Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Be viso to, kas išvardyta aukščiau, pareiškėjas paaiškina dar ir tai, kad daugumoje kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį. Radiatoriai taip pat surūdiję ir maži, todėl šaltuoju metų sezonu buvo nepakankamai šilta. Kamerose trūkdavo oro, laikėsi blogas kvapas, o nemalonus kvapas, kuris sklido iš sanitarinio mazgo buvo vėdinamas natūraliu būdu – per kameros langus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad visose kamerose gultai yra vienodi (be kopėtėlių), ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų įrengtos kopėtėlės. Gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis prisukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių.

Paaiškina, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Nurodo, kad neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, tačiau jį nurodo apytiksliai padauginus sienelės ilgį iš atstumo nuo pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Taip pat nurodo, kad dalyje kamerų, sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Pažymėtina ir tai, kad pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Taip pat tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai, nes tai numato taisyklės, tačiau tuo pačiu stengiamasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodo, kad Vilniaus PN kameros vėdinamos per specialiai tam pritaikytus langus, natūraliu būdu ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, jog nuteistieji, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kameros.

Vilniaus PN teigia, kad asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Pažymi, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušuose veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušų maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Pažymi, kad dušų įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo skunde nurodytais aspektais nurodytu laikotarpiu, atlyginimo. Administracinė byla nagrinėjama skundo suformuluoto dalyko ir nurodyto faktinio pagrindo ribose.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad žalą patyrė nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d., atsakovės atstovė Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėja) atsiliepime patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu. Atsiliepime į skundą pateiktas išrašas apie pareiškėjo judėjimą (b. l. 46–47), todėl ginčo dėl kalinimo laikotarpio nėra.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K / Vilniaus PN veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K / Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjus įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d. laikotarpiu Lukiškių TI-K atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose nesuteikiant tinkamo gyvenamojo ploto, kadangi kameros priskirtinos prie pagalbinių patalpų tipo ir sudarė sanitarinio mazgo plotą.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (akto redakcija galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Remiantis Vilniaus PN duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 kv. m (b. l. 48). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d. buvo laikomas šiose kamerose: 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 134 (1–2 asmenys), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 150 (1–2 asmenys), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 175 (1 asmuo), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 165 (1 asmuo), 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asmuo), 6,54 kv. m ploto kameroje Nr. 378 (1 asmuo), 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 381 (1 asmuo), 2019 m. birželio 4 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių.

Vadovaujantis atsakovės atstovės pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,5 kv. m iki 7,38 kv. m. Neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,78 kv. m iki 7,94 kv. m. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Tai, jog subjektyviai pareiškėjui atrodė, jog nurodytos kameros buvo nuolat pilnos ir perpildytos tiek asmenimis, tiek ir inventoriumi (kas nepasitvirtino nagrinėjimo metu), nebuvo laisvos vietos judėti, priskirtos pagalbinių patalpų tipui, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog kamerų plotas nepriskirtinas gyvenamosios paskirties plotui, kadangi iš pateiktų nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos (b. l. 56-73) duomenų matyti, jog kameros išskirtos tarpe kitos paskirties patalpų ir nepriskiriamos prie pagalbinių ar negyvenamosios paskirties patalpų. Pareiškėjo argumentai dėl perteklinių baldų, kurių užimamas plotas ir tūris mažina gyvenamąjį kameros plotą, nekonkretizuoti ir nepagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to skundų dėl perteklinio inventoriaus kamerose, į kuriuos atsakovas būtų turėjęs galimybę sureaguoti, pareiškėjas neteikė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose kamerose nebuvo įrengtas atskiras sanitarinis mazgas su pilnai atitverta patalpa nuo gyvenamosios dalies, buvo nesandarus, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, netinkamai izoliuotas nuo garso taip pat neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET, akto redakcija galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, jog neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų apskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, todėl jį nurodė apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Vilniaus PN pažymėjo ir tai, kad taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas gyvenamosiose kamerose, kurios turėtų atskirą sanitarinio mazgo kabiną – negyveno. Gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų techninės galimybės nėra, nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Byloje pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėją kartu su kitais nuteistaisiais atstovavusi NVO „Justitia est fundamentum“, kreipėsi į Vilniaus PN dėl informacijos suteikimo. Vilniaus PN suteikė informaciją, iš kurios matyti, kad sanitariniai mazgai atitiko reikalavimus. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose papildomai buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl teisės aktų nepažeidė. Kitų byloje pateiktų duomenų, kad aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų rašęs skundus PN administracijai nėra.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeidžiamas jo privatumas, jį sanitariniame mazge galėjo stebėti pareigūnėmis dirbančios moterys, tačiau duomenų kada ir kas stebėjo nepateikė, nes pareigūnų darbo grafikas jam nėra žinomas.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog „laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę“. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Kaip jau buvo aukščiau paminėta, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. O būtent 14.2. punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Žymėtina, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Kadangi nuteistieji turi specifinį teisinį statusą atlikdami laisvės atėmimo bausmę ar būdami suimti, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių ar privatumo suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Be to, pagal tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles kamerose turi būti duryse stebėjimo akutė ir langelis maistui, knygoms ar kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kuri nors kameros zona galėtų būti per stebėjimo akutę nematoma (aklina), nes stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar suicidines situacijas. Iš byloje pateiktų duomenų nėra matyti, kad pareiškėjas būtų rašęs skundus Vilniaus PN administracijai dėl pažeidžiamo privatumo, be to, nėra byloje duomenų, kad pareigūnai nuolat stebėtų kamerų patalpas, o nepaisant to, svarbu atsižvelgti, kad net ir atliekant stebėjimą pareigūnams taikomi etikos reikalavimai.

