- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-10
- Bylos Nr.
- eI2-2102-422/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03218-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracija
- Trečiasis asmuo
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus (toliau – ir Ginčų komisija) 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 21R1-217 (AG1-195/08-2020) (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog su Ginčų komisijos Sprendimu nesutinka. Nurodė, jog Ginčų komisijos nustatyta aplinkybė, kad darbo paieškos išmoka jam paskirta 2020 m. birželio 16 d., neatitinka faktinės situacijos, nes darbo paieškos išmoka jam buvo paskirta Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno miesto klientų aptarnavimo departamento 1-ojo skyriaus 2020 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. SSD(19.2)-140. Pareiškėjo nuomone, Ginčų komisija netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjui informavimo pareiga apie gautas pajamas yra sietina su periodo, už kurį mokamos darbo paieškos išmokos, pradžios data ir paskyrimu, o ne su išmokos faktiniu gavimu.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir PSPNGĮ) 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad pajamų šaltinio pasikeitimas – tai įvairios prigimties pajamų, gautų iš fizinių ar juridinių asmenų, įgijimas ir (ar) netekimas. Ši sąvoka yra siejama su pajamų faktiniu gavimu – išmokėjimu, o ne planuojamomis ateityje išmokėti sumomis, t. y. išmokų asmeniui paskyrimu, nors jos dar faktiškai neišmokėtos. Pareiškėjo teigimu, įstatyme nėra jokių nuostatų, kurios būtų siejamos su negautomis, o tik paskirtomis išmokomis (kokios rūšies jos bebūtų), įstatyme taip pat nerasime socialinės paramos sąsajos su ateityje gautinomis sumomis. Todėl institucijos kartu su atsiliepimu pateikto Užimtumo tarnybos duomenų bazės išrašo, kuriame yra tik priskaičiuotos sumos, bet nėra faktiško jų išmokėjimo datų, Ginčų komisija negalėjo laikyti teisiškai reikšmingu šioje byloje. Institucijos atsiliepime nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjui rugpjūčio mėnesį buvo išmokėti 300,47 Eur ir rugsėjo mėn. – 200,31 Eur, yra tik prielaidos, kurios buvo paneigtos vėliau į bylą pateiktu Užimtumo tarnybos raštu apie įvykdytus mokėjimus pareiškėjui. Pareiškėjas tvirtino, kad nėra jokio teisinio pagrindo ir yra nelogiška laikyti, kad nuo prašymo dėl darbo paieškos išmokos pateikimo dienos prasidėjo mėnesio termino skaičiavimas, per kurį pareiškėjas privalėjo įvykdyti pareigą pranešti pagal PSPNGĮ 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Ginčų komisijai su skundu buvo pateiktas rašytinis įrodymas apie pareiškėjo iš Užimtumo tarnybos 2020 m. rugpjūčio 7 d. gautus 100,16 Eur, tai yra data, kad pirmą kartą pareiškėjas galėjo sužinoti apie jam paskirtą darbo paieškos išmoką. Pareiškėjui atrodo akivaizdu, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 25 d. mėnesio terminas nebuvo praėjęs, todėl Ginčų komisija be jokio pagrindo konstatavo pažeidimą, nors pati institucija savo ginčijamo sprendimo nutraukti išmokos mokėjimą nemotyvavo PSPNGĮ 25 straipsnyje numatytų pareigų pažeidimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 2 d., kai kreipėsi su prašymu piniginei socialinei paramai gauti, prašydamas skirti socialinę pašalpą 2020 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn., nežinojo, ar jam bus paskirta ir kada darbo paieškos išmoka, todėl ir patvirtino, kad paskutinį kartą, t. y. 2020 m. balandžio 30 d., pateikta informacija, reikalinga piniginei socialinei paramai gauti, nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia. Pareiškėjo nuomone, Ginčų komisijos prielaidos, kad prašymas pateiktas galimai neteisingai, yra nepagrįstos. Institucijai nesuteikiama teisė panaikinti priimtą sprendimą pajamų šaltinio pasikeitimo mėnesį, o tik teisė kitą mėnesį po pajamų šaltinio pasikeitimo mėnesio priimti naują sprendimą dėl paramos skyrimo. Juo labiau kad įstatymo leidėjas yra numatęs institucijai galimybę išsiieškoti išmokas, jei jos būtų išmokėtos neteisėtai. Pareiškėjas tvirtino, kad Ginčų komisija netinkamai įvertino faktines ir teisines aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatavo, kad šio ginčo teisingam išsprendimui yra reikšminga ne faktiškai išmokėta ir iki ginčytino institucijos sprendimo priėmimo faktiškai pareiškėjo gauta darbo paieškos išmoka bei jos išmokėjimo momentas, o per laikotarpį paskirtos