Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) PlusPlus Capital AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 5 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovo PlusPlus Capital AS ieškinį atsakovei D. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

7. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1– 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2023 m. sausio 5 d. sprendimo už akių dalis, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo, sutarties administravimo mokesčio ir negautų pajamų priteisimo.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. kovo 4 d. atsakovė su pradine kreditore UAB „Credit Service“ sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. CS9957425002 (anksčiau ir toliau vadinama sutartimi), pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovei 10 000 Eur dydžio kreditą 83 mėnesių terminui, o atsakovė sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka įsipareigojo jį grąžinti, mokant pastovias mėnesio įmokas ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. Atsakovei tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, kredito sutartis su ja buvo nutraukta 2021 m. rugsėjo 7 d. 2021 m. rugsėjo 20 d. periodinės reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pradinė kreditorė reikalavimo teisę į atsakovės skolą pagal sutartį perleido ieškovui. Ieškovo pateiktais duomenimis, atsakovė iš viso yra atlikusi įmokų 971,60 Eur sumai (iš šios sumos buvo padengta 218,74 Eur kredito, 517,28 Eur palūkanų, 90 Eur sutarties administravimo mokesčio, 25,74 Eur delspinigių, 114,12 Eur sutarties pratęsimo mokesčių, 5,72 Eur kompensacinių palūkanų) ir liko skolinga ieškovui 9 781,26 Eur negrąžinto kredito, 391,99 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo, 150 Eur sutarties administravimo mokesčio bei 4 745,53 Eur negautų pajamų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi pagal sutartį su pradine kreditore ar ieškovu.

10. Ieškovui kreipusis į teismą dėl skolos pagal sutartį priteisimo iš atsakovės, pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių ieškovo ieškinį patenkino iš dalies, iš esmės laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl negrąžinto kredito priteisimo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neįrodė, jog pradinė kreditorė tinkamai įvertino atsakovės kreditingumą, netenkino ieškovo reikalavimo dėl 391,99 Eur mokėjimo palūkanų, 150 Eur sutarties administravimo mokesčio, 4 745,53 Eur negautų pajamų priteisimo.

11. Nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimai yra kilę iš vartojimo kredito teisinių santykių. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Pagal VKĮ 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Be to, kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

12. Aptariamu atveju, apeliantas iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo akcentuotos įstatyme nustatytos kredito davėjo pareigos prieš sudarant vartojimo kredito sutartį įvertinti kredito gavėjo kreditingumą, kaip iš esmės neginčija ir pirmosios instancijos teismo reikalavimo pateikti į bylą minėtos kredito davėjo pareigos įvykdymą patvirtinančius įrodymus. Tačiau apelianto nuomone, teismas, atmesdamas dalį ieškinio reikalavimų dėl neįrodyto atsakovės kreditingumo vertinimo, šiuo atveju pažeidė teismui tenkančias pareigas įrodinėjimo procese, nesudarė sąlygų ieškovui pateikti būtinus įrodymus bylos nagrinėjimo metu, dėl ko taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo šiuo metu priimti iš pradinės kreditorės gautus įrodymus dėl atsakovės kreditingumo vertinimo, kaip tik ir patvirtinančius, kad jos kreditingumas buvo tinkamai įvertintas kredito suteikimo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su apelianto pateikto apeliacinio skundo argumentais, kaip ir su prašymu dėl naujo įrodymo priėmimo, nėra pagrindo sutikti.

13. Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Aptariamu atveju, iš bylos duomenų matyti, kad sprendžiant ieškovo ieškinio priėmimo klausimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika vartojimo kredito bylose, 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartimi nustatė ieškovui 7 dienų terminą nuo nutarties įteikimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti, be kita ko, pateikti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog pradinė kreditorė, prieš suteikdama atsakovei kreditą, įvertino atsakovės kreditingumą įstatymo nustatyta tvarka. Po minėtos nutarties priėmimo, 2022 m. rugsėjo 16 d. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti nustatytą terminą trūkumams pašalinti, kadangi iš pradinės kreditorės negavo reikiamų duomenų, po ko teisėjo rezoliucija nustatytas terminas buvo pratęstas iki 2022 m. rugsėjo 29 d. Visgi, 2022 m. rugsėjo 28 d. prašymu šalindamas teismo nustatytus ieškinio trūkumus, reikalautų duomenų apie atsakovės kreditingumo vertinimą ieškovas teismui nepateikė, be kita ko akcentuodamas, kad šio ieškinio trūkumo nepašalinimas nėra pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą ir tai apskritai nesudaro kliūčių tinkamai išnagrinėti bylą.

