Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės “Editomis” ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės “Editomis” skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Editomis“ skunde prašė teismo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 34958,08 Lt dydžio nuostolius žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Paaiškino, kad Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Vilniaus apskrities VMI) atliekant 2002 m. spalio 14 d. pradėtą UAB „Editomis“ mokestinį patikrinimą, 2003 m. rugsėjo 11 d. turto arešto aktu Nr. 14-2-371 buvo areštuotos UAB „Editomis“ priklausančios lėšos – 115 703 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) permokos. Pareiškėjo atstovas Vilniaus apskrities VMI pateikė 2003 m. spalio 22 d. prašymą dėl turto arešto akto panaikinimo, tačiau į jį nebuvo atsižvelgta. Turto arešto aktas panaikintas tik 2005 m. lapkričio 17 d. Vilniaus apskrities VMI sprendimu Nr. 14-3-366, t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams. Pareiškėjo teigimu, turto areštas truko taip ilgai tik dėl to, kad nepagrįstai ilgai, prieštaraujant teisės aktų nuostatoms buvo tęsiamas mokestinis patikrinimas, patikrinimo eigoje nuolat buvo daromos teisės normomis bei faktais nepagrįstos išvados. 2004 m. kovo 19 d. Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktu pareiškėjui buvo apskaičiuotos mokesčių, delspinigių ir baudų sumos. Nesutikdamas su patikrinimo aktu, 2004 m. gegužės 7 d., 2004 m. gegužės 13 d. pareiškėjas pateikė rašytines pastabas, kuriose detaliai išdėstė savo argumentus dėl patikrinimo akto nepagrįstumo. Vilniaus apskrities VMI 2004 m. birželio 8 d. sprendimu patikrinimo aktą patvirtino. Sprendimą 2004 m. liepos 7 d. pareiškėjas apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM). VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino 2004 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities VMI sprendimą. Pareiškėjas 2004 m. spalio 11 d. pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija). Komisija 2004 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir perdavė 2004 m. liepos 7 d. pareiškėjo skundą VMI prie FM nagrinėti iš naujo. VMI prie FM išnagrinėjo pareiškėjo 2004 m. liepos 7 d. skundą ir 2005 m. vasario 18 d. sprendimu pavedė Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Vilniaus apskrities VMI 2005 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo aktu pareiškėjui vėl apskaičiavo mokėtinų mokesčių, delspinigių ir skyrė baudas. Dėl šio akto pareiškėjas 2005 m. spalio 10 d. pateikė pastabas, kurias Vilniaus apskrities VMI išnagrinėjo ir 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu nusprendė patikrinimo akto netvirtinti.

Nurodė, kad neteisėti Vilniaus apskrities VMI pareigūnų veiksmai (neveikimas) pasireiškė netinkamai atliktu mokestiniu patikrinimu bei pakartotiniu patikrinimu, kurių eigoje nebuvo išsiaiškintos esminės aplinkybės, turėjusios nulemti teisingas išvadas, bei visišku pareiškėjo raštu dėstytų argumentų, pagrįstų teisės aktų nuostatomis bei faktais ir paneigiančių pareigūnų gautas išvadas, nevienkartiniu ignoravimu. Tuo tarpu neteisėti VMI prie FM pareigūnų veiksmai (neveikimas) pasireiškė pareiškėjo 2004 m. liepos 7 d. skunde išdėstytų argumentų, pagrįstų teisės aktų nuostatomis bei faktais ir paneigiančių Vilniaus apskrities VMI pareigūnų gautas išvadas, ignoravimu, dėl ko buvo priimtas neteisėtas 2004 m. rugsėjo 4 d. VMI prie FM sprendimas Nr. 69-419. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apskrities VMI pareigūnai ne tik neprofesionaliai atliko tiek pirminį, tiek pakartotinį mokestinį patikrinimą, bet ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, dėl ko buvo padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados, lėmusios žalos bendrovei atsiradimą. Vilniaus apskrities VMI ir VMI prie FM pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė ne sudėtingų ar neaiškių teisės normų traktavimu, o absoliučiu UAB „Editomis“ pateiktų faktų ignoravimu. UAB „Editomis“ pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI pareigūnai nesuteikė teisės patikrinimo eigoje pareikšti pasiūlymų dėl mokesčių mokėtojo prekių rinkos kainai nustatyti pasirinktų šaltinių pagrįstumo ir tuo šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises. Tik gavusi 2004 m. kovo 19 d. patikrinimo aktą Nr. 05-02-10-756, pareiškėjas sužinojo apie tai, kad buvo perskaičiuota jos tiekiamų prekių apmokestinamoji vertė, o jos perskaičiavimui pasirinktos 7 įmonės, apie kurias jokių duomenų patikrinimo akte nepateikta. Jei UAB „Editomis“ būtų buvusi laiku informuota apie pasirinktus informacijos šaltinius, ji būtų galėjusi pasinaudoti teise pateikti siūlymus dėl jų pasirinkimo pagrįstumo. Argumentai, lėmę galutinio sprendimo priėmimą buvo pateikti jau 2004 m. gegužės 7 d. rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto

Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI ir VMI prie FM pareigūnų elgesiu buvo pažeisti ir Europos Tarybos Ministrų komiteto 1977 m. rugsėjo 28 d. Rezoliucijoje Nr. (77) 31 „Dėl individų gynimo santykiuose su administracinėmis institucijomis“ įtvirtinti gero ir efektyvaus administravimo I ir IV principus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 871 13 punktas. Dėl tokių neteisėtų Vilniaus apskrities VMI bei VMI prie FM pareigūnų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas teigė patyręs žalą, pasireiškusią dvejopo pobūdžio nuostoliais, t. y. patyrė tiesiogines išlaidas už advokato bei advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 22310 Lt honorarą. Negautas pajamas skaičiavo sutinkamai su Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalį kaip 5 procentų metines palūkanas nuo areštuotos 115703 Lt PVM permokos sumos. Pareiškėjo nuomone, negautos pajamos sudaro 12648,08 Lt, o pareiškėjo dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų patirti nuostoliai iš viso sudaro 34958,08 Lt.

