Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Algimantas Smolskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-43-114/2013

Teisėja: Živilė Janavičienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01053-2008-2

2013 m. sausio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algimanto Smolsko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui, nuteistajam E. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. ir nuteistas: pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 2 metams, pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 2 metai laisvės apribojimo. Vadovaujantis LR BK 48 str. 3 d. 1 p., 6 d. 2 p., 3 p.,5 p. laivės apribojimo laikotarpiu įpareigotas: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; neatlygintinai išdirbti 50 valandų per šešių mėnesių laikotarpį sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais ar nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nuo 22 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jeigu tai nėra susiję su mokslu ar darbu.

Iš E. Z. priteista nukentėjusiojo D. Ž. naudai advokato atstovavimo išlaidos 700 (septyni) šimtai litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Z. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 14 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), prie 32 namo konflikto metu šovė iš dujinio pistoleto, užtaisyto šoviniais su guminėmis kulkomis, į D. Ž., kulka pataikė į juosmens kairę pusę ir padarė aklą šautinę žaizdą, kas sukėlė nukentėjusiajam D. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 14 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), prie 32 namo konflikto metu kitų žmonių akivaizdoje pistoletu šovė į pilvo sritį D. Ž.. Šiuo įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, galiojusiuose iki 2003 m. gegužės 1 d., buvo nustatyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padarė nepilnametis, tai laikoma jo atsakomybę lengvinančia atsakomybe. Nuteistasis teigia, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas nepilnametis. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad jis dėl savo nepilnametystės amžiaus negalėjo tinkamai, kaip suaugęs žmogus, suvokti savo veiksmų esmės ir pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, į tai, kad nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą, kad iki to laiko nepažeidinėjo įstatymų, kad jo veiksmus iš dalies vykstančio konflikto metu nulėmė ir paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, kurį jam, kaip nepilnamečiui, buvo sunku tinkamai suvokti bei įvertinti, privalėjo į tai atsižvelgti, ir jo nepilnametystę nusikalstamų veikų padarymo metu, taikant BK 59 str. 2 d. numatytą išimtį, pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką (o tuo pačiu ir paskirdamas galutinę subendrintą bausmę), padarė esminius BK 54 str. 2 d. reikalavimų pažeidimus. Teismas išsamiai ir objektyviai neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, t.y. neįvertino kėsinimosi dalyko, žalos dydžio ir kt., nors privalėjo tai padaryti, neatsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos nesukėlė sunkių pasekmių, kad nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris nesukėlė liekamųjų neigiamų padarinių sveikatai; teismas neatsižvelgė į tai, kad veika padaryta kilus atsitiktiniam buitiniam konfliktui. Teismas neatsižvelgė į kaltės formą ir rūšį, nuosprendyje iš viso nieko nepasakyta apie kaltės rūšį ir formą. Nuteistasis teigia, kad jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu vertinant BK 138 str. 1 d. aspektu, buvo padaryti tiesiogine staiga susiformavusia neapibrėžta tyčia, tačiau vertinant BK 284 str. 1 dalies aspektu, jo atlikti veiksmai buvo padaryti netiesiogine staiga susiformavusia neapibrėžta tyčia. Todėl teismas privalėjo į tai atsižvelgti kaip į jo teisinę padėtį švelninančią aplinkybę parenkant bausmės rūšį ir jos dydį. Teismas neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, jų nenustatė. Teismas netinkamai atsižvelgė į jo asmenybę. Nuosprendyje net nepaminėta, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis. Teismas nepakankamai atsižvelgė į pozityviuosius jo asmenybės požymius. Teismas neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Paskirdamas maksimalų BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas padarė BK 61 str. 1 d. ir 2 d. imperatyvių reikalavimų pažeidimus, t.y. neatsižvelgė į tai, kad yra mažiausiai dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nemotyvavo, kodėl paskyrė griežtesnę už bausmės vidurkį bausmę. Už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d. skyrė 1 metų laisvės apribojimo bausmę, tačiau ir šios bausmės dydžio nemotyvavo, neatsižvelgė į tai, kad yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Dėl šių baudžiamojo įstatymo pažeidimų teismas už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė akivaizdžiai neteisingą, neproporcingai griežtą bausmę, tuo pačiu ir neteisingą galutinę subendrintą bausmę.

