Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Šimonis, sekretoriaujant Renatai Paliokaitei, dalyvaujant ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei N. L., atsakovui D. G., jo atstovei advokatei Janinai Argustaitei, nedalyvaujant trečiajam asmeniui R. V., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui D. G. dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo- R. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo būrio vyresnysis patrulis R. V. kartu su patruliu A. B. atvykęs pagal iškvietimą adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 23 d., apie 9 val. 40 min., tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, patyrė lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą, ką patvirtina Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2009 m. birželio 29 d. pažyma Nr. 2638 (b. l. 25). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad vyresniajam patruliui R. V. minėtu laiku sulaikant atsakovą D. G., jis staigiai kumščiu trenkė vyresniajam patruliui R. V. į veidą, spyrė į dešinę koją, tuo sukeldamas jam stiprų skausmą pėdoje (b. l. 7-9, 22-24). Teismas nustatė, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdamas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. birželio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūno R. V. sužalojimo“ ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“ Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui skyrė 14094,36 Lt išmokėti piniginę kompensaciją R. V., kuri 2009 m. rugpjūčio mėnesį buvo pervesta į R. V. asmeninę sąskaitą (b. l. 26-30). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkte numatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl kompensacijos išmokėjimo teisinio reglamentavimo, pažymėjo, kad per specifinę draudimo santykių formą – privalomąjį pareigūnų draudimą – pareigūnams padaryta žala kompensuojama iš valstybės biudžeto alternatyviuoju žalos kompensavimo būdu. Atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų, dėl to pagal analogiją taikytina CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2012 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui Ž. K., tretieji asmenys AB „Lietuvos draudimas“, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, dėl žalos regreso tvarka priteisimo, bylos Nr. 3K-3-74/2012).

Teismas, spręsdamas regresinio ieškinio į žalą padariusį asmenį pagrįstumo klausimą, nustatė, kad atsakovas D. G. atsiliepimu į ieškinį neneigia atlikęs neteisėtus veiksmus – sužalojęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo būrio vyresnįjį patrulį R. V., dėl ko šiam pareigūnui buvo išmokėta prašoma priteisti 14 094,36 Lt kompensacija, ką patvirtina ir visi byloje esantys rašytiniai įrodymais, tačiau atsakovas D. G., atstovaujamas advokatės J. Argustaitės, tvirtina, jog žalos padarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti, todėl pagal CK 6.268 straipsnio 1 dalį už žalą neatsako (b. l. 40). Ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė N. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas D. G. negalėjo atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą, bet jis nėra pripažintas neveiksniu Civilinio kodekso nustatyta tvarka, be to, atsakovas pats sau sukėlė tokią būklę, nes žinodamas, jog serga epilepsija, prieš tai vartojo alkoholinius gėrimus, todėl negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (b. l. 87). Teismas, atsižvelgęs į ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį ribas, tiria, ar atsakovas D. G. gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti žalą CK 6.268 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu pagrindu.

