- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-14
- Bylos Nr.
- ATP-65-485/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-03695-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Remeika
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Algirdas Remeika, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria atmestas R. V. skundas dėl Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus viršininko 2013-04-29 nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus viršininko 2013-04-29 nutarimu R. V. nubausta už pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 7 d., 124² str. 1 d., 2 d., 127 str. 2 d., padarymą galutine subendrinta 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių už tai, kad ji 2013-03-09, apie 11.10 val., prie (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Mercedes-Benz ML320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje naudojo garsinį signalą, nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, staiga persirikiuodama į gretimą eismo juostą privertė ja važiuojantį automobilį vengiant susidūrimo staigiai stabdyti, tuo sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, tuo sukeldama pavojingą situaciją, chuliganiškai vairuodama automobilį staiga persirikiuodama nedavė kelio ir susidūrė su greta ta pačia kryptimi važiuojančiu automobiliu. Po susidūrimo apvažiavo nukentėjusį automobilį ir staiga persirikiavusi stabdė nesant būtinumo eismo saugumui, dėl ko iš galo važiuojantis automobilis, neturėdamas galimybės išvengti eismo įvykio, į ją atsitrenkė. Eismo įvykio metu sugadinti du automobiliai. Tuo būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 94, 106, 109 ir 140 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Nesutikdama su šiuo nutarimu, R. V. skundu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą. Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi jos skundas atmestas, konstatavus, kad R. V. pagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 7 d., 124² str. 1 d., 2 d., 127 str. 2 d., ir kad jai paskirtoji nuobauda yra teisinga.
Apeliaciniu skundu R. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti arba šią nutartį pakeisti: taikyti jos atžvilgiu ATPK 30¹ str. nuostatas ir už jai inkriminuotus pažeidimus skirti mažesnes nei minimalias sankcijose numatytas nuobaudas arba skirti minimalias sankcijose numatytas nuobaudas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: pirmosios instancijos teismas pažeidė įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nutartyje nepagrįstai nurodė, jog apeliantės kaltė įrodyta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais liudytojų parodymais bei byloje esančia rašytine medžiaga, kadangi I. S. ir R. S. paaiškinimai bei teismo posėdžio metu duoti parodymai nelaikytini patikimais, neabejotinai patvirtinančiais apeliantės neva padarytus administracinius teisės pažeidimus, o Patrulių rinktinės 5-ojo būrio specialisto M. G. 2013-03-09 tarnybiniame pranešime iš esmės atkartoti I. S. bei apeliantės paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių. Daugiau jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių eismo įvykio aplinkybes, byloje nėra. Teismas nesiaiškino faktinės aplinkybės, kada apeliantė aplenkė automobilį Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), o taip pat netikslino tos aplinkybės, kad ji po susidūrimo saugiai persirikiavo į antrą eismo juostą už 50 m ir apie 150 m iki antro susidūrimo važiavo šia eismo juosta, kas patvirtina, jog ji rikiavosi į kitą eismo juostą įsitikinusi, jog tai daryti saugu. Analizuodama liudytojų I. S. ir R. S. paaiškinimus bei parodymus teisme, apeliantė tvirtina, kad byloje esantys duomenys leidžia abejoti, jog ji padarė pažeidimus, už kuriuos jai buvo skirtos administracinės nuobaudos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančiais I. S. ir R. S. parodymais ir atmetė jos duotus parodymus.
Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai padarydamas kategorišką išvadą dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotus pažeidimus, nepakankamai įsigilino į visas bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino esant šių pažeidimų sudėtį jos veiksmuose.
