Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-06-02 · Administracinė byla Nr. A-180-985-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-06-02
Bylos Nr.
A-180-985-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Algirdas Taminskas
Pareiškėjas
Vladimirui Matvejevui, Vladimiro Matvejevo
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A4-985-2006Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 2d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui Vladimirui Matvejevui,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovei Daliai Cirtautienei,

vertėjai Laurai Liubinavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vladimiro Matvejevo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vladimiro Matvejevo skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2000 m. lapkričio 28 d. skirtos pensijos dydį, perskaičiuojant jį pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. Nurodė, jog nuo 2000 m. lapkričio 28 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės susitarimu dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje (toliau tekste – ir Susitarimas), jam paskirta pensija, kuri šiuo metu yra 304,22 Lt per mėnesį. Paaiškino, kad sovietiniais metais dirbo Rusijoje, Lietuvoje, Latvijoje. 1995 metais jam paskirta senatvės pensija. Tuo metu pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, darbdavys buvo Latvijos įmonė. Senatvės pensija paskaičiuota ir mokama pagal Latvijoje galiojančius įstatymus. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Susitarimo 5 straipsniu, kuriame numatyta, kad dirbantiems pagal darbo sutartį asmenims taikomi šalies, kurioje jie dirba įstatymai, bei 11 straipsniu, kuris nurodo, kad asmenims, kurie turi kelių šalių teritorijoje įgytą stažą, senatvės pensija apskaičiuojama pagal kiekvienos šalies įstatymus ir iš jos lėšų proporcingai draudimo stažo, įgyto pagal kiekvienos šalies įstatymus, ir bendro stažo, įgyto pagal visų šalių įstatymus, santykį, pensija jam turėjo būti apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu. Pažymėjo, kad yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis laiduoja teisę gauti senatvės pensiją, o 48 straipsnis – socialinę apsaugą nedarbo atveju.

II

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ne tik kad kreipėsi į teismą praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytą terminą, tačiau nepasinaudojo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinta galimybe apskųsti Užsienio išmokų tarnybos sprendimą VSDF Valdybai, kuri yra ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija. Dėl ginčo dalyko atsakovas nurodė, kad VSDFV Užsienio pensijų skyriaus 2000 m. gruodžio 27 d sprendimu Nr. 28 pareiškėjui, taikant Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos susitarimą dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje, buvo paskirta ir pradėta mokėti valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Susitarimo 21 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, kurie teisę į pensiją įgyja po šio Susitarimo įsigaliojimo, mokėti pensiją už visą draudimo stažą, įgytą iki Susitarimo įsigaliojimo (nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teritorijoje tas stažas buvo įgytas), įsipareigoja valstybė, kurios įstatymai asmeniui buvo taikomi šio Susitarimo įsigaliojimo metu. Susitarimas įsigaliojo 1995 m. vasario l d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo Latvijos akcinėje bendrovėje „RV Lat – Holding“ (nuo 1990 m. rugsėjo 3 d. iki 1996 m. kovo 30 d.). Susitarimo įsigaliojimo dieną pareiškėjui buvo taikomi Latvijos Respublikos socialinio aprūpinimo įstatymai, todėl už visą draudimo stažą, įgytą iki 1995 m. vasario l d. (t.y. iki Susitarimo įsigaliojimo dienos), senatvės pensiją paskyrė Latvijos Respublikos valstybinė socialinio draudimo agentūra pagal galiojančius Latvijos Respublikos pensijų įstatymus. Vadovaujantis pareiškėjo skunde minimu Susitarimo 11 straipsniu įskaitomas draudimo stažas, įgytas po 1995 m. vasario 1 d., t.y. po Susitarimo įsigaliojimo. Vadovaujantis minėtu Susitarimo straipsniu už stažą įgytą po Susitarimo įsigaliojimo (t.y. už stažą, įgytą dirbant Lietuvos Respublikoje nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d.), pareiškėjui VSDFV Užsienio pensijų skyriaus 2000 m. gruodžio 27 d sprendimu Nr. 28 paskirta ir mokama Lietuvos Respublikos valstybinė socialinio draudimo senatvė pensija. Atsakovo nuomone, pareiškėjo konstitucinės teisės į socialinę apsaugą nėra pažeidžiamos, nes senatvės pensija yra skiriama ir mokama už kiekvienus jo socialinio draudimo metus.