CK 6.268 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Tačiau jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu. Teismas iš prie civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesant veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje sudėties, nes D. G. dėl laikino psichikos sutrikimo – Epilepsinės psichozės negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl iš jo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nebuvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (baudžiamosios bylos 1. 184). Šią išvadą prokurorė padarė atsižvelgusi į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2010 m. vasario 18 – 25 d. aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu D. G. dėl laikino psichikos sutrikimo Epilepsinės psichozės (F 06.8) negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti (baudžiamosios bylos 1. 154-157). Tai, kad atsakovas D. G. serga Epilepsine psichoze, kuri diagnozuota jam būnant 19 metų amžiaus, patvirtina to paties ekspertizės akto psichologinio tyrimo dalis. Tyrimo akte nurodyta, kad D. G. gimdymo metu jo motina jautėsi blogai, tik grįžęs iš ligoninės susirgo salmonelioze ir gydytas net iki 4 m., buvo skirta daug antibiotikų, dažnai viduriavo, vystėsi sulėtintai – buvo atsilikęs nuo bendraamžių, 2 metų amžiaus sukarščiavo iki 40 C, buvo traukuliai, o 19 metų amžiaus įvyko priepuolis. D. G. tyrėsi Kauno medicinos universiteto klinikose ambulatoriškai, diagnozuota epilepsija. D. G. karinės tarnybos neatliko dėl epilepsijos priepuolių, alkoholį pradėjo vartoti nuo 18 metų. Tyrime taip pat nurodyta, kad 2007 m. spalio mėn. buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl epilepsijos, priepuoliai pagrinde įvykdavo naktį, vidutiniškai 1 kartą per savaitę, pasikeitė charakteris, tapo dirglus, impulsyvus, konfliktiškas, pradėjo dažniau vartoti alkoholį. Tyrime pažymėta, kad nuo 2007 m. kovo 3 d. iki 2007 m. kovo 13 d. tiriamasis gydytas VšĮ Kauno apskrities ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje, diagnozė: Epilepsinė psichozė. Tuomet klinikiniame vaizde buvo aprašytos klausos haliucinacijos, santykio, religinio turinio didybės kliedėjimo idėjos. Pakartotinai gydytas Psichiatrijos ligoninėje nuo 2008 m. lapkričio 21 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d., nes parduotuvėje sukonfliktavo su apsauginiu, buvo kviesta policija, o dėl susijaudinimo ir agresijos kviesta Greitoji medicinos pagalba, kuri pristatė stacionariam gydymui į psichiatrijos ligoninę, diagnozė: organinis asmenybės sutrikimas su disforija, agresinėmis tendencijomis, Epilepsija. Tyrime pažymėta, kad žinoma, jog tiriamasis 2009 m. kovo mėnesį alkoholį vartojo 4 paras, po to nebegėrė 3 paras ir nakties metu įvyko 7 epilepsijos priepuoliai. Iš motinos parodymų žinoma, kad jų sūnus 2009 m. kovo 23 d. tapo neadekvataus elgesio, agresyvus, sujaudintas, sumušė tėvą. R. V. parodymai taip pat patvirtina apie tiriamojo neadekvačiai agresyvų elgesį. Nuo 2009 m. kovo 23 d. iki 2009 m. balandžio 6 d. gydėsi VšĮ Kauno apskrities ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje, diagnozė: Epilepsinė psichozė, Epilepsija. Stebėta ir aprašyta psichozinė klinika, t. y. klausos haliucinacijos, religinio turinio didybės kliedesiai, sąmonės sutrikimas, pats esąs Dievas, žino ateitį, yra aukščiau už aplinkinius, atvykęs nurodė, kad matė save iš šalies. Tyrime pažymėta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu tiriamasis buvo ūmaus trumpalaikio psichikos sutrikimo būsenoje ir dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (baudžiamosios bylos 1. 157). Tai, kad atsakovas D. G. žalos padarymo metu turėjo laikiną psichikos sutrikimą – Epilepsinę psichozę patvirtina ir paties atsakovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, kurių metu jis nurodė, kad istorijos su R. V. ir kad mušė tėvą neprisimena, tik prisimena, kad ėjo paduoti ranką, pažymėdamas, kad kai užeina priepuoliai tai jis neatsimena ką daro, jam apie tai pasakoja kiti, gyvenime buvo nemažai atvejų, kai negalėjo valdyti savo veiksmų (b. l. 87). Liudytojas I. G. teismo posėdžio metu parodė, kad 2009 m. kovo 23 d. sūnus naktį buvo po priepuolio, sūnus serga nuo vaikystės, jau po savaitės grįžęs iš gimdymo namų jis susirgo, priepuoliai kartojosi, Psichiatrijos ligoninėje gulėjo 11 kartų, o policininkams buvo sakyta, kad sūnus yra invalidas (b. l. 89). Liudytoja Z. G. taip pat patvirtino, kad sūnus serga nuo vaikystės, epilepsija sukeldavo sūnui agresiją, sūnus vakare turėjo tris priepuolius kas valandą, buvo duoti vaistai, tačiau iš ryto užėjo psichozė, pradėjo kalbėti nesąmones, buvo agresyvus (b. l. 91). Tai, kad atsakovas D. G. žalos padarymo metu buvo agresyvus 2009 m. kovo 23 d. patvirtino ir vyr. patrulio R. V. 2009 m. kovo 23 d. tarnybinis pranešimas (baudžiamosios bylos 1. 18).

