Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7.; 2.5.10.2.4.1.; 2.5.10.5.2.17.; 2.5.10.8.; 3..1.2.11.

2016 m. kovo 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Darvada“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ignika“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-3878-450/2015 pagal ieškovės ieškinį atsakovui V. K. (V. K.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Darvada“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo V. K. 136 742,93 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartimi įmonei iškėlė bankroto bylą. Nurodyta nutartimi įmonės valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti paskirtajam bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus. UAB „Darvada“ direktoriumi nuo 1996 m. rugsėjo 12 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo atsakovas V. K., todėl, įmonei iškėlusios bankroto bylą, teismo nustatyti įpareigojimai turėjo būti įvykdyti būtent atsakovo.Pažymima, kad įsiteisėjus 2014 m. vasario 11 d. teismo nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „Darvada“ iškėlimo, atsakovas neperdavė bankroto administratoriui bendrovės turto, apskaityto bendrovės 2011 m. gruodžio 31 d. balanse ir kurio vertė sudarė 136 742,93 Eur. Šis bankroto administratoriui neperduotas turtas vertinamas kaip žala, padaryta bankrutavusiai įmonei ir jos kreditoriams, kurią ieškiniu prašoma priteisti.Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsakovui V. K. apribota teisė eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, konstatavus, kad jis neteisėtais veiksmais vilkina įmonės bankroto procesą, nevykdo jam, kaip vadovui, nustatytų pareigų. Išvardintais neteisėtais veiksmais, ieškovo teigimu, atsakovas įmonei bei jos kreditoriams padarė žalą, kurią ieškovė prašo atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies.Teismas vertindamas, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja sąlygos vadovo civilinei atsakomybei taikyti, nustatė, kad atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškę turto ir dokumentų paskirtam bankroto administratoriui neperdavimu, konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi. Spręsdamas dėl ieškovės atstovės argumentų, dėl prašomos priteisti žalos dydžio, pagrįstumo, nurodė, kad įmonės turto netinkamu saugojimu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti, tačiau reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį. Teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys įrodo, kad bankroto bylos įmonei iškėlimo metu BUAB „Darvada“ turėjo tik nedidelės vertės turto, t. y. 85 Eur. Teismas pažymėjo, jog ieškovė neįrodė, kad bankroto bylos iškėlimo metu įmonė turėjo 136 742,93 Eur vertės turto, bendrovės 2011 m. gruodžio 31 d. turto balansas neaktualus ir nevertintinas, kadangi jis neparodė realios bendrovės finansinės padėties bankroto bylos įmonei iškėlimo metu. Teismas konstatavo, kad BUAB „Darvada“ patyrė 85 Eur žalos. Tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, o atsakovo kaltė, lėmusi žalos atsiradimą, yra preziumuojama, todėl ieškinio reikalavimus teismas tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė įmonei atlyginti 85 Eur žalą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Darvada“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ignika“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų tenkinti.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė tarp bylos šalių įrodinėjimo pareigą ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog įmonė turėjo prašomos priteisti vertės turtą, nors tokias aplinkybes patvirtina 2011 m. balansas, o priešingas aplinkybes turėjo įrodyti atsakovas.

9.2. Pirmos instancijos teismas, neturėdamas pakankamai duomenų ir jų nesurinkęs, netiksliai nustatė ieškovės turto dydį įmonės bankroto bylos iškėlimo metu, tokiu būdu nepagrįstai sumažindamas priteisiamą sumą.

9.3. Teismas pažeidė rungimosi principą, kadangi pats rinko įrodymus, naudingus atsakovui, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog turtas (136 742,93 Eur), nurodytas ieškovės pateiktame balanse, buvo perduotas bankroto administratoriui ar kitaip realizuotas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. K. prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas teisingai įvertino įmonės turto dydį bankroto bylos iškėlimo metu, o apeliantė tinkamų įrodymų, paneigiančių aplinkybes, jog BUAB „Darvada“ bankroto bylos iškėlimo metu turėjo didesnį nei 85 Eur vertės turtą, teismui nepateikė.

