęs pareiškėjos 2020 m. balandžio 23 d. prašymą ir vadovaudamasis Įstatymo 127 straipsnio 3² dalimi Sprendimą dėl grąžinimo pratęsė dar 30 dienų, neviršijant bendro 60 dienų savanoriško išvykimo termino, ir nustatė išvykimo terminą iki 2020 m. gegužės 26 d.

Atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, buvo suteiktas 2 mėnesių toleravimo laikotarpis savanoriškam išvykimui, skaičiuojant nuo karantino pabaigos, t. y. nuo 2020 m. birželio 17 d., todėl 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. šis toleravimo laikotarpis baigėsi.

Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą atsakovui dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti termino pratęsimo dėl susidariusių ekstraordinarių aplinkybių.

Sprendimu atsakovas atsisakė pratęsti įpareigojimo savanoriškai išvykti terminą vadovaudamasis Įstatymo 127 straipsnio 3² dalimi.

Įstatymo 125 straipsnyje yra nustatyti pagrindai, kai yra priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Vienas iš tokių pagrindų – jei užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5⁴, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos priima institucija, nustačiusi užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o jo įvykdymą kontroliuoja Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 straipsnio 4 dalis). Iš Sprendimo dėl grąžinimo turinio matyti, kad atsakovas konstatavo, jog pareiškėja nuo 2020 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, nes viršijo 90 dienų per 180 dienų buvimo Šengeno valstybėse laikotarpį ir įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo Sprendimo dėl grąžinimo jai įteikimo dienos, t. y. iki 2020 m. balandžio 26 d., išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Įstatyme yra numatyta galimybė terminą, per kurį užsienietis yra įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, pratęsti, tačiau bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų (Įstatymo 127 straipsnio 3² dalis). Pareiškėja atsakovui 2020 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą, vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 3² dalimi šis terminas atsakovo buvo pratęstas dar 30 dienų, t. y. iki 2020 m. gegužės 26 d., neviršijant 60 dienų bendro termino.

Atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, buvo nustatytas toleravimo laikotarpis iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tai buvo nurodyta ir skundžiamame Sprendime, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 11 d. prašymą pratęsti savanoriško išvykimo į Rusijos Federaciją terminą iki 2020 m. rugsėjo 16 d.

Taigi pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją savanoriškai išvykti privalėjo iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val., Įstatyme nėra numatyta pagrindų ši terminą pratęsti.

Pareiškėja skunde teismui akcentuoja, kad atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio sprendimo bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje (3 dalis). Aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (LVAT 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, LVAT biuletenis Nr./1 (11), 2007; LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007 ir kt.).

Teismas daro išvadą, kad ginčijamame sprendime yra aiškiai suformuluotas pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas, t. y. pareiškėjai atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 3² dalimi įpareigojimo savanoriškai išvykti bendrasis pratęsimo terminas negali viršyti 60 dienų, kad atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje yra nustatytas toleravimo laikotarpis, kuris baigiasi 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val., kad pasibaigus toleravimo laikotarpiui bus taikomos įprastinės taisyklės, kad tiems užsieniečiams, kurie po toleravimo laikotarpio pabaigos liks Lietuvos Respublikoje toliau būdami neteisėtai ir dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bus priimami sprendimai dėl išsiuntimo, kad gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Teismas konstatuoja, kad ginčo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), yra motyvuotas, o ta aplinkybė, kad ginčo sprendime nenurodyta minėto administracinio akto apskundimo tvarka, yra tik sprendimo formos trūkumas ir šis procedūrinis pažeidimas neturi ir neturėjo jokios įtakos ginčo sprendimo teisėtumui, kadangi pareiškėja suprato, kur ir kaip reikia skųstis, pareiškėją atstovauja teisės srities profesionalas – advokatas, pareiškėjo teisė kreiptis į teismą nebuvo pažeista.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas taikyti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2019 m. birželio 14 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-4370-552/2019). Teismas nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad nustatytas neesminis procedūrinis pažeidimas dėl to, jog nenurodyta Sprendimo apskundimo tvarka.

Dėl pareiškėjos skunde dėstomo argumento, kad šiuo metu nevyksta joks įprastinis reguliarus keleivių susisiekimas su Rusijos Federacija, todėl pareiškėja neturi fizinių galimybių grįžti į Rusiją pažymėtina, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja iš esmės siekė išvykti į Rusijos Federaciją, tačiau to padaryti negalėjo (tranzitu per kitas trečiąsias šalis ir kt.). Taigi šie pareiškėjos teiginiai atmetami kaip neįrodyti.

Įstatymo 130 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 dalis). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis).

Teismas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad egzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytos aplinkybės. Dėl pareiškėjos argumentų dėl COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijos Rusijoje teismas pabrėžia, kad COVID-19 (koronavirusinė infekcija) plinta nepaisant valstybės sienų, tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Rusijos Federacijoje. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę pareiškėjos gyvybei dėl COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) gresia pavojus labiau ar kitaip negu jai būnant Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodo abstrakčius teiginius apie COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją Rusijoje, kurie nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Dėl to teismas juos atmeta kaip neįrodytus ir nepagrįstus.

Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi VSAT nepažeidė Įstatymo reikalavimų, susijusių su savanoriško išvykimo termino pratęsimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, pratęsiant įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas tinkamai atliko viešojo administravimo funkcijas, objektyviai vertino ginčo aplinkybes, tinkamai rėmėsi Įstatymo nuostatomis ir priėmė pagrįstą sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos N. D. (N. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.