III

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad socialinio draudimo pensijos nuo 1995 m. sausio 1 d. skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalies nuostatas Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nurodyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. 1995 m. vasario l d. įsigaliojo Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ratifikuotos tarptautinės sutartys yra aukštesnės galios teisės aktai už nacionalinius įstatymus, todėl netaikyti minėto Susitarimo pareiškėjo atžvilgiu negalima. Kadangi pareiškėjas Susitarimo įsigaliojimo dieną dirbo Latvijos įmonėje, valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiamas Latvijoje. Vadovaujantis Susitarimo 21 straipsnio nuostata, už stažą, įgytą iki Susitarimo įsigaliojimo dirbant Latvijos, Lietuvos ir Rusijos organizacijose, taip pat už stažą, įgytą Latvijos teritorijoje po Susitarimo įsigaliojimo, pensiją nuo 1999 m. lapkričio 18 d. pareiškėjui paskyrė Latvijos Respublikos valstybinė socialinio draudimo agentūra pagal šios šalies įstatymus. Už pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant Lietuvoje nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d., pensiją pareiškėjui paskyrė VSDFV Užsienio išmokų tarnyba.

IV

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas nuo 1987 m. rugpjūčio 12 d. iki 1990 m. rugpjūčio 31 d. pagal darbo sutartį dirbo Rygos specializuotoje montavimo valdyboje, o nuo 1990 m. rugsėjo 3 d. iki 1996 m. kovo 30 d. - Latvijos akcinėje bendrovėje „KU Lat –Holding“ (b.l. 48-49, 51). Nuo 1999 m. lapkričio 28 d. Latvijos Respublikos valstybinė socialinio draudimo agentūra pagal Latvijos Respublikos pensijų įstatymą pareiškėjui paskyrė pensiją. Už pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant Lietuvos įmonėse, senatvės pensiją pareiškėjui paskyrė VSDFV Užsienio pensijų skyrius 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr.28 (b.l. 56).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos Susitarimą dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1994 m. kovo 31 d., todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalį, sprendžiant kilusį ginčą dėl senatvės pensijos dydžio, taikytinos ir Susitarimo nuostatos, tiesiogiai liečiančios ginčo dalyką. Vadovaujantis Susitarimo 21 straipsniu, jei draudiminis atvejis atsirado po šio Susitarimo įsigaliojimo, tai mokėti asmeniui senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko pensijas už visą draudimo stažą, įgytą iki šio Susitarimo įsigaliojimo nepriklausomai nuo to, kurios šalies teritorijoje tas stažas buvo įgytas, įsipareigoja šalis, kurios įstatymai šio Susitarimo įsigaliojimo momentu jam buvo taikomi. Kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog Susitarimo įsigaliojimo momentu pareiškėjas dirbo Latvijos akcinėje bendrovėje „KU Lat – Holding“, jam buvo taikomi Latvijos Respublikos socialinio draudimo įstatymai. Teisę į senatvės pensiją pareiškėjas įgijo po Susitarimo įsigaliojimo dienos. Teismas konstatavo, kad senatvės pensiją pareiškėjui už visą socialinio draudimo stažą, įgytą iki Susitarimo įsigaliojimo, nepriklausomai nuo to, kurios šalies teritorijoje tas stažas buvo įgytas, pagrįstai skyrė ir moka Latvijos Respublikos kompetentinga institucija.

Teismo teigimu Susitarimo 21 straipsnyje įtvirtintos taisyklės yra specialiosios Susitarimo 5 ir 11 straipsniuose įtvirtintų nuostatų atžvilgiu, todėl pastarosios ginčo atveju netaikytinos. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (administracinės bylos Nr. A11-409/2004 ir Nr. A7-181-04).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio l dalyje nustatyta, jog įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis mūsų šalies teritorijoje privaloma vykdyti. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu mūsų valstybės įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias nuostatas, nėra teisinio pagrindo nesivadovauti Susitarimo nuostatomis ir pareiškėjo atžvilgiu taikyti tik Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą.

Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog pažeidžiamos jo, kaip piliečio, konstitucinės teisės, garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nurodęs, kad senatvės pensija pareiškėjui mokama vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į įgytą socialinio draudimo stažą.