Atsakovo atstovas Vilniaus apskrities VMI prašė pareiškėjo UAB „Editomis“ skundą atmesti.

Paaiškino, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apskrities skyrius 2002 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 25-1/7-2990 prašė Vilniaus apskrities VMI atlikti UAB „Editomis“ patikrinimą dėl mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo į valstybės biudžetą teisingumo bei atlikti priešpriešinius patikrinimus, siekiant nustatyti, ar dokumentai, patvirtinantys ūkinės–finansinės veiklos operacijas yra įtraukti į kitos sandorio šalies buhalterinę apskaitą ir kt. Pareiškėjo veikla atitiko visus rizikos vertinimo kriterijus, nes žemi pareiškėjo darbuotojų atlyginimai kėlė įtarimų, kad deklaruojamos ne visos pajamos ir gali būti apskaitomas ne visas darbuotojų atlyginimas, be to, pareiškėjas prekiavo iš Turkijos importuojamomis prekėmis ypač mažomis kainomis. Pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas 2002 m. spalio 14 d. ir atliekamas pareiškėjo patalpose, adresu Bukčių g. 64, Vilniuje. Patikrinimo metu pareigūnai atliko 4 priešpriešinius patikrinimus, išsiuntė 12 raštų kitų apskričių Valstybinėms mokesčių inspekcijoms su prašymu patikrinti 20 įmonių, įregistruotų įvairiuose Lietuvos miestuose, gavo 28 fizinių asmenų rašytinius paaiškinimus, išsiuntė 2 paklausimus Turkijos mokesčių tarnybai ir kt. Tai sąlygojo, kad patikrinimas baigtas tik 2004 m. vasario 25 d.. Numatant pareiškėjui apskaičiuoti 100000 Lt mokesčių, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 32 straipsnio 2 dalimi, pritaikytas vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – 2003 m. rugsėjo 11 d. areštuota pareiškėjo deklaruota PVM permoka – 115 703 Lt. Apskaičiuoti mokesčiai buvo panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 17-2-189 nepatvirtinus pakartotinio patikrinimo akto, todėl Vilniaus apskrities VMI 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 14-3-366 buvo panaikintas ir turto arešto aktas. Vilniaus apskrities VMI nuomone, 2003 m. rugsėjo 11 d. turto arešto aktas Nr. 14-2-371 buvo pagrįstas bei teisėtas, kadangi atitiko tiek MAĮ, tiek Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Be to, jis nebuvo skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Taigi, nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra pagrindo taikyti CK 6.251 straipsnio.

Vilniaus apskrities VMI 2004 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu Nr. 05-02-10-756, taikant mokesčių bazės netiesioginio nustatymo metodą, papildomai apskaičiavo 506 873 Lt mokesčių, baudų bei delspinigių. Šis patikrinimo aktas patvirtintas Vilniaus apskrities VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 17-2-145, kuris patvirtintas 2004 m. rugsėjo 10 d. VMI prie FM viršininko sprendimu Nr. 69-419. 2005 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktu Nr. 05-05-32-82 pareiškėjui apskaičiavo mokesčių, baudų ir delspinigių. 2005 m. lapkričio 9 d. spendimu Nr. 17-2-189 minėtas patikrinimo aktas patvirtintas nebuvo. Vyko įprasta patikrinimo atlikimo bei mokestinių ginčų procedūra, reglamentuota MAĮ. Faktas, kad pakartotinio patikrinimo metu surašytas patikrinimo aktas nebuvo patvirtintas, neįrodo ir negali būti pagrindu pripažinti Vilniaus apskrities VMI pareigūnų veiksmus neteisėtais. Pareiškėjas nenurodė, kokie konkretūs teisės aktai buvo pažeisti atliekant patikrinimus. Net ir pareiškėjo pateiktoje Seimo kontrolieriaus 2005 m. lapkričio 10 d. pažymoje padaryta išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apskrities VMI pareigūnai buvo suinteresuoti vilkinti patikrinimo procesą ar piktnaudžiauti mokesčių administratoriui suteiktomis teisėmis. Pažymėjo, kad joks teisės aktas nenurodo, kad mokesčių administratorius privalo išreikalauti ar pasiūlyti mokesčių mokėtojui pateikti savo siūlymus dėl šaltinių naudojimo rinkos kainai nustatyti. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Vilniaus apskrities VMI pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 871 ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių netiesioginių metodų taikymą, nuostatas.