Nesutikdama su jos patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124¹ str. 7 d., apeliantė nurodo, kad ji, važiuodama Jonavos gatve ir persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, jokių staigių manevrų automobiliu neatliko ir tuo labiau neprivertė jokio automobilio staigiai stabdyti. Akcentuodama savo pačios parodymus teisme, pastaroji tvirtina, kad tuo atveju, jei automobilio Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) vairuotojas būtų staigiai stabdęs, siekdamas išvengti susidūrimo, neabejotinai būtų likę stabdymo žymės ant asfalto, taip pat būtų likę stabdymo žymės, jei ji būtų staiga stabdžiusi savo automobilį, tačiau šiuo atveju tokių duomenų byloje nenustatyta, eismo įvykio schemoje taip pat jokių stabdymo žymių nėra nurodyta. Šiuo atveju jai nebuvo būtinybės vairuoti automobilį keliant pavojų kitiems eismo dalyviams, o tuo labiau savo vaikams. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, automobilis Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kelias sekundes nejudėjo iš vietos, todėl ji, įvertinusi susidariusią situaciją, trumpai panaudojo garsinį signalą, kad tokiu būdu atkreiptų priešais stovinčio automobilio vairuotojo dėmesį. Tik jai panaudojus garsinį signalą, automobilis Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), pajudėjo iš vietos, ką patvirtina ir minėtas tarnybinis pranešimas. Teismo posėdžio metu pati I. S. patvirtino, jog uždelsė išvažiuoti užsidegus žaliam šviesoforo signalui ir pajudėjo tik apeliantei pyptelėjus. Degant žaliam šviesoforo signalui važiuojamoje kelio dalyje stovintis automobilis buvo pavojus ir kliūtis kelyje kitiems eismo dalyviams. Apeliantė persirikiuodama buvo įsitikinusi, jog, atlikdama šį manevrą, neprivers automobilio Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), keisti judėjimo kryptį ar greitį. Tačiau, jai pradėjus rikiuotis į antrą eismo juostą, šis automobilis staiga pradėjo didinti greitį, o ji tokio šio automobilio manevro nesitikėjo ir su juo susidūrė. Byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju automobilio Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), vairuotojas dėl apeliantės rikiavimosi į antrą eismo juostą buvo priverstas keisti važiavimo kryptį ar greitį (staigiai stabdyti). Skundo autorės teigimu, jos kaltės dėl automobilių susidūrimo nėra. Automobilio Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), vairuotojas, galimai nepasirinkęs saugaus greičio ir nesilaikydamas saugaus atstumo iki apeliantės vairuojamos transporto priemonės, jai pristabdžius prieš perėją, nesugebėjo suvaldyti savo transporto priemonės ir atsitrenkė į jos automobilį. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nepagrįstai neįvertino.
Šalies argumentai
Apeliantė, teigdama, kad šiuo atveju jos veiksmuose nėra ATPK 124² str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nurodo, kad automobilį Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), ji kliudė tik dėl to, jog jis, piktybiškai neleisdamas jai persirikiuoti į antrą eismo juostą, ėmė staigiai greitėti ir blokuoti jos vairuojamą automobilį. Po susidūrimo ji sugrįžo į pirmąją eismo juostą. Pavažiavusi apie 50 metrų pirma eismo juosta, saugiai, rodydama posūkio signalą ir nedarydama jokių staigių manevrų automobiliu, ji persirikiavo į antrą eismo juostą. Pastarajai persirikiuojant automobilis Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), buvo saugiu atstumu nuo jos automobilio, todėl jam nebuvo pagrindo staigiai stabdyti ar keisti važiavimo kryptį, ir jis to nedarė. Saugiai persirikiavusi į antrą eismo juostą, ji važiavo Jonavos gatve apie 150 metrų. Visą šį laiką už jos automobilio saugiu atstumu važiavo automobilis Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini). Privažiavusi pėsčiųjų perėją, esančią ties Jonavos g. 262 namu, ji sulėtino greitį, kad įsitikintų, jog pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų. Važiuodama Jonavos gatve neviršijo leistino greičio, todėl lėtinant greitį spausti stabdžio pedalo neprireikė, tiesiog ji atleido greičio pedalą, ir automobilis ėmė po truputį lėtėti prieš pėsčiųjų perėją. Jai ėmus lėtinti automobilio greitį, automobilio galinio vaizdo veidrodėlyje pamatė link jos automobilio greitai artėjantį automobilį Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kuris prieš tai buvo už keliolikos metrų nuo jos automobilio. Po kurio laiko pajuto, jog į jos automobilio galinę dalį kažkas atsitrenkė, pažiūrėjusi į galinio vaizdo veidrodėlį, pamatė, jog tai buvo automobilis Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini).
Neigdama savo kaltę dėl ATPK 124² str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo jai inkriminavimo, apeliantė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju jos automobilio vairavimo maniera nebuvo chuliganiško pobūdžio. Jonavos gatve ji važiavo neviršydama maksimalaus leistino greičio, persirikiuodama laikėsi visų atsargumo reikalavimų, stabdė automobilį, tik siekdama išvengti pavojaus eismo saugumui, jokių staigių manevrų, stabdymų, paliekant žymes ant kelio dangos ar panašių veiksmų nedarė. Dėl įvykusio eismo įvykio yra kaltas automobilio Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), vairuotojas, ir šis įvykis yra visiškai nesusijęs su jos vairavimu (duomenys neskelbtini) gatvėje. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų apeliantės vairavimą laikyti chuliganišku, išskyrus tik tai, jog jį matė liudininkė R. S.. Tačiau šios liudytojos parodymai apie apeliantės chuliganišką vairavimą teismo turėjo būti vertinami kritiškai. Nagrinėjamu atveju jos automobilio vairavimas jokio realaus pavojaus eismo ar žmonių saugumui nesukėlė. Eismo įvykis įvyko dėl kito vairuotojo padarytų KET pažeidimų. Be to, jokių kitų automobilių, važiuojančių šalia ar už jos automobilio, išskyrus automobilį Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kuriems ji neva galėjo sukelti pavojų, nebuvo. Be to, apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, jog ji veikė tyčia. Ji vairavo atsargiai, stengdamasi nesukelti pavojaus savo, savo vaikų ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ar turtui. Net ir pripažinus, kad ji pažeidė KET, tai savaime nereiškia, jog vairavo chuliganiškai. Po eismo įvykio buvo ištikta šoko, nes labai jaudinosi dėl savo vaikų, kurie buvo vežami automobilyje. Šiuo atveju jos veiksmuose chuliganiškos paskatos nenustatytos.
