- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-08
- Bylos Nr.
- A-492-558-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00101-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virgilijus Valančius, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. L. 2012 m. balandžio 24 d. padavė teismui skundą (b. l. 2), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK), 10 000 Lt neturtinę žalą.
Paaiškino, kad 2010–2011 m. jį būdavo etapuojamas į Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK areštinę ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti. Jis buvo laikomas kameroje, esančioje rūsyje, lango, per kurį galima būtų matyti šviesą ir kvėpuoti grynu oru, nebuvo, nes langas užkaltas metaline plokšte. Taip pat teigė, kad nebuvo vedamas pasivaikščioti, nors suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Nurodė, kad Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK areštinėje net nebuvo įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Aiškino, kad dėl tokių sąlygų jis neskirdavo, kada diena, o kada naktis, sutriko miegas, patyrė pažeminimą, psichologinį žlugdymą, kankinimą, be to, tai gali atsiliepti jo sveikatai ateityje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities VPK atsiliepime (b. l. 16–17) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.10 punkte numatyta nuostata, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Paaiškino, kad 1987 m. statant Biržų rajono PK priestatą, dėl nedidelės teritorijos nebuvo suprojektuoti ir įrengti pasivaikščiojimo kiemai, todėl areštuotiems asmenims pasivaikščioti lauke nebuvo galimybės. Nuo 2011 m. kovo 9 d. Biržų rajono PK areštinė yra uždaryta. Todėl tiek pareiškėjas, tiek ir kiti Biržų rajono PK areštinėje buvę asmenys ne dėl nuo policijos pareigūnų valios priklausančių aplinkybių nebuvo vedami pasivaikščioti. Teigė, kad neišvedimo pasivaikščioti negalima laikyti psichologiniu žlugdymu ar moraliniu pažeminimu.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 700 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2010–2011 metais Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK areštinėje buvo laikomas 51 parą. Teismas taip pat nustatė, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjas pasivaikščioti į kiemą nebuvo vedamas, nes Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK areštinėje nėra įrengtų pasivaikščiojimo kiemų.
Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu 51 parą Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK areštinėje nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus kieme, nustatyta Taisyklių 7.10 punkte ir Panevėžio apskrities VPK viršininko 2009 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 50-V-666 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės) 6.10 punkte, t. y. Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK policijos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Teismas akcentavo, jog aplinkybė, kad Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK administracija neturėjo galimybių dėl pasivaikščiojimo kiemų neįrengimo Biržų rajono PK pareiškėjui užtikrinti jo teisę į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Teismas pažymėjo, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės – teisės į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore – pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (51 para), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais nusprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 700 Lt. Teismas, tenkindamas reikalavimą iš dalies, taip pat atsižvelgė ir įvertino tai, kad nors pareiškėjas savo skunde ir nurodė, jog dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko miegas ir ateityje tai gali turėti neigiamą poveikį jo sveikatai, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Teismas pažymėjo, jog nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas, laikomas Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK areštinėje, skundėsi dėl jo laikymo sąlygų, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl pablogėjusios sveikatos, todėl teismas nutarė tik iš dalies patenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos.
III.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Panevėžio apskrities VPK padavė apeliacinį skundą (b. l. 40–41), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui buvo priteista 700 Lt ir šią skundo dalį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja, kad Panevėžio apskrities VPK nėra kaltas dėl nesuprojektuotų ir neįrengtų pasivaikščiojimo kiemelių Biržų rajono policijos komisariate 1987 metais. Nurodo, kad policijos pareigūnai atliko savo pareigas turimų galimybių ribose, todėl jų veiksmų negalima laikyti neteisėtais.
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 46–47) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir iš esmės atkartoja skunde išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariate 2010–2011 metų atskirais laikotarpiais (nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 23 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. spalio 13 d., nuo 2010 m. spalio 20 d. iki 2010 m. spalio 27 d., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d., nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. vasario 15 d.) buvo kalinamas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK areštinėje nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus kieme, t. y. Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK policijos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas akcentavo, jog aplinkybė, kad Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK administracija neturėjo galimybių dėl pasivaikščiojimo kiemų neįrengimo Biržų rajono PK pareiškėjui užtikrinti jo teisę į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės – teisės į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore – pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (51 para), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais nusprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 700 Lt.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra kaltas dėl 1987 metais nesuprojektuotų ir neįrengtų pasivaikščiojimo kiemų Biržų rajono policijos komisariate. Nurodo, kad policijos pareigūnai atliko savo pareigas pagal turimas galimybes, todėl jų veiksmų negalima laikyti neteisėtais.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Ginčui aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tokia teisė numatyta ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 6.10 punkte nustatyta suimtojo teisė valandą pasivaikščioti, nenurodant, kad tokia teisė apima teisę pasivaikščioti gryname lauke. Tačiau aplinkybė, kad nurodytose taisyklėse nenumatyta suimtojo teisė pasivaikščioti gryname ore, tokios teisės iš suimtojo / kalinamojo neatima, nes ši teisė suimtiesiems / kalinamiems yra garantuota įstatymo.
Atsakovas neneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK jis nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada nurodytą pareiškėjo teisės pažeidimą laikyti valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktu CK 6.271 straipsnio prasme, todėl pagrįstai buvo sprendžiamas klausimas dėl tokiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pasivaikščiojimams Biržų rajono PK nebuvo sudaryta sąlygų, nes ten nėra įrengtas kiemas. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems / kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad neišvedimo pasivaikščioti negalima laikyti psichologiniu žlugdymu ar moraliniu pažeminimu. Šį argumentą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į normaliais kalinimo sąlygas, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu pareiškėjui priteistu žalos dydžiu. Pažymėtina, kad atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos sumos dydžio.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.