- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-24
- Bylos Nr.
- 2A-1103-173/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius, Gražina Davidonienė, Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- R. R., E. A.
- Atsakovas
- Teresei A, T. A. R.
- Trečiasis asmuo
- Raimunda A
- Advokatai
- Laimontas Gasiūnas, Jonas Vytautas Meiliutis
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus(pirmininkaujantis ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Nijolios Indreikienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės T. A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. R. ir E. A. ieškinį atsakovei Teresei A. R. , dėl bendraturčio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, tretysis asmuo Raimunda A. R. ,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai R. R. ir E. A. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė nustatyti, kad mirusio A. R. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su atsakove Terese A. R. yra 1/2 dalis buto, esančio A. B. g. 28-8, Kaune. Ieškovai nurodė, kad 2005 m. balandžio 15 d. mirus jų tėvui A. R. , Kauno miesto 17 - ame notarų biure ieškovai pateikė pareiškimus dėl palikimo priėmimo. Jų pagrindu notarų biure yra užvesta paveldėjimo byla. Ieškovai yra A. R. vaikai iš pirmosios santuokos su jų mama R. A. R. . 1977 m. jų tėvas susituokė su atsakove. Santuokos metu (apie 1991 m.) ieškovų tėvas su atsakove pagal Butų privatizavimo įstatymą atsakovės vardu įsigijo butą, esantį A. B. g. 28-8, Kaune, todėl mirus tėvui, šis butas tapo paveldėjimo objektu. 2006 m. rugsėjo 20 d. Kauno miesto 17-ajam notarų biurui ieškovai pateikė prašymą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Notarė R. Inokaitienė 2006 m. spalio 2 d. raštu Nr. 17-162/2006 nurodė, kad pagal Notariato įstatymo 52 straipsnį, mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas gali būti išduotas tik esant likusiojo gyvo sutuoktinio sutikimui. 2006 m. spalio 20 d. atsakovei registruotu laišku ieškovai išsiuntė prašymą iki 2006 m. spalio 31d. nuvykti į minėtą notarų biurą dėl mirusio tėvo dalies santuokiniame turte nustatymo. Atsakovė į šį prašymą nesureagavo ir iki ieškinio padavimo dienos į minėtą notarų biurą neatvyko. Šiuos atsakovės veiksmus (neveikimą) laikydami atsakovės atsisakymu duoti sutikimą dėl mirusio sutuoktinio dalies santuokiniame turte nustatymo, ieškovai prašo mirusio tėvo dalį santuokiniame turte nustatyti lygiomis dalimis teismo sprendimu (CK 3.117 str. 1 d., 4.89 str. 2 d., 5.11 str. 1 d. 1 p., 5.50 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį patenkino. Nustatė, kad 2005 m. balandžio 15 d. mirusio A. R. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su atsakove T.A. R. , yra 1/2 dalis buto, esančio A. B. g. 28-8, Kaune. Priteisė iš atsakovės ieškovui R. R. 1805 Lt, o ieškovei E. A. 1035 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, bei - 6,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad ieškovų tėvas A. R. mirė 2005 m. balandžio 15 d. (b.l. 11-14, 22). A. R. ir atsakovės santuoka įregistruota 1977 m. gruodžio 1 d. (b.l. 65). Ginčo butas, įgytas 1992 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 11-3952 pagrindu, įregistruotas atsakovės vardu. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusias Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio bei Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio nuostatas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002), butai sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar vieno iš sutuoktinių vardu. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, kad mirus A. R. , ginčo butas tapo paveldėjimo objektu (CK 5.11 str. 1 d. 1 p.). Įvertinęs aplinkybę, jog atsakovė nereagavo į ieškovų prašymą duoti sutikimą dėl mirusio A. R. dalies santuokiniame turte nustatymo bei vadovaudamasis CK 3.117 str. 1 d., 3.123 str. 1 d., teismas ieškinį patenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Skunde nurodoma, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes ginčo butas A. R. niekada nepriklausė, todėl po jo mirties paveldėjimas į šį turtą neatsirado. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b.l. 17). Neįvertinta, kad 1976 m. lapkričio 25 d. A. R. santuoka su R.A. R. (tretysis asmuo) buvo nutraukta. Buvusiems sutuoktiniams priklausęs 4-ių kambarių butas, esantis Debreceno g. 57-4, Klaipėdoje, buvo pasidalintas, įtraukiant į dalybas buvusios sutuoktinės giminaitę M.J. R. , turėjusią ginčo butą, kurį sutiko jį iškeisti į vieną kambarį 4-ių kambarių bute, esančiame Debreceno g. 57-4, Klaipėdoje (1976 m. gruodžio 23 d. apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderis Nr.1414 p). 