Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, teisėjų Vaclovo Iždono ir Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2007m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. nuteistas pagal BK 284 str. 1 dalį areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų.

T. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 22 d. apie 15 val., prie parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, koja vieną kartą spyrė M. S. į nugaros sritį bei vieną kartą ranka smogė į kaklo sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam M. S. fizinį skausmą ir tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašė Joniškio rajono apylinkės teismo 2007-09-20 nuosprendį pakeisti paskiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą arba laisvės apribojimą.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai jam paskyrė 50 parų areštą, nes LR BK 55 str. numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Teismas, skirdamas jam arešto bausmę, savo sprendimą nepagrįstai motyvavo tuo, kad jis yra baustas už girto pasirodymą viešoje vietoje, kartą jau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nedirbantis. Nuteistojo manymu, anksčiau jo padaryti neteisėti veiksmai nebuvo pavojingi visuomenei, todėl tai negali būti pagrindu padarytą nusikaltimą pripažinti dėsningu jo ankstesnio elgesio padariniu ir skirti jam su laisvės atėmimu susijusią bausmę.

Apeliantas prašė atsižvelgti ir į tai, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino visiškai, savanoriškai atlygino padarytą žalą, ką teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Nurodė, jog suvokė savo poelgių neigiamą poveikį aplinkiniams ir sau pačiam, įsidarbino S. N. įmonėje darbininku.

Teismo posėdyje nuteistasis T. Š. ir jo gynėjas adv. A.Kazakevičius prašė apeliacinį skundą patenkinti, nurodė, kad be apeliaciniame skunde nurodytų baudos ir laisvės apribojimo, T. Š. sutiktų atlikti viešųjų darbų bausmę. Prokurorė M.Visockienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skirdamas T. Š. bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (LR BK) 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė, kad T. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei tai, kad T. Š. savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, pagrįstai pripažino apelianto atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 str. 1 d. 2, 3 punktai). Teismas, skirdamas T. Š. bausmę, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad 2005-06-13 Joniškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu, 2005-06-23 patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjos, T. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 284 str. 1 dalį kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius (b.l. 30), jis anksčiau ne kartą buvo baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje (b.l. 32-33), kas rodo, jog nuteistasis išvadų dėl savo veiksmų nedaro. Nors apeliantas anksčiau nėra teistas (b.l. 29), tačiau, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija mano, kad apeliantui teismas paskyrė teisingą bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. Š. nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirbo, ką teisiamajame posėdyje nurodė ir pats nuteistasis (b.l. 68-70), todėl teismas, skirdamas jam arešto bausmę, neturėjo pagrindo manyti, kad paskirta bausmė trukdys jo darbui, taip pat nebuvo pagrindo manyti, kad nedirbantis asmuo galės sumokėti jam paskirtą baudą. Iš teismui pateiktos pažymos (b.l. 76) matyti, kad apeliantas S. N. individualioje įmonėje įsidarbino 2007-09-26, t.y. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, žinodamas apie jam paskirtą arešto bausmę ir būdamas jos neatlikęs.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, LR BK 55 straipsnio prasme areštas nėra laikomas laisvės atėmimo bausme, todėl arešto bausmė gali būti skiriama ir asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-711/2005).

Savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos nuteistasis neginčijo.

Kolegijos nuomone, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.