11.2. Apeliantė klaidingai mano, jog buvo pažeistas rungimosi principas, kadangi esant įrodymų nepakankamumui teismas savo iniciatyva galėjo rinkti papildomus įrodymus, kad būtų apgintos ir užtikrintos ne tik kreditorių teisės, bet ir viešasis interesas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl BUAB „Darvada“ vadovo V. K. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, kai negalima nustatyti bankrutuojančios bendrovės finansinės padėties ir atsiskaityti su kreditoriais dėl to, kad dėl vadovo kaltės paskirtam bankroto administratoriui nebuvo perduoti bankrutuojančios bendrovės dokumentai ir bendrovės valdytas turtas. Žalos atlyginimo prievolė kildinama iš Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir 7 dalies 1 punkto nuostatų (turto ir dokumentų neperdavimo įmonės administratoriui), taip pat teigiama, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio nuostatos, nustatančios bendras juridinio asmens organo pareigas. Tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Įmonės vadovui nustatyta pareiga (laiku ir tinkamai perduoti bankrutuojančios įmonės administratoriui visus įmonės buhalterinius dokumentus ir įmonės turtą) kildinama iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) ir Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) nuostatų. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla ir savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad turtas ir dokumentai neperduoti bankroto administratoriui, nes atsakovas nepateikė priešingų įrodymų. Be to, šis faktas nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2425-553/2014, kurioje sprendžiant klausimą dėl UAD „Darvada“ vadovo teisių apribojimo, teismas konstatavo, kad V. K. neįvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų, t. y. neperdavė administratoriui įmonės dokumentų ir turto, tokiais savo veiksmais vilkina bankroto procesą, trukdo bankroto administratoriaus darbą bei mažina kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą (b. l. 6-7) (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje taip pat neginčytinai nustatyta ir tai, kad įmonės vadovas nesilaikė aptartų Akcinių bendrovių įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo bei Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatų, kadangi įmonės paskutinis balansas Juridinių asmenų registrui pateiktas tik už 2011 metus (b. l. 14). Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių dėl įmonės turto sudėties kaitos po paskutinės finansinės ataskaitos pateikimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo panaudojimą ar perleidimą. Turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016). Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ginčijamame sprendime ir nenurodė, tačiau atsakovo neteisėti veiksmai nustatyti ir atsakomybė taikytina nustačius bendrųjų įmonės vadovui nustatytų pareigų (CK 2.87 straipsnis) ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatuose išvardintų įpareigojimų nevykdymą. Šių nuostatų taikymas pagrįstas nagrinėjamos bylos ir teismo konstatuotais teisiškai reikšmingais (prejudiciniais) faktais. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas, tačiau jokių argumentų, išskyrus, teisėjų kolegijos nuomone, teisiškai nereikšmingų, kuriais teigiama, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti kreditorių interesus (b. l. 46), atsakovas teismui nenurodė ir jokių jo kaltę paneigiančių įrodymų nepateikė. Šalių paaiškinimai yra vienas iš bylos įrodymų (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Todėl minėtų aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp, kaip jau konstatuota šiuo atveju, neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo įrodinėjamos žalos dydžio. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles, priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę tarp neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (finansinių ataskaitų nepateikimo, dokumentų ir turto įmonės bankroto administratoriui neperdavimo) ir kilusios žalos (negalėjimo atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nustatyti įmonės turto, jo sandaros) teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei įmonės nuostoliai galėtų būti laikomi vadovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Tačiau, kasacinio teismo yra konstatuota, jog priežastinis ryšys gali būti tiek tiesioginis (kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai), tiek ir netiesioginis, kai asmens veiksmais žala tiesiogiai nepadaryta, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013). Tačiau tam, kad būtų galima kalbėti apie priežastinio ryšio nagrinėjamoje byloje egzistavimą, turi būti įrodytas ir dar vienos vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos egzistavimas – žala. Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. valdymo organo nario padaryta žala gali pasireikšti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos forma. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolos, kurių įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).Nagrinėjamoje byloje BUAB „Darvada“ bankroto administratorius iš atsakovo prašomą atlyginti žalą – 136 742,93 Eur, sieja su 2011 m. įmonės balanse nurodyto turto verte. Bylą nagrinėjęs teismas sprendė, kad 2011 m. balanso duomenys neįrodo ieškovo prašomos priteisti iš atsakovo žalos dydžio, kadangi sprendžiant dėl UAB „Darvada“ mokumo, teismas nesirėmė 2011 m. balansu, kaip neparodančiu realios įmonės turto ir įsipareigojimų vertės (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2425-553/2014). Nurodyta nutartimi teismas nustatė, kad bylos iškėlimo dieną įmonė turi tik 85 Eur vertės turtą, kurį, konstatavęs neteisėtus įmonės vadovo veiksmus, pasireiškusius įmonės turto ir dokumentų neperdavimu bankroto administratoriui, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ir priteisė iš atsakovo atlyginti.Apeliaciniame skunde ginčijant ne tik teismo išvadas dėl ieškovui iš buvusio vadovo priteistinos žalos dydžio, bet ir teismo veiksmus, ieškovo teigimu, netinkamai paskirsčius įrodinėjimo našą tarp bylos šalių bei pačiam renkant atsakovui naudingus įrodymus, teisėjų kolegija paaiškina, kad siekiant įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus atsakovo veiksmus, jų tarpusavio priežastinį ryšį, o atsakovas privalo paneigti savo kaltės prezumpciją (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Ši įrodymų naštos paskirstymo taisyklė išplaukia iš bendrosios įrodinėjimo pareigos taisyklės, įtvirtintos CPK 12 ir 178 straipsniuose ir aplinkybė, kad šiuo atveju keliamas žalos bankrutavusiai įmonei atlyginimo klausimas, nekeičia šios taisyklės taikymo, kadangi įmonė byloje yra atstovaujama bankroto administratoriaus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei kyla pareiga įrodyti prašomos priteisti žalos dydį. Nagrinėjamu atveju žalos dydis grindžiamas vieninteliu įrodymu – 2011 m. balanso duomenimis (b. l. 15). Vien aplinkybė, jog vienokia ar kitokia suma įrašyta į balansą, ne visais atvejais yra pakankama žalos faktui ir dydžiui nustatyti. Tai, kad 2011 m. metų balanse įmonė deklaruoja turinti 136 742,93 Eur vertės turto, tačiau 2014 metais iškėlus bankroto bylą tokios vertės turtas įmonės bankroto administratoriui neperduodamas, įrodo tik buvus neteisėtus įmonės vadovo veiksmus. Asmens į balansą įrašyti duomenys patvirtina ieškovo nurodomą faktą, kad įmonėje tam tikras turtas balanso sudarymo dieną buvo, tačiau turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, leidžia daryti išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, kas leidžia konstatuoti neteisėtus veiksmus. Nelikus turto ir nesant įrodymų, kurie paneigtų turto realų buvimą apskritai ar patvirtintų, jog jis visas buvo teisėtai kam nors perleistas, pripažintina, kad padaryta žala įmonei, o tuo pačiu, kaip išvestinė, - ir kreditoriams, tačiau tik 2011 m. balanse nurodyta įmonės turto vertė, nesudaro pagrindo ją laikyti iš vadovo priteistinos žalos dydžiu.Praplečiant pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais buvo netenkintas ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo žalos dydį, lygų 2011 m. balanse nurodytai įmonės turto vertei, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad įmonė nuo 2011 m. nebevykdė veiklos. 2011 m. balanse nurodytą turtą iš esmės sudaro trumpalaikis turtas (atsargos, pinigai) (124 572,81 Eur iš 136 742,93 Eur bendros turto vertės sumos), dėl to neatmestina, kad įmonė nuo 2011 metų iki pat iškeliant bankroto bylą 2014 m. vasario mėnesį vykdė veiklą, todėl balanse nurodyto turto struktūra ir apimtis galėjo pasikeisti. Šios aplinkybės paneigia apeliantės teiginius dėl 2011 m. balanse nurodytos turto vertės pripažinimo žala CK 6.249 straipsnio pagrindu, tačiau reali bankroto byloje susiklosčiusi situacija įrodo, kad įmonei ir kreditoriams neteisėtais vadovo veiksmais žala buvo sukelta.Ieškinys dėl žalos atlyginimo, jei žala padaryta, negali būti atmestas visiškai vien dėl to, kad neįrodytas konkretus jos dydis, juo labiau, kai ir įstatymas nustato, jog tais atvejais, kai ieškovas negali įrodyti konkretaus žalos dydžio, jį gali nustatyti teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatydamas iš atsakovo priteistinos žalos dydį, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. B2-2425-553/2014, kuria sprendžiant dėl bankroto bylos UAB „Darvada“ iškėlimo konstatuota, kad įmonei priklausančio turto vertė sudaro 85 Eur (įmonės vardu registruota 1/24 dalis žemės sklypo). Nustatęs, kad nurodytos vertės turtas, priklausė įmonei bankroto bylos iškėlimo metu, tačiau nebuvo perduotas bankrutuojančios įmonės administratoriui, pirmosios instancijos teismas šio turto vertę iš atsakovo ir priteisė atlyginti ieškovui. Tačiau šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, jog tai nekilnojamasis turtas, kuris ir šiuo metu Nekilnojamojo turto registre registruotas įmonės vardu, todėl tokio turto vertė negali būti prilyginta padaryta žalai, o turi būti sprendžiama dėl tokio turto realizavimo ĮBĮ nustatyta tvarka.Įmonei padaryta žala turi būti atlyginta visiškai (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo nustatyto turto vertė neatspindi realios bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių patirtos dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų, žalos dydžio.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Teisėjų kolegija, laikydamasi nurodytos kasacinio teismo praktikos, pabrėžia, kad iškėlus bankroto bylą, įmonei padaryta žala gali sutapti su pareikštų kreditorinių reikalavimų dydžiu tuo atveju, jei byloje nėra neabejotino balanso duomenų atitikimo realiai turto vertei įmonės veiklos nutraukimo dienai. Be to, paaiškėjus, jog įmonė turi likvidaus turto, į tai, nustatant iš vadovo priteistinos žalos dydį, taip pat turi būti atsižvelgta.Nagrinėjamu atveju jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad įmonė turi savo vardu registruoto turto. Teisėjų kolegijai įvertinus viešų registrų (VĮ „Registrų centras“) teikiamą informaciją apie BUAB „Darvada“ vardu registruotą turtą tapo žinoma, kad įmonei nuosavybės teise ir šiuo metu priklauso 1/24 dalis žemės sklypo, esančio Lapiakalnio k., Vievio sen., Elektrėnų r. sav. Todėl nustatant įmonei padarytos žalos dydį turi būti įvertintas ir šio įmonei priklausančio turto vertės bei jį pardavus likusios nepatenkintos kreditorių reikalavimų sumos klausimas. Šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.

Faktinės bylos aplinkybės dėl ieškovui padarytos žalos fakto ir dydžio yra teisiškai reikšmingos, todėl nenustačius bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl civilinės atsakomybės taikymo bendrovės valdymo organui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamą procesinį sprendimą priėmė nenustatę visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis ir teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl bendrovės valdymo organo, civilinės atsakomybės sąlygų – bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio su konstatuotais neteisėtais veiksmais. Dėl to sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatų pažeidimą visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, įrodymų vertinimo aspektais. Nustatyti pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje, atsižvelgiant į jos įrodinėjimo dalyką, kurį kontroliuoti, beje, yra teismo pareiga (CPK 159 straipsnio 1 dalis), reikalinga rinkti, tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti ir vertinti didelę dalį bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl to, atsižvelgusi į naujų įrodymų bei nustatinėtinų faktinių aplinkybių mastą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dalyje dėl priteistino žalos dydžio nustatymo naikintinas ir byla dalyje dėl žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos dydžio nustatymo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Kadangi sprendžiamas iš atsakovo ieškovui priteistino žalos dydžio nustatymo klausimas, perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas (CPK 93 str. 5 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo už akių dalį, kuria nustatytas iš atsakovo V. K. ieškovui bankrutavusiais uždarajai akcinei bendrovei „Darvada“ priteistos žalos dydis, panaikinti ir klausimą dėl ieškovui iš atsakovo priteistino žalos dydžio ir priežastinio ryšio su neteisėtais veiksmais nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.