Teismas pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas D. G. pats vartodamas alkoholinius gėrimus 2009 m. kovo 23 d. tapo tokios būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pažymėtina kad byloje esančiais ištirtais įrodymais – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2010 m. vasario 18 – 25 d. aktu Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai, pagrįstai ir kliniškai nustatyta, jog žalos padarymo metu D. G. turėjo laikiną psichikos sutrikimą Epilepsinę psichozę, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti (baudžiamosios bylos 1. 154-157). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas D. G. šia liga sirgo ir iki žalos padarymo, D. G. patirdavo epilepsijos priepuolius, kurie pasireiškė agresyvumu, dėl ko jis buvo daug kartų gydytas VšĮ Kauno apskrities ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje. Teismas pažymi ir tai, kad nors byloje yra duomenų, kad D. G. prieš 2009 m. kovo 23 d. kurį tai laiką vartojo alkoholį, ką patvirtina baudžiamojoje byloje liudytojų I. G. ir Z. G. parodymai (baudžiamosios bylos 1. 65, 68, 70), tačiau tie patys liudytojai patvirtino, kad kelias dienas prieš 2009 m. kovo 23 d. D. G. alkoholio nevartojo. Šias aplinkybes sutvirtina ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. birželio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvados duomenys, kuriuose nurodyta, kad nuo D. G. alkoholio kvapas 2009 m. kovo 23 d. nesklido, jis kalbėjo rišliai, iš pažiūros nesimatė, kad D. G. būtų apsvaigęs (b. l. 7, 22). Tai, kad atsakovas D. G. 2009 m. kovo 23 d. ir kurį laiką prieš alkoholio visiškai nevartojo, patvirtino ir liudytojai I. G. ir Z. G. juos apklausus teismo posėdžio metu (b. l. 89-91). Vadovaujantis CPK 179 straipsnio 1 dalimi teismas teismo posėdžio metu ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei N. L. pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, kad žalos padarymo metu atsakovas D. G. savo veiksmais vartodamas alkoholį tapo būsenoje, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tačiau ieškovų atstovė nurodė, kad įrodymų neteiks, papildomos ekspertizės skirti neprašys (b. l. 92), nors aplinkybę, jog atsakovas D. G., sirgdamas Epilepsija, ir laikinu psichikos sutrikimu Epilepsine psichoze, savo veiksmais vartodamas alkoholį tapo būsenoje, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė, nes tam reikia specialių medicinos žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjime tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka įrodinėti nereikia (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į šį įrodinėjimo naštos paskirstymą ir ištirtų teismui pateiktų įrodymų turinį teismas konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta, jog žalos padarymo metu atsakovas D. G. savo veiksmais vartodamas alkoholį tapo būsenoje, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Atsižvelgiant į šias teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas teismas sprendžia, kad atsakovo D. G. atžvilgiu ieškinys negali būti tenkinamas, nes jis dėl laikino psichikos sutrikimo – Epilepsinės psichozės – žalos padarymo metu buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 6.268 straipsnio 1 dalis).

Teismas atkreipia ieškovų atstovės N. L. dėmesį, kad jos baigiamųjų kalbų išreikšta procesinė pozicija, jog atsakovas būdamas nepakaltinamas neatsako pagal BK, bet atsakovas nėra pripažintas neveiksniu CK nustatyta tvarka, todėl negali būti atleistas nuo atsakomybės (b. l. 92), visiškai neatitinka minėto įstatyminio reglamentavimo, t. y. CK 6.268 straipsnio 1 dalies, pagal kurią asmuo atleidžiamas nuo žalos padarymo tais atvejais, kai jis nėra pripažintas neveiksniu, o veiksniam asmeniui nustatoma, kad jis padaręs žalą buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, kas šios bylos aplinkybėmis nustatyta atsakovo D. G. atžvilgiu.

Valstybė patyrė 39 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ieškinį visiškai atmetus jų atlyginimas priteistinas iš ieškovų lygiomis dalimis, t.y. po 19,50 Lt (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 96 straipsniu, 263–270 straipsniais, 307 straipsniu teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, įstaigos kodas 191008196, ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, įstaigos kodas 188785847, po 19,50 Lt (devyniolika litų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.