1992 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 4 ir 5 straipsniais, ginčo butą įsigijo apeliantė. Sis butas, A. R. nurodymu ir paliepimu, buvo privatizuotas ne sutuoktinių lėšomis, bet asmeninėmis valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. A. R. investiciniai čekiai, privatizuojant butą nebuvo panaudoti. Investiciniai čekiai, kuriuos paskyrė Lietuvos valstybė kiekvienam gyventojui, buvo asmeninė apeliantės nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002 nurodė, kad pripažįstant bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgytus butus, svarbu ir tai, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Be to, nuosavybės teisė į privatizuotą butą atsirado 1992 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o ieškovai į teismą kreipėsi 2006 m. lapkričio 7 d., t.y., praleidę ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atskirąjį skundą ieškovai prašo sprendimo nekeisti. Ieškovai nurodė, jog apeliacinio skundo argumentai, jog ginčo butas yra atsakovės asmeninė nuosavybė, nes už jį sumokėta asmeninėmis lėšomis, nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau - SŠK) nenumatė galimybės sutuoktinių turtui taikyti sutartinį teisinį režimą. Pagal šį teisės aktą sutuoktiniai turtą galėjo įsigyti tik bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Turto teisinį režimą sutuoktiniai galėjo keisti tik po to, kai jis buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002). Įrodymų, kad, po to, kai sutuoktiniai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ginčo butą, velionis A. R. būtų jį perleidęs atsakovei, nepateikta. Teiginiai, kad A. R. buvo išreiškęs valią, jog butą atsakovė įsigytų asmenine nuosavybe, ar už jį buvo sumokėta asmeninėmis jos lėšomis taip pat nepagrįsti, o priešieškinio dėl buto pripažinimo asmenine atsakovės nuosavybe nepareikšta.
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė santuokos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoto buto nuosavybės formą, nėra pagrįsti. Ieškovų tėvo A. R. ir atsakovės santuoka įregistruota 1977 m. gruodžio 1 d. (b.l. 65). 1992 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 11-3952 pagrindu buvo privatizuotas butas, esantis A. B. g. 28-8, Kaune, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovės vardu (b. l. 17). Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis, 1964 metų CK 330 straipsnis), taip pat ir šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus.
Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK numatytas nebuvo. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK nebuvo galimi, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 dieną. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalinti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis), tačiau įrodymų byloje apie tai ieškovė nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog minimas butas buvo privatizuotas tik už atsakovės asmenines lėšas bei tikslines kompensacijas (investicinius čekius), taip pat nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą. Be to, šis apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taip pat nepažeidė. Notariato įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas. Atsakovė apie tai buvo informuota 2006 m. spalio 20 d. ieškovų prašymu (b.l. 15-16). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Reikalavimui dėl mirusio sutuoktinio turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalies nustatymo, jeigu šis įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, Civilinis kodeksas ar kiti įstatymai, nenumato.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog mirus ieškovų tėvui A. R. ir įpėdiniams priėmus jo palikimą, butas, esantis A. B. g. 28-8, Kaune, tapo velionio palikimą sudarančiu objektu. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Ieškovų išlaidos advokatui priteistinos iš atsakovės vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Ieškovams iš atsakovės priteistina po 800 Lt atstovavimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2007m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės T. A. R. R. R. 800 Lt (aštuonis šimtus litų) atstovavimo išlaidų, E. A. 800 Lt (aštuonis šimtus litų) atstovavimo išlaidų.