15. Teikdamas apeliacinį skundą ir kartu prašydamas priimti iš pradinės kreditorės gautą įrodymą apie atsakovės kreditingumo vertinimą, ieškovas tvirtina, kad tik susipažinus su skundžiamu sprendimu jam (ieškovui) tapo aišku, jog pirmosios instancijos teismui buvo būtini minėti įrodymai. Visgi, tokia apelianto pozicija vertintina kritiškai ir laikytina labiau gynybine pozicija pateikto apeliacinio skundo kontekste. Iš aukščiau paminėtų aplinkybių matyti, kad teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartyje buvo aiškiai išdėstytas reikalavimas ieškovui dėl aptariamo įrodymo (atlikto atsakovės kreditingumo įvertinimo) pateikimo, be kita ko, remiantis teismų praktika motyvuojant ir tokio įrodymo reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste, todėl visiškai nepagrįstu laikytinas ieškovo nurodytas argumentas, jog tik po sprendimo priėmimo jam paaiškėjo tokio įrodymo būtinumas. Taigi, šiuo atveju negalima tvirtinti, kad aptariamo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip ir ieškovas neįrodė, kad aptariamo įrodymo jis negalėjo pateikti anksčiau. Jokių objektyvių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikta, kartu pažymint, kad teismo nustatytas ir vėliau pratęstas terminas trūkumams pašalinti, bendram maždaug trijų savaičių laikotarpiui, laikytinas pakankamu tokiam įrodymui pateikti, juolab, kad tai nereikalauja ypatingų darbo ir laiko resursų, kadangi teismui tiesiog turėjo būti pateikta informacija apie jau atliktus veiksmus (vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimą). Be kita ko, be jau paminėtų aplinkybių, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo su apeliaciniu skundu pateikiamas įrodymas nėra aiškus: nenurodytas šio įrodymo šaltinis, t. y. iš kur šis dokumentas gautas, kas jį parengė; nenurodyta, kokių duomenų pagrindu atlikti dokumente esantys paskaičiavimai (ar šiuos duomenis pateikė kredito gavėjas, ar kredito davėja pati juos gavo ir iš kokių šaltinių), dalis duomenų nurodyta anglų kalba, nepateikiant vertinimo į lietuvių kalbą. Dėl naujai pateikiamo įrodymo trūkumų, nėra galimybės patikrinti jame nurodytų duomenų tikrumo, patikimumo. Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, apelianto nurodytą įrodymą atsisakytina priimti.

16. Aukščiau aptartų aplinkybių kontekste laikytina nepagrįsta ir apelianto pozicija dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai organizuoto įrodinėjimo proceso byloje, neva nesudarius sąlygų ieškovui surinkti ir pateikti teismui reikalingus įrodymus (šiuo atveju kalbama tik apie įrodymą dėl atsakovės kreditingumo vertinimo).

17. CPK numatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Aptariamu atveju, aukščiau paminėti bylos duomenys patvirtinta, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai savo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartyje informavo ieškovą apie būtinybę nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymą dėl atlikto atsakovės kreditingumo vertinimo, akcentuojant būtent kredito davėjui tenkančią tokios pareigos įrodinėjimo naštą bei kartu informuojant apie tai, kad tokios pareigos netinkamas vykdymas sukelia įstatyme numatytas teisines pasekmes. Todėl laikytina nesuprantama ir nepagrįsta apelianto pozicija apie jam neva nesudarytas sąlygas tokiam įrodymui pateikti, kai teismas jam net buvo pratęsęs trūkumų šalinimo, taigi ir aptariamo įrodymo pateikimo, terminą, po ko apeliantas 2022 m. rugsėjo 28 d. prašyme, nepateikdamas minėto įrodymo, pats akcentavo, kad tai nesudaro kliūčių tinkamai išnagrinėti bylą. Iš minėtos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutarties apeliantui buvo žinoma / jis galėjo suprasti, kad nagrinėdamas ginčą dėl negrąžinto vartojimo kredito, teismas tikrins, ar tinkamai buvo įgyvendinta pareiga įvertinti skolininko kreditingumą, tačiau reikalauto įrodymo jis vis tiek nepateikė, o teismui priėmus skundžiamą sprendimą, kritiškai vertina būtent teismo veiksmus įrodinėjimo procese. Šiuo aspektu, be abejo neneigiant, kad teismo darbas, tame tarpe ir darbas įrodinėjimo procese, turi būti racionalus ir veiksmingas, visgi būtina pažymėti, kad šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą. Ir nors šiuo atveju ieškovas išskirdamas bylos nagrinėjimo stadijas akcentuoja įrodymų pateikimo teisę ne tik ieškinio priėmimo stadijoje, bet ir bylos nagrinėjimo metu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas savo ieškinyje esant įstatyme numatytiems pagrindams prašė priimti sprendimą už akių.

18. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Teismo sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas (CPK 5 straipsnis, 13 straipsnis), taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, skatini šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis bei nevilkinti proceso (CPK 7 straipsnis). Taigi, šiuo atveju, kaip matyti, atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, būtent ieškovo prašymu teismas ir priėmė sprendimą už akių, remdamasis byloje pateiktais įrodymais. Todėl ir šiuo aspektu apelianto argumentas, jog teismas nesiėmė veiksmų, kad gauti bylos išsprendimui reikiamus įrodymus, yra nepagrįstas ir atmestinas. Iš aukščiau šioje nutartyje aptartų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas sudarė visas sąlygas reikalavimo teisę į atsakovės skolą iš pradinės kreditorės perėmusiam ieškovui pateikti nurodytus įrodymus, tačiau ieškovas to nepadarė, pats konstatuodamas, kad tai nėra kliūtis bylos išnagrinėjimui ir pats prašydamas esant teisiniam pagrindui priimti byloje sprendimą už akių, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė, įvertinęs ieškovo byloje pateiktus įrodymus, ir taip pagrįstai konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog pradinė kreditorė tinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo (atsakovės) kreditingumą, todėl ieškovui, kaip pradinės kreditorės teisių perėmėjui, tenka visos šios pareigos neįvykdymo teisinės pasekmės (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

19. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 391,99 Eur mokėjimo palūkanų, 150 Eur sutarties administravimo mokesčio, 4 745,53 Eur negautų pajamų priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties

20. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą apelianto skundžiamoje dalyje tinkamai motyvavo ir pagrindė, įrodinėjimo proceso taisyklių nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų (pavyzdžiui, dėl ginčo tarp bylos šalių dėl atsakovės kreditingumo vertinimo nebuvimo, kas nesudaro pagrindo teismui netikrinti, ar tokia pareiga buvo tinkamai įgyvendinta, taip pat dėl pasyvaus atsakovės elgesio bylos nagrinėjimo metu, pažymint, kad dėl to, ieškovo prašymu, ir buvo priimtas sprendimas už akių, ir kt.) apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

23. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantui nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo PlusPlus Capital AS apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.