Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių 1-ojo skyriaus 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.5)-1061 dalį, kuria pareiškėjui neskirta išmoka (toliau – ir Sprendimas) 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2020 m. gegužės 7 d. prašymą.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad 2020-05-07 dieną jis kreipėsi į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ąjį skyrių (toliau - ir Užimtumo tarnybą) dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo. 2020-05-11 dieną iš Užimtumo tarnybos gavo atsakymą, kad 2020-05-08 Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ojo skyriaus vedėja I. V. priėmė sprendimą Nr. SSI(19.5)-293 neskirti pareiškėjui išmokos kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. - asmuo neturi teisės gauti išmoką, nes neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 9 d. apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos. 2020-06-07 Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams pateikė skundą, prašydamas panaikinti 2020-05-08 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ojo skyriaus vedėjos I. V. priimto sprendimo Nr. SSI(19.5)-293 dalį, kuria pareiškėjui neskirta išmoka ir įpareigoti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentą pareiškėjo 2020-05-07 prašymą „Dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo” nagrinėti iš naujo. 2020-09-02 Regionų apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr.I2-5288-257/2020) priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. 2021-10-27 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr.A-1967-756/2021) priėmė neskundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė: tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą; Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ojo skyriaus 2020-05-08 sprendimo Nr. SSI(19.5)-293 „Dėl išmokos savarankiškai dirbantiems skyrimo, neskyrimo” dalį, kuria pareiškėjui neskirta išmoka ir įpareigoti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto 1-ąjį skyrių pareiškėjo 2020-05-07 prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo įvertinti iš naujo bei priimti motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato pažiūriu, t.y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Taip pat teismas pažymėjo, kad įvertinus sprendimo turinį, konstatuoja, kad jame nepateikta jokių su išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal pareiškėjo 2020-05-07 d. prašymą neskyrimu susijusių motyvų. Sprendime nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, iš jo turinio nėra aišku, kodėl pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti įstatymo suteikta teise prašyti išmokos. Vadovaujantis tuo, darytina išvada, kad Skyriaus sprendimo faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas Skyriaus Sprendimas. Vykdydama 2021-10-27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Šiaulių miesto l-ojo skyriaus vedėja 2021-11-18 d. priėmė sprendimą Nr. SSI(19.5)-1061 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“, kuriuo pareiškėjui buvo nuspręsta neskirti išmokos. Taip pat pridėjo 2021-11-22 d. raštą Nr. SD(19.5)-15652, kuriame be teisės aktų perrašymo buvo nurodyti ir keli motyvai, kad išmoka pareiškėjui nepriklauso, nes: nuo 2019-12-17 iki 2020-03-17 pareiškėjas nevykdė savarankiškos veiklos, nes neturėjo verslo liudijimo. Skyriaus vedėja padarė išvadą „darytina išvada, kad verslo liudijimas yra terminuoto galiojimo dokumentas, todėl pasibaigus terminui, kuriam jis buvo išduotas, pasibaigia ir teisė užsiimti verslo liudijime nurodyta veikla. Atsižvelgiant į anksčiau analizuotas GPMĮ ir Taisyklių nuostatas, Užimtumo tarnybos vertinimu, vykdant veiklą pagal verslo liudijimą, verslo liudijimo pasibaigimas prilyginamas jo išregistravimui, nes draudžiama vykdyti veiklą neturint verslo liudijimo. Atsakovas taip pat nurodė: „Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Išmoka yra pagalbos priemonė nuo karantino nukentėjusiems savarankiškai dirbantiems asmenims, įstatymo leidėjo valia buvo tokia, kad šia pagalba gali naudotis tik tokie savarankiškai dirbantys asmenys, kurie vykdė veiklą bent 3 mėnesius iki karantino paskelbimo dienos ir nebuvo jos išregistravę iki karantino paskelbimo