Skundžiamame nuosprendyje nėra motyvų, kuriais remdamasis teismas iš penkių alternatyvių BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių bei iš trijų alternatyvių BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių parinko būtent laisvės apribojimo bausmę, nėra motyvų, kodėl nukrypdamas nuo bausmės rūšies vidurkio ir bausmės dydžio vidurkio, nesant byloje atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir esant mažiausiai dviems atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, paskyrė maksimalų laisvės apribojimo bausmės dydį. Todėl skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimų.

Nuteistasis nurodo, kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu vyksta nuo 2008 m. rugpjūčio pradžios, t.y. daugiau kaip keturi metai. Dėl jo atžvilgiu vykdomo proceso, kardomųjų priemonių taikymo, visą tą laiką jo konstitucinės teisės ir laisvės yra suvaržytos ir apribotos, jis yra priverstas nepateisinamai ilgą laiką gyventi teisinio neaiškumo sąlygomis, dėl to patiria sunkius išgyvenimus. Baudžiamasis procesas taip ilgai tęsiasi ne dėl jo kaltės. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į EŽTT ir LAT suformuotą praktiką skiriant bausmę tais atvejais, kai byloje procesas tęsiasi pernelyg ilgą laiką, ir nepagrįstai parinko pernelyg griežtą bausmės rūšį bei paskyrė maksimalų jos dydį.

Nuteistojo įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas neskiriant jam realios kriminalinės bausmės, o taikant BK 93 str. ir atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis E. Z. apeliaciniu skundu neginčija įrodymų vertinimo, sutinka su jo nuteisimu pagal LR BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., todėl teisėjų kolegija šių klausimų neanalizuoja. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas jo veikas kvalifikavo kaip realią nusikalstamų veikų sutaptį, padarė esminius baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus ir dėl to paskyrė akivaizdžiai neteisingą bausmę. Nusikalstamų veikų sutaptimi yra laikomi atvejai, kai vienas asmuo padaro du ar daugiau nusikaltimų, kurie atitinka kelis baudžiamojo įstatymo straipsnius ir už juos asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Idealia nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi atvejai, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Byloje nustatyta, kad E. Z. viena veika pasikėsino į du skirtingus objektus – kito asmens sveikatą ir viešąją tvarką. Pažymima, kad iš visų galimų sveikatos sutrikdymų BK 284 str. apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 135 ar 138 str. atitinkamą dalį. Būtent taip nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. E. Z. už vieną veiką buvo nuteistas pagal du Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnius – BK 138 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d. Kadangi įstatymų leidėjas idealiąją sutaptį laiko mažiau pavojinga už realiąją, BK 63 str. 5 d. 1 p. įtvirtina nuostata, kad, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės turi būti subendrinamos apėmimo būdu, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Todėl laikoma, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant, kad veika kvalifikuotina kaip reali sutaptis, yra padarytas techninis rašymo apsirikimas.

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 59 str. nuostatas ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailesčio (BK 59 str. 1 d. 2 p.) bei savanoriško žalos atlyginimo (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nustatė, kad E. Z. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam bei Valstybinei ligonių kasai. Nors teismas nekonkretizavo, kad tai yra nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau į jas atsižvelgė skirdamas bausmę. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino padarytą žalą, nors ir neįvardindamas, kad paminėtos aplinkybės lengvina E. Z. atsakomybę, tačiau skirdamas bausmę į jas atsižvelgęs, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodomas aplinkybes, vadovavosi BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Pagal teismų praktiką, jei nuteistajam taikomos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuojančios normos, tai nebelieka pagrindo pagal BK 59 str. 2 d. įžvelgti, kad kaltininko atsakomybę lengvina ir tai, jog nusikalstamą veiką padarė nepilnametis asmuo. (LAT nutartis Nr. 2K-405/2008). Todėl atmestinas nuteistojo prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimus padarė būdamas nepilnametis.

Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str. 2 d. Šiame straipsnyje nuoseklia tvarka išdėstytų tikslų visuma ir sudaro vieningą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Tuo pačiu pažymėtina, kad skiriant bausmę svarbu suvokti nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų interesus, siekiant juos išsaugoti ir ginti baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis. Bausmė teisinga tada, kai ją skiriant yra įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes tokiu būdu yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, už kiekvieną E. Z. padarytą nusikalstamą veiką paskirdamas sankcijose numatytas laisvės apribojimo bausmes, VIII skyriuje įtvirtintų su XI skyriuje numatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Nors teismas itin detaliai neišvardijo visų BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad skiriant bausmę buvo pažeistos šio straipsnio nuostatos. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad E. Z., būdamas nepilnametis, padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, t. y. atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, įvertino, kad E. Z. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino padarytą žalą. Teismas įvertino proceso trukmę, atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę, į tai, kad iš esmės jis charakterizuojamas teigiamai, yra sukūręs šeimą, augina mažametį vaiką, dirba, iki šių nusikaltimų padarymo jis nebuvo teistas, baustas administracine tvarka. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. Z. po šių nusikalstamų veikų padarymo buvo nuteistas baudžiamuoju įsakymu už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą. Ši aplinkybė rodo, kad E. Z. vis gi ne visada laikosi visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į tai, kad E. Z. nusikalstamas veikas padarė iš anksto jų neplanavęs, o dėl kilusio konflikto, į jų pavojingumą, kad nusikalstamos veikos padarytos panaudojant ginklą, yra baigtos, E. Z. paskirtoji dvejų metų laisvės apribojimo bausmė nėra per griežta, ji yra teisinga ir optimali siekiant įgyvendinti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Apeliaciniame skunde akcentuojama atsakomybę lengvinančių aplinkybių reikšmė bausmės nustatymui ir teigiama, kad neturėjo būti skiriama griežtesnė nei sankcijos vidurkis laisvės apribojimo bausmė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame įstatyme nėra numatyta, kokią tiksliai įtaką bausmės dydžiui turi lengvinančių baudžiamąją atsakomybę aplinkybių nustatymas. BK tik pažymima, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d.). Kiekvienos iš BK 54 str. 2 d. numatytos aplinkybės įvertinimas svarbus visam bausmės skyrimo procesui, t. y. bausmės rūšies ir jos dydžio už atskirą nusikalstamą veiką nustatymui. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teismas parenka bausmės rūšį ir nustato jos dydį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant ne laisvės atėmimo, o švelnesnę sankcijose numatytą bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams.

Nors E. Z. nusikaltimus padarė būdamas nepilnametis, tačiau skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną jam buvo sukakę 18 metų. Pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismo nutarties priėmimo metu dar yra nepilnametis, nes tik tokiam asmeniui galima skirti auklėjamojo pobūdžio priemones. Asmeniui teismo sprendimo priėmimo dieną sulaukusiam pilnametystės, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai (specialiosios normos), numatytieji BK 93 str., netaikytini ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas vadovaujantis bendrosiomis baudžiamojo įstatymo normomis (LAT nutartis Nr. 2K-503/2008). Tad BK 93 str. nuostatų E. Z. atžvilgiu taikyti nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga. Įvertinus tai, kad E. Z. po nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, padarė dar vieną tyčinį nusikaltimą, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals.

Nukentėjusysis atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo nuteistajam E. Z. paskirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti. Nukentėjusiojo prašymas atmetamas, kadangi nuteistojo padėtis gali būti pabloginta tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju nukentėjusysis apeliacinio skundo nepateikė, byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą atmesti.