Atsakovo atstovas VMI prie FM prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad VMI prie FM, išnagrinėjusi UAB „Editomis“ 2004 m. liepos 7 d. skundą dėl Vilniaus apskrities VMI 2004 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 17-2-145, 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 69-419 skundžiamą sprendimą patvirtino. Nagrinėjant pareiškėjo skundą buvo konstatuota, kad Vilniaus apskrities VMI turėjo pakankamą pagrindą taikyti netiesioginį mokesčio bazės nustatymo metodą, kad mokesčio bazė nustatyta objektyviai ir mokesčiai bei su jais susijusios sumos apskaičiuotos pagrįstai, teisėtai, pagal atitinkamus mokesčių įstatymus. Nurodė, kad apskaičiuojant pareiškėjui mokesčių bazę, nebuvo taikytas tikslios informacijos netiesioginio mokesčio bazės nustatymo metodas. Pareiškėjui buvo taikytas tapačių prekių kainos metodas, kurio pagalba yra nustatinėjamas labiausiai tikėtinas, realus ūkio subjekto gautų ir nuslėptų pajamų kiekis. Šio metodo pagalba negali būti nustatomos absoliučiai tikslios pajamos. Pareiškėjas savo skunduose kategoriškai neigė mokesčių administratoriaus teisę nustatyti tikrąsias sandorių vertes remiantis netiesioginiais mokesčių bazės nustatymo metodais. Argumentai, į kuriuos, kaip teigia pareiškėjas, nebuvo motyvuotai atsakyta, yra nekonkretūs. Tai neigimo pobūdžio teiginiai, bet ne įrodymai. Centrinis mokesčių administratorius savo sprendime nurodė, kad jie yra bendro pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėjo argumentai, kurie yra reikšmingi sprendžiant mokesčių apskaičiavimo pagrįstumo klausimą, VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendime Nr. 69-419 buvo iš esmės išnagrinėti.

Komisija 2004 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. S-603-(7-539/2004) dėl pareiškėjo skundo dėl VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 69-419 išvardydama atskirus pareiškėjo skundo argumentus padarė prielaidos pobūdžio išvadą, kad mokesčių administratorius galėjo neteisingai išspręsti bylą. Pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas sprendimų pagrįsti prielaidomis negalima. VMI prie FM teigimu, Komisija pareiškėjo skundo iš esmės neišnagrinėjo, t. y. nepasisakė dėl to, ar pagrįstai mokesčio bazė nustatyta netiesiogiai, ar objektyviai nustatytas UAB „Editomis“ gautų ir nuslėptų pajamų kiekis, ar pagal įstatymus apskaičiuoti mokesčiai, tik konstatavo, kad VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. 69-419 turi įrodymų trūkumą. Komisija nepanaikino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo, o tik grąžino pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. Siekdama atsakyti į Komisijos 2004 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. S-603-(7-539/2004) suformuluotus klausimus, VMI prie FM 2005 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 69-43 pavedė Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį patikrinimą. Mokesčių administratorius atliko faktinių mokestinių santykių aiškinimą bei įvertinimą. Tai, kad šio įvertinimo rezultatas vėliau buvo pripažintas neteisingu, deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu nėra reikšminga. Todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Editomis“ skundą tenkino iš dalies ir priteisė UAB “Editomis” naudai iš valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 8004,11 Lt negautų pajamų ir 6600 Lt išlaidų, viso 14604,11 Lt bei penkių procentų palūkanas nuo 115703 Lt sumos nuo pareiškimo padavimo dienos 2007 m. lapkričio 17 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos. Likusioje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 25-1/7-2990 kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI dėl pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo į valstybės biudžetą teisingumo patikrinimo. Vilniaus apskrities VMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą pradėjo 2002 m. spalio 14 d. ir jį baigė 2004 m. vasario 25 d., 2004 m. kovo 19 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 05-02-10-756, kuris patvirtintas Vilniaus apskrities VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 17-2-145. Turto arešto aktu 2003 m. rugsėjo 11 d. Nr. 14-2-371 areštuota UAB „Editomis“ deklaruota PVM permoka – 115703 Lt. Pareiškėjui pateikus skundą dėl Vilniaus apskrities VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 17-2-145 dėl patikrinimo akto patvirtinimo, VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 69-419 jį patvirtino. Pareiškėjas 2004 m. spalio 8 d. skundu kreipėsi į Komisiją dėl VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 69-419. Komisija 2004 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. S-603-(7-539/2004) panaikino VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 69-419 ir perdavė pareiškėjo 2004 m. liepos 7 d. skundą VMI prie FM nagrinėti iš naujo. Komisija sprendime padarė išvadą, kad kai kurių pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų pagrįstumo centrinis mokesčių administratorius nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė, o apsiribojo vien Vilniaus apskrities VMI nustatytų aplinkybių išvardijimu, dėl ko galėjo neteisingai išspręsta byla. VMI prie FM 2005 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 69-43 pavedė Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Atlikus UAB „Editomis“ pakartotinį patikrinimą, buvo surašytas 2005 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo aktas Nr. 05-05-32-82 dėl kurio pareiškėjas 2005 m. spalio 10 d. pateikė rašytines pastabas. Vilniaus apskrities VMI 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 17-2-189 2005 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo akto Nr. 05-05-32-82 nepatvirtino.

Teismas konstatavo, jog dėl administravimo subjektų veiksmų padaryta žala atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį, nustatantį, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Valstybės pareiga atlyginti žalą, pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatas, atsiranda jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, jog veiksmų pripažinimo neteisėtais klausimas sprendžiamas įvertinant tai, kad institucijos sprendimas, dėl kurio priėmimo keliamas atsiradusios žalos klausimas, yra panaikinamas. Administracinėje byloje Nr. A-483/2007 priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartyje pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas konstatuotas atsižvelgus į teismo sprendimą, administracinėje byloje Nr. A-1273-05 priimtoje 2005 m. spalio 7 d. nutartyje – atsižvelgus į Mokestinių ginčų komisijos sprendimą. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, turto arešto aktas panaikintas nebuvo, tačiau aukštesnių mokesčių administratorių sprendimais nebuvo patvirtinti patikrinimo, sąlygojusio turto arešto akto priėmimą, rezultatai. Pagrindu žalos atlyginimui atsirasti yra nustatymas, kad patikrinimo metu pareigūnai neveikė taip, kaip turėjo veikti. Sprendžiant valdžios institucijų pareigūnų veikos neteisėtumo klausimą būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pagrindiniu pareiškėjo argumentu įrodinėjant atsakovų pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktą buvo tai, kad mokesčių administratorių darbuotojai nepakankamai atidžiai atliko savo pareigas, neįvertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl netinkamo mokestinio patikrinimo vykdymo, neargumentuotai atmetė pareiškėjo pasiūlymus.

Turto arešto aktas, su kurio buvimu siejamas žalos atsiradimas, priimtas 2003 m. rugsėjo 11 d. Tuo metu galiojęs Mokesčių administravimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 13 punktas numatė mokesčio administratoriaus pareigūno teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Detali turto arešto taikymo tvarka nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnyje. Čia numatyta, kad turto areštas gali būti taikomas siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas arba jam priklausanti grąžinti mokesčio permoka. Mokesčio mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Pagrindu turto areštui yra galimas trimis atvejais: 1) jeigu mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo (nepervedė) mokesčių, delspinigių, baudų ir kitų įmokų; 2) jeigu mokesčio administratoriaus pareigūnams surašius patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, aktą, kuriame nurodyti apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, kitos įmokos ir (ar) paskirtos baudos, yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas; 3) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu (kai tikrinimo metu nustatoma mokesčio įstatymo pažeidimų) yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti apskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir (ar) paskirtas baudas. Paskutiniu atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčio mokėtojo turtas, kuris registruojamas turto registre, taip pat mokesčio mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Taikant turto areštą patikrinimo metu reikalinga konstatuoti, jog patikrinimo metu buvo nustatyti mokesčių pažeidimai; 2) už šiuos pažeidimus taikomos turtinės sankcijos; 3) yra pagrindo manyti, jog mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti apskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir (ar) paskirtas baudas. Panašios nuostatos liko ir nuo 2004 m. balandžio 13 d. įsigaliojusio Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnyje. Mokestinis pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas 2002 m. spalio 14 d., o baigtas 2004 m. vasario 25 d., sustabdytas nuo 2002 m. gruodžio 17 d. iki 2003 m. rugpjūčio 13 d.. 2004 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu pareiškėjui buvo apskaičiuota papildomai sumokėti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka 437 865 Lt, mokesčių bazės netiesioginio nustatymo metodu – 69 008 Lt. Tai rodo, jog 2003 m. rugsėjo 11 d. Turto arešto akto surašymo metu mokesčių administratorius turėjo pagrindą laikyti visas sąlygas įvykusiomis – akivaizdu, kad baigiant atlikti mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatoma itin didelė nepriemoka, jo rezultatai mokesčių administratoriui tampa apytikriai žinomi. Turtinių sankcijų įgyvendinimo užtikrinimas yra susijęs su tuo, kad iš pareiškėjo apskaičiuotos labai didelės sumos. Nustatant tokius didelius mokėjimus apdairu ir teisinga imtis priemonių jų vykdymo užtikrinimui. Arešto mastas nebuvo peržengtas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, jog, pritaikydamas turto areštą, mokesčių administratorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Toliau turi būti aiškinamasi ar buvo pagrindas taikyti turto areštą iki Vilniaus apskrities VMI viršininko 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 14-3-366 priėmimo, ar areštas galėjo būti panaikinamas anksčiau.

Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratoriaus sprendimai rodo, jog pagrindinė priežastis mokesčių perskaičiavimui atlikti buvo netiesioginis mokesčių bazės nustatymo taikymas. Patikrinimo metu galiojęs Mokesčių administravimo įstatymo 27-1 straipsnis numatė mokesčių administratoriaus teisę konstatavus, kad mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus, atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją. Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Metodai patvirtinti Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 79-2235 „Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo“. Vadinasi taikyti tokius metodus administratorius galėjo, bet turėjo tai daryti laikydamasis teisės aktuose išdėstytų veiklos principų ir reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagrindu patikrinimui pradėti buvo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apskrities skyriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. raštas Nr. 25-1/7-2990. Patikrinimo metu konstatuota, kad UAB „Editomis“ prekes parduoda žemiau savikainos, skirtingomis kainomis, tuo mažindamas apmokestinamąją vertę, kasos aparato čekyje nenurodo parduodamų prekių pavadinimo, kodo, kiekio bei kainos, prekės dažnai parduodamos susijusiems asmenims. Pareiškėjo parduodamų prekių kainos buvo palygintos su kitų įmonių, parduodančių tapačias prekes, kainomis ir nustatyta, kad UAB „Editomis“ kainos yra sumažintos, jų apmokestinamoji vertė neatitinka rinkos kainos, kuo gaunama mokestinė nauda. Pareiškėjų parduodamų prekių vidutinių kainų skirtumas, lyginant su nustatytomis vidutinėmis rinkos kainomis, svyruoja nuo 4,336 iki 11,56 Lt. Perskaičiavus nustatyta nedeklaruota apmokestinamoji vertė 336 128 Lt be PVM 2002 metais ir 1 451 863 Lt be PVM 2003 metais, papildomai paskaičiuota 322 181 Lt PVM, 96 654 Lt PVM bauda ir 19 600 Lt PVM delspinigių. Dėl netiesioginio mokesčių bazės nustatymo metodo taikymo papildomai apskaičiuota 50 268 Lt pelno mokesčio, 15 056 Lt pelno mokesčio bauda, 2374 pelno mokesčio delspinigiai bei Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti.

Teismas akcentavo, kad UAB „Editomis“ 2004 m. gegužės 7 d. rašytinėse pastabose pateikė paaiškinimą, kad prekių kainų skirtumai atsiranda dėl svyruojančio JAV dolerio kurso, pirkėjų perkamų prekių kiekio, išpardavimų ir pan., todėl išvados dėl prekių pardavimo žemiau savikainos nėra teisingos. Pažymėjo, kad tapačios kainos pasirinkimas pagal tą patį prekių nomenklatūros kodą yra neteisingas, nes tai nereiškia tokios pat kokybės prekių, avalynės modelių analizė nebuvo atlikta. Pabrėžė, kad prekių tapatumo nerodo prekių kilmės šalis. Atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius pats pažymėjo, jog daro tik prielaidą, kad prekių kokybė tapati ir to nepagrindė faktais. Pareiškėjas taip pat nurodė įmonės ypatybes – didmena prekiauja sezonine vasarine Turkijos firmos „Gezer“ avalyne Gariūnų turgavietėje. Nėra duomenų, jog kitos pasirinktos firmos atitiktų šias savybes. Be to, pareiškėjas yra vienintelis firmos „Gezer“ atstovas Lietuvoje ir vienintelis šiomis prekėmis prekiauja. Atkreipė dėmesį į neteisingą mokesčių paskaičiavimą, pažymėjo, kad prie patikrinimo akto nepridėti duomenys apie pasirinktų 7 įmonių prekių vidutines kainas ir pardavimo kiekius. Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 17-2-145 patvirtino Patikrinimo aktą. Šiame sprendime pagrindinis dėmesys skirtas atsakymui į pareiškėjos pateiktas pastabas, pastabos buvo sugrupuotos ir vertintos. Sprendime išanalizuotas situacijos atitikimas Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčio administratoriaus sprendimu metodikos, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 231 5 punktą bei Pridėtinės vertės įstatymo 17 straipsnio 1, 2 dalis. Sprendime pažymėta, kad bendrovės, kurių duomenų pagrindu nustatytos tapačios kainos, neatskleistos sutinkamai su Mokesčių administravimo įstatymo 22 straipsnio numatyta informacijos apie mokesčio mokėtoją paslaptimi. Sprendime padaryta išvada, kad bendrovė neįrodė, jog prekių kainos buvo mažinamos siekiant ekonominės, o ne mokestinės naudos. Be to, bendrovės nurodytas faktas dėl prekybos Gariūnų turgavietėje nepasitvirtino, nes patikrinimo metu turgavietėje rastas tik vienas prekiautojas. Pažymėjo, kad pati bendrovė nepateikė pasiūlymų dėl tapačių prekių kainos parinkimo kaip tai numato Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 231 patvirtintos Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus sprendimu metodikos 13 punktas. VMI prie FM 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 69-149 patvirtindama Vilniaus apskrities VMI sprendimą naujų argumentų nepateikė, pasirėmė vietinio mokesčių administratoriaus motyvais. Dėl šių priežasčių Mokestinių ginčų komisija 2004 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. S-603-(7-539/2004) VMI prie FM sprendimą panaikino ir grąžino nagrinėti iš naujo. VMI prie FM 2005 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 69-43 pažymėjusi, jog vietinis mokesčių administratorius nepilnai atsakė į pareiškėjo pastabas, o į kai kurias iš viso neatsakė, nepateikė centriniam mokesčių administratoriui išsamios priešpriešinių patikrinimų metu surinktos 7 įmonių, importavusių avalynę iš Turkijos informacijos, iš pareiškėjo pirkusių asmenų paaiškinimų. Pažymėjo, kad nesurinkta pakankama informacija dėl prekybos vietos neišanalizuoti paaiškinimai dėl valiutų kursų pasikeitimų įtakos, neatsižvelgta į prekes pardavinėjusių 7 įmonių prekybos apimtis. Vilniaus apskrities VMI 2005 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo aktu Nr. 05-05-32-83 ankstesnes išvadas patvirtino ir dar papildomai aprskaičiavo 99 811 Lt mokesčių ir sankcijų. Vilniaus apskrities VMI 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 17-2-189 nutarė patikrinimo akto netvirtinti. Tokio sprendimo priežastimi nurodyta tai, kad nepavyko įrodyti, jog bendrovė į deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas vykdė tik didmeninę prekybą, todėl lyginimas su kitų bendrovių kainomis pripažintas netinkamu. Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjo pardavimo kainas palyginus su didmenine prekyba užsiimančiomis bendrovėmis, kainų skirtumai nėra dideli.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad patikrinimo aktas nebuvo patvirtintas dėl to, jog mokesčių administratorius nepakankamai atidžiai atliko jam pavestas pareigas. VMI prie FM 2005 m. vasario 18 d. sprendimas bei Vilniaus apskrities VMI 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimas rodo, jog tuo atveju, jei vietinis mokesčių administratorius priimdamas pirminį 2004 m. birželio 8 d. sprendimą būtų tinkamai išanalizavęs pareiškėjo pateiktas pastabas, jis būtų turėjęs jau šiuo sprendimu nepatvirtinti patikrinimo akto, o kartu nebūtų nustatyta mokestinė nepriemoka ir atsirastų pareiga panaikinti turto arešto aktą Mokesčių administravimo įstatymo 17 straipsnio pagrindu. Nors centrinis mokesčių administratorius nurodė nesutinkąs su Mokestinių ginčų komisijos išvadomis, tačiau jo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendime pagrindu vietinio mokesčių administratoriaus sprendimui panaikinti kaip tik ir nurodoma mokesčių mokėtojo nepakankama pastabų analizė. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus sprendimų panaikinimas pats savaime nerodo jo veiksmų neteisėtumo, svarbios yra priežastys, dėl kurių šie aktai buvo panaikinti. Aktų analizė rodo, jog jų panaikinimas nėra susijęs su jokiomis naujai išaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios negalėjo būti ištirtos priimant pirminį sprendimą, aktų panaikinimą sąlygojo aplinkybės, nurodytos 2004 m. gegužės 7 d. pareiškėjo pastabose. Iš to daroma išvada, kad tinkamai vykdydamas savo pareigas mokesčių administratorius gavęs pareiškėjo pastabas ir vykdydamas Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnyje numatytą bendradarbiavimo pareigą jau 2004 m. birželio 8 d. sprendimo priėmimo metu galėjo padaryti tas pačias išvadas kokios priimtos galutiniame rezultate. Teismas nustatė, kad netinkamas pareigų vykdymas prasidėjo netinkamai išnagrinėjus pareiškėjo pastabas ir tvirtinant patikrinimo aktą Vilniaus apskrities VMI 2004 m. birželio 30 d. sprendimu, t. y. nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Kartu teismas nurodė, jog 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalis numato, kad mokesčių administratorius turi bendradarbiauti su mokesčių mokėtojais bei siekti tarpusavio supratimo, 32 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių, 7 punktas – atliekant funkcijas, stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojų veiklą, 136 straipsnis nustato, jog jeigu mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustato mokesčių mokėtojo pateiktos mokesčių deklaracijos ar kito dokumento trūkumų arba šie dokumentai prieštarauja kitai apie mokesčių mokėtoją turimai informacijai, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui įteikia rašytinį pranešimą pasiūlydamas ištaisyti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas ir pašalinti trūkumus ar prieštaravimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintos Rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo tvarkos 13 punkte pažymėta, kad tikrinamas apmokestinamasis asmuo turi teisę teikti mokesčio administratoriui savo siūlymus dėl šaltinių naudojimo rinkos kainai nustatyti, kuriuos mokesčio administratorius privalo įvertinti. Tai, kad mokesčių administratorius išaiškino šią teisę pareiškėjui žodžiu ar raštu sutinkamai Mokesčių administravimo įstatymo 136 straipsniu nenustatyta. Ši teisė negali būti suprantama kaip pareiga, t.y., jei mokesčių mokėtojas duomenų nepateikia, tai mokesčių administratoriaus duomenys laikomi teisingais. Gavęs rašytines pastabas administratorius turėjo dar kartą patikrinti parinktų kainų teisingumą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratoriaus veiksmai neatitiko nurodytų teisės normų.