dienos, tokiu būdu siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir nepagrįstam valstybės lėšų naudojimui. Tuo tarpu Jūs veiklos iki karantino paskelbimo jau nevykdėte jau 3 mėnesius (nuo 2019-12-17), kas parodo, jog nuo karantino Jūs nenukentėjote, veiklos nevykdėte dėl kitų, ne su karantino paskelbimu nesusijusių aplinkybių“. Susipažinęs su Užimtumo tarnybos vedėjos motyvais, pirmos instancijos teismo motyvais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo motyvais, nesutinka su Užimtumo tarnybos 2021-11-18 dienos sprendimu Nr. SSI(19.5)-1061 dėl šių priežasčių: nesutinka su Užimtumo tarnybos motyvu, kad pareiškėjas nenukentėjo nuo karantino, nes 3 mėnesius iki karantino paskelbimo dienos nevykdė veiklos pagal verslo liudijimą, kas parodo, jog nuo karantino pareiškėjas nenukentėjo. Pareiškėjo manymu, nuo karantino nukentėjo asmenys, kurie vykdė veiklą po karantino paskelbimo, kurių veiklą buvo uždrausta vykdyti karantino laikotarpiu. Iki karantino paskelbimo nei vienas asmuo nėra nukentėjęs nuo karantino. Pareiškėjas individualią veiklą vykdė visą karantino laikotarpį ir vykdo iki šiol (pridedami verslo liudijimai). Užimtumo tarnyba pateikė savo subjektyvią nuomonę, kad pareiškėjas nenukentėjo nuo karantino. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jokių pajamų su darbo santykiais negauna, pareiškėjo pargyvenimo šaltinis yra pajamos iš individualios veiklos, todėl pateikia Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau VMI) pateiktas pajamų deklaracijas už 2019 metus, kol nebuvo paskelbtas karantinas ir už 2020 metus, kai buvo paskelbtas karantinas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad 2020 m. pajamos iš individualios veiklos yra sumažėjusios labai ženkliai, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas yra nukentėjęs nuo karantino paskelbimo. Toks Užimtumo tarnybos motyvas, kad pareiškėjas nenukentėjo nuo karantino yra neteisingas ir nepagrįstas. Pareiškėjo veikla pagal verslo liudijimą per paskutinius 12 mėnesių iki karantino paskelbimo yra daug ilgesnė nei nurodo įstatymų leidėjas, kad privaloma 3 mėnesiai (yra 6 mėnesiai). Tą patį įstatymų leidėjas pažymi ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d., kur nurodoma, kad „individuali veikla - savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį”. Nuo 2018-10-04 dienos yra registruotas Užimtumo tarnyboje, jokių pajamų susijusių su darbo santykiais nuo minėto laikotarpio nėra gavęs. Nuo 2019-03-20 dienos pagrindinis pajamų ir pragyvenimo šaltinis yra darbas pagal verslo liudijimą. Pareiškėjo savarankiška veikla pagal verslo liudijimą yra žemės kasimo darbai bei kiti darbai nurodyti verslo liudijime. Atsižvelgiant į Lietuvos klimatą minėtus darbus galima atlikti maždaug nuo kovo vidurio iki lapkričio mėnesio pabaigos ar gruodžio vidurio, priklauso nuo įšalo žemėje bei oro temperatūros. Kaip pavyzdį gali pateikti, kad 2019 metais kasimo darbus pradėjo kovo 20 dieną ir dirbo iki gruodžio 17 dienos. Laikotarpius, kai nėra įmanoma atlikti kasimo darbų, yra skirtas statybinės technikos remontui bei atostogoms, kadangi sezono metu dirba ir savaitgaliais ir švenčių dienomis. Verslo liudijimo šiuo periodu neimama, galima sakyti tai prastova, kurios metu jokių pajamų negauna. 2020-03-16 dieną kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl verslo liudijimo išdavimo ir nuo 2020-03-17 dienos iki šiol toliau vykdo kasimo darbus, neatsižvelgiant kad Lietuvoje paskelbtas karantinas, nes tai pareišėjo pragyvenimo šaltinis. 2020-02-26 dieną Užimtumo tarnyboje, kartu su pareiškėjui priskirta užimtumo konsultante, sudarė pareiškėjo individualaus užimtumo veiklos planą, kuriame nurodyta, kad iki 2021-02-25 dienos (visus metus) pagrindinis tikslas tęsti darbą savarankiškai. Ekonominės veiklos rūšis – verslo liudijimas. Verslo rūšis - kita, niekur nepriskirta, specializuota statybos veikla. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas planas buvo sudarytas, kai pareiškėjas neturėjo verslo liudijimo (laikotarpyje nuo 2019-12-18 iki 2020-03-17), tačiau Užimtumo tarnyba pareiškėjui darbo neieškojo ir jokių darbo pasiūlymų neteikė, nes paprasčiausiai pareiškėją laikė savarankiškai dirbančiu. Jeigu Užimtumo tarnyboje nuo 2019-12-18 pareiškėjas buvo laikomas kaip išregistravęs individualią veiklą, tai kodėl nuo 2019-12-18 iki 2020-03-17 dienos pareiškėjui nereikėjo pildyti savarankiškai darbo ieškančio asmens kortelės, kurioje privaloma rašyti kur buvo siųstos CV, kur buvo nuvykta į pokalbius dėl darbo, kur buvo skambinta ieškant darbo ir kokie pasiekti rezultatai, dėl kokių priežasčių nepavyko įsidarbinti. 2020 m. kovo 16 dieną kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl verslo liudijimo išdavimo ir nuo 2020 m. kovo 17 dienos iki šios dienos toliau vykdo savarankišką veiklą. Savo savarankiškos veiklos nebuvo sustabdęs, o atvirkščiai – praplėtė, nes įsigijo naujos technikos. Todėl mano, kad savarankiškos veiklos periodas neturi sutapti su verslo liudijimo laikotarpiu, nes tai reikštų, kad privaloma verslo liudijimą turėti visas 365 dienas per metus (be poilsio ir švenčių dienų, be atostogų, be teisės susirgti ar slaugyti šeimos narį). Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 9 d. nurodoma, kad savarankiškai dirbantys asmenys yra ir verslo liudijimus turintys asmenys. Didžiausias ginčas dėl Užimtumo tarnybos Sprendimo pagrįstumo kyla dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. - kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šią sąlygą - savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Iki karantino paskelbimo dienos (2020 m. kovo 16 d.) savarankišką veiklą vykdė daugiau nei 6 mėnesius per paskutinius 12 mėnesius. Įstatymų leidėjas reikalauja, kad savarankiška veikla nebūtų išregistruota iki karantino paskelbimo dienos. Pareiškėjo manymu, Užimtumo tarnyba neteisingai interpretuoja, kas yra verslo liudijimas, jo galiojimas, jį sutapatina su savarankiška veikla, laiko, kad verslo liudijimo įsigijimas yra veiklos įregistravimas, o verslo liudijimo pabaiga yra ir savarankiškos veiklos išregistravimas. Verslo liudijimas - šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą (pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 str.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo VMI pateiktu 2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007 komentaru: „Verslo liudijimas - šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija; įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d.; taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas). Verslo liudijimas - tai dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla (nuo 2010 m. sausio 1 dienos nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla nėra laikoma individualia veikla). Tai reiškia, kad fiksuoto dydžio pajamų mokesčio, kurio dydį nustato savivaldybių tarybos, sumokėjimas į biudžetą yra būtina sąlyga verslo liudijimui gauti. Gyventojas, planuodamas vykdyti norimą individualią veiklą, turi teisę pasirinkti pajamų mokesčio nuo gautų individualios veiklos pajamų sumokėjimo būdą, t. y. gyventojas gali arba iš anksto sumokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį, įsigydamas verslo liudijimą (jeigu jo pageidaujama vykdyti veiklos rūšis yra nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame veiklos rūšių sąraše), arba informuoti apskrities valstybinę mokesčių inspekciją apie pradedamą vykdyti individualią veiklą ir mokestiniam laikotarpiui pasibaigus iki kitų metų gegužės 1 d. deklaruoti gautas individualios veiklos pajamas ir nuo jų (atėmus su individualia veikla susijusias išlaidas) sumokėti pajamų mokestį. 2012 metais ir vėlesnių metų mokestiniais laikotarpiais gyventojas gali pasirinkti mokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį nuo individualios veiklos pajamų tik tuo atveju, jei jis neprivalo registruotis ir nėra įregistruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju” (GPMĮ 2 str. 22 dalies komentaras išdėstomas pagal VMI prie FM 2013-04-19 raštą Nr. (32.42-3 l-l)-RM-2522)”. Iš minėto VMI komentaro visiškai aišku, kad gyventojas iš anksto sumoka fiksuoto dydžio pajamų mokestį, įsigydamas verslo liudijimą ir, kad gali pasirinkti mokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį nuo individualios veiklos (galima tik įsigyjant verslo liudijimą iš anksto sumokant fiksuoto dydžio pajamų mokestį) pajamų tik tuo atveju, jei jis neprivalo registruotis ir nėra įregistruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju.