Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės R. Z. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-997-569/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Livena“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“, ieškinį atsakovams D. M. ir R. Z. dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Livena“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Renavita“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų D. M. ir R. Z. 90 907,30 Eur žalos, 22 726,83 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų D. M. ir R. Z. pinigines lėšas, esančias atsakovams priklausančiose banko sąskaitose, turtines teises ir gaunamas sumas, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausiantį atsakovams ar esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis. Prašymą motyvavo tuo, kad tarp šalių kilęs didelės vertės turtinis ginčas, o atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie jau yra nuteisti už nusikalstamų veikų UAB „Livena“ atžvilgiu padarymą, yra nesąžiningi, todėl tikėtina sieks paslėpti turtą ir/ar vilkinti atsiskaitymą su nukentėjusiuoju asmeniu UAB „Livena“, dėl to nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi tenkino ieškovės reikalavimą ir nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams D. M. ir R. Z. priklausiančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 90 907 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, pardavinėti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o jų nepakakus, areštuoti atsakovams prikausiančias pinigines lėšas, esančias bankų ar kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose ir turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį.Atsakovė R. Z. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos atsakovės R. Z. atžvilgiu, ir priimti naują nutartį – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje dalyje atmesti. Atskirąjį skundą motyvavo tuo, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovė neabejotinai neturės galimybių įvykdyti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo. Atsakovė yra finansiškai pajėgi padengti pusę ieškinio sumos, nes atsakovei nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, kurio rinkos vertė šiuo metu yra apie 54 250 Eur, ir žemės sklypas. Atsakovė yra dirbanti ir gaunanti stabilias pajamas. Ieškinio suma atsakovei nėra tokia didelė, kad ji negalėtų įvykdyti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo. Atsakovės atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas 2015 m. liepos 15 d., tačiau per šį laikotarpį atsakovė neatliko jokių veiksmų, siekdama parduoti, perleisti ar kitaip paslėpti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog tokių veiksmų ji imsis ir ateityje. Areštavus visas atsakovės pinigines lėšas ir neleidus vykdyti jokių mokėjimų, ji nebegalėtų patenkinti būtinųjų asmeninių poreikių, vykdyti einamųjų įsipareigojimų.Atsakovas D. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį dalyje dėl atsakovo D. M. piniginių lėšų, esančių bankų ar kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, arešto ir leisti atsakovui D. M. kas mėnesį disponuoti ne didesne kaip 400 Eur dydžio suma, šią sumą pasiimant iš banko ar kredito įstaigų atsiskaitomųjų sąskaitų grynais pinigais ir/ar atliekant mokėjimus iš bankų ar kredito įstaigų atsiskaitomųjų sąskaitų visai šiai sumai ar jos daliai, kuri privalo būti panaudota Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-13974-127/2009 vykdymui, t. y. atsakovo D. M. nepilnamečio vaiko A. M. išlaikymo mokėjimui kas mėnesį, kurį sudaro 116 Eur per mėnesį ir kuris privalo būti sumokėtas grynais pinigais L. M. arba pavedimu į L. M. nurodytą banko sąskaitą, o likusi 284 Eur suma per mėnesį privalo būti panaudota apmokant už prekes ir/ar paslaugas, skirtas atsakovo D. M. būtiniesiems vartojimo (pragyvenimo) poreikiams tenkinti ir prisiimto kredito grąžinimui. Atskirąjį skundą motyvavo tuo, kad jis yra išsituokęs ir turi du vaikus, kurių vienas yra nepilnametis, todėl jo išlaikymui teismo sprendimu yra priteistas 116 Eur dydžio išlaikymas, kurį privaloma mokėti kas mėnesį. Taip pat kas mėnesį atsakovas turi mokėti 143,05 Eur dydžio kredito grąžinimo įmokas. Teismas, areštuodamas atsakovo pinigines lėšas kredito įstaigose, turėtų leisti atsakovui disponuoti bent 300 Eur dydžio piniginių lėšų suma kas mėnesį, reikalinga būtinosioms vartojimo išlaidoms padengti. Atsižvelgiant į tai, teismui nusprendus taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, atsakovui kas mėnesį turėtų leisti disponuoti 559,05 Eur dydžio suma, tačiau atsakovas prašo leisti jam disponuoti tik 400 Eur suma per mėnesį, iš kurios mokės nepilnamečio vaiko išlaikymą ir likusią sumą panaudos kredito grąžinimui ir pragyvenimui. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 30 d. neskundžiama nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį bei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skyrė nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m. lapkričio 6 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams D. M. ir R. Z. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 90 907, 30 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti. Nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, areštavo atsakovams priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos.Teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo abejoti ieškovės reikalavimų tikėtinumu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertino, jog atsakovės R. Z. finansinė padėtis nėra pakankamai gera, kad ji galėtų tinkamai įvykdyti galimai ieškovei pteismo sprendimą, dėl to darė išvadą, kad būsimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Šiuo atveju duomenis apie atsakovui D. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą laikė neišsamiais. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų atžvilgiu būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė R. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės R. Z. atžvilgiu ir priimti naują nutartį – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje dalyje atmesti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus: Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti skundžiamos nutarties, kadangi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CPK) nenumatytu būdu išnagrinėjo atsakovų atskiruosius skundus, kadangi CPK 334 straipsnio 2 dalyje nenumatyta galimybė pirmosios instancijos teismui nei iš dalies patenkinti atskirąjį skundą, nei skirti naują posėdį pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas atsakovų atskirųjų skundų pagrindu panaikinęs savo paties priimtą 2017 m. spalio 13 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo procesinės teisės skirti pakartotinį ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą rašytiniame posėdyje bei skundžiama nutartimi vėl taikyti pakoreguotas laikinąsias pasaugos priemones, taip iš esmės tik iš dalies tenkindamas atsakovų atskiruosius skundus. Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, kadangi tiek ieškinio, tiek jo priedų, tiek atsakovų atsiliepimų į ieškinį turinys vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė ieškinį pareiškė akivaizdžiai praleidusi tokio pobūdžio ieškiniams taikomą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.Ieškovė neįrodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Byloje nėra duomenų, kad apeliantei ieškinio suma yra didelė bei kad ji vengia arba gali vengti vykdyti būsimą galimai ieškovei palankų teismo sprendimą, o skundžiama nutartimi laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas atsakovės atžvilgiu taikė iš esmės tik padaręs išvadą, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė. Nepaisant to, teismas sutiko su apeliante, jog per laikotarpį nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo apeliantė neatliko jokių veiksmų, siekdama parduoti, perleisti ar kitaip paslėpti jai nuosavybės teise priklausiantį turtą, todėl nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog tokių veiksmų ji imsis ir ateityje. Šia savo išvada teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – atsakovės nesąžiningumas, ketinimas paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Ieškovė BUAB „Livena“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės R. Z. atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su skundu argumentus:Civilinio proceso nuostatos nedraudžia teismui panaikinus savo priimtą nutartį ir suabejojus jos pagrįstumu išnagrinėti klausimą iš naujo, nustatant bylos šalims galimybę pateikti įrodymus, tam, kad klausimas būtų išnagrinėtas objektyviai ir išsamiai, įvertinus visas svarbias aplinkybes. Apeliantės argumentai dėl galbūt ieškovės praleisto ieškinio senaties termino yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir gali būti konstatuotas tik visapusiškai išnagrinėjus visas konkrečios bylos aplinkybes, o ne preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą.Ieškovė nesutinka su atsakove, jog byloje esantys duomenys pagrindžia apeliantės gerą finansinę padėtį ir, kad šiais duomenimis remiantis būtų galima neabejotinai tvirtinti, jog apeliantės turtinė padėtis, lyginant su jai pareikšto ieškinio sumos dydžiu, nesudaro pagrindo, jog jos atžvilgiu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ji turės galimybę įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą. Nors apeliantė ir yra pateikusi įrodymus apie savo finansinę padėtį, tačiau ji nepateikė įrodymų, leidžiančių paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją bei nepaneigė grėsmės dėl galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovams D. M. ir R. Z. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas 90 907, 30 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti. Nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, teismas areštavo atsakovams priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos.

Dėl CPK 334 straipsnio 2 dalies taikymo

Ieškovė BUAB „Livena“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Renavita“, pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi prašymą tenkino. Atsakovai dėl minėtos nutarties padavė atskiruosius skundus. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 30 d. neskundžiama nutartimi sprendė, jog yra pagrindas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skirti nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka (CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Skundžiama 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas vėl pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra tapačios 2017 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikytoms, tačiau papildomai nurodė, kad iš areštuotų lėšų atsakovams leidžiama gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas atsakovų atskiruosius skundus išnagrinėjo CPK nenumatytu būdu. Pirmosios instancijos teismas atsakovų atskirųjų skundų pagrindu panaikinęs savo paties priimtą 2017 m. spalio 13 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo procesinės teisės skirti pakartotinį ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą rašytiniame posėdyje bei skundžiama nutartimi vėl taikyti pakoreguotas laikinąsias pasaugos priemones, taip iš esmės tik iš dalies tenkindamas atsakovų atskiruosius skundus.Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, patikrina, ar jis atitinka CPK nustatytus reikalavimus, įskaitant ir tai, ar skundas nėra paduotas praleidus terminą. Jeigu teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas ar jo priedai atitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas per tris darbo dienas priima vieną CPK 334 straipsnio 2 dalyje nurodytų procesinių sprendimų.CPK 334 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas sutikdamas su juo, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį, tačiau nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai jis paduotas dėl CPK 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, teismas atskirąjį skundą ir atsiliepimus į jį išsiunčia apeliacinės instancijos teismui.Nagrinėjamu atveju pritartina apeliantės pozicijai, jog pirmosios instancijos teismas atsakovų atskiruosius skundus išnagrinėjo pažeisdamas CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą nagrinėjimo tvarką. Šiuo atveju laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas 2017 m. spalio 13 d. nutartį, kuria atsakovų atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, sutiko su atsakovų atskiruosiuose skunduose išdėstytomis aplinkybėmis, todėl toks teismo sprendimas suponuoja ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetimą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pakartotinai pritaikė tapačias laikinąsias apsaugos priemones papildomai numatydamas atsakovams teisę iš areštuotų piniginių lėšų gauti darbo užmokestį ir disponuoti jo dalimi, neviršijančia Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atlikti veiksmai, gavus atsakovų atskiruosius skundus, neatitiko CPK 334 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi įstatymų leidėjas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas gali iš dalies sutikti arba nesutikti su atskiruoju skundu ir tokiu atveju panaikinus skundžiamą nutartį klausimą nagrinėti iš naujo.Nepaisant to, šis procesinis teisės pažeidimas savaime neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui sprendžiant klausimą dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo. Nutarties naikinimui procesinių normų pažeidimas gali būti pagrindu tik tais atvejais, kai dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, neskundžiama nutartimi panaikindamas savo nutartį, kuria atsakovų atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir priimdamas skundžiamą nutartį, neužkirto kelio šalims skųsti tokį teismo procesinį veiksmą bei nutartį, kuria vėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, šis procesinis teisės pažeidimas neturi reikšmės skundžiamoje nutartyje išdėstytoms išvadoms ar jų pagrįstumui. Todėl aptariama aplinkybė nelaikytina pagrindu skundžiamos nutarties naikinimui.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai prima facie (liet. preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad byloje galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi, pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą. Savo ruožtu apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl, jos nuomone, pasibaigusio ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kaip teisingai pastebėjo ieškovė savo atsiliepime. Šiuo atveju ieškinio senaties eigos pradžia yra įstatymo siejama ne su objektyviu teisės pažeidimo laiku, bet su asmens sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie savo teisių galimą pažeidimą momentu, kurio tinkamas nustatymas (identifikavimas) reikalauja bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų įvertinimo bei išnagrinėjimo iš esmės, kuris negali būti atliekamas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.Be kita ko, laikinųjų pasaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi teismų praktikoje taikoma prezumpcija, kad turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai yra vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant, ar nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliantės teigimu, byloje nėra duomenų, kad apeliantei ieškinio suma yra didelė bei kad ji vengia arba gali vengti vykdyti būsimą galimai ieškovei palankų teismo sprendimą. Nepaisant to, teismas sutiko su apeliante, jog per laikotarpį nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo apeliantė neatliko jokių veiksmų, siekdama parduoti, perleisti ar kitaip paslėpti jai nuosavybės teise priklausiantį turtą, todėl nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog tokių veiksmų ji imsis ir ateityje. Šiuo atveju sutiktina su apeliantės argumentu, tačiau kiekvienu atveju sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo buvo atsižvelgta į apeliantės finansines galimybes, t. y. ar jai ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis yra didelė. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino ir nustatė, kad apeliantei nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė, atsakovės teigimu, yra apie 54 250 Eur, nors iš viešai skelbiamų VĮ „Registrų centras“ duomenų nustatyta, kad minėto buto vidutinė rinkos vertė yra 38 200 Eur. Atsakovei taip pat priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 362 Eur. Apeliantės darbo užmokestis per mėnesį yra apie 216,78 Eur. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido spręsti, jog apeliantei prašoma priteisti sumą yra didelė, jos finansinė padėtis nėra pakankamai gera, kad ji galėtų tinkamai įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą.Atskirajame skunde nurodomais deklaratyviais teiginiais apeliantė neįrodė ir nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jos gerą finansinę būklę ir galimybę atsiskaityti su ieškove ateityje patenkinus ieškinio reikalavimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė.

Dėl procesinės bylos baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliantės R. Z. atskirasis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.