darbo paieškos išmokos, kurių iki ginčytino sprendimo pareiškėjui buvo išmokėta tik 100,16 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Administracijos nuomone, Ginčų komisija, išnagrinėjusi tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, todėl sprendimą naikinti nėra pagrindo. Nurodė, kad įstatymo leidėjas yra imperatyviai reglamentavęs, jog socialinė pašalpa nėra skiriama besąlygiškai trijų mėnesių terminui, t. y. neatsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes. Pirma, socialinė pašalpa skiriama, jeigu asmuo / bendrai gyvenantys asmenys turi teisę ją gauti, antra, pasikeitus aplinkybėms (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio pasikeitimo (bet ne jo dydžio) ar kt.), jos mokėjimas nutraukiamas. Skiriant piniginę socialinę paramą, PSPNGĮ 17 straipsnyje nurodytos pajamos, kurios įskaitomos į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas.
Atsiliepime padarė išvadą, jog pagal byloje esančius rašytinius įrodymus prašymo-paraiškos pateikimo dieną (2020 m. liepos 2 d.) pareiškėjui galimai jau buvo žinomas Užimtumo tarnybos sprendimas skirti nedarbo draudimo išmoką arba tapo žinoma netrukus po prašymo pateikimo, tačiau pareiškėjas Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje nustatytos pareigos informuoti nevykdė ir neinformavo atsakovės apie paskirtą nedarbo draudimo išmoką. Nurodė, kad Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje numatoma, jog jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė <...>, paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo.
Atsakovė teigia, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, kad V. R. darbo paieškos išmoka paskirta nuo 2020 m. birželio 16 d., todėl, pasikeitus pajamų šaltiniui, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 199250 „Dėl išmokos mokėjimo nutraukimo“ V. R. nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. socialinės pašalpos mokėjimas buvo nutrauktas.
Atsakovė nurodė, kad nesutinka su skunde pareiškėjo nurodytu motyvu, jog Ginčų komisija netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus bei padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjui informavimo pareiga apie gautas pajamas yra sietina su periodo, už kurį mokamos darbo paieškos išmokos, pradžios data ir paskyrimu, o ne su išmokos faktiniu gavimu. Administracija pažymėjo, jog teisines pasekmes sukuria institucijos priimtas sprendimas, todėl darbo paieškos išmokos paskyrimo pradžia yra sietina su periodu, už kurį ateityje bus faktiškai mokama konkreti suma. Atsakovė nesutinka su skunde pateiktu pareiškėjo PSPNGĮ 21 straipsnio 9 dalies aiškinimu, jog atsakovui nesuteikiama teisė panaikinti priimtą sprendimą pajamų šaltinio pasikeitimo mėnesį, o tik teisė kitą mėnesį po pajamų šaltinio pasikeitimo mėnesio priimti naują sprendimą. Atsakovė teigė, kad socialinė pašalpa buvo paskirta 2020 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn. (2020 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. 192448), pareiškėjui darbo paieškos išmoka paskirta nuo 2020 m. birželio 16 d., apie kurią nei prašymo-paraiškos pateikimo metu, nei vėliau pareiškėjas atsakovės neinformavo. Atsakovei yra akivaizdu, jog pareiškėjas, neatlikęs jam privalomos teisinės pareigos, t. y. neinformavęs apie socialinės paramos teikimo laikotarpiu pasikeitusį pajamų šaltinį, negalėjo tikėtis, kad atsakovė ir toliau mokės pirmiau nurodytu sprendimu paskirtą socialinę pašalpą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 199250 (toliau – ir skundžiamas sprendimas), kuriuo pareiškėjui nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., kadangi keitėsi pajamų šaltinis, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl skundžiamo sprendimo pareiškėjas su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių. Ginčų komisija 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 21R1-217 (AG1-195/08-2020) pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjo nuomone, Ginčų komisija netinkamai įvertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. R. 2020 m. liepos 2 d. į atsakovę kreipėsi su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys), prašydamas skirti socialinę pašalpą 2020 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn., taip pat patvirtino, kad paskutinį kartą, t. y. 2020 m. balandžio 30 d., pateikta informacija, reikalinga piniginei socialinei paramai gauti, nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia.