V

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei jo teises, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių. Teismo sprendime nurodyta, kad po 1995 m. vasario l d. pareiškėjas dirbo Latvijos AB ,,RV Lat –Holding“, nors iš teismui pateikto 2005 m. vasario 24 d. dienos rašto Nr. 83 matyti, kad pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikoje, Mažeikių mieste, statant naftos perdirbimo gamyklą. Iš to paties rašto matyti, kad pareiškėjas darbą tęsė, nes šioje įstaigoje dirbo nuo 1987 m. gruodžio 8 d. 2001 m. kovo 15 d. rašte Nr. 112-02/1745 nurodoma, kad nuo 1996 m. sausio 1 d. pareiškėjas jau nebemokėjo socialinio draudimo mokesčių Latvijoje. Apeliantas nurodo, kad jo atveju turėtų būti taikomas Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje“ 15 straipsnis, nustatantis, kad, jeigu pensijos, į kurią asmuo pretenduoja pagal vienos šalies įstatymus netaikant šio susitarimo 10 ir 12 -14 straipsnių nuostatų, dydis viršija bendrą išmokėtinos pagal tas nuostatos pensijos sumą, tai tos šalies kompetetinga įstaiga iš savo lėšų išmoka šiam asmeniui priedą, kurio dydis yra lygus šių dviejų sumų skirtumui. Apelianto teigimu, dėl minėto straipsnio taikymo jis buvo pasirengęs pasisakyti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau į jį, nors ir atvyko į teismą, nebuvo pakviestas, pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnį. Tokiu būdu jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti įrodymų Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje numatyta tvarka. Kad teismas dirba neatsakingai, apelianto įsitikinimu, patvirtina ir faktas, kad teismo 2005 m. lapkričio 28 d. priimtą sprendimą teisėja Rūta Miliuvienė patvirtino jau 2005 m. lapkričio 24 d. dieną, apie ką byloja spaudas ant pareiškėjui pateikto sprendimo.

VI

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Be argumentų, išdėstytų paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog teismas nebuvo susipažinęs su byla ir netinkamai įvertino įrodymus apie pareiškėjo darbą Lietuvos Respublikos teritorijoje Latvijos akcinėje bendrovėje „RV-Lat-Holding“ nuo 1987 m. gruodžio 8 d. iki 2001 m. kovo 15 d. Atsakovas pabrėžia, kad, skiriant valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją pagal galiojantį Susitarimą (už stažą iki Susitarimo įsigaliojimo dienos), nėra svarbi valstybė, kurios teritorijoje asmuo dirbo pagal darbo sutartį (Susitarimo 21 straipsnis). Socialinio draudimo stažo, įgyto iki Susitarimo įsigaliojimo dienos, įskaitymui yra svarbus tik faktas, jog asmuo dirbo pagal darbo sutartį ir buvo draudžiamas socialiniu draudimu, t.y. taikytina teisė nustatoma pagal asmens darbinius santykius (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Latvijos Respublikos gerovės ministerijos išaiškinimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje taikymo“ 4 punktas). Kadangi pareiškėjas iki Susitarimo įsigaliojimo dienos (1995 m. vasario l d.) dirbo Latvijos akcinėje bendrovėje „RV-Lat – Holding“ ir už jį Latvijos Respublikos kompetentingai įstaigai buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, tai senatvės pensiją, vadovaujantis Susitarimo 21 straipsniu, jam paskyrė ir moka Latvijos Respublikos valstybinė socialinio draudimo agentūra. Pažymi, kad pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog jo atveju turėtų būti taikomas Susitarimo 15 straipsnis. Norint taikyti šį straipsnį, pareiškėjas turi turėti minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, t.y. turi turėti teisę į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją vien pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą. Kadangi pareiškėjas yra įgijęs tik 4 metų 4 mėnesių ir devyniolikos dienų stažą (darbas Lietuvos Respublikoje nuo 1996-05-06 iki 2000-06-30), Susitarimo 15 straipsnis jo atžvilgiu negali būti taikomas.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmeti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantas palaikė savo reikalavimą, o trečiojo suinteresuoto asmens atstovė sutiko su pirmos instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad apeliacinis skundas nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII

apeliacinis skundas atmestinas. Pirmos instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 57, 81, 86, 87 straipsniai).

