Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 64 straipsnio 1, 3 dalis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 17 d. ir 2001 m. lapkričio 19 d. nuosprendžius ir V. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.

Be to, šioje byloje nuteistas ir A. B.. Dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir nuteistojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog turtas gautas nusikalstamu būdu, 2003 m. liepos 6 d., apie 23 val., Kaune iš kito asmens įgijo iš nukentėjusiojo A. M. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną, kurį realizavo parduodamas taksistui prie Kauno autobusų stoties.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. M. prašo panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra neteisingi dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei esminių BPK pažeidimų, ir nurodo šiuos argumentus. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistojo V. S. veika turėjo būti papildomai kvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. Tai, kasatoriaus nuomone, netiesiogiai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kuris tokiu atveju turėjo pakeisti kaltinimą, tačiau, pažeisdamas BPK 256 straipsnio nuostatas, to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad kaltinimo pakeitimą turėjo inicijuoti ne teismas, o nukentėjusysis, prieštarauja BPK 167 straipsnio 1 daliai, nes nukentėjusysis, kasatoriaus įsitikinimu, gali prašyti pakeisti kaltinimą tik dėl šioje dalyje išvardytų veikų. Todėl A. M. mano, kad apeliacinės instancijos teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas BPK normas, neišnagrinėjo byloje paduoto jo apeliacinio skundo, o grįsdamas savo išvadas dėl V. S. veikos abstrakčiais motyvais, pažeidė ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 256 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1496 redakcija) taikymo

BPK 256 straipsnyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1496 redakcija) nurodyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apie tai praneša kaltinamajam. Taigi pagal šį įstatymą teismas gali pakeisti kaltinamajam kaltinimą sunkesniu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą. Minėto BPK 256 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kaltinimo pakeitimą teisme, neleidžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajam kaltinimą sunkesniu. Be to, šiame straipsnyje nėra nurodyta, kad nukentėjusysis gali prašyti pakeisti kaltinimą sunkesniu tik dėl veikų, išvardytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Todėl nukentėjusiojo A. M. argumentai, kad šioje byloje teismas privalėjo pakeisti V. S. kaltinimą sunkesniu savo iniciatyva ir kad nukentėjusysis gali prašyti pakeisti kaltinimą tik dėl veikų, išvardytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje, laikytini nepagrįstais.

Šioje byloje nukentėjusysis A. M. turėjo teisę prašyti teismo pakeisti kaltinamajam kaltinimą sunkesniu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme toks nukentėjusiojo prašymas nebuvo gautas. Savo nuomonę dėl papildomo kaltinimo V. S. nukentėjusysis raštu išdėstė apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismui nurodžius nukentėjusiajam pateikti BPK 219 ir 256 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinimą, tai padaryta nebuvo.

Pagal BPK 255 straipsnio nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje V. S. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusysis, manydamas, kad šioje byloje V. S. veika turėjo būti papildomai kvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, turėjo teismui raštu pateikti BPK 219 ir 256 straipsnius atitinkantį kaltinimą, tačiau to nepadarė. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad teismas, nuteisęs V. S. pagal kaltinimą, nurodytą kaltinamajame akte, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Iš kasacinio skundo matyti, kad nukentėjusiojo A. M. argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra susiję su kaltinimo V. S. pakeitimu sunkesniu, todėl remiantis pirmiau nurodytais motyvais taip pat laikytini nepagrįstais.

Dėl kitų kasacinio skundo motyvų

Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų ir priėmė nutartį, kuri atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Šioje nutartyje yra išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, taip pat nurodyti ir motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas.

Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų ir to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, byloje paduotą apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kaltinimo pakeitimo BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatoms neprieštarauja.

Kiti kasacinio skundo motyvai nėra susiję su BPK 369 straipsnyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo A. M. kasacinį skundą atmesti.