Be to, apeliantė tvirtina, kad jos veiksmuose nėra ir ATPK 127 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, ir nurodo, jog eismo įvykio kaltininkas yra automobilio Fiat Marea, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), vairuotojas, pažeidęs KET taisykles ir atsitrenkęs į jos automobilį. Pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą apeliantės atžvilgiu pripažino įrodytą nesant tam teisinio pagrindo, remdamasis tik prielaidomis.
Nesutikdama su jai paskirta nuobauda, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos atžvilgiu netaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatų ir neskyrė jai mažesnės nuobaudos nei įstatymo numatyta minimali, kadangi tam yra įstatyminis pagrindas. Būtent: jei byloje bus surinkta pakankamai jos kaltės įrodymų, padarytus administracinius teisės pažeidimus ji pripažįsta ir dėl jų nuoširdžiai gailisi, ateityje pažada tokių teisės pažeidimų nedaryti. Tai laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas); kartu su vyru R. V. išlaiko du mažamečius vaikus, kuriems dėl amžiaus reikalinga nuolatinė priežiūra, o tam reikalingas automobilis. Be to, sūnus I. V. lanko „Yamaha“ muzikos mokyklą. Atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, jis negalėtų lankyti muzikos užsiėmimų, nes nebūtų kam jį nuvežti į muzikos mokyklą; ji dirba UAB „X“, kurios buveinė yra (duomenys neskelbtini), o gyvena (duomenys neskelbtini), todėl teisės vairuoti atėmimas užkirstų galimybę nuvykti į darbą laiku ir iš jo parvykti. Be to, neturint galimybės vairuoti automobilį būtų apribotos jos kaip UAB „X“ komercijos direktorės galimybės vykdyti savo darbines funkcijas; atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Apeliantės nuomone, administracinės nuobaudos tikslai gali būti įgyvendinti paskyrus jai tik piniginę baudą be terminuoto teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Jai paskirta nuobauda - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 18 mėnesių, atsižvelgiant į padarytus pažeidimus, yra neadekvati ir per didelė.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliaciniame skunde pateiktu liudytojų R. S. ir I. S. parodymų kaip nepatikimų ir prieštaraujančių faktinėms bylos aplinkybėms vertinimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad minėtų liudytojų, kurios betarpiškai dalyvavo įvykio vietoje, parodymai yra nuoseklūs, aiškūs, ir kad jais netikėti teismui nėra pagrindo, kadangi jos nėra tarpusavyje pažįstamos, byloje nėra jokių duomenų apie jų siekį apkalbėti pažeidėją ar jų suinteresuotumą bylos baigtimi, be to, jos teismo buvo įspėtos dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. V. paaiškinimai skundžiamoje nutartyje teisingai traktuoti kaip jos gynybinė versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, o taip pat į apeliacinio skundo argumentus, kurie yra iš esmės yra tapatūs skunde apylinkės teismui išdėstytiems motyvams, bei patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. V. kaltė padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 7 d., 124² str. 1 d., 2 d., 127 str. 2 d., įrodyta liudytojų R. S., I. S. parodymais bei byloje esančia rašytine medžiaga. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad minėta teismo išvada padaryta, išsamiai įvertinus byloje esančius įrodymus, jų visetą. Kaip minėta, netikėti minėtų liudytojų parodymais teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad apeliantė nepateikė ir nepateikia jokių naujų aplinkybių, kurioms esant teismui kiltų abejonių dėl šių asmenų parodymų. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kuriais neigiama administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltė padarius jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, laikytini apeliantės gynybine versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. V. skundą, patikrino priimto skundžiamo nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą ir ATPK 301 str. reikalavimų nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kitus R. V. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apeliantei paskirtąja nuobauda, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pažeidėjai paskirtos nuobaudos teisingumo, atsižvelgė į tai, kad ji kaltės nepripažino, neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi, anksčiau daug kartų bausta už tos pačios rūšies, tai yra kelių eismo taisyklių, pažeidimus, šių pažeidimų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų už tokios pačios rūšies pažeidimus, už kuriuos jai jau buvo paskirtos administracinės nuobaudos. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjai paskirta nuobauda yra teisinga, adekvati jos padarytiems pažeidimams ir tinkama realizuoti ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos tikslus, pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtąsias aplinkybes bei sutikdamas su skundžiamoje nutartyje išdėstytais teismo motyvais, konstatuoja, kad taikyti R. V. atžvilgiu ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti mažesnes nuobaudas nei sankcijose numatytos minimalios, pagrindo nėra.
Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, panaikinti ją ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.