Atsakovė 2020 m. liepos 16 d. priėmė sprendimą Nr. 192448 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“, kuriuo skyrė pareiškėjui socialinę pašalpą vienam gyvenančiam asmeniui už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d., pašalpos dydis mėnesiui 175 Eur.
Administracija, gavusi informaciją, jog pasikeitė pareiškėjo pajamų šaltinis, skundžiamu 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 199250 „Dėl išmokos mokėjimo nutraukimo“ V. R. nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. socialinės pašalpos mokėjimą nutraukė.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas.
Bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) vidutinės pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio; 2) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą (PSPNGĮ 6 straipsnis).
PSPNGĮ 21 straipsnio 1 dalis numato, kad socialinė pašalpa skiriama 3 mėnesiams nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jeigu kreipimosi ir sprendimo priėmimo metu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą. Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje nurodoma, jog jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio (bet ne jo dydžio) pasikeitimo, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui pradėjus gauti ilgalaikės socialinės globos paslaugas socialinės globos įstaigoje ir kita), paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo.
PSPNGĮ 25 straipsnio 3 punkte įtvirtinta piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareiga per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.
Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, V. R. 2020 m. liepos 2 d. kreipėsi su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys), prašydamas skirti socialinę pašalpą 2020 m. liepos–rugsėjo mėn. laikotarpiu bei patvirtino, jog paskutinį kartą (2020 m. balandžio 30 d.) pateikta informacija, reikalinga piniginei socialinei paramai gauti, nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia, patvirtino, jog esant pajamų pasikeitimų, pateiks tai patvirtinančius dokumentus (prašymo-paraiškos 2 p.), patvirtino, jog prašyme-paraiškoje ir kt. dokumentuose pateikta informacija yra teisinga (prašymo-paraiškos 4 p.).
Atsižvelgiant į pateiktą prašymą, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 192448, vienam gyvenančiam asmeniui V. R. laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d. buvo paskirta 175 Eur dydžio (per mėnesį) socialinė pašalpa.
Trečiojo suinteresuoto asmens Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) pateiktais duomenimis nustatyta, kad Užimtumo tarnyboje paskirto apsilankymo metu, t. y. 2020 m. birželio 16 d., V. R. pateikė užpildytą prašymą dėl darbo paieškos išmokos skyrimo. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę gauti darbo paieškos išmoką turi visas šias sąlygas atitinkantis Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo: 1) asmeniui suteiktas bedarbio statusas; 2) bedarbis kreipimosi dėl darbo paieškos išmokos į Užimtumo tarnybą ir sprendimo dėl šios išmokos skyrimo metu nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Užimtumo tarnybos Kauno miesto klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjas 2020 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. SSD (19.2)-140 (toliau – ir sprendimas dėl išmokos) skirti asmeniui V. R. darbo paieškos išmoką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, asmuo turi teisę gauti darbo paieškos išmoką, jei asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Sprendimo 1 priede „Asmenų, kuriems skirta darbo paieškos išmoka, sąrašas“ nurodyta darbo paieškos išmokos skyrimo data – 2020 m. birželio 16 d. Teismo vertinimu, nors darbo paieškos išmoka pareiškėjui buvo skiriama (skaičiuojama) nuo 2020 m. birželio 16 d., tačiau administracinis aktas, kurio pagrindu pareiškėjas įgijo teisę į darbo paieškos išmoką, priimtas 2020 m. liepos 31 d. Užimtumo tarnybos teigimu, apie 2020 m. liepos 31 d. sprendimą pareiškėjas buvo informuotas telefonu, o iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui minimas sprendimas buvo išsiųstas 2020 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. SD-(19.2)-11200 elektroniniu paštu.