Teismas akcentavo, jog pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Negalėdamas atgauti ar įskaityti mokesčio permokos bei turėdamas pirkti advokatų paslaugas ginčui su mokesčių administratoriumi reikalingų dokumentų surašymui pareiškėjas turėjo nuostolių. Šie nuostoliai tiesiogiai susiję su mokesčių administratoriaus veiksmais. Jei veiksmai nebūtų atlikti, pareiškėjas nuostolių nebūtų patyręs. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo patirtos žalos dydis laikytinas pagrįstu iš dalies. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala laikomas asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Galimybė priteisti žalos atlyginimą kaip negautas pajamas sprendžiant žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį numatyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartyje Nr. A-1129-2005. Turtiniai nuostoliai dėl negalėjimo naudotis permoka priteisiami už periodą nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 2005 m. lapkričio 17 d. Prašomi priteisti nuostoliai minimalūs, mažesni už metinę palūkanų normą, todėl laikomi pagrįstais. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti laikomis per didelėmis. Žalos atlyginimo atveju priteisiamos būtinos išlaidos. Teismas būtinomis išlaidomis pripažino 2004 m. gegužės 7 d. ir 2005 m. spalio 10 d. rašytinių pastabų surašymą bei skundų VMI prie FM bei Mokestinių ginčų komisijai surašymą. Apskaičiuodamas išlaidų dydį, teismas taikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į pareiškimų tapatumą už pirmą dokumentą skaičiuojama imant koeficientą 3, o už sekančius - 1,75 (kaip už dubliką). Sutinkamai su Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 minimali mėnesinė alga sudaro 800 Lt. Palūkanas teismas priteisė vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Editomis“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir padidinti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteistų minimalių nuostolių negautų pajamų forma sumą iki 12648,08 Lt bei padidinti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteistų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti sumą iki 9420 Lt.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2009 m. vasario 20 d. sprendimą pažeidė CK 6.271 straipsnio 4 dalyje bei 6.246 straipsnio 1 dalyje neteisėtumo sąlygą įtvirtinančias materialinės teisės normas, taip pat CK 6.246 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.3, 8.10, 10 punktuose įtvirtintas normas, netyrė ir nevertino dalies pareiškėjo nurodytų argumentų. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti iš dalies pakeistas Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei 143 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Apeliaciniais skundais atsakovo atstovai VMI prie FM bei Vilniaus apskrities VMI prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteista 8004,11 Lt negautų pajamų ir 6600 Lt išlaidų, viso 14604,11 Lt bei penkių procentų palūkanas nuo 15703 Lt sumos, skaičiuojamas nuo pareiškimo padavimo dienos 2007 m. lapkričio 17 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniuose skunduose paaiškina, jog vykęs mokestinis ginčas pasibaigė mokesčių mokėtojo naudai, jokiu būdu neleidžia konstatuoti, kad mokesčių administratoriaus pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus.Tai, kad mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo veiklos įvertinimo rezultatas vėliau buvo pripažintas neteisingu, deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu nėra reikšminga. Todėl konstatuotina, kad CK 6.271 straipsnio taikymo prasme šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti.

