Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. balandžio 16 d., o išvyko 2013 m. balandžio 26 d. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. gegužės 8 d., todėl, atsakovo atstovui prašant taikyti ieškinio senaties terminą, teismas laikotarpiui nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 27 d. ieškinio senaties terminą pritaikė.

Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto, ir nurodė, kad pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą buvo pažeistos 33 paras.

Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K stengiasi palaikyti higieną įstaigoje: Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (nuo 2012 m. gegužės 18 d. – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) (vykdytoja) 2012 m. sausio 3 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (sutarties galiojimas – iki 2012 m. gruodžio 31 d.), pagal kurią vykdytoja, siekdama išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir juos naikinti, įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą, o užsakovas – apmokėti už paminėtus darbus pagal šios sutarties sąlygas (sutarties 1.1 punktas); vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: ištirti kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones, užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga juos naikinti; užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, intensyviai juos naikinti jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (sutarties 4 punktas). Minėta sutartis 2012 m. gruodį buvo pratęsta 1 metams, t. y. nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu.

Atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (33 paras pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui padaryta žala sveikatai, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1 000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 1 035 Lt, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 245 Eur.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui V. P., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. sausio 1 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo reikalavimų tenkino ir priteisė 245 Eur neturtinei žalai atlyginti, daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo priteista suma bei aplinkybių įvertinimu.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai išnagrinėjus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų bei ieškinio senaties taikymo (nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 27 d.), todėl jų nekartoja.

Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto – šis reikalavimas nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Taigi, šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo sąlygų neužtikrino 33 paras (b. l. 9–11), t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.

Aptarti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisėjų kolegija sutinka su kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimu pirmosios instancijos teisme, bei pabrėžia, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas, kaip pats teigia, kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas nebuvo tenkintas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmosios instancijos teismo detaliai aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 245 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (4 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.