- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-15
- Bylos Nr.
- eA-1471-556/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00522-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- K. M. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 22S61828 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu prašymo netenkino, t. y. nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo dienos.
3. Pareiškėjas teigė, kad nurodė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą patvirtina ir jo pateikti išsamūs įrodymai. Atsakovui tenka pareiga surinkti naujausius, aktualiausius duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Sprendimai uždrausti pareiškėjui atvykti ir jį išsiųsti yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, todėl panaikinus sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir šie atsakovo sprendimai. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, o jo pateiktas pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, buvo nuoseklus, detalus, informatyvus. Pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Draudimas pareiškėjui atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį, jam neproporcingai užkertamas kelias Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali padėtis kilmės valstybėje.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės nebuvo patvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl buvo konstatuota, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai nevyksta ir konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas teigė, kad atliko išsamų tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, jog pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui, o nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: ,,Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė taip: ,,Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).
9. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkis metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Migracijos departamentas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės, nepatvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui kilmės šalyje grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl Migracijos departamentas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka minėtų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai nevyksta, todėl atsakovas sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
10. Teismas pažymėjo, kad remiantis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini).
11. Teismas aptarė ginčui aktualias Konvencijos, Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei teismų praktiką.
12. Teismas vertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos išsamios apklausos, detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai, atsakovas siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės kilmės šalyje nėra patvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas (duomenys neskelbtini).
14. Teismas sprendė, kad pareiškėjo papasakotos (duomenys neskelbtini).
15. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad (duomenys neskelbtini).
16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas, taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
17. Teismas pažymėjo, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka šių papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai nevyksta, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
18. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas ir nurodė, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, jog pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika). Todėl atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į šią šalį.
19. Teismas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), nuostatas, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.
20. Teismas, aptaręs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas, nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti jam ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.
21. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dviejų metų. Kitą skundo dalį teismas atmetė, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą. Atitinkamai teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
III.
22. Pareiškėjas K. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
23. Pareiškėjas teigia, kad kartu su prašymu suteikti prieglobstį pateikė daugybę įrodymų, kurie, jo vertinimu, pagrindė jo prašymą suteikti prieglobstį – (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų netyrė, jų nevertino, atkartojo Migracijos departamento Sprendime nurodytus argumentus.
24. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytomis konvencinėmis priežastimis, jos laikytinos susijusiomis su papildomos apsaugos suteikimo pagrindais (Įstatymo 87 str. 1 d.), kurie taip pat nebuvo tinkamai įvertinti nei Migracijos departamento, nei pirmosios instancijos teismo.
25. Pareiškėjas pažymi, kad prašymą suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nevertino nurodytų aplinkybių papildomos apsaugos suteikimo kontekste, nesurinko informacijos apie kilmės šalį – (duomenys neskelbtini), nors tokią pareigą turi, Sprendime neanalizavo, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamąją vietą ir į bendrą kilmės valstybės situaciją yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nenagrinėjo padėties (duomenys neskelbtini), taip iš esmės nepasisakydamas dėl vienos iš esminių bylos aplinkybių, kurios nustatymas yra itin svarbus, vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Atsakovas nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Todėl tiek atsakovo Sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini kaip neteisėti, kadangi juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).
26. Pareiškėjo vertinimu, visi Sprendimo rezoliucinės dalies 2–4 punktuose nurodyti sprendimai (išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie tai) yra laikytini išvestiniais iš sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir nusprendus panaikinti teismo sprendimą bei Sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, atitinkamai turi būti panaikinamas tiek teismo sprendimas likusiose dalyse, tiek išvestinėmis laikytinos Sprendimo dalys.
27. Pareiškėjo nuomone, kadangi Migracijos departamento padaryti pažeidimai (priimtos neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir kt.) nebuvo tinkamai kvalifikuoti pirmosios instancijos teismo, teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimą, Sprendimas naikintinas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą bei priimti sprendimą iš naujo.
Atsiliepimas
28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų ir jam nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, nes jis pateikė pakankamai būtinybę suteikti prieglobstį pagrindžiančių įrodymų, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie jo kilmės valstybę ir neatliko pareiškėjo individualios situacijos vertinimo.
33. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
34. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis.
35. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).
37. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
38. Dėl prieglobsčio prašytojo prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).
39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.
40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą, įformintą Sprendime. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo paaiškinimas nepagrindžia, kad būtų galima prieiti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę, jo gyvybei grėstų pavojus. Pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Pažymėtina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas įvertino pareiškėjo argumentus, pateiktus dokumentus, jo vertinimu, įrodančius išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir jam kylantį pavojų, analizavo individualią pareiškėjo situaciją. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog (duomenys neskelbtini). Taigi nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.
42. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas, rinkdamas informaciją apie kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nevyksta joks tarptautinis ar vidaus konfliktas. Taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo individualią situaciją, kad ji nepasižymi jokiais riziką didinančiais asmeniniais elementais, dėl kurių jam grėstų rimtos žalos rizika, jei jis grįžtų į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti sprendžiant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamento surinkti duomenys buvo nepakankami, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę. Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nesurinkta kilmės valstybės informacija, nes bylos medžiaga įrodo priešingai. Kaip minėta, ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.
44. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpinamas arba ši Sprendimo dalis keičiama ar naikinama.
45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.