Atsiliepimu į atsakovo atstovų VMI prie FM ir Vilniaus apskrities VMI apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimu į atsakovo atstovo VMI prie FM apeliacinį skundą bei pareiškėjo UAB „Editomis“ skundą atsakovo atstovas Vilniaus apskrities VMI prašo VMI prie FM apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo UAB „Editomis“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatu o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo - 34958,08 Lt, kurią sudaro išlaidos už advokato bei advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas - 22310 Lt ir negautos pajamos 12648,08 Lt, dėl areštuotos 115703 Lt PVM permokos, skaičiuojant nuo šios sumos (115703 Lt) 5 procentų metines palūkanas. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų, kurių neteisėtumas pareiškėjo teigimu pasireiškė tuo, kad nepagrįstai ilgai, prieštaraujant teisės aktų nuostatoms buvo tęsiamas mokestinis patikrinimas, patikrinimo eigoje nuolat buvo daromos teisės normomis bei faktais nepagrįstos išvados, ko pasėkoje, patikrinimo aktas Vilniaus apskrities VMI 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu nebuvo patvirtintas. Be to, patikrinimo metu nepagrįstai 2003 m. rugsėjo 11 d. turto arešto aktu Nr. 14-2-371 buvo areštuotos pareiškėjui priklausančios lėšos – 115 703 Lt pridėtinės vertės mokesčio permoka, kuria jis negalėjo disponuoti iki turto arešto panaikinimo – 2005 m. lapkričio 17 d..

Iš pateiktų apeliacinių skundų matyti, kad yra keliamas klausimas dėl atsakovo – Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų buvimo ar nebuvimo fakto, taip pat dėl šių neteisėtų veiksmų apimties laiko atžvilgiu, t. y. kada šie veiksmai buvo pradėti daryti, kiek jie truko ir pan..

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis, todėl sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, byloje nagrinėjamu atveju, turi būti vadovaujamasi neteisėtų veiksmų sąvoka, kuri pateikiama minėto straipsnio 4 dalyje: „Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.“

Akivaizdu, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 str.). Tačiau šios Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatos tik sudaro prielaidas mokesčių administratoriui teisėtai, pagal jam priskirtą kompetenciją, pradėti viešojo administravimo procedūrą mokestinių teisinių santykių srityje. Jei nebūtų įvykdoma ši prielaida, pati procedūra turėtų būti pripažinta neteisėta nuo jos vykdymo pradžios.

Taip pat pažymėtina, kad mokestinio patikrinimo procedūros teisėtumą apsprendžia ne tik turėjimas kompetencijos atlikti šiuos veiksmus. Teisės aktais mokesčio administratoriui yra nustatoma ir kitų reikalavimų, kurių jis turi laikytis, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, kurių (reikalavimų) nesilaikymas taip pat sudarytų pagrindą išvadai dėl mokesčio administratoriaus veiksmų neteisėtumo.

Vieni iš tokių reikalavimų yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme.

Byloje nagrinėjamo laikotarpio metu galiojusios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 ir 8 straipsnio nuostatos numatė, kad <...> „Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“ (4 str. 1 d. 1 p.); <...> „sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (4 str. 1 d. 2 p.); <...> „administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui“ (4 str. 1 d. 3 p.); „Individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis“ (8 str. 1 d.).

Iš šių teisės normų matyti, kad viešojo administravimo subjektui, tame tarpe ir mokesčių administratoriui, yra keliami reikalavimai dėl jo veiklos objektyvumo, nešališkumo, atliekamų tyrimų visapusiškumo bei priimamų individualių sprendimų proporcionalumo ir pagrįstumo.

Apibendrinus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, mokesčio administratoriaus veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, kai yra nustatomi ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimai, bet kai nustatomi ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimai, šiuo atveju, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimai, susiję su mokesčio administratoriaus priimamų individualių sprendimų nepagrįstumu, pasireiškiančiu neobjektyviu, šališku, nevisapusišku tiriamo dalyko aplinkybių ištyrimu ir pan..