EŽTT praktikoje konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas šiuo aspektu Rusijos atžvilgiu, kuomet naudojantis tualetu nuteistasis išlieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo akutę / angą (žr. 2009 m.kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. v. Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas Grishin v. Rusija (pareeiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas Kalashnikov v. Rusija (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev v. Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), kt.). Tokios faktinės aplinkybės, kad įrengta sienelė ir pakabintos nuo lubų užuolaidos, kurias turi užsitraukti pats nuteistasis, neužtikrintų privatumo asmens higienos procedūrų atlikimo metu, šioje byloje nenustatytos. Be to, pareiškėjas jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų atvejų nenurodo, tad nekonkretizuotas ir neturtinės žalos pobūdis dėl šios kalinimo sąlygos ir atitinkamai neįrodytas jos dydis. Tad, įvertinus faktinę situaciją dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo, sienelės ir, esant poreikiui, užtraukiamos užuolaidos įrengimas yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti asmens higienos procedūrų metu, kadangi duoda asmeniui galimybę asmens higienos procedūrų metu pilnai būti nematomam tiek nuo kartu kameroje kalinčių asmenų, tiek ir nuo prižiūrėtojo. Jokių duomenų, kad sienelė ar pakabintos užuolaidos nebuvo techniškai tinkamos užtikrinti tokio paties lygio privatumo apsaugą kaip ir dušo kabinos užveriamos trumpam durys, nepateikta.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad sanitarinis mazgas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, nuolat sklido nemalonus kvapas. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punkte nurodoma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš byloje pateikto atsakovės atstovės atsiliepimo matyti, kad gyvenamosios kameros esantys langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu būtent per juos ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, jog kiti nuteistieji, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo jokių problemų dėl patalpų vėdinimo. Atsižvelgiant į tai, kad natūralus gyvenamosios kameros vėdinimas per atvirus langus neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, todėl negalima įžvelgti ir neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, kas jo supratimu prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis higienos, buvo nešvaru. Nurodo ir tai, kad kameros viduryje buvo įrengtas neteisėtas vandens nutekėjimo sifonas, buvo prievarta verčiamas praustis kameroje. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir teigia, kad dušų įrengimas atitiko reikalavimus.

Vilniaus PN pažymėjo, kad dušuose įrengtos pertvaros privatumui užtikrinti. Bendrasis pertvarų aukštis 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis 1,2 metro. Į dušo patalpas nuteistieji ir suimtieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taip pat pateikti duomenys, jog dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui ir apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušuose veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Vandens maišytuvai dušuose tvarkingi, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikianti. Nuolatos buvo tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcines priemones.

Taigi kaip matyti iš aukščiau pateiktų teisės aktų, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas kaip ir pats teigia, į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę, todėl jam buvo užtikrinama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atžvilgiu teisės aktai nebuvo pažeisti. Taip pat atsižvelgiama ir į atsakovės atstovės pateiktus duomenis apie švarą dušuose, kurie buvo įrengti taip, kaip nurodo taisyklės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai neteikė skundų ar prašymų, susijusių su netvarka duše, neišvedimu bent kartą per savaitę praustis, dėl karšo vandens nebuvimo. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų prievarta liepiama praustis, pareiškėjas taip pat nedetalizuoja kaip ta prievarta pasireiškė, pateikia abstrakčius argumentus, kurių nepagrindžia konkrečiais faktais. Iš pateikto patikrinimo akto matyti, kad visuomenės sveikatos specialistai dušinėse buvo nustatę pažeidimus dėl suoliuko netvarkingumo ir paviršių nešvarumų (b. l. 81), kurie buvo nedelsiant pašalinti imantis aktyvių veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos norma HN 134:2015 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė. Ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu gali būti įvertinti kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį byloje Nr. A-1456-602/2016) konstatavus ypač prastas kalinimo sąlygas, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl naudojimosi dušu dažnumo pakeitimo įvertinant individualią jo situaciją (žr. Lietuvos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį byloje Nr. A-4468-520/2018). Tad atitinkamai kalėjimo administracija neturėjo galimybės ir įvertinti pareiškėjo individualią situaciją ir nuspręsti dėl leidimo dažniau ar ilgiau naudotis dušu. Apibendrinant visą tai, kas išdėstyta, matyti, kad Vilniaus PN veikė tinkamai, nepažeisdama teisės aktų, todėl nepažeidė taisyklių. Nesant taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti ir neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

Kiti pareiškėjo argumentai dėl bendros sanitarinės būklės tiek kameros sanitariniame mazge, tiek ir bendrose dušo (dušinių) patalpose laikytini nepagrįstais, kadangi iš pateiktų prie atsiliepimo patikrinimo aktų matyti, jog bendrieji sanitarijos ir higienos reikalavimai nurodytose patalpose buvo užtikrinami. Pareiškėjo turėjo galimybę teikti skundus atsakingoms už visuomenės sveikatą institucijoms, kurios operatyviai reaguodamos atlikdavo konkrečių su skundu susijusių patalpų priežiūrą ir kontrolę.

Pareiškėjas skundžia tai, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengtas iškvietimo (aliarmo) mygtukas, todėl susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, o beldimas į duris buvo neefektyvus, sukeldavo daug triukšmo, dėl kurio pareigūnams būdavo sunku tiksliai ir operatyviai nustatyti kamerą, iš kurios jie yra kviečiami.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovė pažymi, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėnesio įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti ir patikina, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.