Pagal Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V-213 „Dėl Darbo paieškos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ 8 punktą, Klientų aptarnavimo skyrius apie priimtą Sprendimą informuoja prašymą pateikusį asmenį ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Sprendimo priėmimo dienos, asmens registracijos Užimtumo tarnyboje metu nurodyta nuotolinio aptarnavimo priemone.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pirmą kartą apie priimtą sprendimą dėl išmokos sužinojo 2020 m. rugpjūčio 7 d., kada į sąskaitą faktiškai gavo 100,16 Eur darbo paieškos išmoką. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas apie priimtą sprendimą dėl išmokos buvo informuotas per 3 darbo dienas telefonu, ir pripažįsta, kad pareiškėjas apie Užimtumo tarnybos sprendimą dėl išmokos sužinojo ne anksčiau kaip 2020 m. liepos 31 d.
Kaip minėta, PSPNGĮ 25 straipsnio 3 punkte įtvirtinta piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareiga per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog pareiškėjas neįvykdė PSPNGĮ 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos, nes apie sprendimą, kuriuo jam skirta darbo paieškos išmoka, t. y. apie teisę į darbo paieškos išmoką, sužinojo ne anksčiau kaip 2020 m. liepos 31 d. Taigi, nesuėjus vieno mėnesio terminui, per kurį pareiškėjas privalėjo informuoti apie pasikeitusias aplinkybes, atsakovė iš Užimtumo tarnybos gavo informaciją apie pareiškėjo materialinę padėtį ir priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui nutraukė socialinės pašalpos mokėjimą.
Teismas, tikrindamas atsakovės 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 199250 teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad būtina įvertinti skundžiamo sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.) nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimantį individualų administracinį aktą, šį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo jurisprudencijoje formuodamas VAĮ 8 straipsnio taikymo praktiką, yra pažymėjęs, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2957-520/2016).
Ginčų komisija, vadovaudamasi VAĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiamą 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą vertino kartu Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 62-5-1747, kuriuo pareiškėjui buvo išsiųstas skundžiamas sprendimas. Teismas spręsdamas ginčą iš esmės laikosi tokios pat pozicijos.
PSPNGĮ 21 straipsnio 9 dalyje numatoma, jog jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio (bet ne jo dydžio) pasikeitimo, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui pradėjus gauti ilgalaikės socialinės globos paslaugas socialinės globos įstaigoje ir kita), paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo. Pagal PSPNGĮ 17 straipsnio 1 dalies 23 punktą, skiriant socialinę pašalpą darbo paieškos išmoka yra įskaitoma į asmens gaunamas pajamas. Pažymėtina, kad PSPNGĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytas pašalpos skyrimo terminas (3 mėnesiai) nėra imperatyvus, neatsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, ir parama skiriama iš naujo kitą mėnesį.
Įvertinus skundžiamą sprendimą kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 62-5-1747, darytina išvada, kad pareiškėjui tinkamai pranešta apie socialinės pašalpos mokėjimo nutraukimą, t. y. buvo aiškiai ir išsamiai nurodyta mokėjimo nutraukimo priežastis – keitėsi pajamų šaltinis, skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
Taigi, nors teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepažeidė PSPNGĮ 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., nes, kaip nustatyta, jis nuo 2020 m. liepos 31 d. įgijo teisę į darbo paieškos išmoką.
Nustačius, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 199250 teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Ginčų komisijos 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 21R1-217 (AG1-195/08-2020) iš esmės yra teisingas, nepaisant to, kad Ginčų komisija sprendime nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas apie paskirtą darbo paieškos išmoką turėjo pareigą informuoti atsakovę, tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės bylos baigčiai. Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.