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjo mokestinį patikrinimą pradėjo 2002 m. spalio 14 d., patikrinimo aktas buvo patvirtintas 2004 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos sprendimu, kurį, nagrinėdama mokestinį ginčą, 2004 m. rugsėjo 10 d. sprendimu patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. sprendimu, minėti mokesčių administratoriaus sprendimai buvo panaikinti bei pripažinti nepagrįstais, nes mokestinis tyrimas buvo atliktas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Tai, kad šios išvados Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo teisingos patvirtina, pakartotinio mokestinio patikrinimo, atlikto laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2005 m. rugsėjo 7 d., akto išvadų dėl pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių, nepatvirtinimas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu.

Šios aplinkybės patvirtina, kad mokestinis patikrinimas, kuris truko ilgą laiką (nuo 2002 m. spalio 14 d. iki 2005 m. lapkričio 9 d.) buvo vykdomas nepagrįstai. Minėta, kad nepagrįstų individualių sprendimų priėmimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 ir 8 straipsnio nuostatoms, kurių pažeidimas sudaro prielaidas tokius mokesčio administratoriaus veiksmus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, pripažintini neteisėtais.

Taip pat minėta, kad teisės aktai suteikia teisę mokesčių administratoriui vykdyti mokesčių mokėtojų patikrinimus. Tai lemia, kad byloje nagrinėjamas mokestinis patikrinimas buvo pradėtas vykdyti teisėtai, tačiau jį užbaigus padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo mokestinės atsakomybės.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad mokesčių administratorius privalėjo bei turėjo galimybę, po patikrinimo užbaigimo, priimdamas sprendimą 2004 m. birželio 8 d. nustatyti, jog mokestinio patikrinimo išvados yra nepagrįstos dėl pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių ir nebevykdyti, jo atžvilgiu mokesčių išieškojimo procedūrų.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens turėtos advokato atstovavimo išlaidos, kurios buvo susijusios su ginčo nagrinėjimu ikiteisminėje institucijoje, Civilinio kodekso 249 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktų taikymo prasme, yra priskirtinos asmens patirtiems nuostoliams, kuriuos turi atlyginti viešojo administravimo subjektas, dėl kurio kaltės atsirado šios išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos: Nr. A8 – 823/05; Nr. A502-1269/2009; Nr. A15 – 773 / 2006).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis buvo sumažintas priteistinos žalos dydis už pareiškėjo patirtas išlaidas, kurios buvo susijusios su advokato atstovavimo paslaugomis, nes pagal Civilinio kodekso 249 straipsnio 4 dalį, į tiesioginių nuostolių dydį yra įskaičiuojamos tik protingos išlaidos, susijusios su žalos prevencija, jų išieškojimu neteismine tvarka ir pan.. Kadangi pirmosios instancijos teismas minėtas išvadas grindė teisės aktų, nustatančių maksimalius atlygių dydžius už advokato paslaugas, reikalavimais, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pažeidė Civilinio kodekso 249 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Byloje nustatyta, kad 2003 m. rugsėjo 11 d. mokesčių administratorius areštavo pareiškėjui priklausančią 115703 Lt PVM permoką, kuria jis negalėjo naudotis iki šio arešto panaikinimo - 2005 m. lapkričio 17 d.. Minėta, kad mokesčio administratoriaus veiksmų neteisėtumas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, nustatytas nuo 2004 m. birželio 8 d.. Tai lemia, kad nuo šios datos (2004 m. birželio 8 d.) turi būti skaičiuojama ir pareiškėjui padaryta žala dėl jo negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėto 115703 Lt PVM permokos arešto (Civilinio kodekso 6.249 str. 1d.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas šios žalos dydį nustatė, remdamasis Civilinio kodekso 6.210 str. 1 d. nuostatomis dėl minimalių nuostolių, kuriuos patiria asmuo, negalėdamas naudotis jam priklausančiomis lėšomis.

Tačiau Civilinio kodekso 6.210 str. 1 d. nustato, kad „Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.“, t. y. nustato tik bendro pobūdžio taisyklę tokio pobūdžio nuostoliams skaičiuoti, iš kurios numato ir išimtis - „jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio“.

Byloje nagrinėjami teisiniai santykiai yra kilęs iš mokestinių teisinių santykių. Mokesčių mokėtojui priklausančių mokestinių permokų grąžinimo ir nuostolių kompensavimo už laiku negrąžintą mokestinę permoką, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.

Šio įstatymo 87 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius laiku „negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui.“

To paties įstatymo 99 straipsnyje nustatyta, kad „Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų.“

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad pareiškėjui padarytos žalos dydis dėl jo negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėto 115703 Lt PVM permokos arešto, turėjo būti nustatomas pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalies ir 99 straipsnio taisykles. Kadangi pirmosios instancijos teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo, todėl galėjo neteisingai išspręsti bylą, kiek tai susiję su žalos dydžio, dėl pareiškėjo negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėto 115703 Lt PVM permokos arešto, nustatymu.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas, bylą perduodant nagrinėti iš naujo (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti:

panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo, UAB “Editomis”, naudai iš valstybės, priteista 8004,11 Lt negautų pajamų dėl neteisėtai areštuotos 115703 Lt PVM permokos ir perduoti bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.

Pareiškėjo, UAB “Editomis”, naudai iš valstybės priteistas penkių procentų palūkanas, skaičiuoti nuo 6600 Lt sumos, jas skaičiuojant nuo pareiškimo padavimo dienos 2007 m. lapkričio 17 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.