Byloje keliama materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo, paskiriant pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją 2000 m. gruodžio 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimu Nr. 28, problema.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 41 straipsnis (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. I-724, įsigaliojusio nuo 1994 m. gruodžio 30 d. redakcija), kurio 4 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Tokia nuostata galioja iš šiuo metu, tik Lietuvos Respublikos 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209, įsigaliojusio nuo 2005 m. liepos 1 d. redakcijoje ji perkelta į 43 straipsnio 3 dalį. 1999 m. birželio 22 d. Tarptautinių sutarčių įstatymo Nr. VIII-1248 (taip pat galiojusio ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas privalomas įsigaliojusių Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių vykdymas, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tokių sutarčių normų nuostatų prioritetas. Ginčo santykiui taikytina Tarptautinė sutartis – 1993 m. gruodžio 17 d. pasirašytas Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje“, įsigaliojęs 1995 m. vasario 1 d.

Byloje nustatyta, kad skiriant senatvės pensijas pareiškėjui, šio Susitarimo nuostatos taikytos du kartus, t.y. paskiriant senatvės pensiją Latvijos Respublikos socialinio draudimo agentūros įsakymu už visą draudimo stažą, įgytą iki 1995 m. vasario 1 d. (iki Susitarimo įsigaliojimo, Susitarimo 21 straipsnis) ir 2000 m. gruodžio 27 d. skiriant senatvės pensiją atsakovo sprendimu Nr. 28 už stažą, įgytą Lietuvoje nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d. (Sutarties 11 straipsnis). Taigi apeliantui paskirtos dvi valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. Tačiau jo įsitikinimu, apskaičiuojant senatvės pensiją, atsakovas turėjo taikyti Susitarimo 5, 11 ir 15 straipsnius ir įskaityti visą jo turimą draudimo stažą, įgytą ne tik po Susitarimo įsigaliojimo, bet ir iki jo, t.y. iki 1995 m. vasario 1 dienos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apelianto teiginys – nepagrįstas, nes atsakovas neturėjo pagrindo įskaityti apelianto įgytą iki Susitarimo įsigaliojimo dienos draudimo stažą jau vien dėl to, kad šis stažas įskaitytas pensijai gauti Latvijos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimu, kuris galioja ir įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas. Nei Susitarimas nei Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato atsakovo ir Lietuvos Respublikos teismų teisės revizuoti kitos valstybės priimtą sprendimą ir jį naikinti, keisti ar kitaip ignoruoti (ABTĮ 15-20). Susitarime taip pat nėra numatyta galimybė vienašališkai keisti jo nuostatas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, skirdamas apeliantui senatvės pensiją, pagrįstai vadovavosi Susitarimo 11 straipsnio nuostata, nustatančia, kad ,,Kai atsiranda draudiminis atvejis ir asmenys turi abiejų Šalių teritorijose įgytą draudimo stažą, tai senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko pensijos apskaičiuojamos, skiriamos ir mokamos pagal kiekvienos Šalies įstatymus ir iš jos lėšų proporcingai draudimo stažo, įgyto pagal kiekvienos Šalies įstatymus, ir bendro stažo, įgyto pagal abiejų Šalių įstatymus, santykiui“. Kaip jau minėta, senatvės pensiją už laikotarpį iki Susitarimo įsigaliojimo paskyrė Latvijos kompetentinga institucija, todėl atsakovas turėjo pagrindą, atsiradus draudiminiam įvykiui po Susitarimo įsigaliojimo (apeliantui sukakus įstatymo nustatytą amžių), paskirti pensiją už draudimo stažą, įgytą dirbant Lietuvos Respublikoje nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d. iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Toks sprendimas, teisėjų kolegijos nuomone, - teisėtas ir pagrįstas.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ginčijamos senatvės pensijos paskyrimas pažeidžia jo konstitucines teises į socialinę apsaugą. Tokios konstitucinės teisės (Lietuvos Konstitucijos 52 straipsnis) pažeidimu galėtų būti pripažintas senatvės pensijos nepaskyrimas, ir tai tik tuo atveju, jei teisė gauti įstatymo nustatytą pensiją apribota nepagrįstai ir/ar neteisėtai.

Procesinių teisės normų, galėjusių įtakoti neteisingo sprendimo priėmimą, nenustatyta.

Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Nijolė PiškinaitėSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas